religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1992 / BALANDIS — APRIL / VOL. XLIII, NO. 4
|
109 |
Teofilija Žemaitytė |
|
|
111 |
J. Lauriūnas, SJ |
|
|
114 |
Kun. Robertas Pukenis |
|
|
116 |
Chiara Lubich |
|
|
117 |
KJ. Ambrasas, SJ |
|
|
119 |
Wilhelm Schmidt |
|
|
125 |
B. Miliauskaitė-Harris |
|
|
127 |
KJ. Ambrasas, SJ |
|
|
128 |
J. Lauriūnas, SJ |
|
|
133 |
V. Bagdanavičius, MIC |
|
|
135 |
Gediminas Vakaris |
|
|
137 |
Algirdas Sabaliauskas |
|
|
138 |
Red. |
|
|
141 |
Red. |
|
|
142 |
Red. |
|
|
143 |
Juoz. Pr. |
Prisikėlusio Išganytojo šventės proga
džiaugiamės mūsų Tėvynės prisikėlimu
nepriklausomam gyvenimui ir linkime
dvasinio prisikėlimo mūsų tautiečiams
tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje!
“Laiškų lietuviams” redakcija, administracija ir leidėjai”
Šis numeris iliustruotas Algimanto Kezio “geometrinėmis” nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apdaila Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes toLaiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
TEOFILIJA ŽEMAITYTĖ
Tėvyne, kelkis kartu su Kristum!
Pabusk, jaunime, iš sustingimo!
Iškentus žiemą, kregždutė grįžta,
lipdyt lizdelį gimtinėj ima.
Ir mes, kentėję dešimtis metų,
Tiesos ieškoję ir patys klydę,
dėka Marijos pabust suskatom
staiga atradom didvyrių brydę.
Kiek daug prašyta! Kiek daug aukota!
Aukos vainikai juk nenuvysta!
Ir melo kalnas tarsi Golgota
drebėt pradėjo nuo žingsnių Kristaus.
Silpni paskendom girtybės raistuos.
Silpni paklydon kely miglotam.
Šiandieną trokštam namo pareiti—
pagydyk, Kristau, sielas ligotas!
Sugrįžk sugrįžki, Kristau, išvytas,
Rūpintojėli— mūs skausmo Broli,
Tau Aleliuja Velykų rytą
varpai ir širdys džiugiai kartoja.
Kristaus Prisikėlimas
(Iš K.P. Celiešiaus paruoštos knygos “Ką mes tikime”. Paveikslo autorius — Severino Fabris)
J. LAURIŪNAS, S J
Šiandien yra madinga nuomonių apklausa. Žurnalistas-reporteris užkalbina traktoristą, melžėją, direktorių ar ministrą, pateikia atitinkamus klausimus, pasiteirauja nuomonės tuo ar kitu klausimu, o paskui apie tai išgirstame per televiziją, radiją, skaitome laikrašty. Valstybių vadovai taip pat nori žinoti, ką galvoja piliečiai tuo ar kitu klausimu.
Įsivaizduokime, kad šiandien, per Velykas, jums kas nors pateikia klausimų religine tema, sakysim, nori sužinoti jūsų nuomonę apie Jėzaus prisikėlimą. Pavyzdžiui, jus klausia: “Ar tikite Jėzaus prisikėlimu? Kaip jūs suprantate Jėzaus prisikėlimą? Kokiam kūne Jėzus prisikėlė? Ar galite įrodyti Jėzaus prisikėlimą? Ką jums reiškia Prisikėlusysis?” Ar šie klausimai jūsų nepastatytų į blogą padėtį? Ar sugebėtumėte reikiamai, teisingai atsakyti?
Š.m. kovo mėn. 3 d. naujasis Vilniaus metropolitas arkiv. Audrys Juozas Bačkis iškilmingai įžengė į Vilniaus arkikatedrą.
Ar tikite Jėzaus prisikėlimą?
Tai pirmas klausimas. Šv. Rašto atsakymas yra aiškus, tvirtas, be jokių abejonių ar dviprasmiškumų. Vis naujais žodžiais ir įvairiomis progomis tvirtina tą patį: Jėzus yra prisikėlęs. Mokiniai liudija, kad Prisikėlusysis jiems yra pasirodęs, kad, pvz., iš žaizdų jie atpažinę Jėzų, kuris buvo nužudytas ant kryžiaus. Tuo klausimu Biblija neturi jokių abejonių. Paulius sako: “Jei Kristus nebūtų prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai” (1 Kor 15, 14).
