religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1998 / BALANDIS - APRIL / VOL. XLIX, NO. 4

Paskelbus šiuos metus vaikų metais ir prisikėlus pavasariui, šį numerį iliustruojame anoniminėmis vaikų nuotraukomis. Visos vaikų nuotraukos Zuzanos Mažeikienės (Susan Mažeika).
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Algirdas Paliokas, SJ

    Žmogaus jausena Dievo atžvilgiu gana keistoka. Kristus jam atrodo esąs labai toli. Tiesa, gyveno, mirė, prisikėlė, įžengė į dangų. Jo nėra čia. Jokių ženklų: regimų, apčiuopiamų, aiškių...

    Abu mokiniai, vykstantys į Emausą, galvojo panašiai. Jėzus buvo garsus nauju mokslu, stebuklingais darbais, bet Jeruzalėje žuvo. Jo nebėra čia. Tiesa, moterys rado tuščią kapą, kalbėjosi su angelais, lygiai kai kurie mokiniai buvo nuėję, ir Jo kūno nerado. Per silpni argumentai, kad juos įtikintų. Jie nori kuo greičiausiai palikti tą vietą, kur viltys žuvo, kur griuvo jų tikėjimas.

    Pagal proto logiką viskas baigta. Taškas jau padėtas. Tragedijos baigmė dabar verčia pamiršti viską, kas vyko trejus metus, ir lyg iš sapno sugrįžti į tikrovę, į realų gyvenimą, kokį rado žemėje ir kokį paliks.

Susan Mažeika nuotr.

    Širdies logika kitokia. Tvirtinama, kad meilė nepripažįstanti logikos. Todėl jie ne tik negali viską pamiršti, jų mintys, kalbos išgyvenimai sukasi vien apie tai, kas įvyko. Jiems iš tikrųjų buvo gaila žmogaus, kuris buvo labai panašus į Mesiją. Jie tikėjo Juo. Palikę savąjį gyvenimą, jie kaip užhipnotizuoti sekė Juo trejus metus. Protas sako: Jis mirė, ir jau viskas. Širdis su tuo nesutinka. Kaip gali toks nuostabus mokslas, šimtai stebuklų būti niekai? Kaip gali būti sunaikintas šis Asmuo, toks labai geras, taip labai traukiantis, pririšantis, užburiantis. Jie mylėjo savo Mokytoją. Net ir dabar.

Skaityti daugiau: TIKĖJIMO KELIONĖ

Kun. Antanas Saulaitis, SJ

    1944 metais Nekaltai Pradėtosios Marijos vienuolija Putname (JAV) pradėjo savo sodyboje rengti vasaros stovyklas mergaitėms. Kelis dešimtmečius Tėvai Pranciškonai Kennebunkporte ruošdavo berniukams vasaros stovyklas. Berniukų stovyklavietė neturėjo kito pavadinimo negu vietovės vienuolyno, o Putnamo stovykla buvo perkelta į Viliją, o nuo 1969 - į Neringą (Vermonto valstijoje).

Susan Mažeika nuotr.

    Prie šių pirmųjų prisijungė Los Angeles skautų stovykla Rambynas, Montrealio LB stovyklavietė Baltija (tarnavusi 32 metus ir šiais metais valdiškam miškui grąžinta), Liet. Romos Katalikų Federacijos Dainava (naudojama daugiausia ateitininkų), Čikagos skautų ir skaučių Rakas, Buenos Aires lietuvių marijonų parapijos Šiluva, Brazilijos lietuvių Lituanika, Didžiosios Britanijos Lietuvių sodyba, Vasario 16 gimnazijos Romuva Vokietijoje, Urugvajaus Sangrila, Toronto Prisikėlimo (pranciškonų) parapijos Kretinga ir Šv. Jono-Anapilio globojama Gerojo Ganytojo. Kurį laiką Sidnėjaus skautai turėjo stovyklavietę ir JAV rytinio pakraščio skautai buvo numatę Ąžuolyną, Italijoje veikė saleziečių Vytėnai ir tos pačios vienuolijos surengtos stovyklos netoli Čikagos. Be pastovių lietuviams priklausančių stovyklaviečių prisimenamos ir nuomotos bei nuomojamos valstybinės, vietinių skautų, kurios nors dosnios šeimos vasarvietės ar kitos stovyklavietės, pvz., lietuvių jėzuitų berniukams stovyklos Colomoje (JAV).

