KUN. ROBERTAS PUKENIS

     Pabūkime drauge prisikėlimo saulėje, apsigaubę poezijos skraiste. Iš altoriaus paslaptingos tylos žvelgia į mus Kristus, nugalėjęs kančią ir mirtį. Po trijų parų tamsos Tu, Viešpatie, išsiveržei lyg ugnies stulpu. Tavo drabužiai buvo baltesni už sniegą, o angelo balsas žaibo trenksmu pranešė: “Neieškokite gyvojo tarp mirusiųjų. Jo čia nėra. Jis prisikėlė”. Neužžėlė žolė ant Dievo kapo. Pastatytas akmuo, kaip mirties paminklas, tapo gyvenimo liudytoju ir kertiniu mūsų tikėjimo akmeniu. Drobė, dengusi kūną, pasiliko mums lyg fotonuotrauka pažinti Kristaus kančios vaizdą. Tai ta garsioji Torino drobulė, kurią mokslininkai kruopščiai ištyrė ir įrodė, kad ji tikrai yra iš Kristaus kapo. Kristaus prisikėlimą liudija ir priešų žydų elgesys. Kokia fariziejų naiviai niekšiška kalba: “Sakykite, kad, jums bemiegant, mokiniai atėję naktį jį pavogė” (Mt 28, 13). Jau tik šis vienas sakinys pripažįsta Kristaus prisikėlimą. Jie tyli ir nieko negali prieštarauti apaštalų skelbimui. “Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti. Iš tikrųjų, o jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Kor 12, 14).

     O dabar buvo toks gyvybingas jų tikėjimas, kad visi apaštalai, išskyrus Joną, miršta kankiniais. Ir amžių būvyje milijonai žmonių aplaistys savo tikėjimą ištikimybe, krauju, suvokdami Kristaus dievybę. Mirtį įjungdami į gyvenimą, mes suvokiame šviesesnę jo prasmę. Iš tikrųjų krikščionių gyvenimas kur kas žavingesnis, didingesnis.

Paviljonas ir simbolinis bokštas Expo ‘85 Japonija.   A. Kezio nuotr.

     Velykų šventė — kaip pavasario potvynis. Išsiliejusi tikėjimo banga pajudina visa arba nešasi drauge į Prisikėlimo triumfą. Ir kuo gyvybingesnė žmonių katalikybė, tuo didesnė, veržlesnė gyvenimo jėga.

     Mūsų šaltinis yra Kristus. Srovė — tai tikintieji, ištikimieji Dievo žmonės, kurie rūpinasi artimaisiais, traukdami į krikščionybės vagą. Kai stebime per Velykas didžiulę žmonių minią bažnyčioje ir ant šventoriaus, meldžiamės ir prašome, kad mūsų tikėjimo, meilės, gerumo, ištvermės vandenys užlietų visą Tėvynę. Būkite drąsūs! Neišsigąskite! Štai pergalė, kuri sunaikina mirtį. Aš nugalėjau pasaulį. Ramybė jums! Taip skelbia prisikėlęs Kristus.

     Kristus aiškiai numatė žmonijos ateitį, kad visais amžiais labiausiai trūks ramybės pasauliui, tautoms, šeimoms ir tai neramiai žmogaus širdžiai. Tad Viešpats kiekvienu savo pasirodymu sveikino, linkėdamas ramybės. Šiame žodyje slypi netikėjimo abejonių išsisklaidymas, palaima, vidinis džiaugsmas ir atviras nuoširdus žmogaus kvietimas atsigręžti į Kristų. “Aš palieku jums ramybę”. Tai švento išpildyto pažado žodžiai. Kristus, nugalėjęs mirtį, sunaikino visa, kas drumsčia ramybę.

     Atsistojęs tarp apaštalų, ramybe dvelkiančiu veidu, minios apsuptas, ištiesia laiminančias rankas: “Imkite Šv. Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tiems jos atleistos, o kam sulaikysite — sulaikytos”. Šiais žodžiais Jėzus įsteigia Susitaikinimo (Atgailos) sakramentą.

     Žmonės per trejus metus prisižiūrėjo Jėzaus stebuklų, darbų, prisiklausė pamokymų, dabar supranta Išpažinties būtinumą, reikalingumą, norint kilti, siekti gėrio. Reikia kartkartėmis pažvelgti į savo sąžinę, ištaisyti gyvenimo duobeles ir spinduliuoti Dievo meile aplinką. O dar palaimingiau — degti, nes tikėjimas yra viską pagaunanti ugnis. Ant prisikėlusio Kristaus galvos švietė aureolė — ugninis saulės lankas. Kristus minties greičiu persikeldavo iš vienos vietos į kitą.

     Šv. Rašte randame 12 Kristaus pasirodymų:

     1.    Pirmiausia Jėzus pasirodė Marijai Magdalietei sekmadienio rytą, o ji palaikė jį daržininku.

     2.    Velykų rytą pasirodė moterims, atėjusioms patepti jo kūno.

     3.    Taip pat Velykų rytą pasirodė šv. Petrui.

     4.    Po pietų pasirodo dviem mokiniams, einantiems į Emaus miestelį.

     5.    Velykų vakarą pasirodo visiems apaštalams Jeruzalėje, išskyrus Tomą, kurio nebuvo. Kristus valgo su jais.

     6.    Po aštuonių dienų Jėzus pasirodo vėl visiems apaštalams. Čia jau buvo ir Tomas, kuriam parodo savo žaizdas. Tomas viešai išpažįsta Kristų, sakydamas: “Mano Viešpats ir mano Dievas”.

     7.    Sugrįžus apaštalams į Galilėją, Kristus pasirodo septyniems iš jų prie Tiberiados ežero. Čia Kristus suteikia Petrui primatą.

     8.    Galilėjoje ant kalno Jėzus pasirodo apaštalams ir suteikia jiems galią skelbti Evangeliją visam pasauliui.

     9.    Kristus pasirodo penkiems šimtams mokinių, kurių daugumas išsisklaidė po visą tuometinį pasaulį skleisti Evangelijos — Linksmosios Naujienos.

     10.    Pasirodo Jokūbui Jaunesniajam.

     11.    40-tą dieną po Velykų pasirodo apaštalams Jeruzalėje, žengdamas į dangų.

     12.    Pasirodo šv. Pauliui kelyje į Damaską.

     Visi, kurie matė Kristų, ypač apaštalai, nebuvo lengvatikiai, haliucinacijų ar vaizduotės pagauti. Kristus barė juos už netikėjimą, jiems priekaištavo.

     Gerai, Tomai, kad tu buvai užsispyręs ir panorėjai pačiupinėti Kristaus žaizdas. Savo netikėjimu tu sustiprinai mūsų tikėjimą. Tavo pirštais ir mes paliečiame Kristaus žaizdas.

     Tad Kristaus prisikėlimas tikrai yra istorinis faktas. Aiškiausia gyvenimo tikrovė, kad Dievas yra nenužudomas. Kaip gera, ramu ir džiugu turėti širdyje prisikėlusį Kristų! Reikia gerai suvokti bei pajusti velykinę paslaptį ir skambinti sielos gelmių varpais.