religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1992 / SPALIS — OCTOBER / VOL. XLIII, NO. 10
|
289 |
Kun. K.J. Ambrasas, SJ |
|
|
291 |
Dalia Staniškienė |
|
|
294 |
Vytautas Bagdanavičius, MIC |
|
|
298 |
Laima Šimonytė |
|
|
300 |
Chiara Lubich |
|
|
301 |
Albinas Motiejūnas |
|
|
305 |
J. Lauriūnas, SJ |
|
|
308 |
Vincas Kolyčius |
|
|
310 |
Gyd. Viltautė Pocienė |
|
|
312 |
J. Lauriūnas, SJ |
|
|
314 |
Jūratė Jovaišaitė |
|
|
316 |
Gediminas Vakaris |
|
|
318 |
Juozas Vaišnys, S J |
|
|
319 |
Red. |
|
|
320 |
Red. |
|
|
322 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Rimos Polikaitytės nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apdaila Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
KUN. K. J. AMBRASAS, S J
Vienąkart Napoleonas, sėdėdamas teatre, pamatė, kad jo adjutantas visą laiką laiko pasikišęs ranką po munduro skvernu. Imperatorius, nieko nesakęs, pamažėle ima ir ištraukia tą ranką iš po skverno. Kai joje Napoleonas pamatė rožančių, tepasakė: “Dabar tavimi pasitikiu dar labiau negu anksčiau. Daryk taip ir toliau ...”
Žinoma, geriausia rožančių kalbėti bažnyčioje, prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, bet kas šitaip ir kiek taip gali padaryti? Tai būtų gražiausia ir pagarbiausia. Tačiau jokiu būdu nebus nei maldos išniekinimas, nei pažeminimas, jei mes jį kalbėsime prie prekystalio, laukdami eilutėje pieno ar duonos; jei kalbėsim jį traukiny ar autobuse; jei jo karolėlius varstysim, laukdami susitikimo vietoje pažįstamo, ar tol, kol padavėjas restorane mums atneš pietus. Tebūna tarsi tarp palydovo ir kosminio centro palaikomas nuolatinis ryšys, nuolatinis mūsų pagarbos, padėkos ir prašymų kartojimas.
Tebūna čia gyvas, jautrus atsiliepimas į tą dangaus Karalienės nesiliaujantį maldavimą: kalbėkite rožančių, kuris yra galingas ginklas išmelsti taikos, laisvės, ramybės mūsų šeimoms, tautoms, visam pasauliui. Išgirskime šį Taikos Karalienės dabar primygtinai kartojamą prašymą. Auka, kančia, išmalda, tyla, santūrumo praktika prie stalo, vaišėse, visame gyvenime.
DALIA STANIŠKIENĖ
Važiuojant namo iš darbovietės, tik įlipus į automobilį, automatiškai paspaudžiu radijo mygtuką ir gaudau pranešimus — apie orą, kelią į namus, kur susigrūdimas, kur nelaimė ... Klausaus vietinių ir pasaulinių naujienų, kurios dažniausiai liūdnos ir baisios, nes geri įvykiai pranešėjų retai akcentuojami, lyg jų pasauly ir nebūtų...
Šį kartą buvo kitaip: radijo aparatas sugedęs, automobilyje tyla ... Galėčiau kalbėti rožančių, bet valgau nuo priešpiečių užsilikusį obuolį. Skanus. Kasdien valgau obuolį pakely į namus iš darbovietės, bet dažniausiai žinių beklausydama nė nepajuntu jo skonio. O tiek žmonių pasauly retai skaniu obuoliu gali pasidžiaugt ... Apsidairau: saulėta žiemos dienos pabaiga, sniego tik kai kur lopeliai, kelias sausas, smagus. Stebiu nuogus pakelės medžius ir vaizduotėje matau juos žaliai pasipuošusius. Dienos ilgėja, netrukus ir pavasaris atkeliaus, nereikės slidžių kelių grįžtant iš darbovietės bijoti.
Pravažiuoju bažnyčią, ir dar vieną, ir dar vieną ... Pradedu jas skaičiuoti. Nuostabu: kol priartėju prie greitkelio, penkių minučių laikotarpy, bažnyčių suskaičiuoju gal dešimt! Kaip aš iki šiol, kasdien šiuo keliu važiuodama, jų nepastebėjau?! Pasigirsta varpai... Iš kur jie čia tokiu keistu laiku? O, tai Virbalio bažnyčios varpai atskambėjo iš tolimos vaikystės...
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
5. Gimdymo garbė žmogaus sampratoje
Gimdymo galia yra visų pirma Dievo galia išleisti iš savęs kitą savo prigimties atstovą. Tą galią Dievas turi kaip pilnutinis buvimo savininkas ir šeimininkas. Tą galią jis yra suteikęs net savo sukurtai prigimčiai, būtent gyvūnijai. Ji yra savaiminga galia ir ta prasme, kad žmoguje ji yra nepriklausoma nuo jo dorovingumo ar nedorovingumo. Tai reiškia, kad grynai biologiškai žiūrint, nedorų tėvų vaikas gali būti pagimdytas be dorinių tėvų trūkumų. Ir iš neteisėtai lytiškai santykiaujančių tėvų gimsta tikras pilnaprasmis žmogus. Kai kas labai dieviško yra kiekviename gimdyme, ypač žmogaus gimdyme.
Tačiau tikrą gimdymo prasmę pažinti mums padeda ne tiek mūsų gimdytojai ir gimimai, kiek Kristaus gimimas žmogiškoje prigimtyje. Gimimo ir gimdymo realybė pasirodo tada visa savo gilia prasme ir jame slypinčiu labai aukštu simbolizmu.
Čikagos dangoraižiai. R. Polikaitytės nuotr.
Galia gimdyti yra dieviškas dalykas, suteiktas kūrinijai. Galima sakyti, kad gimdymo aptartis yra išreikšta Kristaus, sakančio “Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje” (Jn 5,26). Tik dėl to, kad gimdymas yra toks natūralus dalykas, mes užmirštame juo domėtis ir kreipti į jį daugiau dėmesio. Tad gimdymas yra savo prigimties perteikimas kitam. Labiau įsigilinus į šį faktą, gali mums pradėti atsidengti didelis jo vertingumas ir toli siekianti perspektyva. Ji siekia paties Dievo. Jis gimdo savo prigimtį, kurią mes vadiname Sūnumi.
(Suaugusių grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)
LAIMA ŠIMONYTĖ
Pasaulis ir gyvenimas nelepina šiais laikais nei stipraus, nei silpno, atseikėdamas visiems didesnę ar mažesnę skausmo, kančių ar nusivylimo dalį. Tai skaudus patyrimas, tačiau jis atneša reikšmingą išvadą, kuri šiaip pasauliui nėra didelė naujiena: kuo toliau braunies į gyvenimą, tuo aštriau suvoki, kad ne tuos turtus šiame gyvenime kaupi. Galbūt pasaulyje egzistuoja dalykai, kurie teikia tikrą, nemeluotą džiaugsmą, palaimą ir nusiraminimą dvasiai? Bet kol akys nepamato gyvo pavzydžio, protas nenori tuo tikėti ir konvulsingai kimba į gyvenimą — mėgautis daiktais, kaupti pinigus, daryti karjerą, siekti valdžios... Tik atokvėpio minutėlėmis tyliai patys sau prisipažįstame, kad visa tai lengva ranka iškeistume į meilę ir žmogišką šilumą.
Sakyčiau, kad tai buvo labai seniai, nes dabar gyvenu lyg būčiau timptelėjusi už virvutės ir atrišusi didžiulį supainiotą, priraizgytą mazgą — viskas stoja į savo vietas ir neliko daugelio klaustukų, kamavusių iki to gražaus ir reikšmingo susitikimo.
Kas pakliūdavo į Kėdainius, to kojos nejučiom pasukdavo Paberžės link. Ten vedė ir mūsų, išsiruošusių pakeliaut po Lietuvą, akys. Pirmąkart atvykusiems Paberžės vardas buvo susijęs su 1863 m. sukilimu, A. Mackevičiaus asmenybe, o tie, kurie tuo kaimo takeliu ėjo ne pirmą sykį, žinojo, kad Paberžė — ne vien istorinė vieta. Tuo netrukome įsitikinti visi.
Viskas čia nustebino ir suglumino. Nustebino atokus Lietuvos kampelis gyvenimo pilnatve, suglumino sutikto žmogaus, Paberžės šeimininko Tėvo Stanislovo išmintis ir paprastumas.
CHIARA LUBICH
Šv. Paulius rašo laiške kolosiečių bendruomenei, kad jo apaštalavimą nuolat lydi kentėjimai, kurie yra jo džiaugsmo šaltinis ir kurie duoda augimą bendruomenėms, kurias jis buvo įkūręs. Kai jos buvojo suvienytos Jėzaus meilėje, tos sunkenybės pradėjo nešti antgamtinį gyvenimą Bažnyčiai. Jos papildė tai, “ko trūko vargams”, kuriuos Kristus už mus kentėjo.
Visų pirma toks išsireiškimas gali mus nustebinti. Ką tuo išsireiškimu apaštalas nori mums pasakyti? Jis mus moko, kad Kristaus kentėjimai, būdami begalinės vertės, nereikalingi atbaigimo ar “papildymo”.
Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia”
(Kol 1,24).
Bet jis taip pat primena, kad tų Kristaus kentėjimų vertės supratimas turi įsigalėti ir mūsų pačių gyvenime. Jėzus nori, kad jo kančioje ir mes dalyvautumėm; malonė, kurią jis mums nupelnė, padeda mums priimti kentėjimą, kaip jis priėmė. Nors jis ir atbaigė viso pasaulio išganymą, Jėzus nori, kad ir mes su juo dalyvautumėm jo išganymo darbe. Jis nori duoti mums malonę ne tik jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti (Fil 1, 29). Tuo būdu mes ir galime “papildyti” tuos “Kristaus vargus”, norėdami kentėti su juo ir kartu su juo dalyvaudami jo išganymo vykdyme.
(Suaugusiųjų konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)
ALBINAS MOTIEJŪNAS
Niekad nesu girdėjęs savo motiną skundžiantis vargais, sunkumais, nepritekliais. O pasitaikydavo visko. Žmonės stebėdavosi: kada ji ilsisi. Sukdamasi kaip vijurkas, šokuodama nuo vieno darbo prie kito, nuolat ragino ir kitus sukrusti.
Prisimenu: grįžtu iš gimnazijos šešetą kilometrų suplūkęs, nusivaręs, nusilesęs.
— Ko gi tu toks, kaip iš vilko gerklės ištrauktas? — klausia motina.
Gėda prisipažinti, kad mes, gimnazistai, kaip kokie varliamušiai, iššlemštėm visus pakelės griovius besistumdydami, išraičiojom piliakalnio šlaitus. Stumtelėtas vieno berniuko, buvau net upelin įpuolęs.
Ieškant naujų idėjų ir kelių.... R. Polikaitytės nuotr.
— Užvalgyk, vaikeli, persirenk, kiek atsipūsk, o paskui prineši statinę vandens. Gyvuliai ištroškę.
— Na, mamute, kad ir sugalvojai. Aš gi pavargęs.
J. LAURIŪNAS, S J
Šiame amžiuje didelę įtaką yra padaręs Europos visuomenės dvasiniam gyvenimui vokiečių filosofas Friedrich Nietzsche (1844-1900). Jis buvo labai išprusęs žmogus, turėjo lakią vaizduotę ir aštrų protą ir mokėjo gražiai, vaizdingai išsireikšti, todėl jo raštai yra plačiai skaitomi. Juose galima rasti įdomių pasisakymų. Vieną jų panagrinėsime. Jame jis dėsto, ko žmogus turi atsižadėti, jei atsisako Dievo. Ir toliau: visą savo didybę žmogus pasiekiąs tik tada, kai yra pasirengęs gyventi be Dievo.
“Tu niekad nesimelsi, niekad negarbinsi, tu niekad nepatirsi, ką reiškia pasitikėti be galo ir be krašto. Tu atsisakai bendrauti su giliausia Išmintimi, didžiausiu Gerumu, tvirčiausia Jėga, kuri tave išlaisvintų iš sunkių tavo minčių. Tu neturėsi nuolatinio Sargo ir Draugo septyniose savo vienatvėse. Tu gyvensi nematydamas kalnų, kurių viršūnes dengia sniegas, o viduje plevena karštis. Nebus kas įvertintų tave, kas paremtų ir pataisytų tave: pasaulio tėkmėje tu nematysi Proto ir neturėsi, kas mylėtų tave, tiesų ar klumpantį, ir tavo širdyje nebus daugiau ramybės — tu jos nerasi ir nežinosi, kur ieškoti. Tu bėgai nuo galutinio ramumo, tu nori, kad amžinai mainytus karas ir taika. Žmogau, kuris atsižadi, ar žinai, ko atsižadi? Kas duos tau jėgų pakelti visa tai? Niekas neturėjo tokios jėgos!” — “Upelis, tekėjęs iš ežero, kartą užsikimšo, sunešęs iš sąnašų pylimą. Ežeras pradėjo kilti. Galbūt anas atsižadėjimas suteikia mums jėgų pernešti šį atsižadėjimą; galbūt žmogus ims vis aukščiau kilti, kai daugiau jau nebetikės į Dievą” (Die froeliche Wissenschaft).
VINCAS KOLYČIUS
“Return to the Upper Room” — tokia buvo tema Katalikų Charizmatinės Konferencijos, įvykusios š.m. Sekminių savaitgalį Pittsburgh’e. Šios konferencijos metu buvo švenčiamas 25 metų katalikų charizmatinio judėjimo jubiliejus. Iš tikrųjų charizmatinis judėjimas ir Šv. Dvasios veikimas prasidėjo su pirmosiomis Sekminėmis, tačiau prieš 25 metus jis ypatingai iš naujo paplito Katalikų Bažnyčioje.
1967 m. vasario 17 d. savaitgalyje 25 studentai ir du profesoriai iš Duquesne universiteto susirinko Pittsburgh’o užmiestyje uždaroms rekolekcijoms. Du profesoriai jau anksčiau buvo išgyvenę — patyrę Šv. Dvasios išsiliejimą, arba, kaip sakoma, “gavę Šv. Dvasios krikštą”. Studentams, kurie ruošėsi tose rekolekcijose dalyvauti, buvo patariama perskaityti Apaštalų Darbus ir dvi knygas: “The Cross and Switchblade“ ir “They speak with other Tongues”. Rekolekcijoms baigiantis, įvyko nuostabūs dalykai, ko nė vienas iš dalyvių nesitikėjo.
Viena iš dalyvių pasakoja: “Šeštadienio vakare ruošėm vienam draugui gimtadienio balių. Viskas buvo paruošta, maistas sudėtas ant stalo, ir aš ėjau ieškoti kitų, kad rinktųsi švęsti gimtadienį. Nuėjau į koplyčią, kuri buvo antrame aukšte ir radau keletą studentų, besimeldžiančių prieš altorių. Pajutau neįprastą Jėzaus artumą, atrodė, kad įžengiau į kokią šventą vietą. Suklupau prieš Švenčiausį ir sakiau ‘Viešpatie, aš Tau pavedu savo gyvenimą, padaryk su manim, ką tik nori’. Pajutau, lyg Jėzus mane fiziškai liestų ir kniūpsčia atsiguliau ant žemės prieš Viešpatį. Nežinau, kiek ilgai taip gulėjau, ir pakėlusi galvą pamačiau ir kitus studentus panašioje padėtyje: vieni klūpėjo, kiti galvas priglaudę prie žemės meldėsi, dar kiti, iškėlę rankas, pusgarsiai meldėsi. Buvo kažkas nuostabaus, ko dar niekada nebuvau išgyvenusi. Staiga pajutau, kad man pritrūko žodžių maldai ir padėkai ir pajutau, kad pradėjau kalbėti man pačiai nesuprantama kalba. Malda veržėsi iš širdies. Aš tik naudojau, atidaviau savo balso stygas, liežuvį ir lūpas. Po kiek laiko išėjau iš koplyčios ir sutikau dvi drauges. Jos, mane pamačiusios, paklausė: ‘Patti, kas tau atsitiko? Tavo visas veidas žiba’. Aš jas nusivedžiau į koplyčią, priėjom prie altoriaus ir mano malda buvo: ‘Viešpatie, ką Tu davei man, duok tą patį ir mano draugėms’. Abi suklupo ant kelių, jų veidai pasikeitė ir dar negreitai paliko koplyčią. Gimtadienio balius apačioje neįvyko, jis buvo pakeistas kitokiu gimtadieniu — nauju atgimimu Viešpačiui Jėzui, Šv. Dvasios išsiliejimu”. Taip pasakoja Patti Gallagher-Mansfield, kuri dabar parašė knygą “Lyg per naujas Sekmines” (As by a New Pentecost). Tai knygai įvadą parašė kardinolas Suenens, kuris savo įvade sako: “Ši knyga padeda mums skaityti Apaštalų Darbus naujomis akimis. Mes matome, kad Sekminės tęsiasi ir toliau ir charizmatinis judėjimas, popiežiaus Pauliaus VI žodžiais, yra ‘palaima Bažnyčiai ir visam pasauliui!’ ”.
GYD. VILTAUTĖ POCIENE
Žinai, ne visada padėsi,
Tačiau pabūk su tuo,
Kuriam kančia užstojo dangų.
Žinojimas, pavirtęs gerumu,
Nušvies pasaulio tamsų langą.
Artėja vertybių perkainojimo metas. Pravartu susimąstyti apie medikų darbo prasmę, santykius su ligoniais, ligos neatsiejamą ryšį su žmogumi.
Kartu su filosofu Antanu Maceina pagalvokime apie prigimtinę žmogaus pareigą sergantiems, kančios ir mirties kilnią prasmę.
Baleto koncertui pasibaigus. R. Polikaitytės nuotr.
Patarnavimas ligoniams yra vienas iš sudedamųjų žmogiškos egzistencijos pradų, nes liga žmogui parodo, kad reikia ieškoti stipresnio pagalbos, vienam pasilikti sunku. Ir ši pagalba yra aukščiausia žmogiškumo išraiška ir savos egzistencijos gražiausias išsiskleidimas.
J. LAURIŪNAS, S J
Pasižvalgę vieni į kitų veidus, pamatysime rūpesčio šešėlių. Gyventi nelengva, su pinigu sunku, maisto klausimas - aštrus, vakare išeiti į gatvę nedrąsu.
Ne lengviau yra ir su mūsų dvasiniu, religiniu gyvenimu. Sekmadienio šventimas - sunki pareiga, kuri mūsų tarpe ne per rūpestingiausiai atliekama. Vaikų auklėjimas - ne tik religinis - pareikalauja daug jėgų. Turime pripažinti, kad ir su mūsų malda nėra geri reikalai. Apsileidžiame išpažinties srityje. Ne visada esame ištikimi tiesai, kartais esame dviveidžiai. Skaistybės dorybė mūsų gretose sunki dorybė. Kunigo pamokslai neužčiuopia mūsų gyvenimo.
Šią litaniją būtų galima ir ilgiau tęsti. Visur susiduriame su problemomis. Jaunimui iškyla klausimas: kas yra tikėjimas -našta ar išlaisvinimas? Daugumui atrodo, kad tai našta. Taigi rūpesčių - per akis.
Bet pažvelkime, ką rašo apaštalas Paulius laiške Efeziečiams (1, 3...) : “Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa...” Šis laiškas rašytas iš kalėjimo, bet jame aidi džiaugsmo tonai. Argi anų laikų pasaulis buvo šviesesnis? Nieko panašaus. Bet laiške pastebime optimizmą, skaidrią nuotaiką. Jo turinys labai kondensuotas, perkrautas minčių, tačiau pagrindinė mintis - dėkingumas Dievui, Dievo garbinimas. Anų laikų krikščionys gyveno labai sunkiomis sąlygomis, jų laisvė ir gyvybė buvo visuomet pavojuje. Paulius primena jiems: krikščioni, pamąstyk apie savo didybę ir kilnumą - Kristaus krauju tu esi pašauktas begalinei ateičiai, kuri tau yra skirta kaip Dievo vaikui Kristuje. Tad pirmiausia garbink Dievą ir jam dėkok, o tik paskui eik prie savo kasdieninių rūpesčių.
(Moksleivių grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)
Jūratė Jovaišaitė
Norėčiau papasakoti apie Želvos parapijos kleboną. Mano manymu, tai vienas iš nedaugelio žmonių, iš kurių mes galime imti pavyzdį.
Mano močiutė gyvena kaime. Todėl visas atostogas (ir vasaros, ir žiemos) mes su broliu praleidžiame pas ją. Senelis miręs, todėl turime visur močiutei padėti. Prieš keletą metų šioje parapijoje mirė kunigas, senas, labai geras žmogus. Vėliau į jo vietą atkėlė naują kunigėlį. Jauną, dabar visų mūsų vadinamą klebonu Petru. Seni žmonės dar nežinojo, kaip sutars su jais jaunas kunigas. O jis labai greitai surado kalbą su parapijos žmonėmis — ir jaunais, ir senesnio amžiaus.
Klebonas iš karto buvo pamiltas vaikų. Tuojau prie jo atsirado daugybė mažų patarnautojų. Kiekvienų šv. Mišių metu vaikai nuplauna kunigui rankas, skambina varpeliais, uždengia ir nudengia Dievo stalą. Pora vyresnių vaikų paskaito Šv. Rašto skaitinius, atsako žodžiais į kunigo maldas. Savo brolį aš taip pat vadinu mažuoju patarnautoju, nes jis stengiasi nepraleisti nei vienų šv. Mišių nepatarnaudamas. Brolis sako, kad kunigas jiems labai geras, myli visus vaikučius. Kaip gražu, kai prieš altorių klūpo šventiškai apsirengęs kunigas, o aplink jį, tarsi nusileidę iš dangaus angeliukai, baltais rūbeliais apsitaisę vaikeliai. Gaila, kad taip nebuvo prie senojo kunigo.
Kad artimiau susipažintų su parapijos kaimų žmonėmis, kunigėlis prisiminė seną tradiciją — kalėdojimą. Po šv. Kalėdų klebonas aplankė kiekvienus namus, pasidalino su žmonėmis rūpesčiais ir džiaugsmais, apdalino visus šv. paveikslėliais, kurie ir dabar puošia mūsų maldaknyges. Nuo to laiko kunigas kiekvienais metais labai laukiamas visose sodybose, ir mes stengiamės kuo gražiau jį sutikti.
Paruošė Gediminas Vakaris
TELŠIŲ KUNIGŲ SEMINARIJA
Neseniai atkurta Telšių kunigų seminarija pirmąją laidą išleis tik po dvejų metų. Trijuose kursuose studijuoja 67 klierikai. Mokslas trunka penkerius metus. Baigusieji bus šventinami kunigais. Trys klierikai po antro kurso studijuoja Romoje, Opus Dei universitete, gyvena Šv. Kazimiero kolegijoje. Stipendijas jiems yra paskyrę Amerikos katalikų vyskupai.
Norintys pakliūti į Telšių kunigų seminariją, turi pateikti pareiškimus ir išlaikyti egzaminus — rašto darbas dvasine tema ir tikėjimo pagrindai. Stoti į seminariją kviečiami doro elgesio praktikuojantys katalikai. Jie turi būti baigę vidurines bendro lavinimo ar specialiąsias mokyklas, turintys parapijos klebono duotą elgesio pažymėjimą. (Lietuvos aidas)
GERVĖČIUS APLANKĖ LIETUVOS IR BALTARUSIJOS PARLAMENTŲ PIRMININKAI
Baltarusijos ir Lietuvos valstybių vadovams žmonės pateikė daugiausia buitinio pobūdžio klausimus. Vytautas Landsbergis aplankė kelis lietuviškus kaimus. Rimdžiūnuose apžiūrėjo statomą lietuvių kultūros centrą. Svečiavosi jaukioje lietuvės Janinos Treipšienės sodyboje, pabuvo mūrinėje Gervėčių bažnyčioje, stabtelėjo prie lietuvių visus sovietmečius stropiai saugotos koplyčios, klausėsi graudžiai liūdnų Baltarusijos lietuvių dainų. Vėlai vakare Vyriausybės viloje prie Naručio ežero prasidėjo V. Landsbergio ir
S. Šuškevičiaus derybos. Pagrindinis vadovų rūpestis, kad būtų nuoširdūs Baltarusijos ir Lietuvos valstybių santykiai. Pasak Gervėčių lietuvių, šimtus metų čia kojos nekėlę Lietuvos prezidentai. (Lietuvos aidas)
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Didžiųjų raidžių rašymas
Lietuvių kalboje didžiosios raidės daug rečiau vartojamos negu kitose kalbose. Pvz., vokiečių kalboje kiekvienas daiktavardis rašomas didžiąja raide. Anglų kalboje kiekvienas antraštės žodis pradedamas didžiąja raide. Pirmiau gal ir mūsų kalboje buvo daugiau tų didžiųjų raidžių, bet dabar, šiek tiek pertvarkius rašybą, jų liko daug mažiau. Pirmiau iš kelių žodžių susidedantieji laikraščių ir žurnalų pavadinimai buvo rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz., “Lietuvos Aidas”, “Tėviškės Žiburiai”, “Laiškai Lietuviams” ir kt. Dabar didžiąja raide rašomas tik pirmasis tokių pavadinimų žodis: “Lietuvos aidas“, “Tėviškės žiburiai”, “Laiškai lietuviams”. Tai buvo labai logiškas ir protingas suvienodinimas su knygų pavadinimų rašymu, kur tik pirmasis žodis buvo rašomas didžiąja raide, pvz.: “Dainavos šalies senų žmonių padavimai”.
Dabar iš kelių žodžių susidedantieji įvairių įstaigų pavadinimai taip pat rašomi pagal tą pačią taisyklę — tik pirmasis žodis didžiąja raide, pvz.: Lietuvos žemės ūkio ministerija, Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas ir pan.
Turbūt pats naujausias leidinys, kuriame plačiau aiškinamas didžiųjų raidžių rašymas, yra Vilniuje 1989 metais “Mokslo” išleista knyga “Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba”.
Nors ši knyga išleista jau po perestroikos, kai “didžiojo brolio” jau nereikėjo bijotis, jau niekas nereikalavo po jo kojomis dėti įvairias at-našas, bet vis dėlto, turbūt iš įpročio ar įsibėgėjimo, kai kurie puslapiai padvelkia sovietiška dvasia. Pavyzdžiuose vis dar tebemirga raidės TSRS, LTSR, beveik visai nekalbama apie žodžius ir terminus, ką nors bendra turinčius su religija. O tų žodžių ir terminų dabar, kai spaudoje plačiai apie religinius dalykus rašoma, labai reikėtų. Daugelis norėtų žinoti, kurie religiniai terminai turėtų būti rašomi didžiąja, kurie mažąja raide. Spaudoje rašoma įvairiai, nesilaikant nei vienodumo, nei kokio logiško principo. Kai kur yra aiškios klaidos, kitur — neaišku, kaip būtų geriau, nes niekas autoritetingai apie tai nėra pasisakęs.
Radiotelefonas ir automobilių eismo nelaimės
Per kelerius metus radiotelefonų įtaisymai automobiliuose išaugo į penkis milijonus vienetų. Tolimesnis metinis prieauglis numatomas apie 10%. Pastebėta, kad radiotelefoną naudojantys vairuotojai susiduria su eismo saugumu. Didmiesčių policijos gauna šimtus piktų nusiskundimų iš vairuotojų, kurie dėl neatidžių radiotelefonų naudotojų atsidūrė nelaimėje arba jos vos ne vos išvengė. Kalifornijos policijos tyrimai parodė, kad vairuotojas nustoja atidumo, kai reikia išspausti dešimties skaitmenų telefono abonento numerį. Amerikos Automobilių sąjungos tyrimai taip pat nustatė, kad telefono rageliu besikalbantis vairuotojas praranda didelę dalį vairavimo akylumo, ir jo vairavimo orientacija žymiai sulėtėja. Telefonuojant akylumo praradimas yra daug didesnis negu nustatant radijo stotį arba magnetofoną.
Radiotelefonų gamintojai susirūpino šiais duomenimis, nes yra galimybė, kad tokie telefonai gali būti visiškai uždrausti. Dabar skubiai vystomi naujo tipo radiotelefonai, kurių operavimui nereikės naudoti rankų. Naujieji telefonai atpažins balsą ir automatiškai atsakys po dviejų suskambėjimų. Pirmieji modeliai jau yra sukonstruoti ir pagal specialų užsakymą bus įmontuoti naujuose Chrysler korporacijos gaminamuose automobiliuose.
Vienas institutas nustatė, kad žmonos po vedybų per pirmus penkerius metus stengiasi pakeisti savo vyro eiseną, drabužius, šukuoseną ir kalbą. Tai joms visada pavyksta. Bet vieną gražią dieną 80% visų vyrų išgirsta žmonos pastabą: “Tu visai nebe vyriškis, už kurio aš ištekėjau!”
Kuboje žmogus pagauna upėje žuvį ir duoda žmonai:
— Iškepk su sviestu.
— Nėra sviesto.
— Tai su alyva.
— Nė alyvos neturime.
— Tai ant karštų anglių.
— O kur tu gausi tų anglių?
Žmogus trenkė žuvį į upę, kuri iškišo galvą ir sušuko:
— Tegyvuoja Fidel Castro!
— Negaliu. Aš esu filosofijos daktaras.
— O, tai atsiprašau. Šia liga dar aš nesergu.
■ Klaipėdos krašto rusams katalikams kun. J. Boruta gegužės 5 d. rusų kalba aukojo šv. Mišias.
■ Pasaulinė jaunimo diena gegužės 16 d. Panevėžy sutraukė 600 jaunų žmonių. Jiems šv. Mišias aukojo dekanas prel. J. Antanavičius, įvairiomis temomis vyko gyvos diskusijos.
■ Lietuvių religinės šalpos rūpesčiu Lietuvą pasiekė nauja vaistų siunta, apie ką gauta žinių birželio 24 d. Pasiųstas insulinas ir vaistai nuo kraujo vėžio, gauti iš Katalikų medicinos tarybos. Nugabenti Lufthansos lėktuvu. Vaistų vertė — apie 350.000 dol.
■ JAV Aukščiausias teismas nusprendė, kad ir mokyklos baigimo išleistuvėse neleidžiama kalbėti maldas, nes tai esą nesiderintų su Bažnyčios atskyrimu nuo valstybės.
■ Lietuvoje birželio 13-14 dienomis Kretingoje įvyko pirmas posovietinės okupacijos tretininkų kongresas. Dalyvavo 800 atstovų iš 19 vietų, kur jau veikia tretininkų organizacijos. Dalyvavo vysk. Ant. Vaičius, tretininkų generole iš Romos Emanuelė D’Anunzio. Posėdžiai vyko Kultūros rūmuose. Iškilmingame posėdyje dalyvavo Kretingos burmistras.
■ Upynoje birželio 21 d. buvo švenčiama miestelio 360 m. sukaktis ir bažnyčios 325-tos metinės. Iškilmėse dalyvavo Aukšč. Tarybos pirm. V. Landsbergis su žmona, Telšių vysk. Ant. Vaičius. Šv. Mišios buvo šventoriuje. Čia kalbėjo ir V. Landsbergis, pažymėdamas, kad Upynos apylinkės gyventojai gali džiaugtis darbščiai ūkininkaudami. Žemės reforma čia gražiai pažengusi.
■ Kretingoje pranciškonai pasiryžo įsteigti spaustuvę, numato ten leisti “Šv. Pranciškaus varpelį”, leisti religinio turinio knygas bei žurnalus.
"Laiškų lietuviams” konkursas
Šiam 34-ajam “Laiškų lietuviams” konkursui pasiūlytos keturios temos: 1. Atlaidumas, 2. Į ką kreipti dėmesį kuriant šeimą, 3. Kaip sucementuoti šeimą, kad nesuirtų, 4. Dabartinio mūsų jaunimo charakteristika.
Bus dvi konkursantų grupės: 1. Suaugusieji, 2. Jaunimas. Jaunimo grupei priklauso moksleiviai ir studentai. Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukūrusieji šeimą, nežiūrint jų amžiaus, priklauso suaugusiųjų grupei. Jaunimas turi pažymėti, kad rašinys skiriamas jaunimo grupei. Jei nebus pažymėta, rašinį dėsime į suaugusiųjų grupę, kur bus griežtesni reikalavimai.
Suaugusiųjų rašiniai turi būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo — bent 2-3 mašinėle rašytų puslapių, bet gali būti ir ilgesni. Pasirašoma slapyvardžiu, o tikroji pavardė, adresas ir telefonas įdedama į atskirą vokelį, kuris užlipdomas ir įdedamas į voką kartu su straipsniu. Ant vokelio užrašomas tik slapyvardis. Rašiniai turi pasiekti redakciją iki 1993 metų kovo mėn. 1 dienos. Vėliau atsiųstieji nebus priimami į konkursą.
Premijoms turime apie pusantro tūkstančio dolerių. Premijų skaičių ir didumą nuspręs vertinimo komisija, kuri bus paskelbta vėliau.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams
25 dol.aukojo Ir. Krikščiūnas.
15 dol.aukojo Ig. Bandžiulis.
Po 10 dol.aukojo: L. Bildušienė, J. Jurkus.