KUN. ROBERTAS PUKENIS
Pabūkime drauge prisikėlimo saulėje, apsigaubę poezijos skraiste. Iš altoriaus paslaptingos tylos žvelgia į mus Kristus, nugalėjęs kančią ir mirtį. Po trijų parų tamsos Tu, Viešpatie, išsiveržei lyg ugnies stulpu. Tavo drabužiai buvo baltesni už sniegą, o angelo balsas žaibo trenksmu pranešė: “Neieškokite gyvojo tarp mirusiųjų. Jo čia nėra. Jis prisikėlė”. Neužžėlė žolė ant Dievo kapo. Pastatytas akmuo, kaip mirties paminklas, tapo gyvenimo liudytoju ir kertiniu mūsų tikėjimo akmeniu. Drobė, dengusi kūną, pasiliko mums lyg fotonuotrauka pažinti Kristaus kančios vaizdą. Tai ta garsioji Torino drobulė, kurią mokslininkai kruopščiai ištyrė ir įrodė, kad ji tikrai yra iš Kristaus kapo. Kristaus prisikėlimą liudija ir priešų žydų elgesys. Kokia fariziejų naiviai niekšiška kalba: “Sakykite, kad, jums bemiegant, mokiniai atėję naktį jį pavogė” (Mt 28, 13). Jau tik šis vienas sakinys pripažįsta Kristaus prisikėlimą. Jie tyli ir nieko negali prieštarauti apaštalų skelbimui. “Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti. Iš tikrųjų, o jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 12, 14).
O dabar buvo toks gyvybingas jų tikėjimas, kad visi apaštalai, išskyrus Joną, miršta kankiniais. Ir amžių būvyje milijonai žmonių aplaistys savo tikėjimą ištikimybe, krauju, suvokdami Kristaus dievybę. Mirtį įjungdami į gyvenimą, mes suvokiame šviesesnę jo prasmę. Iš tikrųjų krikščionių gyvenimas kur kas žavingesnis, didingesnis.
Paviljonas ir simbolinis bokštas Expo ‘85 Japonija. A. Kezio nuotr.
Velykų šventė — kaip pavasario potvynis. Išsiliejusi tikėjimo banga pajudina visa arba nešasi drauge į Prisikėlimo triumfą. Ir kuo gyvybingesnė žmonių katalikybė, tuo didesnė, veržlesnė gyvenimo jėga.
CHIARA LUBICH
Tie žodžiai paimti iš Evangelijos pagal Luką. Bet jie yra kartu ir dalis Evangelijos pagal Matą, kurioje minimas Jėzaus pamokslas nuo kalno. Mes matome, kad toje pamokslo dalyje Jėzus kalba apie Dievo Karalystės reikalavimus, charakterizuojančius tuos, kuriems ji skirta. Tie žodžiai ir mus inspiruoja bei skatina imituoti mūsų dangiškąjį Tėvą.
Jėzus taip pat ragina savo mokinius sekti Dievo Tėvo meilės pavyzdžiu. Jei mes norime būti jo vaikai, turime mylėti artimą taip, kaip jis jį myli.
“Jei mylite tuos, kurie jus myli, koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli tuos, kurie juos myli” (Lk 6,32).
Pirmoji Dievo Tėvo meilės charakteristika būdinga tuo, kad ji yra besąlyginė. Ji yra visiškas kontrastas pasauliškai meilei, kuri nori abipusiškumo ir patrauklumo (mylėti tik tuos, kurie myli ar kurie kuo nors patenkina).
Bet Tėvo meilė yra visiškai besąlyginė. Jis myli kiekvieną asmenį nesiribodamas, net jei jo meilė ignoruojama. Tokios meilės natūra visuomet imasi iniciatyvos ir dalinasi visu, ką tik turi. Todėl ji yra kūrybinga ir transformuojanti. Dangiškasis Tėvas myli mus ne dėl to, kad stengdamiesi būti gerais galėtumėm nusipelnyti jo dėmesį bei palankumą, bet norėdamas savo malonės galia kurti mumyse gėrį ir dvasinį grožį, sukeldamas norą būti jo draugais ir vaikais.
KUN. K. J. AMBRASAS, S J
Kieksyk išsipildė Kristaus pasakyti žodžiai savo mokiniams, kai jis rengėsi mirčiai ant kryžiaus: “Jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus...” (Jn 16, 20). Džiūgavo pasaulis, dar ir kaip džiūgavo! Piktdžiugiškai, kandžiai, pašaipiai ir negailestingai tuomet, kai daugelis tų, kurie kitaip mąstė, kitaip gyveno ar elgėsi negu buvo įprasta, negu buvo iš centrų ir rajkomų diktuojama, negu liepė sąžinė ir kataliko pareiga. Džiūgavo, kai buvo iš darbo mėtomi nuėję bažnyčion. Džiūgavo, kai ką nors sučiupdavo su religinėmis apeigomis susituokus ar kūdikį pakrikštijus, o paskui dėl to reikdavo kęsti priekaištus, panieką ir net palikti mėgstamą darbą ar net išsikelti kitur gyventi. Džiūgavo daugelis, kai buvo tardomi, bauginami tikintieji ir kunigai, sodinami kalėjiman ir vežami užkaltuose vagonuose, kai kentė šaltį ir badą Sibire, Baikalo ežere lediniame vandenyje gaudė žuvis ar Uralo kalnuose kirto medžius. Džiūgavo, kai galėjo išvežtųjų turtą dalintis ar sušaudytų žydų auksinius dantis lupti...
Kapitolijaus lubos, Washington, DC, 1987 A. Kezio nuotr.
Pasaulis ir šiandien džiūgauja ir niekina tuos, kurie silpni, neturi įtakos, balso, kurie nori gyventi su ramia sąžine, nesusidėti su neteisybe, veidmainyste, nenori prisidėti prie neleistinų pelnų, gaunamų už nepadorią spaudą, narkotikus, už ardomąją veiklą prieš tikėjimą. Pasaulis neretai džiūgauja ten, kur nereikėtų džiūgauti. Gerai, kad ir nūnai skamba vilties kupini ir padrąsinantys Kristaus žodžiai: “Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu” (Jn 15, 20).
Pasaulis neretai džiūgauja ten, kur nereikėtų džiūgauti. Gerai, kad ir nūnai skamba vilties kupini ir padrąsinantys Kristaus žodžiai: “Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu” (Jn 15, 20).
WILHELM SCHMIDT
Vertė V. Bagdonavičius, MIC
Kai vienas iš septyniasdešimt dviejų Jėzaus mokinių kartą jį paprašė išmokyti melstis, Jėzus jam sutrumpinta forma pakartojo ‘Tėve mūsų” maldą, kurios buvo mokęs savo apaštalus ir susirinkusias minias pamoksle nuo kalno (Mt 6, 9-13).
Dar kitais dviem atvejais Jėzus buvo kalbėjęs apie maldą. Tada jis ypač pabrėžė, jog norint, kad malda būtų Dievo išklausyta, ji turi pasižymėti dviem savybėmis: ištvermingumu ir nusižeminimu. Šios dvi savybės viena kitą papildo. Kad visuomet reikia melstis ir malda niekad neturi nusibosti, išaiškina palyginimu.
Jungtinių tautų paviljonas. Expo ’86 Vankuveryje, Kanadoje. A. Kezio nuotr.
“Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo:‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’ ”. Ir Viešpats pridūrė: “Isidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jam padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises” (LK 18, 2-8).
Jėzus čia pateikia du Rytų kraštuose būdingus liaudies tipus: neteisingą teisėją, kuris nepaiso nei Dievo, nei žmonių, ir našlę, teisingą moterį, kuri savo ruožtu šio žmogaus nebijo. Priešingai, ji eina ligi to, kad anam reikia net jos bijoti dėl jos kieto veržlumo, kuris gali pereiti ir į veiksmą. Tokiu būdu našlė gauna tai, ko reikalavo. Jis apgina jos teises prieš jos priešininką.
Skaityti daugiau: JĖZAUS MOKSLAS APIE VIDINĮ GYVENIMĄ IR MALDĄ
BERNADETA MILIAUSKAITĖ-HARRIS
Kiekvieną kartą, kai kalbu “Viešpaties maldą”, sustoju prie žodžių “...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiam savo kaltininkams”. Pamąstau, kaip sunku yra atleisti tiems, kurie yra nusikaltę. Prisimenu atvejų, kur ir man buvo sunku atleisti savo artimui.
Pereitų metų rudenį kaimynas įjungė savo automobilio motorą ir paliko jį bėgantį, kol grįžo į namą pasiimti pamiršto daikto. Stovėjo ant kalnelio, o neįjungė pagalbinio stabdžio. Automobilis pradėjo važiuoti ir atsimušė į mūsų automobilį, kuris stovėjo kitoje gatvės pusėje. Nubėgus pažiūrėti, radau sumuštas duris. Supykau pagalvojus, kiek laiko bus sugaišta, kol automobilis bus sutaisytas. O kaimynas tik pasakė: ‘I'm sorry”. Sunku buvo atleisti, bet prisiminiau Kristaus žodžius: “Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mt 7,12). Pagalvojau, kaip aš jausčiausi kaimyno vietoj. Ar nenorėčiau, kad jis man atleistų? Ir atleidau.
Prieš porą metų sutikau būti modeliuotoja mūsų lietuvių moterų suruoštoje madų parodoje. Tą dieną kartu su kitom modeliuotojom iš anksto išsirinkau sukneles ir sukabinau, kur būtų patogu persirengti. Ypatingai pamėgau labai gražią mėlyną suknelę, ir kitos modeliuotojos akys ja susižavėjo.
Kokia man buvo staigmena, kai grįžusi persirengti, mėlynos suknelės neradau, o pro kampą nubėgo kita modeliuotoja, ja apsivilkusi. Dar daugiau supykau, kai ji sugrįžusi pasakė netiesą, kad susinervino ir ne tą suknelę apsivilko. O kaip aš norėjau ją modeliuoti! Vietoj susibarimo, prisiminiau šv. Pranciškaus maldą: “Viešpatie, kur yra įžeidimas, leisk man sėti Tavo atlaidumą”. Ir atleidau.
K.J. AMBRASAS, SJ
Kokia nuostabi yra Jėzaus mokykla! Jis myli visus žmones. Jais rūpinasi. Juos įvairiausiais būdais auklėja: vienus ligomis, kitus nesėkmėmis, trečius sviedžia išdidiesiems po kojų, kad juos niekintų, žemintų, ketvirtus laiko skurde, kad nepajustų pavojingos prabangos, kad nesusiviliotų jos siūlomomis patogumų vilionėmis ir taip visiškai nuo jo nusigręžtų. Tada kiltų pavojus pralaimėti patį svarbiausią dalyką gyvenime — Amžinybę. Kai kuriems jis siunčia karą, kad daugelio mirtimi išgelbėtų gyvuosius. Nuostabi yra Kristaus auklėjimo mokykla! Neįžvelgiami net daktarų laipsniais, profesorių titulais apsiginklavusiems mokslininkams, net akademikų vardus nešiojantiems išminčiams. Jis pasilenkia su meile prie ligonio ir paduoda ranką raupsuotajam. Jis pamaitina alkaną minią ir pagiria tą gailestingąjį samarietį, kuris vienintelis susiprato paimti plėšikų sužeistą ir apgrobtą žmogų, paguldyti jį užeigon ir juo pasirūpinti. Keista daugeliui atrodo jo politika, taip nedviprasmiškai ir aiškiai, taip suprantamai ir akivaizdžiai pasakyta Švenč. Mergelės Marijos lūpomis poetiškoje “Magnificat” giesmėje:
“Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia”
(Lk 1,50-53).
Skaityti daugiau: JIS PAŠAUKĖ TUOS, KURIUOS NORĖJO (Mk 3,11-35)
(Jaunimui pamąstyti)
J. Lauriūnas, SJ
Žmogaus lytiškumas, kaip ir visoje kūrinijoje, nėra pats sau tikslas: jo paskirtis — ne “vyriškumas”, bet tėvystė ir ne “moteriškumas”, bet motinystė. Šiuo būdu žmogus tampa Dievo kūrybiškų planų vykdytoju, Kūrėjo bendradarbiu. Apie tai kalba ir Šventraštis: “Dauginkitės ir pripildykite žemę” (Pr 1, 28). Bet tėvystė ir motinystė gali būti ne vien fizine prasme, priklausanti nuo kūniško vaisingumo. Daug reikšmingesnė yra dvasinė tėvystė ir motinystė, kai žmogus savo jėgas ir meilę atiduoda kitiems: mokytojai, auklėtojai, kunigai, vienuoliai. Tokių labai reikia. Tai yra būtina tiems, kurie yra tėvai fizine prasme: neužtenka vaiką tik pagimdyti, bet reikia ji globoti, auklėti, užauginti. Kaip į lyties sferą žiūrėjo Kristus?
Evangelijos pristato mums Kristų kaip vyrą, kuriam nebuvo svetimas joks žmogiškas jausmas — jis buvo nuoširdus su visais. Ypatingai dėmesingas buvo vaikams, kuriems tada visuomenė nerodė didelės šilumos (Mk 9, 36; 10, 6). Savo mokiniams jis buvo ne koks pasipūtęs mokytojas — rabbi, bet draugas. Jis nepaisė to laiko prietarų, kurie lietė moteris. Viešoje vietoje užkalbindavo nepažįstamas moteris, nors tai buvo nepriimta, pvz., samarietę prie Jokūbo šulinio (Jn. 4). Išvaduoja moterį, kuri buvo kaltinama svetimavimu, iš fanatiškos įtūžusios minios, panorusios surengti jai teismą — užmušti akmenimis (Jn 8). Nuėjęs į Simono namus kaip svečias pareiškia, kad ten apsilankiusi prasto vardo moteris yra arčiau Dievo negu visuomenėje turintys gerą vardą fariziejai, kurie surengė šias vaišes. Jėzus mažai kalbėjo apie lyties sferą, bet iš jo asmens tryško šiltas jausmas, kuris pakeldavo kitą žmogų, sužadindavo jame savigarbą, pasitikėjimą savimi; žmogus pasijusdavo padrąsintas, paguostas, šviesiai nuteiktas. Mes kiekvienas esame šitaip Jėzaus priimami, gerbiami, mylimi. Panašiai iš Marijos asmens tryško rimtis, tyrumas, dvasingumas. Evangelijos pateiktoje “Apreiškimo” scenoje (Lk 1, 26) Marija kalba apie lyties sferą visai natūraliai, paprastai, rimtai, ir kai jai paaiški reikalas, ji su visu rimtumu prisiima motinystės uždavinį. Jokio maivymosi, jokios tuštybės ar pasipūtimo! Besąlyginai ji priima Dievo jai skirtą užduotį ir vėliau šalia savo Sūnaus eina sunkų kryžiaus kelią. Jos pavyzdys, jos paveikslas neištrinamai įsispaudė į daugelio krikščionių širdis, juo žavėjosi menininkai, net toks Dali, jaunystėje į tuos dalykus žiūrėjęs lengvabūdiškai (plg. Dali “Apreiškimas”).
V. Bagdonavičius, MIC
Ilgai laukti pal. Jurgio Matulaičio užrašai, kuriuos redagavo seselė Ona Mikailaitė, pagaliau praėjusių metų pabaigoje pasirodė. Ši knyga yra vertinga daugeliu atžvilgių. Ji yra vertinga, norint geriau pažinti pal. Jurgio dvasinį vadovavimą, bet taip pat vertinga ir lietuvių tautos atgimimo, jos kultūros, ypač kalbos puoselėjimo atžvilgiu. Šiuose asmeniniuose užrašuose yra surašyti Vilniaus vyskupo vargai, kai ten keitėsi lietuvių, komunistų ir lenkų valdžios. Ten yra apstu užrašų, kurie sudomins ir lietuviškos kultūros bei politikos istoriką.
Žinoma, pradžioje yra daug intymių palaimintojo Jurgio užrašų, kurie liudija, kaip vystėsi ir brendo jo vienuolinis pašaukimas. Pamaldus skaitytojas juose ras apsčiai medžiagos savo religiniams mąstymams. Lietuvių kultūros istorijai yra labai įdomūs ir vertingi tie užrašai, kurie jo padaryti esant Vilniaus vyskupu. Ligi šiol ši užrašų dalis nebuvo paskelbta, tik O. Mikailaitės redaguotame rinkinyge jie pirmukart pasirodo. Juose ras įdomios medžiagos kiekvienas lietuvis, kuris domėsis lietuvių tautos istorija, ypač kaip ji reiškėsi Vilniuje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Ta istorija čia iškyla nieko nepridengtu realizmu.
Antra vertus, šiuose užrašuose galima apsčiai rasti sveiko pamaldumo pamokų. Pal. Jurgis drįsta sakyti, kad reikia savo kūną mylėti. Taip pat jam nėra savas pasyvus pamaldumas, pasitenkinantis vien kantrybės dorybės ugdymu. Jam yra būdingas pamaldus aktyvumas, einąs ligi užpuolimo kovos. Tačiau santykiuose su žmonėmis jis nori būti labai kitiems prisitaikantis. Šis didelis kovotojas už tiesą labai rūpinasi neužgauti oponento, kad tokiu būdu jo dar labiau neatitolintų nuo Bažnyčios. Ne vien religiniam gerumui Matulaitis yra atviras. Kiekvienas geras sumanymas bet kurioje srityje turi susilaukti mūsų pritarimo. Matulaitis pasisako prieš uždarą religingumą. Į individualumą ir iniciatyvos išlaikymą jis žiūri kaip į išlaikytiną dalyką ir vienuoliniame gyvenime. Jis nėra svetimas religingo žmogaus džiaugsmui. Džiaugsmas darbe jam atrodo ugdytina savybė žmonių gyvenime. Kalbėdamas apie aktyvaus religingumo ugdymą katalikiškame gyvenime, jis nesivaržo siūlyti pavyzdį iš “Išganymo armijos” veiklos.
Skaityti daugiau: Pal. Jurgis Matulaitis Vilniaus politinėje ir kultūrinėje audroje
Paruošė Gediminas Vakaris
PRIE KAUNO APTIKTAS DIDELIS GELEŽIES AMŽIAUS KAPINYNAS
Didelis geležies amžiaus kapinynas aptiktas prie Kauno už Marvelės kairiajame Nemuno krante. Archeologams aptikus kapinyno pėdsakus, skubiai buvo surengta Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto mokslinė ekspedicija. Palanki vasara leido sparčiai kasinėti. Studentai ištyrė daugiau kaip 600 kvadratinių metrų senkapių, atidengė mūsų eros III-IV šimtmečiais Pakaunėje gyvenusių žmonių palaidojimo vietą. Jau rasta 38 kapai. Mūsų protėviai palaidoti eilėmis, griautiniuose kapuose. Laidojimo tvarka ir gausios įkapės liudija netoliese buvus gyvenvietę. Protėvių įkapėse rąstą paauksuotų stiklinių, emalės karolių, kirvukų, ietigalių ir žalvarinių papuošalų. Kapuose nemaža dirbinių iš Romos provincijų. (Tiesa)
UŽSIENIEČIAMS SKIRTAS LEIDINYS
Taline išėjo iš spaudos anglų kalba enciklopedinis leidinys — “Baltijos šalys: Estija, Latvija, Lietuva”. Knygą parengė trijų Baltijos valstybių enciklopedijų leidyklos. Leidinys gerame popieriuje ir aukštu poligrafiniu lygiu išspausdintas Talino knygų spaustuvėje.
Leidinyje yra kiekvienos valstybės žemėlapis, vėliava, herbas, himnas, trumpos apžvalgos apie kraštą, istoriją, kalbą, gyventojus, ekonomiką, kultūrą, religiją, įžymiąsias vietas. Supažindinama su partijomis: politinėmis, visuomeninėmis organizacijomis, laikraščiais, žurnalais, pramonės įmonėmis, duodami jų adresai.
Skyriuose “Kas yra kas” trumpai pasakojama apie įžymius kiekvienos valstybės žmones. Lietuvos skyriuje pateikta daugiau kaip 600 įžymių žmonių aprašymai.
Knyga skirta diplomatams, verslininkams, turistams bei svetimtaučiams, besilankantiems Baltijos valstybėse. (Ten pat)
NAUJI LAIVŲ VARDAI
Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė pakeitė daugiau kaip trečdalio savo laivų pavadinimus. Jiems duoti įžymių Lietuvos rašytojų, kultūros veikėjų, žvejybos laivų kapitonų, vietovių ir upių vardai. Plaukojanti bazė “Tarybų Lietuva” pavadinta “Raguva”, tokio pat tipo laivai “Vincas Mickevičius-Kapsukas” ir “Kovinė šlovė” dabar vadinsis “Jonas Jablonskis” bei “Darius ir Girėnas”. Žvejybinis traleris “Juozas Vitas” tapo “Maironiu”, “Kazys Giedrys” — “Ukmerge”, “Pranas Žibertas” — “Pabrade”, “Alfonsas Čeponis” — “Vydūnu”, “Karolis Požėla” — “Simonu Daukantu”. (Lietuvos aidas)
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Algirdas Sabaliauskas
Jonas
Sveikas ir raudonas
Buvo mūsų Jonas
Vasarą ir žiemą
Lakstė jis po kiemą.
Kazys Binkis
Niekas turbūt iki šiol neapskaičiavo, bet galėtume spėti, jog pats populiariausias mūsų planetos vardas yra Jonas. Jeigu į vieną vietą susirinktų viso pasaulio lietuviai Jonai, latviai Janiai, rusai, bulgarai Ivanai, lenkai, čekai Janai, vengrai Janošiai, vokiečiai Hansai, Johanai, anglai Džonai, prancūzai Žanai, ispanai Chuanai, italai Džiovaniai, suomiai Juhanai (o kur dar Janinos, Joanos, Džeinės, Žanos, Žanetos), tai susidarytų visai padori valstybė. Pagaliau šios valstybės piliečiais galėtų tapti ir Ancevičiai, Enskaičiai, Ganusauskai, Jankauskai, Ivanauskai, Ivaškevičiai, Janauskai, Jančiauskai, Janickai, Jankevičiai, Janoniai, Janušauskai, Jasaičiai, Jasinevičai, Jasiulioniai, Jonikai, Jonynai, o kiek rusų Ivanovų, anglų Johnsonų!
Jeigu į vieną vietą susirinktų viso pasaulio lietuviai Jonai,latviai Janiai, rusai, bulgarai Ivanai, lenkai, čekai Janai,vengrai Janošiai, vokiečiai Hansai, Johanai, anglai Džonai, prancūzai Žanai, ...suomiai Juhanai (o kur dar Janinos, Joanos, Džeinės, Žanos, Žanetos), tai susidarytų visai padori valstybė.
Mat visos šios pavardės kilo iš ano asmenvardžio. Jeigu viso pasaulio Jonai išleistų kokią nors savo enciklopediją, taip pat ji turbūt neturėtų sau lygių: kiek būtų čia garsių karalių, carų, popiežių, rašytojų, išradėjų. Juk ir mūsų Basanavičius — Jonas, Maironis — Jonas, Jablonskis — Jonas, Biliūnas — Jonas. Tik Kristijono Donelaičio neskirkime į šią garsių Jonų grupę, nes Kristijonas nėra kokia nors sudurtinė forma. Šis asmenvardis kilo iš sulotyninto graikų kalbos žodžio Christianus “Krikščionis”.
Laiškas "Laiškams lietuviams"
Redaktorius kreipėsi į skaitytojus, primindamas, kad ir jo redaguojami bei lietuviams siuntinėjami “Laiškai” laukia laiškų, atsakymų. Na, tai ir siunčiu ši laišką.
Po II Vatikano Suvažiavimo Katalikų Bažnyčios gyvenime prasidėjo tikras perversmas. Viskas, kas buvo šimtmečiais nusistovėję ir gera, dabar pasidarė visai netinkama ir pradėta išbraukti iš Bažnyčios gyvenimo. Lietuvoje tada buvo komunistų priespaudos ir bažnyčių naikinimo laikai. Jos buvo uždarinėjamos, verčiamos kinų salėmis, ateizmo muziejais, fabrikais, sandėliais ir t.t.
Čia, Amerikoje, turėdami visokeriopą laisvę ir galėdami Dievą garbinti kiekvienas kaip mokame, pradėjome patys griauti savo bažnyčias iš vidaus. Mano pačios parapijoje (Worcester) braškėjo laužomas altorius. Marijos, Švnč. Jėzaus Širdies ir šventųjų statuloms nebuvo vietos bažnyčioje. Net ir didingas kryžius su Nukryžiuotojo atvaizdu, prie kurio žmonės mėgdavo melstis ir dėti savo skausmus prie jo kojų, buvo išplėštas ir keliolika metų kur nors užkištas.
Neužteko, kad “išlakstė” statulos, bet ir pats Kristus, esantis Švnč. Sakramente, buvo išimtas iš pagrindinio altoriaus ir įgrūstas į kampą. Teko daug skaityti knygų ir girdėti kunigų sakomų pamokslų, kad Kristus turi būti žmogaus gyvenimo centre, o dabar Kristus išimtas iš bažnyčios centro. Vargšas Kristus tapo kalinys savo namuose, bažnyčioje.
Koks gražus buvo užrašas ant bažnyčios skliautų, kuriuo gėrėjomės ne tik mes, bet ir iš kitų miestų atvykę svečiai: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, aš jus atgaivinsiu”. Vos atėjus atidarydavau bažnyčios duris, šis užrašas buvo tarsi paties Kristaus balsas: “Ateikite...” Kristus laukdavo mūsų, būdamas bažnyčios centre. Nereikėdavo ieškoti ir bėgti į kampą, kad galėtume sudėti savo skausmus, ašaras prie jo kojų. Dabar gyvename moderniais laikais, ir Kristui nėra vietos bažnyčios centre. Dabar jau pripratome per daugelį metų savoje bažnyčioje bėgti į kampą, kur Kristus laukia kiekvieno ateinant, bet nuvažiavus į kitą miestą, nuėjus į nežinomą bažnyčią, reikia dairytis į šonus ir ieškoti, kur laikomas užkištas Kristus.
Nyksta grybai
Mikologai — specialistai, tyrinėjantys grybus, tvirtina, kad mūsų anūkai vargu ar beragaus keptų voveraičių, sūdytų rudmėsių ar baravykų. Jie, kaip ir daugelis kitų grybų rūšių, Šiaurės Europoje katastrofiškai sparčiai nyksta.
Nerimauti yra dėl ko ne tik grybų mėgėjams. Krepšin patenkantis grybas — tik požeminio “ledkalnio” viršūnė. Svarbiausia jo dalis — grybiena, išsiraizgiusi po žeme ir susipynusi su medžių bei kitų augalų šaknimis. Tokia simbiozė gyvybiškai būtina augalų mitybai. Tad grybų išnykimas kelia pavojų ir miškų augalijai. Olandijos mikologas E. Arnoldsas paskelbė duomenis, kiek būta grybų per visą XX amžių. Nuo 1900 m. iki pat aštuntojo dešimtmečio grybų rūšių išliko beveik tiek pat. Bet devintąjį dešimtmetį staiga jų sumažėjo perpus. Ir tas procesas nebesustoja. Olandijos ąžuolynuose, kur anksčiau dygdavo baravykai, dabar jų nebėra, kaip ir 70% kitų rūšių. Nuo 40 iki 50% grybų rūšių išnyko Vokietijoje ir Austrijoje. Dėl to ne grybautojai kalti. E. Arnoldso nuomone, didžiausias žudikas — rūgštūs lietūs ir kiti atmosferos teršalai.
Mumijos ir farmacininkai
Gerai žinoma, kad senovės egiptiečiai buvo puikūs mumifikavimo specialistai. Mažiau žinomas jų chirurgijos menas — mumijose yra išslikusių chirurginių operacijų pėdsakų; randama plombuotų dantų ir netgi kaukolės trepanavimo žymių. Jei medicina buvo tokio aukšto lygio, tai turėjo būti ir gerų vaistų. Deja, mumijose vaistų pėdsakų nerasta. Tačiau yra išlikusių papirusų, kuriuose būdavo aprašoma visa, kas susiję su gyvybe ir mirtimi.
Bostono profesorius farmakologas Vorsas Istis ėmėsi studijuoti medicininius papirusus. Jis išstudijavo 1350 senovinių receptų ir medicininių patarimų. Sunkiausia buvo suprasti, kuris iš tekstų yra receptas, o kuris poezija. Senovės farmacininkai labai mėgdavo savo mintis reikšti poetiniais įvaizdžiais.
Profesorius V. Istis teigia, jog senovės farmakologai naudojosi daugybe įvairiausių medžiagų, iš kurių trečdalis — labai efektyvios. Jie gamindavo puikius baktericidinius tepalus ir netgi kontraceptines medžiagas iš krokodilų išmatų, rūgusio pieno ir akacijos dervos. Nustatyta, jog tai tikrai veiksminga priemonė, be to — jokios chemijos.
Moteriškė, važiuodama automobiliu, pervažiavo raudoną šviesą. Tuoj prisistatė policininkas ir paprašė parodyti vairuotojos leidimą.
— Kaip aš galiu jums parodyti vairuotojos leidimą, — sakė moteris, — kad tokie žmonės kaip jūs iš manęs jį atėmė!..
Jaunuolis rašo merginai laišką, norėdamas susitikti:
— Lauksiu prie geležinkelio stoties; kad neapsiriktum, turėsiu tamsiai mėlyną lietpaltį ir ploną lazdą.
Kitą dieną gauna atsakymą iš mergaitės tėvo:
— Kad neapsiriktum, pranešu, kad turėsiu lietpaltį ir storą lazdą.
— Jungtuvių metu tu juk prisiekei mane mylėti, būti ištikima ir klausyti, — ginčo metu sako vyras žmonai.
— Prisiekiau dėl to, — sako žmona, — kad nenorėjau prie visų žmonių ir dar bažnyčioje pradėti ginčytis.
■ Ukrainos katalikai, kaip skelbia “Ukrainian Weekly”, pirmą kartą po ilgų okupacijos metų galėjo visiškai laisvai atšvęsti Kalėdas. Pagal senąjį kalendorių Kalėdos buvo švenčiamos mūsų sausio 7 d. Ukrainiečių chorai, net ir kaimuose, suorganizavo religinių giesmių giedojimą. Ukrainos rytų apeigų vyskupai gruodžio 28-29 d. turėjo savo sinodą Romoje, vadovaujant kard. Lubačirskiui.
■ Lietuvių religinė šalpa, vadovaujama kun. K. Pugevičiaus, jau pasiuntė į Lietuvą 22 konteinerius, net 330 tonų, medikamentų ir kitų reikmenų, daug ką gaudama iš amerikiečių įstaigų.
■ Rusijos prezidentas Jelcinas, gruodžio 20 d. atsilankęs pas popiežių, užtikrino, kad naujoji federalinė Rusijos konstitucija garantuos visoms religinėms bendruomenėms, be jokios išminties, religinę laisvę.
■ Lietuvos vyriausybė, kaip paskelbė “Lietuvos aidas” 1991 m. gruodžio 12 d., pagerbs bažnyčių turėtą teisę į žemę; pateikus laiku reikiamus dokumentus, ta žemė nebus skiriama prie privatizuojamų žemės plotų.
■ Pelesoje statomi Krikščioniškos kultūros parapijos namai.
■ Šv. Rašto — Biblinių draugijų vadovų suvažiavimas įvyko Vilniuje. Dalyvavo katalikų, liuteronų, evangelikų reformatų, baptistų, stačiatikių, septintos dienos adventistų bažnyčių atstovai. Šioje bendroje asamblėjoje sutarta jungtinėmis jėgomis leisti, platinti Šv. Rašto knygas. Katalikai ir liuteronai mokslininkai jau daugiau kaip 20 m. bendradarbiauja prie Naujojo Testamento vertimo. 1972 m. buvo tas vertimas išleistas. Vertė kun. Č. Kavaliauskas, redagavo kun. V. Aliulis. 1988 m. pasirodė antra laida, kurią parengiant talkino V. Ališauskas ir Ant. Kučinskaitė.
“Laiškų lietuviams” konkursai
33-iasis konkursas jau seniai baigėsi. Gavome daugiau kaip 50 straipsnių. Beveik visi iš Lietuvos. Tik gaila, kad kai kurie autoriai iš Lietuvos nesuprato konkurso taisyklių, arba manė, kad į jas galima nekreipti dėmesio. Matyt, kad tokie konkursai Lietuvoje nėra įprasti. Apie konkurso rezultatus parašysime ateinančiame numeryje. Tuoj skelbsime ir 34—ąjį konkursą. Jam parinkome tokias temas: 1. Atlaidumas, 2. Dabartinio mūsų jaunimo charakteristika, 3. Į ką kreipti dėmesį kuriant šeimą,. 4. Kaip sucementuoti šeimą, kad nesuirtų. Konkurso taisyklės bus beveik tos pačios kaip praėjusiame konkurse. Bus dvi dalyvių grupės: suaugusieji ir jaunimas. Jaunimo grupei priklausys moksleiviai ir studentai. Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukūrę šeimas jau priklauso suaugusiųjų grupei.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams
35 dol. aukojo O. Jankevičiūtė.
30 dol. aukojo Ž Vaičiūnienė.
Po 20 dol. aukojo: V. Šoliūnas, R. Banionis, J. Petrauskienė.
Po 15 dol. aukojo: R. Boris, N. Alvikienė, L. Bidušienė, D. Polikaitis, P. Michelevičius, K. Dičiūnienė.
Po 10 dol. aukojo: J. Žemaitis, M. Bichevičius, O. Rugelis, B. Kūkalis, N. Gabienė, J. Klimaitienė.