Skaityti daugiau: KELIOS ŠVENTOS VIETOS VAIKŲ VAIKAMS

Henri Nouwen (1932- 1996)

KUO ĮDOMUS

    Kunigas Henri Nouwen mirė 1996 m. rugsėjo mėnesį, sulaukęs šešiasdešimt ketverių metų. Mums, lietuviams, jis gal ne taip gerai pažįstamas. Jo knygos rašytos olandų ir anglų kalbomis ir išverstos į kitas kalbas. Tačiau jis įdomus ne vien dėl to, kad parašęs eilę knygų dvasinėmis temomis. Jau, berods, pasirodė viena jo biografija, kurioje jis apibūdinamas “Dievo ieškotoju”. Tai skamba keistokai: argi tinka kunigą vadinti Dievo ieškotoju? Daugumos mūsų manymu, kunigas turėtų būti Dievą atradęs ir vedąs žmones prie Jo. Tačiau Henri Nouwen visą gyvenimą veržėsi į Dievą, bet niekuomet nesijautė, jog štai dabar jau būtų Dievą atradęs. Ir kaip tik todėl jis mūsų kartos žmonėms ir jaunesniems buvo priimtinas, nes drauge su jais save laikė ieškotoju.

    Įdomus jis ir dėl to, kad ėjęs savo dvasinę kelionę kaustytais žmogiškais batais, gyveno tuo pačiu audringu ir permainingu istorijos laikmečiu, kaip mes patys (bent tie, kurie pasiekėme viduramžį.) Šiuo netikrumo ir nepastovumo kupino laiko bangomis Nouwen yrėsi įvairiomis profesijomis: kunigo, teologo, psichologo, dėstytojo, rašytojo ir galop dvasios vado. Ir visose šiose profesijose jis liko Dievo ieškotojas.

Skaityti daugiau: DIEVO IEŠKOTOJAS

Dr. Jūratė Trilupaitienė

    XVI a. pirmajame ketvirtyje Vokietijoje kilus protestantizmo (reformacinio judėjimo) banga stipriai sudrebino Vakarų Europą. Greitai augantis naujojo tikėjimo populiarumas, sėkmingi jo bandymai reformuoti krikščionybę gąsdino Katalikų bažnyčią, kurios autoritetas, įtaka dvasiniam žmonių gyvenimui proporcingai mažėjo, kylant naujai M. Liuterio skelbiamai krikščionybės srovei.

    Protestantizmo plitimas vertė katalikus ieškoti radikalių priemonių jam sustabdyti. Šios misijos ėmėsi 1540 m. įsteigtas jėzuitų ordinas, vadovaujamas Ignacijaus Lojolos. Nuo pat įsikūrimo šis ordinas stengėsi įsitvirtinti švietimo sistemoje, kas jam daugelyje šalių pavyko padaryti.

Susan Mažeika nuotr.

    Lietuvoje naujasis reformacijos bangos atneštas tikėjimas pradėjo sparčiai plisti nuo XVI a. vidurio. Jo populiarumui augti čia buvo gana palankios sąlygos, ir per trumpą laiką krašte išplito įvairios jo srovės. Be to , LDK žemėse gyvavo ir stačiatikybė, tad čia jėzuitams dirva darbui buvo ganėtinai plati.

Skaityti daugiau: JĖZUITŲ ORDINO KELIAI Į LIETUVĄ

Kun. Petras Linkevičius

    Kristus, subendrindamas mūsų žmogiškąją prigimtį su dieviškąja, atsiliepė į mūsų būties šauksmą. Jau pats faktas, kad Dievas įsikūnijo, mažų mažiausiai čia ir visam laikui mums byloja, jog šis pasaulis nepaliktas vienas sau. Dievas negali pasaulio palikti, kadangi į jį įsijungė savo įsikūnijimu. Kristaus atėjimas į pasaulį - tai Dievo dabartis laike. Laikas yra vienintelė vieta, kur mes galime sutikti Dievą. Jei Dievas nebūtų atėjęs į laiką, tai mūsų santykis su Juo būtų pasilikęs vienašališkas, todėl ir abstraktus, ir netikras. Pagaliau Dievas ir pasaulis Jėzuje Kristuje išreiškia tobulą susijungimą tiek šv. Pauliaus mistikoje, tiek krikščioniškoje praktikoje.

    Toji Kristaus atneštoji “Linksma žinia” -tai ne kas kita, o paties Kristaus amenišku gyvenimu įkūnyta meilė. Savo gyvenimu, ne vien žodžiu, Kristus - Dievas mums atveria akis.

    Mūsų vidus nerangus yra suvokti, jog Kristus mus gelbsti nuo mūsų stagnancijos, nuo grynai grobuoniško gyvuliškumo glemžti iš gyvenimo ir iš kitų viską, į nieką neatsižvelgiant. Mūsų vidus ilgai gal nesuvoks, jog Kristus - tai išlaisvintojas iš instinktų nežabotumo ir kad Jis - atrama prieš blogį. Kristui reikėjo atnešti žmonijai evangeliją. Ir aišku, jog Jis turėjo būti nepriimtas, ir kad Jo žmogiška būtis turėjo būti pažeista ta prasme, kad Jam reikėjo dalintis su mumis savo patiriamomis nuoskaudomis, reikėjo būti nesuprastam, kaip daugeliui. Kristui reikėjo būti žmonių nekenčiamam, kad už gera būtų Jam atlyginta piktu... Visa tai patiria žmogiškoji būtis, ir mums Kristus priartėja savo gyvenimo būdu.

Skaityti daugiau: DIEVAS NUŽENGIA Į ŽMONIŲ TARPĄ

Kun. Antanas Liuima SJ

    Fariziejų didžiūnui Nikodemui besikalbant su Jėzumi ir fariziejui besistebint, Jėzus pasakė: “Tu esu Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite, man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?” (Jo 3,9-12).

    Sunku yra kalbėti apie dangiškuosius, dvasinius, antgamtinius dalykus, nes neturime atitinkamų sąvokų. Tad telieka mėginti juos išreikšti palyginimais, metaforomis. Tiesa, Bažnyčia, kaip matomas organizmas esąs šiame pasaulyje, gerai pažįstama, betgi ji yra ir antgamtinė, ir nematoma savo dvasiniu turiniu -Mistinis Kristaus Kūnas. Belieka mėginti išsiaiškinti palyginimais, kaip ir Kristus yra skelbęs savo mokslą palyginimais.

Susan Mažeika nuotr.

    Skaitydami Evangeliją, matome, kad Kristus, vykdydamas savo misiją, sakė pamokslus, aiškino apie Tėvą, darė stebuklus, bet neorganizavo, nesirūpino įkurti Bažnyčią žmogišku pavyzdžiu, kaip žmonės organizuoja sambūrius, draugijas. Bažnyčia, jei taip galima pasakyti, išaugo “savaime” iš jo skelbiamos antgamtinės sėklos: mokslo ir malonės. Kitais žodžiais tariant, Kristus neorganizavo kokios nors draugijos, pastatydamas atstovus, viršininkus, nurodydamas nariams mokesčius, duodamas reguliaminus ir t.t. Priešingai, jis tik mokė, skelbė šventumą, liudijo apie tiesą, perėjo gera darydamas, spinduliuodamas malonę ir palaimą. Ir dėl to keitėsi žmonių pažiūros įsitikinimai, nusiteikimai, keitėsi sielos. Dėl tos įtakos ir to vidujinio pasikeitimo jie darėsi nauji žmonės, atgimę iš Šventosios Dvasios (Jn 3,3-5), ir tuo pačiu duodami teigiamą atsakymą į Kristaus pakvietimą, jie įsijungė į Kristų, o dėl to įsijungimo tapo sujungti ir tarpusavyje vienas su kitu, nes gyveno vienu ir tuo pačiu gyvenimu iš to paties šaltinio. Tai yra ne kas kita, kaip Mistinis Kristaus Kūnas. Esmė šio Mistinio Kristaus Kūno yra tikinčiojo įjungimas į Kristų ir tikinčiųjų susijungimas tarpusavyje, tai yra dieviškojo gyvenimo perteikimas tikintiesiems, jų dalyvavimas dieviškajame gyvenime, kurio dvi Kristaus nurodomos žymės: meilė ir vienybė.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA - MISTINIO KRISTAUS KŪNO IŠRAIŠKA

Kun. K.J. Ambrasas

    Juozapas, sužinojęs, jog Jeruzalę su Betliejumi valdo mirusio Erodo sūnus Archelajus, nutarė grįžti ne į gimtinę, o į Nazaretą. Ten anuomet viešpatavo Antipas. Taip išsipildė pranašų žodžiai: “Jį vadins Nazariečiu” (Mt 2,23).

Susan Mažeika nuotr.

    Nazaretas išsidėstęs Ezreliono slėnio šiauriniame pakraštyje, iš visų pusių apsuptas žaliuojančiais medžiais apsikaišiusiomis kalvomis. Senasis miestelis, kaip spėja archeologai, turėjęs būti ant mažos kalvos, šiaurės vakaruose besišliejančios prie Džebel Sain ir besidriekiąs slėniu į pietryčius. Iki tolei nežymus, apleistas miestelis virsta Išganytojo gimtine, kur iki VI a. galo didžiumą gyventojų sudarė žydai. Čionai gyvenę krikščionys jau nuo II a. turėjo savo bažnyčią. VII a. Nazaretas pakliuvo arabams, krikščionių persekiotojams. Kryžiuočiams Šv. Žemę išvadavus, čia buvo įsteigta vyskupija. Kai miestas vėl pateko musulmonams, atėjo sunkios dienos krikščionims. Tiktai XVII a. čia pasisekė pastoviai įsikurti pranciškonams. Paskui atsirado ir daugiau krikščioniškų bendruomenių. 1948 jis atiteko Izraeliui.

Skaityti daugiau: Tenai, kur gyveno Išganytojas

Jurga Spamauskienė

    Kaip kiekviena didžioji nuodėmė, manau, yra savotiškas meilės nebuvimas, taip ir kiekviena didžioji dorybė turbūt yra savaip išreikšta meilė artimui. Kas yra artimo meilė? Dažnai galvodavau apie šią dorybę ir vis mintimis grįždavau prie Dievo įsakymo “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Niekaip negalėjau suprasti šių žodžių reikšmės. Vos tik juos prisimindavau, mane lyg kas prislėgdavo. Mano egoizmas tuoj prabildavo: “Jei tu atiduosi kažką kitam, pati to neteksi!” Ir tuoj pat gindavausi: “Kaip aš galiu duoti tai, ką pati taip sunkiai gavau, ar tai, ko visai neturiu?” Pagaliau nuvargdavau nuo tokios kovos pati du savim ir pasidarydavo dar sunkiau ir dar neaiškiau. Mylėti savo artimus vis tiek nesisekė. Jei tekdavo ką nors išklausyti ar paguosti, tai darydavau, bet širdis likdavo ledinė: “Manęs gi niekas neišklauso ir nepaguodžia...” Jei duodavau ką nors kitam, tai tik sukandus dantis, po to ilgai dar gailėdavausi, kad tas daiktas ar atiduoti pinigai man pačiai būtų pravertę.

