religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1996 / SAUSIS - JANUARY / VOL. XLVII, NO. 1

Šis numeris iliustruotas A. Kezio nuotraukomis iš Čikagos įdomybių.
Viršelio piešinys — dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos. __

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANiANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Juozas Vaišnys SJ

     Pradedant naujuosius metus, be abejo, kiekvieno žvilgsnis krypsta į ateitį, bet labai verta žvilgtelėti ir į praeitį. Juk stiprybės semtis mes galime ir turime ne tik iš tos praeities, kurią nuo mūsų skiria šimtmečiai, bet ir iš savo pareities, iš praėjusių metų. Mums čia bus naudinga prisiminti ir “Laiškų lietuviams”praeitį.

     Kai 1950 m. vasario mėnesį pasirodė tas kuklus, mažutis leidinėlis, galbūt nė vienas nenumatė, kad jis kiekvieną mėnesį didės ne tik savo apimtimi, bet ir skyrių bei temų įvairumu. 1953 metais jis pasiekė maždaug dabartinę išvaizdą. Savo tiražu jis tuoj pralenkė ne tik lietuviškus žurnalus, bet prilygo

Čikagos Meno instituto fasadas.   A. Kezio nuotr.

net ir dienraščiams. Nors ilgainiui keitėsi viršeliai, puslapių skaičius, skyrių pavadinimai, bet pagrindinis tikslas pasiliko visuomet tas pats: padėti po pasaulį išblaškytiems lietuviams lengviau susiorientuoti, sprendžiant religines bei tautines problemas. Visuomet stengėmės ir tebesistengiame, kad “Laiškai lietuviams” kiekvienam padėtų pažinti tiesą, paskatintų siekti gėrio ir duotų progų gėrėtis grožiu.

Skaityti daugiau: Žvilgsnis į praeitį ir ateitį

Antanas Saulaitis S J

     Nuo mažens mokėjau atsakyti “Amen”, išgirdęs “Amžinąjį atilsį... teilsisi ramybėje”. Netrukus išmokau tarti, “Dievo Avinėli... suteik mums ramybę”. Atrodytų, jog ramybė -geistina būklė mirusiems ir gyviesiems.

     Jau brandžiame amžiuje sužinota, kad šventųjų relikvijos, tiek viduramžiais gerbtos, šiandieną tebesvarbios, atsirado ne tik iš šventųjų rūbų ar kitų paliestųjų daiktų. Jau teko matyti kone svarbiausiojo šventojo (pranciškono Antano Paduviečio, tiksliau, Lisaboniečio) liežuvį viename altoriuje, balso stygas antrame, likusį kūną trečiame. Šv. Kotrynos Sienietės galva vienoje vietoje, o likusis kūnas - visai kitame mieste. Kiek pamaldžiai buvo giedota “ilsėkis ramybėje”, tiek elgesys maldos žodžių neatspindėjo. Mes irgi artimųjų palaikus perkeliame iš vienos vietos į kitą, vedini nuoširdžiausiais norais bei pagarba. Kaip bebūtų, mirusiems ramybė nėra užtikrinta.

     O gyviesiems? Namie nėra ramybės, darbe visi laksto ir nervinasi, gatvėje įtampa, visuomenėje kivirčai, spaudoje aštrūs atsiliepimai, televizorius mirga, mokykloje egzaminų baimė, gamtoje netikėti orai bei įkyrūs vabzdžiai, pajūryje šalta... Telieka viena vieta, kurioje žmogus gali ramybės ieškoti, susikaupti, mąstyti, nurimti, atsipeikėti.

Skaityti daugiau: NĖRA RAMYBĖS

Kun. J. Boruta S J

     Keistas jausmas kyla, vartant pageltusius sovietmečio istorikų rašytus tomus. Štai solidus “Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos” tomas (Vilnius, Mintis, 1968); p.135-136 J. Jurginis rašo apie Motiejų Kazimierą Sarbievijų, kurio gimimo 400-ąsias metines pernai minėjome.

     “Iš (Vilniaus) Akademijos poetų, rašiusių lotyniškai, į pirmąsias eiles Europoje išėjo M.K. Sarbievijus. Jis mokėsi Vilniuje, Brunsberge, Prūsijoje. Grįžęs į Lietuvą, porą metų Kražių kolegijoje dėstė sintaksę ir poetiką. 1625 m. Kelne buvo išleistas pirmas jo eilėraščių rinkinys, o po trejų metų pakartotas Vilniuje. Vilniaus akademijoje M. K. Sarbievijus dėstė retoriką ir filosofiją. Jis mirė 1640 m. nuo džiovos, turėdamas vos 45 metus.

Sears Tower, aukščiausias dangoraižis pasaulyje.  A. Kezio nuotr.

     M. K. Sarbievijaus “Lyrikos knygos” susilaukė daugiau kaip 60 leidimų. Visa to meto Europa žavėjosi jo kūryba. Kai kurie kritikai vertino jį labiau, negu Horacijų. Rubensas piešė jo knygoms vinjetes. M.K. Sarbievijus buvo ne tik poetas, bet ir poezijos teoretikas, bandęs nustatyti estetikos principus. Savo poetikos žinias jis išdėstė veikale “De perfecta poesi” (“Apie tobulą poeziją”), kuriuo naudojosi daugelio aukštųjų mokyklų studentai.

Skaityti daugiau: XVII a. pr. Krikščionių Horacijus ir mūsų dienų Lietuva

 (Tęsinys iš pereito numerio)

ALGIMANTAS MALKEVIČIUS

     Bet kodėl gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų? Pasmaugti kūdikiai šiukšlių dėžėse. Arba ligoninėse paliekami likimo valiai. Sūnaus užmuštas tėvas. Ir tik už 200 dol. Kaune samdomas žmogžudys. Reketavimas, smurtas, nužudytieji, nusižudę. Tėvų, atrodo, nebereikės į “ubagyną” ar į mišką vežti: suleis vaistų, ir viskas. Pavydas ir alkoholizmas. Jėgą ir ginklą net prieš civilius vartojantys Lietuvos policininkai, kariškiai. Smurtas, patyčos savoje kariuomenėje. Turtingiausios valstybės gėda— negrų kvartalai, juose vaikai, su šunimis kovojantys dėl gabalėlio maisto. Ir Lietuvoje mušamas vaikas, kad pardavęs alaus butelius, nusipirko duonos. Neteisėtai atvykusių dirbti atvykėlių žiaurus išnaudojimas, sveikatai kenkiančios sąlygos.

     Baisu, jog tai nebe atsitiktinumas. Mūsų siela vis ramėja, kursta. Žmogus perrašo Dievo duotus įstatymus taip, kaip jo iki absoliuto pakylėta valia pageidauja. Tada kitas žmogus kaip Dostojevskio Raskolnikovui tėra niekas, utėlė. Taip tampa nebevaldomas protas, aistros, jausmai, nusižengiama pagal viso penkto įstato reikalavimus. Deja, tokio bedvasio žmogaus paveikslas daug kieno Lietuvoje sekamas.

     Tai ko paskui stebimės, kad mūsų vaikai— tie žemėje puolę angelai-narkotikų, samagono, sektų svaiguly ieško kas ramybės ir išganymo, kas tikro žmogaus ar tėvų ar net paties Dievo. Kur jiems, XXI amžiaus tėvynėje glaustis, kai tėvas nebeuždirba duonai? Kai mokykloje šalia kunigo prie kryžiaus meldžiasi direktorius, o jam iš kišenės, prisiūtos vietoje sąžinės, byra vakar nudraskyti kryželiai, raportas KGB viršininkui, išplėšti iš sąsiuvinio vaikiška rankele nupiešti, dar nežinia ką reiškiantys, Gedimino stulpai.

Skaityti daugiau: GYVYBĖ - BRANGIAUSIAS ŽMOGAUS TURTAS

CHIARA LUBICH

"Kurie klauso žodžio, išsaugo jį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu" (Lk 8, 15).

     Ar mes suprantame, kas yra šventieji? Jie yra krikščionys, kurie gyveno, išsaugodami žodį savo širdyje. Mes tikrai tai žinome, nes Bažnyčia pripažino juos šventaisiais.

Stiklo kupolas Čikagos viešojoje bibliotekoje. A. Kezio nuotr.

     Aš norėčiau duoti pavyzdį žmonių, kurie dabar dar gyvena ir saugo savo gyvenimą, vadovaudamiesi tikėjimu; bet niekas negali žinoti, kaip jie savo gyvenimą pabaigs. Mes žinome tik apie šventuosius, kad jie savo gyvenimą jau pabaigė saugiai.

Skaityti daugiau: KANTRUMO VAISIAI

(1884-1951)

Zita Surintienė

Redakcijos įvadas

     Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedroje Zita Surintienė 1995 m., vadovaujant kun. J. Borutai SJ, parašė diplominį darbą tema “Kun. Benediktas Andruška ir Jėzuitų ordino atkūrimas Lietuvoje 1922 m. ”. Šis labai kruopščiai atliktas darbas apima 80 mašinėle rašytų puslapių. Jis padalintas į aštuonis skyrelius: 1. Žmogus, kunigas, jėzuitas. 2. Mokslo metai ir studijos. 3. Sugrįžimas į Lietuvą. 4. Darbas užsienyje. 5. Jėzuitų atkūrimas Lietuvoje 1922 m. 6. Andruška - Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolas. 7. Areštas ir tremtis. 8. Benedikto An-druškos kūrybinis palikimas.

     Savo įvade autorė rašo, kad “vienas žymiausių jėzuitų veikėjų Lietuvoje buvo Tėvas Benediktas Andruška, gyvenęs sunkiu tautai metu (1884-1951), kai kasdienėje buityje ir dvasiniame gyvenime klestėjo blogis ir skurdas. Pamiršęs save, užsidėjęs ant pečių savo kryžių, ėjo su juo per gyvenimą šešiasdešimt septynerius metus, dalindamas save broliams jėzuitams, kunigams, tikintiesiems, pasauliečiams, skaidrindamas niūrią Lietuvos kasdienybę ”.

Tėv. B. Andruška SJ

     Norėdami supažindinti mūsų skaitytojus su šiuo autorės rašiniu ir su Tėvu B. Andruška, ryžomės perspausdinti du skyrelius: pirmąjį, kur duodama trumpa T. Andruškos charakteristika, ypač kreipiant dėmesį į jo sąmojų ir palinkimą į humorą. Perspausdinsime ir pabaigą septintojo skyrelio, kur aprašoma jo areštas ir tremtis. Šis skyrelis yra pats ilgiausias, daug vietos jame užima įvairūs tardymai nuo 1949 m. vasario 24 iki balandžio 18 dienos. Tardymai buvo vykdomi kelis kartus per savaitę ir tęsdavosi kartais net 5-6 valandas. Čia, žinoma, vieta neleidžia jų aprašyti. Perspausdinsime tik to skyrelio pabaigą, kai pasibaigė tardymai, buvo perskaitytas kaltinamasis aktas, paskirta bausmė ir išvežimas į Sibiro kalėjimą.

Skaityti daugiau: Kun. Benediktas Andruška SJ

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Jonė Šuopytė

     “Kai žmonės atsisakys nugalėti vienas kitą, jie išmoks pagaliau nugalėti save pačius. Ir tai —    pats kilniausias didvyriškumas, kokį jie gali atlikti, pats didingiausias jų vyriškumo ir dvasinio taurumo pasireiškimas”.

     Šventa tiesa, A. Fransai, bet kas gali pasakyti, kada ateis tas laikas ir išvis ar ateis, kai mes nustosim nugalėti vieni kitus? Visi pasaulio įvykiai rodo greičiau priešingai. Nebuvo metų, kad nesprogtų bombos ir nesilietų kraujas Afrikoje ar Persų įlankoje, buvusioje Jugoslavijoje ar Kaukaze...

Restoranėlis dangoraižių papėdėje.   A. Kezio nuotr.

     Naikinti kitus nėra sudėtinga — įsigijai ginklų, nusamdei karius ir — pirmyn. Priežastį kariniam konfliktui visada rasi — įstatymų nepaisymas, tautos noras atsiskirti nuo nedalomos visumos ar dar kas, tačiau pažiūrėjus giliau pamatai, kad už visko slepiasi nafta, narkotikai, dideli pinigai arba juoda Stalino, Hitlerio, Homeinio aureolė. Baisu, kai į trečią tūkstantmetį po Kristaus gimimo mes einame, žudydami vieni kitus ir jausdami, kaip artėja Nostradamo Apokalipsė arba N. Rericho Armagedonas...

     Ar jau leidžiasi mūsų civilizacijos saulė, ir —    tai žiaurūs ir paskutiniai įspėjimo ženklai? Ar tai klykia mūsų išžudytos gyvūnų rūšys, tarp kurių buvo taip jauku gyventi?! Šveicerių tarp mūsų nedaug...

Skaityti daugiau: Kitus įveikti gali daug kas, save įveikti gali tik žmogus

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

LINA DRINGELYTĖ

     Nemanau, kad mano pasiūlytas kelias į Lietuvos dvasinį prisikėlimą bus pats geriausias arba vienintelis. Esu tik vidurinės mokyklos moksleivė, tačiau, kad politikai ir valdžios vyrai, būtent tie žmonės, kurie turi vesti tautą doros keliu, daro ne tai, suprantu ir aš.

     Aiškiai žinau, kad pirmiausia, norint surasti kelią, reikia žinot, kur eiti ir kur tu šiuo metu esi.

Arfininke.  A. Kezio nuotr.

     “Tam, kuris nežino, kur plaukti, niekada nebus pakeleivingo vėjo”, — sakė Seneka.

Skaityti daugiau: KELIAS Į LIETUVOS DVASINĮ PRISIKĖLIMĄ

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

NEVARTOTINI VERTINIAI

     nuotaikoje (būti) — būti nusiteikusiam, būti (kokios nors) nuotaikos: Jis šiandien ne nuotaikoje (= nenusiteikęs, blogai nusiteikęs, blogos nuotaikos).

     nusimanyti kame — nusimanyti apie ką, išmanyti ką: Jis nusimano muzikoje (= nusimano apie muziką, išmano muziką).

     nusimatyti — būti numatomam: Jokio pagerėjimo nenusimato (= nematoma, nematyti).

     nutarimas apie ką — nutarimas dėl ko: Išleistas nutarimas apie miškų apsaugą (=dėl miškų apsaugos).

     obalsis — šūkis, devizas,

     o taip pat — ir, taip pat: Tai Lietuvos sporto, o taip pat ir (= taip pat ir) trenerių darbo įvertinimas.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

PASKUTINĖ SMAUGLIŲ KELIONĖ UTENOS RAJONE

     Utenos rajono Joneliškio kaime, 300 metrų nuo kelio sankryžos į Švenčionis, Utenos valstybinės įmonės “Utenos rajono keliai” darbuotojai rado maišą. Pakračius jį, išdribo du dideli smaugliai. Ropliai buvo negyvi, matyt, uždusę.

     Vienas smauglys buvo 3,2 metro, kitas-2,5 metro ilgio. Pagulėjo smaugliai Utenos rajono aplinkos apsaugos agentūros šaldytuvuose, juos nufilmavo vietos televizija. Neaišku, kieno jie, iš kur. Galbūt juos išmetė koks nors pravažiuojančio automobilio vairuotojas. Aiški tik jų ateitis-taps egzotiškomis iškamšomis. (Lietuvos rytas Nr. 92)

Marina City. Viena iš Čikagos garsenybių.   A. Kezio nuotr.

MOLIS, MOLIS - LIETUVOS BROLIS...

     Viekšniai nuo seno garsėja puodžiais. Riebus molis ir nagingos rankos maitino amatininkų kartas. O dabar apylinkėse ir pačiame miestelyje likęs vienintelis šiuo amatu besiverčiantis Romualdas Voveris. Jis sakosi esąs paskutinis miestelio puodžius. Rudenį ketina uždaryti dirbtuvę ir ieškoti kitokio darbo. Taip jau padarė kiti puodžiai, nes valdžia su savo mokesčių politika privedė juos prie bankroto. Iš kartos į kartą buvo perduodamos molio ir ugnies paslaptys. Joninių mugėse, amatų šventėse. Jaunesnysis Romualdo brolis Albertas taip pat puodų meistras. Tačiau puodų nebežiežia: uždėjo nepakeliamus mokesčius, nėra iš ko mokėti.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Jaunikaitis: „Ar galiu Tamstai pasiūlyti savo ranką?"

Panelė: „Ne, dėkui, man jos nereikia — aš turiu dvi savas".

♪

Žmona: „Žinai, reikėtų darže pastatyti baidyklę".

Vyras: „O kam? Juk tu visada esi darže".

♪

—    Juk tu mane be galo myli, tiesa, Alfredai?

—    Na, žinoma, brangioji.

—    Ir tu manės niekam neatiduotum net už milijoną?

—    O kas gi tiek siūlo?

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■ Rugsėjo 10, pagrindinę atlaidų dieną Šiluvoje, iškilmingas šv. Mišias koncelebravo apaštalinis nuncijus Baltijos valstybėms arkiv. Justo Mullor Garcia, Kauno arkiv. kard. Vincentas Sladkevičius, Vilniaus arkiv. Audrys Juozas Bačkis ir visi kiti Lietuvos vyskupai. Dalyvavo gausi daugybė tikinčiųjų, buvo prisimintas pop. Jono Pauliaus II lankymasis Šiluvoje.

■    Rugpjūčio 21 d. Kaune buvo iškilmingai paminėta kard. Vincento Sladkevičiaus 75 m. amžiaus sukaktis. Arkikatedroje bazilikoje šv. mišias aukojo pats kardinolas, koncelebravo Šv. Sosto nuncijus arkiv. Justo Mullor Garcia, visi Lietuvos vyskupai ir Kauno arkivyskupijos parapijų dekanai. Sukaktuvininką pasveikino Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ir daug Bažnyčios, valdžios ir organizacijų atstovų.

■    Per šių metų Sekmines Norvegijoje paminėta krikščionybės 1000 metų sukaktis. Iškilmės vyko vakarų pakrantės Mosterio saloje, kur 995 m. kunigaikštis Olav Tryggvasson atnešė Evangeliją iš Britanijos. Šiuo metu 90% norvegų priklauso evangelikų liuteronų bažnyčiai, kuri yra laikoma valstybine.

■    Šiuo metu Telšių vyskupijoje statoma 17 naujų bažnyčių, nes karo ir bolševikmečio metu daug jų nukentėjo.

Skaityti daugiau: Trumpai

Redakcijos ir administracijos prašymai

     Jau ne kartą esame skelbę ir prašę, kad pakeitę adresą skaitytojai tuoj mums praneštų. To nepadarius, paštas mums grąžina žurnalą. Mes turime už tai primokėti 50 centų, o jūs jo negaunate.

     Kai gaunate paraginimą, kad jau laikas atnaujinti prenumeratą, nedelsdami tai padarykite. Patikrinę savo kartoteką, radome nemaža „skolininkų", kuriems jau buvo siuntinėjamas žurnalas, neužsimokėjus prenumeratos mokesčio net dvejus ar trejus metus. Visiems neseniai išsiuntinėjome pranešimus, kad siuntinėjimą sustabdysime, jei tuoj nebus sumokėta skola. Dėkojame tiems, kurie jau atsilygino, bet dar ne visi. Paštas leidžia siuntinėti neatnaujinusiems prenumeratos ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Po to reikia siuntinėjimą sustabdyti, jei nenori prarasti II klasės privilegijos. Tą privilegiją praradus, nebūtų jokios galimybės toliau leisti žurnalą, nes per daug kainuotų siuntinėjimas pirmąja klase.

     Oro paštu vengiame siuntinėti, nebent kas būtinai prašytų. Prenumerata oro paštu į užsienį būtų 40 dol. „Laiškai lietuviams" spausdina tokius straipsnius, kurie nėra labai surišti su laiku, tad nėra jokio reikalo siuntinėti oro paštu.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas