religinės ir tautinės kultūros žurnalas
2000 / LIEPA-RUGP /JULY-AUGUST / VOL. LI, NO. 7-8
|
217 |
Laima Krivickienė |
|
|
221 |
Stefa Banikonienė |
|
|
224 |
Algirdas Paliokas SJ |
|
|
229 |
Jurgita Sadeckaitė |
|
|
233 |
Jonas Rūkas |
|
|
237 |
Bruno Markaitis SJ |
|
|
242 |
K. J. Ambrasas SJ |
|
|
243 |
Marija Balkevičiūtė |
|
|
246 |
Red. |
|
|
247 |
Laima Krivickienė |
|
|
251 |
Red. |
|
|
252 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Lietuvos II Eucharistinio kongreso Kaune.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės - Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas - Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street. Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.
Laima Krivickienė
2000-ųjų metų jubiliejus - Eucharistiniai metai - vedantys į trečiąjį tūkstantmetį, skatina naujai pažvelgti į Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, kad kiekvienas asmeniškai ir visa bendruomenė patirtų iš jo srūvančią atnaujinančią malonę, padedančią Šventosios Dvasios įkvėptiems žengti naujo gyvenimo keliu gyvybės šaltinio link. Tikime, kad “neregimasis priėmė regimą mūsų prigimtį, kad išaukštintų žmonių giminę ir padarytų juos nemirtingus. Gimęs prieš amžius, nužengė į laiko tėkmę, kad priartintų pasauliui Tėvo sumanymą ir grąžintų į Jo glėbį paklydusią žmoniją”.
Idant būtų pabrėžtas gyvas, išganantis Kristaus buvimas Bažnyčioje ir pasaulyje, Jonas Paulius II nusprendė Didžiojo jubiliejaus proga surengti Tarptautinį Eucharistinį kongresą Romoje. Šie šventieji metai yra skirti suvokti Eucharistijos slėpinį - visos laike keliaujančios Bažnyčios gyvenimo šerdį.
Lietuvos II Eucharistinis Kongresas
Šventieji metai ir Eucharistijos slėpinys nėra du atskiri įvykiai, nes kiekvienas iš jų visapusiškai atsiskleidžia tik švenčiamas kartu. Eucharistija -tai Kristus, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius, atminimas ir gyvas sudabartinimas. II Eucharistinis kongresas - ryškus Lietuvos katalikų Bažnyčios atsinaujinimo ženklas. Birželio l-4d. Kaune vyko vienas svarbiausių Jubiliejinių metų renginių Lietuvoje - Eucharistinis kongresas, antrasis Lietuvos istorijoje. Pirmasis, į kurį iš tolimiausių Lietuvos kampelių ir iš viso pasaulio suvažiavo daugiau nei 100.000 dalyvių, įvyko 1934 m. birželio 28-liepos 1 d. Kaune. Tada virš Bazilikos bokšto buvo iškeltas didžiulis, naktį šviečiantis kryžius. Tada atgimusiai ir savo valstybę atstačiusiai lietuvių tautai, kaip ir dabar, visomis išgalėmis reikėjo saugoti ir gyvąja tikrove pagrįsti amžių kovose ir mėginimuose įsigytą garbingąjį “Šventosios Lietuvos” ir “Marijos Žemės” vardą. Tada buvo iškelta mintis, kad lietuvių tauta turėtų pasiaukoti Jėzaus Dieviškajai širdžiai, ir turėtų būti pastatyta tautos įžadų bažnyčia, o suklupusi lietuvių tauta prieš išstatytą viešoje adoracijoje Švenčiausiąjį Sakramentą pasiaukojo Dieviškajai Jėzaus širdžiai”.
Stefa Banikonienė
2000-ieji meti popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbti šventaisiais. Tai susitaikymo, atsivertimo bei atgailos, taip pat vienybės, vilties, teisingumo, džiaugsmo ir taikingo tarnavimo Dievui kartu su broliais ir seserimis metai. Jie -visų pirma Kristaus, savąja gyvybe ir malone atnaujinančio žmoniją, laikmetis. Todėl būtent šiais metais esame kviečiami atnaujinti susitikimus su Kristumi, su išganančiąja Jo malone ir atpirkimu.
Su Kristumi mes susitinkame šv. Mišiose -Eucharistijos puotoje. Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai. Viešpaties vakarienė, duonos laužymas, Eucharistinis susirinkimas, Švenčiausiasis sakramentas, komunija, angelų duona, - nusakantys Eucharistiją vis kitokiu atžvilgiu.
Marijos vaikųsambūris su kun. G. Marcinkevičiumi.
Eucharistijos slėpinys yra kiekvieno krikščionio ir visos Bažnyčios gyvenimo šerdis. Didžiojo krikščionybės jubiliejaus metai - šio slėpinio apmąstymo laikas. Todėl pats svarbiausias šventųjų metų įvykis - Eucharistinis kongresas. Tai Viešpaties meilės kiekvienam žmogui, mūsų tikėjimo džiaugsmo ir Bažnyčios vienybės liudijimas šių dienų pasauliui. Lietuvos II Eucharistinio kongreso tema “Jėzus — tikroji Gyvenimo Duona”. Birželio 1-osios dienos popietėje su dideliu džiaugsmu pradėjome švęsti Eucharistinę puotą Kaune. Todėl prie Kauno Arkikatedros Bazilikos būriavosi tūkstantinė maldininkų minia iš visos Lietuvos - į antrojo Eucharistinio kongreso atidarymą. Tiek daug bažnytinių vėliavų Kaunas seniai neregėjo. Mirguliavo miestų ir miestelių, bažnytkaimių parapijų vėliavos. Visų Lietuvos vyskupijų atstovai užpildė Kauno Arkikatedrą Baziliką. Katalikai parodė, kad jie yra linksmi, neužsisklendę už šimtmečių bažnyčių sienų, gana vieningi ir draugiški. Aplink būriavosi daug jaunimo.
Algirdas Paliokas SJ
Kas geriau: tikėjimas ar pažinimas? Aišku - pažinimas. Dievą galima pažinti ne tik iš Dievo sutvėrimų, bet ir įsižiūrint į tai, ką mums paliko Kristus. Yra galvojančių, jog Dievo pažinimui ar dar tiksliau: Jo, esančio su mumis, atpažinimui labai padėtų transubstancijacijos išsiaiškinimas.
Ar galima aiškiau, tikriau ir konkrečiau suprasti transubstancijacijos paslaptį? Ar galima pasiekti tokį pažinimo laipsnį, kad mūsų protui taptų visai aišku ar bent jau beveik aišku?
Girdime įvairių balsų. Racionalizmo ir skepticizmo amžiuje ne vienas teologas iškelia sunkumą suprasti ir tikėti realiu ir tikru Kristaus buvimu po duonos ir vyno pavidalais. Vis daugiau atsiranda balsų, aiškinančių Kristaus nebuvimą ar tik laikiną pabuvimą Eucharistijoje ir taip sekančių iš Liuterio kilusių srovių aiškinimais.
Transubstancijacijos aptarimas
Susipažįstame su dogma: “Jeigu kas tvirtins, kad duonos ir vyno substancijos pasilieka Švč. Eucharistijos sakramente kartu su kūnu ir krauju mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir neigs nuostabų ir vienintelį pasikeitimą visos duonos substancijos į kūną ir visos vyno substancijos į kraują tuo metu, kai lieka vien tik duonos ir vyno pavidalai, tą pasikeitimą, kuriam Katalikų Bažnyčia pritaikė transubstancijacijos pavadinimą, tebūnie atskirtas” (Denz 1652).
(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Jurgita Sadeckaitė
Ruduo... Sparčiai vakarėja. Kaip ir vakar, kaip ir prieš keletą metų skubu namo, tiksliau į laikinus namus, į savo studentiškai kuklų, mažytį, bet neapsakomai jaukų kambarėlį. Mintyse vis dar gyvenu ką tik prabėgusios dienos akimirkomis: vėl nebyliai subaru save už neatliktus darbus, šypteliu prisiminusi taiklų dėstytojo atsakymą į įžūlaus studento repliką, nenoromis iš giliai širdyje paslėptos kertelės ištraukiu pokalbio su drauge prisiminimą. Jis dvelkia šaltuku ir nė iš tolo neprilygsta atviram, nuoširdžiam bendravimui. Toliau bėgu savo minčių labirintais ir klausiu savęs: gal aš pati nemoku atsiverti žmogui, gal ieškau kituose nuoširdumo, o tuo tarpu jo vengiu pati? Tačiau kaip gali būti atviras žmogui, kai žvelgdamas jam į akis nesutinki šilto žvilgsnio, o dažnai tik klaidžiojantį, dar blogiau - smalsiai tiriantį, neramų, kartais godų ar net pavydų akių blykstelėjimą. Tada net nepajunti, kaip užsidarai savyje ir tokį savo poelgį bandai pateisinti, sakydama, jog atvirumas kenkia tau pačiam, kenkia siekti savo tikslo ar net gyventi.
Mozė vaikams priminė 10 Dievo įsakymų
Kodėl taip atsitinka? Tarsi atsakydamos į mano tylų, vos vos pašnibždomis ir nejučia ištartą klausimą sutraška kažkur aukštai virš galvos senų milžiniškų medžių šakos. Pakeliu akis į viršų ir sulaikiusi kvėpavimą stebiu, kaip šimtamečių medžių viršūnėse savo giesmę traukia vėjas. Staiga išgirstu duslų trakšt trakšt trakšt... ir stiprų bumpt po pat savo kojomis. Pasilenkiu, ir nors jau gerokai tamsu, bet vis dar įžiūriu nulaužtą nedidukę kaštono medžio šaką su keletu sausų lapų ir su trimis vienas kito stipriai besilaikančiais įdurti kamuoliukais. Laikau juos rankose ir jau nieko nebegalvodama skubu tolyn. Netrukus praveriu savo kambarėlio duris ir atsidustu: pagaliau aš namie.
Jonas Rūkas
Brangieji sesės ir broliai, su kasdiene malda, su tautiška giesme, su įvairiaspalvėm šviesom žėruojačiais fejerverkais ir su naujametine šampano taure rankose sutikome jubiliejinius 2000-uosius metus. Ir taip nuo pirmosios jų minutės pradėjome artėti prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio. Bėgantis laikas kviečia susimąstyti, susikaupti ir atrasti kaip galima teisingesnį atsakymą į pateiktą prasmingą temą: ką pasiimsime ir ką paliksime, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį.
Kartą viename katalikiškame žurnale perskaičiau aprašytą legendą. Vienas gražus berniukas su kraitele ant krūtinės ėjo nuo rūmų prie rūmų, nuo pirkelės prie pirkelės, ieškodamas pasišventusių, meilei gėriui ir artimui plakančių širdžių. Geros valios žmonės jam simboliškai paaukodavo savo širdis ir jos tuoj skaisčiai sužėrėdavo jo kraitelėje, o jie patys ir toliau gyvendavo pasišventę meilei ir gėriui. Kiti tam berniukui užtrenkdavo duris, sakydami, kad jie neturi nei laiko, nei noro paaukoti savo širdį kitiems, nes jų laukia savi neatidėliotini reikalai, savanaudiški tikslai, pramogos, malonumai. Kuriam laikotarpiui praėjus, berniukas vėl išdrįsdavo pasibelsti į tų kietaširdžių duris, bet taip vieną po kito rasdavo jau mirusius. Jam belikdavo tik paverkti prie jų karsto. Jam būdavo labai skaudu, kad jie, gyvendami žemėje, neatrasdavo savyje jėgų ir noro paaukoti nors dalelę savo širdies tėvynei ir artimui. Ši legenda patvirtina, kad žemėje vyrauja gėris ir blogis.
Valančiaus gatvėje vaikus pasitiko karalaitis Kazimieras
Žengiant į XXI-ąjį amžių, norisi, kaip tam legendiniam berniukui, eiti per gimtąją tėvų žemę, pasibelsti į turtingųjų ir beturčių duris, įsiklausyti į jų šneką, nežiūrint kokia ji bebūtų -optimistiška ar mažai teikianti vilties, širdim ir rankom prisiliesti prie gėrio ir blogio.
Pirma atversime gėrio kraitelę ir pamėginsime į ją surinkti nors dalelę vertybių, kurios puošia mūsų kraštą ir jo žmones.
Bruno Markaitis SJ
Šiais laikais, kai automobilis ir lėktuvas labai sumažino nuotolius, žmogus turėtų jaustis ne vienišas, bet, priešingai, artimai ir glaudžiai surištas su plačiuoju pasauliu. Kalbų ir kultūrų barjerai pasiliks ir toliau. Jų negalima panaikinti valandos būvyje. Bet naujausios susisiekimo priemonės ir mechanizuoti bendravimo metodai įgalina žmogų priartėti prie žmonių, priklausančių skirtingoms rasėms ir kultūroms. Iš kitos pusės, visos čia suminėtos priemonės įvairiose formose, o ypač spausdinto žodžio formoje žmogų riša su sava bendruomene. Jei prie visa to pridedame kultūrinį bei meninį veikimą ir bendradarbiavimą, visuomeninę veiklą, bendrą interesų išryškėjusį apčiuopiamumą ir net religinę laisvę gimtosios kalbos rėmuose, mes turėtume sakyti logiškai ir teisingai, kad žmogui likti vienišu neturėtų būti nei progos, nei tikslo. O vis dėlto mūsų dienų žmogus yra vienišas. Vienišas net tuo metu, kai jis svetimame krašte ir svetimoje aplinkoje sugebėjo sukurti tėvynę pagal gimtosios tėvynės charakterį ir modelį. Kurgi gilioji vienatvės ir vienišumo priežastis? Priežastis bus ne viena, bet turbūt pačią pagrindinę bus vykusiai nusakęs Joseph Fort Newton šiais žodžiais: “Žmonės yra vieniši, nes jie, užuot statę tiltus, stato sienas”.
Vadinasi, žmonės, užuot ieškoję dalykų, kurie juos jungtų, pagrindinį dėmesį atkreipia į dalykus, kurie juos skiria. Tiek savoje, tiek svetimoje aplinkoje jie kritikuoja ir smerkia, užmiršdami, kad kur šviesa, ten ir šešėlis. Jų kūrybinė energija sudega be naudos, nieko nesušildžiusi, nieko neatgaivinusi, nes pastangos buvo nukreiptos į neigiamuosius aplinkos elementus, ir kai pagaliau buvo prisiartinta prie teigiamųjų elementų, ir protas buvo jau pervargęs, ir valia nusilpusi, ir širdis apkartusi. Per maža buvo asmenų, kurie norėjo tiltą statyti. Dauguma siūlė, piršo, diskutavo, reikalavo statyti sieną. Sieną, kuri skirtų, dalintų bendruomenę, partiją, net ideologiją.
Pokalbis su Kauno metropolitu arkivyskupu Sigitu Tamkevičium
Važinėjant po Turkiją šv. Pauliaus ir kitų apaštalų keliais, galima tik stebėtis: kodėl šv. Jono ranka Patmo saloje, pačioje Mažosios Azijos pašonėje, parašyti anuometiniai apokaliptiniai laiškai septynioms bendrijoms? Kodėl čia? Kodėl šiandien kiekviename naujesniame ar senesniame M. Azijos mieste stovi po vieną ar bent po kelias naujut naujutėles mečetes su puošniais bokštais? O jei nori užtikti kur nors Istambulo gatvių raizgalynėje Romos Katalikų bažnyčią, tai dažniausiai ant neišvaizdaus pastato nė aiškaus kryžiaus ženklo nepamatysi. Dvylikos milijonų mieste tėra vos ant pirštų suskaitomi penkias bažnyčias aptarnaujantys kunigai. Kas paskatino šiuos klausimus? Gal tie septyni prieš du tūkstančius metų parašyti mįslingieji laiškai? Gal tokia dabartinė Turkijos katalikų Bažnyčios padėtis? O gal labiausiai todėl, kad
Nepaisant kokią svetimą žemę Manoji koja paliečia,
Vis vien tave, Tėvyne, regiu sapne Ir minty tavo godą godoju,
Vis regėdamas tavo žaizdotas rankas...
Priverčia mane, bemaž kasdien beskaitant per interneto lietuvišką laikraštį, ne vienąsyk apie Tave, Lietuva, giliai giliai vis mąstyt. Gaila, kad priverstas vien skaityt Lietuvos rytą. Niekaip neberandu internetinių XXI amžiaus, Dienovidžio, dabar jau nebematau ir Lietuvos aidopuslapių. O juk čia pilna nelinksmų įvykių, liūdnų požymių. Ko tik nebėra toje mūsų tėviškėlėje? Tad ir sėdau prie kompiuterio suregzti septynioms Lietuvos Bažnyčioms po septynis klausimus. Ir kaip nustebau, bet kartu ir išsigandau, pirmąjį gavęs iš arkiv. S. Tamkevičiaus.
Marija Balkevičiūtė
Jaunimo grupėje premijuotas rašinys
Visi kažkur bėgame, skubame. Dėl gero vardo ar dėl turto pasiryžę artimą pažeminti, apjuodinti. Bet net nepagalvojame, kad į tą purvo balą, dar taip neseniai stūmę kitus, paslydę įkrisime ir patys. Atėjo trečiasis tūkstantmetis. Laukėme jo su nerimu, baime, o gal ir viltimi. Nereikia turėti ir televizoriaus, kad pamatytum, kas dedasi tavo pašonėje, kad išvystum žmonių veidus. Ne dažnai išvysi šypseną margaspalvėje minioje. Ne dažnai išgirsi ir stebuklingus žodžius “atleisk”, “prašau”, “gal padėti?” Kartais eini per minią susitraukęs, mažas, kad tik neužkliūtum, kad tik kas nenuskriaustų, neįžeistų. Ir stebi piktus veidus, paženklintus kančių, negailestingos patirties, prislėgusios silpnus pečius. Kartais esi priverstas pasielgti taip, kad tik tavęs nepaniekintų, su savo purvinais batais ant galvos užsilipę netryptų.
Linksmai pasitinka vaikučius kun. Jonas Bosko
Po kasdienių televizijos reportažų iš viso pasaulio giliai atsidūsti: keičiasi vienas už kitą kraupesni vaizdai, trinksi pabūklai, liejasi kraujas, skamba aimanos. Žmogus nesiliauja skriaudęs žmogaus vardan savo gerovės. Bėga tūkstantmečiai, o tobetriumfuoja žiaurus savanaudiškumas.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
Žodelio gi vartosena Lietuvių kalboje gi yra ne jungtukas, bet pabrėžiamoji dalelytė. Kartais sakinyje ją galima pakeisti žodeliais juk, tai, tik. Pvz.: Kelk, gi jau primiegojai. Gi ar ir tu eisi? Gi žiūriu - devyni vilkai vieną bitę bepjauną.
Dažnai spaudoje tenka pastebėti žodelį gi vartojant vietoj jungtuko o. Tai yra klaida. Žodelis gi negali eiti jungtuku priešpriešiniuose sakiniuose. Pvz.: Jis vakar visą diena sportavo, gi (=o) šiandien nė iš lovos nesikelia. Kalbėjome apie Maironį, gi (=o) dabar pakalbėsime apie jaunuosius poetus.
Čia dar galima pridurti, kad žodelis gi kartu rašomas tik su vienskiemeniais nekaitomais žodžiais, pvz.: kurgi, kaipgi, argi. nagi. Su daugiaskiemeniais arba kaitomais žodžiais žodelis gi rašomas atskirai, pvz.: kodėl gi, visur gi, aš gi, tu gi, kas gi, ko gi ir t.t.
Paruošė Laima Krivickienė
ISTORIJA, KURIĄ GALIMA LIESTI RANKOMIS
Kauno jėzuitų gimnazija turi ypatingas sąlygas: ji paveldėjo nuostabų senovinių pastatų kompleksą su vienuolynu, gimnazija ir vadinamaisiais Perkūno namais - archaiškiausiu pastatu iš visų išlikusių gyvenamųjų namų Kaune. Šis, kadaise buvęs turtingo pirklio namas, gotikos architektūros paminklas, pastatytas Kauno klestėjimo laikais, XV amžiuje. Perkūno namas 1991-aisiais metais buvo grąžintas jėzuitams, o tiksliau, Kauno jėzuitų gimnazijai. Jos vyresnybė nutarė šiame pastate įsteigti modernų kultūros centrą su muziejumi, kur bus nuolatos keičamos ekspozicijos, vyks koncertai, literatūrinės popietės.
Už Vokietijos jėzuitų misijos lėšas pastatas buvo suremontuotas, jame ėmė veikti moderni biblioteka. Ruošiantis A. Mickevičiaus 200 metų jubiliejui (čia garsusis poetas gyveno ir mokytojavo 1819-1823 metais ir mokykla vadinama jo vardu) buvo išplėsta muziejaus ekspozicija. Patys vertingiausi eksponatai - keturios knygos iš asmeninės A. Mickevičiaus bibliotekos, jo studijų draugo iš Vilniaus F. Malevskio laiškai, portretai, kuriuos padovanojo Vilniaus dailės muziejus - viskas buvo perkelta į Perkūno name įrengtą muziejaus patalpą, kur moksleiviai gali savarankiškai susipažinti su A. Mickevičiaus kūryba. Lankosi čia ne tik jėzuitų gimnazijos mokiniai, trečiadieniais čia paprastai būna ypač gyva, nes tą dieną priimami svečiai, norintys pabūti ne tik muziejaus patalpose, bet taip susidomėję senaisiais paminkliniais pastatais, pajusti istorinių pastatų skleidžiamą grožį ir dvasią.
Garsių pasaulinių čempionų rungtynių metu stadione pirmoje eilėje, turtingųjų žiūrovų tarpe, sėdi vaikutis ir seka rungtynes.
Šalia sėdintis stambus pilietis neiškentęs paklausia:
- Ar tu toks turtuolis, kad galėjai šioje eilėje sau pirkti bilietą?
- Aš jo nepirkau. Tai mano tėvo bilietas, -prisipažino vaikutis.
- Aha, o kur tavo tėvas, kad pats nėjo?
- Jis dabar namie ieško savo bilieto.
■
Mokytojas aiškina:
- Anonimas tai yra asmuo, kuris nenori būti žinomas.
Staiga salės gilumoje pasigirsta juokas.
- Kas čia juokiasi? - klausia mokytojas.
- Anonimas.
■ Geg. 17 d., popiežiaus gimtadienio išvakarėse, Šiluvos bazilikoje 18 Baltijos valstybių vyskupų aukojo šv. Mišias Šv. Tėvo intencija, prašydami jam Dievo globos ir sveikatos. Jie nusiuntė popiežiui sveikinimą jo aštuoniasdešimtojo gimtadienio proga.
■ 80-tojo gimtadienio proga popiežių Joną Paulių II pasveikino Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir Seimo pirm. Vytautas Landsbergis.
■ Seminaras “Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai ir Lietuva” buvo surengtas vasario 25 d. Vilniaus universitete. Pagrindinis kalbėtojas vysk. J. Boruta SJ papasakojo apie katalikų Bažnyčios visuotinius susirinkimus, paaiškino, kaip juos apibrėžia kanonai. Diskusijose mėginta atsakyti, kaip Vatikano II mokymas palietė Lietuvą.
■ Aušros Vartų lietuvių parapija Montrealyje, Kanadoje, surinko 280 dol. antrojo Eucharistinio kongreso Lietuvoje komitetui. Kun. Stanislovas Kazėnas SJ, grįždamas po studijų, nuvežė į Lietuvą.
■ Mons. Kazimierui Vasiliauskui, buv. Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonui, suteiktas Vilniaus garbės piliečio titulas.
42-asis Laiškų lietuviams konkursas
Dabartinis redaktorius, neįprastai ilgai redagavęs šį žurnalą, laukte laukė auksinio Laiškų lietuviams jubiliejaus, nes po jubiliejaus buvo pasiryžęs redaktoriavimo atsisakyti dėl didelio nuovargio ir pablogėjusios sveikatos. Deja, jubiliejus greitai atėjo ir puikiai praėjo, bet redaktoriui įpėdinio dar nėra. Užtat iki šiol nebuvo nė konkursas paskelbtas, nežinant, ar jis bus reikalingas, ar žurnalas dar egzistuos. Daugelis prašė dar kelis numerius suredaguoti. Paprašęs Dievo pagalbos, sutikau pamėginti iki šių metų pabaigos, ne ilgiau. Atrodo, kad gali iki to laiko atsirasti ir įpėdinis, todėl skelbiame ir šį konkursą, kuris bus šiek tiek skirtingas nuo buvusiųjų.
Konkurso dalyviai nebus skiriami į dvi grupes: suaugusiųjų ir jaunimo. Iš ilgos praktikos pamatėme, kad jaunimas gali drąsiai konkuruoti su suaugusiais. Taip pat ir temų skyrimas bus kitoks: laisvesnis ir įdomesnis. Nurodysime tik medžiagą, iš kurios patys dalyviai galės susigalvoti temas. Ta medžiaga tai bus įvairios kiekvieno asmens savybės: teigiamos ir neigiamos.
Teigiamos savybės. Nuolankumas, susivaldymas, pastovumas, ištikimybė, užuojauta, atlaidumas, kantrybė, tolerancija, teisumas, pagarba asmeniui, teisingumas, atsakomybė, dosnumas, vienodas elgesys su visais.
Neigiamos savybės. Pataikavimas, išsisukinėjimas, diplomatija, simuliavimas, dviveidiškumas, veidmainystė, pajuoka, sarkazmas, apkalba, šmeižtas, užsispyrimas, įtarinėjimas, į viską žiūrėjimas tik iš neigiamos pusės, ypatingos draugystės su vienais, ignoruojant kitus.