    Tačiau kartą pabandžiau įsiklausyti į kiekvieną Įsakymo žodį: “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Dievas gi nesakė: “Nemylėk savęs, mylėk kitus!” Priešingai: “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Taigi pirmiausia, ar aš myliu save, kad taip pat galėčiau mylėti artimą? Kažin?.. Ar nesielgiu panašiai, kaip vieni mano pažįstami, tikrai turtingi žmonės, mintantys pigiausiu ir prasčiausiu maistu, gailintys geresnio kąsnio ir geresnio drabužio ne tik sau, bet ir savo vaikams, tačiau taupantys pinigus “juodai dienai”, turintys kelis apstatytus butus, kuriuose niekas negyvena - “gal kada nors prireiks?” Ar toks žmogus myli save? Greičiausiai tik pinigus. Aš nenoriu jų smerkti, bet manau, kad vargu ar jie pasiūlys gardesnį kąsnį išalkusiam, ar šiltesnį drabužį sušalusiam. Na, nebent tokį, kuris jau seniai skylėtas, o išmesti gaila...

Skaityti daugiau: ARTIMO MEILĖ

Paruošė inž. Viktoras Jautokas

ROBOTAS KAIP GYVATĖ

    Kai kalbame apie robotus, tuoj prieš akis atsistoja figūra, panaši į žmogų, bet ne į gyvatę. Viena bendrovė New Yorke pagamino robotą, panašų į gyvatę, ypač kai ji juda, šliaužia. Robotas gali lankstytis į visas puses. Turi šešis sąnarius, kurie pasisuka 12° į bet kurią pusę. Į kiekvieną sąnarį yra įmontuoti maži elektriniai motoriukai ir jų valdymui elektroninė įranga. Kiekvienas sąnarys veikia nepriklausomai vienas nuo kito. Robotas yra 1,4 metro ilgio ir 42 mm skermens. Sveria 4,6 kg (19 lbs.) Slenka 20 cm per minutę.

    Roboto priekyje įtaisyta maža video kamera, kuri perduoda priekyje esamą vaizdą. Šis robotas pritaikytas pramonei, bet galima naudoti ir kitur, pvz., sudėtingų vamzdžių vidaus patikrinimui. Įdomu, kad jį bandys ateityje panaudoti, įvykus žemės drebėjimui, ieškant žmonių po sugriuvusiais namais, ko anksčiau nebuvo galima padaryti. Gyvi žmonės po griuvėsiais bus greičiau surasti. Kaip matome, šio roboto pagalba bus įmanoma išgelbėti daug gyvybių.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Reikšmė ir prasmė

    Nors šie du žodžiai nėra sinonimai, bet tiek raštuose, tiek šnekamojoje kalboje jie dažnai maišomi. Ne visai aiškiai juos atskiria ir žodynai. Pvz., P. Skardžiaus “Lietuvių kalbos vadove” (Vokietija, 1950) sakoma, kad prasmė yra “loginė dalyko esmė (angį. sense, meaning, import; pranc. sens; vok. Sinn): Žmonių pasakymai ne vienoda prasme suprantami; Šie poeto žodžiai turi labai gilią prasmę (yra prasmingi). Reikšmė - dalyko vertingumas kuriam kitam dalykui (angl. signification, meaning; pranc. signification, importance; vok. Bedeutung): Lietuvių tautinės kultūros reikšmė pasauliui yra nemaža; Žodžių reikšmės yra nepastovios".

Susan Mažeika nuotr.

    “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” (Vilnius, 1972) aiškinama, kad prasmė yra “vidinis, loginis turinys: Perkeltinė žodžio prasmė; arba tikslas, pagrindas: Ar čia buvo prasmės taip daryti? Gyvenimo prasmė. Reikšmė - tai, kas ką reiškia: Šio žodžio reikšmė ne visai aiški; arba svarba: Tai didelės reikšmės dalykas”.

    Niedermanno žodyne prasmė vokiškai verčiama “Sinn, Bedeutung”, o reikšmė tik “Bedeutung”.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė Marija A. Jurkutė

TRYS PENKTADIENIAI TRYLIKTĄ DIENĄ

    Žmonėms, bijantiems penktadienių, pasitaikančių tryliktą mėnesio dieną, 1998-ji nebus geri metai: net trys penktadieniai sutaps su trylikta mėnesio diena. Tai bus vasario, kovo ir lapkričio mėnesiais.

    Ištisus šimtmečius penktadienio ir skaičiaus 13 derinys daugeliui visame pasaulyje pranašauja nelaimes. Dėl šio prietaro žmonės atšaukia susitikimus, keičiamos kelionių datos, o daugelyje dangoraižių nėra tryliktojo aukšto.

    Kaip sako Mensfildo universiteto (Pensilvanija) matematikos profesorius ir skaičiaus 13 baimės tyrėjas Thomas Fernsleris, pastarąjį kartą trys penktadieniai 13 dieną per vienus metus buvo 1987-aisiais. Tai paprastai pasikartoja kartą per 11 metų. Profesorius apskaičiavo, kad jei birželio 13 diena bus penktadienis, tai iki metų galo daugiau tokių nelaimingų dienų nebepasitaikys. Bet jei vasario 13-oji bus penktadienis, tai tokių dienų dar pasitaikys kovą ir dar vieną kartą vėliau, jei tai ne keliamieji metai.

    Pats mokslininkas teigia nebijąs skaičiaus 13. Kad tai įrodytų, prie savo išklerusio automobilio pritvirtino numerį 13F0BIA.

    Prietaro, kad penktadienis, sutampantis su 13 mėnesio diena, pranašauja nelaimę, šaknys siekia ankstyvąją krikščionybę. Prie Kristaus paskutinės vakarienės stalo buvo 13 žmonių, o jis nukryžiuotas buvo penktadienį.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

-    Kokius gražius turi plaukučius! - sako svečias. — Juos gavai iš savo mamytės?

-    Neįspėjai, - rimtai užginčija maža mergytė. -Juos gavau iš savo tėčio, nes ant jo galvos beveik jau neliko nė vieno plaukelio.

♥

Paklydę Alpių sniegynuose du keleiviai nudžiunga, pamatę St. Bernardo šunį su pakaklėj vienuolių pririštu konjako buteliuku sušalusiems atsigaivinti.

-    Štai prie mūsų artėja geriausias žmogaus draugas! - sako vienas paklydėlių.

-    Ir kartu su juo didelis šuo, - priduria antrasis.

♥

-    Judu su žmona jau nesimėtote aštriais žodžiais.

-    Taip, nes mudu prisilaikome tam tikro susitarimo: iki pietų ji daro tai, kas jai patinka, o po pietų aš darau tai, ką ji mėgsta.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

□ Kun. Izidorius Gedvila, gyvenąs Sunny Hills, FL, sausio 2 d. atšventė amžiaus 75 metų, o vasario 21 d. kunigystės 50 m. sukaktis.

□    1997 m. rūgs. 28 d. buvo iškilmingai pašventinta Girkalnio parapijos Šv. Jurgio bažnyčia. Ją pašventino Kauno metropolitas arkiv. S. Tamkevičius ir mons A. Bitvinskas, abu ilgus metus sovietmečiu praleidę lageriuose. Senoji Girkalnio bažnyčia sudegė 1944 m. karo mūšių metu. Bolševikmečiu sudegė ir bažnyčia, įrengta parapijos salėje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo pašventinti naujosios bažnyčios pamatai senosios bažnyčios vietoje. Statyba užtruko keletą metų.

□    “Baltijos tyrimų” apklausos duomenimis, 1998 m. pradžioje 72% Lietuvos gyventojų pasitikėjo Bažnyčia.

□ Prel. Antanas Jonušas, ilgametis Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje ekonomas, sausio

15 d. atšventė amžiaus 75 m. sukaktį.

Skaityti daugiau: Trumpai

Nuoširdi padėka musų rėmėjams

60 dol. aukojo V. Rapšys.

50 dol. aukojo R. Banionis 40 dol. aukojo kun. V. Balčiūnas.

Po 30 dol. aukojo: V. Sonda, T. Murauskas, V. Lukošiūnas.

25 dol. aukojo M. Bajorūnas.

Po 20 dol. aukojo: L. Krajauskas, A. Laucis, M. Žemaitis, D. Zuraitis, S. Žilevičius, Z. Pupius, T. Norkus, J. Racevičius, B. Navickas, I. Raulinaitienė.

Po 15 dol. aukojo: M. Kavaliauskienė, L. Šmulkštys, J. Smalstys.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas