religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1999 / KOVAS - MARCH / VOL. L, NO. 3

Šį Laiškų lietuviams numerį su dėkingumu skiriame prisiminti Tėvą Bruno Markaitį, iškeliavusį amžinybėn 1998 m. gruodžio mėn. 23 dieną. Jis buvo vienas uoliausių ir produktingiausių mūsų bendradarbių, pirmąjį šio žurnalo egzistavimo dešimtmetį parašė apie 100 įdomių, išmąstytų straipsnių.

Šiame numeryje persispausdiname tris jo straipsnius, sujungtus į vieną, buvusius 1956 metų sausio, vasario ir kovo mėnesio numeriuose. Rečiau jo rašiniai pasirodydavo vėliau, kai jis buvo paskirtas provincijolu ir turėjo daugiau įvairių užsiėmimų. Keletą metų jis vedė ir Filmų skyrių, kai toks skyrius buvo Laiškuose lietuviams.

Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio. Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Juozas Vaišnys, SJ

    Jau gal prieš trisdešimt metų teko vesti pusiau uždaras rekolekcijas moksleiviams. Baigus rekolekcijas, pasikalbėjome apie dalyvių įspūdžius. Buvo paklausta, kuri konferencija jiems labiausiai patikusi. Įdomu, kad beveik visi atsakė: “Mąstymas apie Kristaus kančią, ypač Alyvų darželio dramą”. Prisiminkime, kas gi buvo ta Alyvų darželio drama.

     Kartais pamokslininkai ar dvasinių knygų rašytojai sako, kad mūsų nusikaltimai sunkino Kristaus kryžių ir didino jo kančias, o mūsų geri darbai jam teikė paguodos. Daugeliui tai yra visiškai nesuprantama. Juk Kristus kentėjo jau beveik prieš du tūkstančius metų, tai kaip galėjo dabartinis mūsų elgesys jam turėti vienokios ar kitokios įtakos? Mes galvojame grynai žmogiškai ir į Kristų žiūrime, kaip į paprastą žmogų, bet jis juk buvo Dievas. Dievui nėra nei praeities, nei ateities, tik nuolatinė dabartis. Tad ir kenčiąs Kristus visus praeities ir ateities įvykius bei žmones matė dabartyje.

Tėvas Bruno Markaitis SJ, muzikas, kompozitorius. (1922-1998)

Skaityti daugiau: ALYVŲ DARŽELIO DRAMA

Bruno Markaitis SJ

1. DĖKINGAS ŽVILGSNIS

     Žengiame į naujuosius metus sveikinimų ir linkėjimų aiduose. Pagrindinė nuotaikos nata: viltis, kad šie metai bus laimingesni už praėjusiuosius. Viltis yra labai svarbus dalykas, ir kiekvienas žmogus turi jos didesnę ar mažesnę dalį. Gera tikėtis šviesesnės ateities, bet būtų neobjekyvu ir nelogiška tylomis praeiti pro visus geruosius dalykus, kurie buvo mūsų ištikimi ir kasdieniai palydovai praėjusiais metais.

T. A. Paliokas skaito maldas T. Bruno Markaičio laidotuvėse prieš karsto uždarymą ir išlydėjimą. J. Maleiškos nuotr.

     Paskutinę Senųjų Metų dieną Bažnyčia gieda "Te Deum" - nuoširdaus dėkingumo nuotaikoje—ragindama užmiršti nemalonius praeities pergyvenimus ir kviesdama atkreipti visą ir nepadalintą dėmesį į tuos dalykus ir nutikimus, kurie praeityje yra mums davę skaidraus džiaugsmo, gaivalingos vilties ir širdį šildančios meilės; prisiminti aplinkybes ir veiksnius, kurie mus praturtino ne pinigais, bet kilniu gerumu ir mylinčia kantrybe. Žodžiu, visa tai, ką prisiminus darosi lengva ir ramu širdyje; visa tai, kas sudaro žmogaus tikrąjį turtą, kurio kandis neįkanda ir rūdis nesurūdina, kuris pragyvena žmogaus kūną, nuosavybę ir lieka pastovesniu paminklu už plieną ir akmenį.

Skaityti daugiau: TRYS ŽVILGSNIAI Į GYVENIMĄ

Aldona Jurkutė

     Kunigą Bruno Markaitį esu mačiusi vieną kartą gyvenime. Buvau tik ką pradėjusi dirbti tėvų jėzuitų namuose. Tik ką - iš Lietuvos ir jau spėjau pasiilgti jos.

Bruno Markaičio SJ laidotuvių Mišias koncelebruoja A. Paliokas SJ, J. Vaišnys SJ ir prel. I. Urbonas.     J. Maleiškos nuotr.

     Buvo be skiriamųjų kunigo ženklų. Aukštas. Tiesus. Pasitempęs. Prieš mažutę mane atrodė milžinas. O antakiai - du tankūs ir juodi šepetėliai. Ir kitą pastebėjau akimirksniu: labai gražios rankos (sutvertos muzikos garsams -pamaniau), ypatingai šiltos akys (sutvertos gerumui - supratau). Pažiūrėjo jis tada atidžiai į mane, gurkštelėjo arbatos iš labai, tikrai labai didelio puodelio ir be užuolankų paklausė: “Nemačiau tamstos anksčiau. Iš kur likimo atvesta?” Iš Lietuvos prisipažinau. “O ką tamsta veikei Lietuvoje”. Reikėjo tada man pagalvoti, reikėjo po nosim suniurnėti buvau darbininke, įstaigos budėtoja, sekretore, mokytoja, buhaltere, gėlių pardavėja. Reikėjo, bet... nelabasis timptelėjo už ir taip netrumpo mano liežuvio ir akimoju, užmiršus Sovietijos pagrindinį įstatymą (žemesnė už žolytę, tykesnė už pelytę...) įsistebeilijus į akis, žiūrėjusias tiesiai, atvirai, skvarbiai kaip mat išsiplepėjau, Lietuvoje vadovavus ir vedus radijo laidą “Kūryba”. Man ištarus pavadinimą, tėvas Bruno dar kartą nužvelgė mano 5 pėdas, dar kartą siurbtelėjo, dar kartą kilstelėjo šepetėlius ir... greičiau pajutau nei supratau, kad esu įkliuvusi.

Skaityti daugiau: PALAIMINTAS TIKĖJĘS IR KŪRĘS

Kostas Paulius

     “Mano kūnas tikrai yra valgis, ir man kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane” (Jn 6, 55-57).

     Tie Jėzaus žodžiai yra taip nuostabiai tikri, kad jie aiškiai pasako, jog nieko nėra svarbesnio ir didingesnio visoje žemėj kaip Eucharistija, kurioje Jis Pats ateina.

     Todėl ypatingai yra svarbu dalyvauti šv. Mišiose ir priimti Jėzų Eucharistijoje. Kai mes melsdamiesi mąstome, tada pradedame geriau, giliau, nekomplikuotai bet paprastai suprasti Eucharistijos reikšmę, prasmę ir svarbumą savo gyvenime. Tada mums labai aišku, kodėl turime dėti pastangas, šalindami visas kliūtis, trukdymus, sunkenybes, nepasiduodami įvairioms negalėms, kad kasdieną galėtume dalyvauti šv. Mišiose ir priimti Jėzų Eucharistijoje - Komunijoje.

     O kai mes Jį taip priimame, tada Jis Pats mums atsiduoda su ta nuostabia meile ir gailestingumu, kad tik mes turėtumėm tą tikrą, nuostabų, nepaprastą, prasmingą ir verčiausią gyvenimą, kokio pasaulis duoti mums negali.

Skaityti daugiau: EUCHARISTIJOS PASLAPTIS

Sesuo Ona Mikalaitė

     Vienas kunigas kartą pasakojo, kaip lietuvių bažnyčioje sekmadienio Mišioms pasibaigus, jis išėjo pasisveikinti su parapiečiais. Prie jo priėjo nedidelė mergaitė ir, galvutę pakėlus, jo paklausė:

     -    Kunigėli, kaip galima gauti šaukštą dangaus?

Tėvas Bruno Markaitis SJ pašarvotas Tėvų Jėzuitų koplyčioje.

J. Maleiškos nuotr.

     Kunigas minutę stabtelėjo, nesuprasdamas klausimo. Mergaitė bandė paaiškinti:

     -    Žinot, kaip toj giesmėj, kurią giedojom per Mišias: “Suteik mums palaimos ir šaukštą dangaus...”

     Staiga kunigas šyptelėjo supratęs. Mišių metu buvo giedama giesmė “Prieš tavo altorių”, kurioje yra eilutė: “Suteik mums palaimos iš aukšto dangaus”...

     -    Vaikeli, - tarė jis, - jeigu Dievą mylėsime, Jis duos mums ne tik šaukštą dangaus, bet ir visą dangų!

Skaityti daugiau: ŠAUKŠTAS DANGAUS

Jurga Sparnauskienė

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Mieli mano vaikeliai,

     Skaitau šiandien jūsų užpildytas anketas, o mintys vis sustoja prie jūsų pamąstymų, kas padeda ir kas kliudo bendrauti su kitais.

     “Kaip maža žemėje gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių” - cituoja Justiną Marcinkevičių Monika. Taip, sutinku su poetu ir su Tavimi. Kaip nedažnai turbūt pagalvojam, jog vienas mūsų ištartas žodis gali pasmerkti arba išteisinti, išreikšti begalinę meilę arba visišką abejingumą, o gal net neapykantą. Tardami žodį, dažnai nepagalvojam, jog jis galbūt peiliu smigs žmogui į širdį ir ilgai ten pasiliks. Žaviuosi žmonėmis, taupančiais žodžius, kiekvieną jų pasveriančiais ir apgalvojančiais. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad žodis gydo, žodis žeidžia.

Skaityti daugiau: LAIŠKAS AUKLĖTINIAMS

CHIARA LUBICH

"Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvų danguje" (Mt 5,16).

     Jei tu esi tikintis, tai turi stengtis palaikyti gerus santykius su tokiais, kurie dar nepažino Dievo.

     Krikščionys iš tikrųjų negali vengti pasaulio, slėpdamiesi nuo jo ar pagerbdami religiją tik kaip asmenišką dalyką. Svarbiau, kad krikščionys gyventų pasaulyje, nes yra atsakingi ir turi pareigą visiems žmonėms: būti šviesa, kuri yra matoma ir visiems šviečia.

     Ir jums taip pat ši pareiga duota, bet jei jos nevykdote, būsite kaip druska, praradusi savo skonį, ar šviesa, kuri dingo tamsoje ir liko būti be naudos.

     “Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”. O toji šviesa matoma tik “geruose darbuose” ir ji kaip tik šviečia tik krikščionių geruose darbuose.

Skaityti daugiau: Apšviesk aplinką gerais darbais

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Giedrė Venalytė

     Įėjus į mažą bažnytėlę, atsistoju prie vienišo, rudens saulės apšviesto altoriaus ir susimąstau. Mintys skrieja fantastišku greičiu, aprėpdamos daugybę situacijų, kurių mano gyvenime galbūt ir nėra buvę, tačiau pasaulyje jos egzistuoja. Kodėl žmonija leidžia įsivyrauti blogiui, o gėrį gaudo kaip vandens gurkšnį dykumoje? Visi norime būti laimingi ir apsupti gerų žmonių, tačiau retas kuris savęs paklausiame: “O ką gero aš pats darau?” Mano mintys nuklysta kažkur tolyn, į svetimus kraštus, pas nepažįstamus žmones, kurių paslaptingos religijos ir įsitikinimai. Kiekvienas tikėjimas, kaip ir šalis, turi savo priimtus įstatymus, kurie mums gali atrodyti labai keisti, gal net juokingi, tačiau jų vykdytojams - jie patys teisingiausi. Pasinėrę į savo įsitikinimus, tėvų įdiegtus papročius, mes dažnai neišlendame iš šio kiauto, neapsidairome aplinkui, nepastebime, jog žmogus lyg ir gali būti doras be manojo tikėjimo.

Bruno Markaičio SJ laidotuvių dalyviai Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse prie Tėvų Jėzuitų paminklo. J. Maleiškos nuotr.

     Skirtingos religijos ir auklėjimai sąlygoja skirtingą pasaulio suvokimą. Katalikai turi savo Dešimt Dievo įsakymų, kurių, norėdamas dorai gyventi, privalai laikytis. Negaliu objektyviai rašyti, nes pati esu katalikė, bet, manau, mano religija yra tobuliausia. Galvoju, kad apie savąją ne kitaip manytų budistai. Jiems privalomi penki doroviniai principai; nežudyti, nemeluoti, nevogti, nepaleistuvauti ir negirtuokliauti. Penkių reikalavimų turi laikytis ir musulmonai, tačiau jų privalomi veiksmai visiškai skirtingi.

Skaityti daugiau: AR SUTINKATE SU TEIGINIU, KAD DORA NEĮMANOMA BE TIKĖJIMO

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

 (Tęsinys)

Parengė Rita Urnėžiūtė

     P. Subačius. Norėčiau pasakyti porą žodžių dėl studijuojančios visuomenės, su kuria dabar turiu reikalų. Taip pat tenka susitikti su kunigais, ir gana įvairiais kunigais. Mano įspūdžiai būtų tokie: tie, kurie yra sąmoningesni kultūriniu ir religiniu požiūriu, tie ir savo kalba labiau rūpinasi. Tad gal jų ir nelabai reikia mokyti. Jie patys tuo rūpinasi. Bet yra tam tikras kunigijos sluoksnis, kuriuos sunku priversti užsisakyti katalikišką spaudą. Labai maža vilties, kad jie skaitys ir katalikiškame žurnale išspaudintą kalbos straipsnelį. Deja, taip yra. Visa paguoda, kad kunigija smarkiai keičiasi, smarkiai atsinaujina. Seminarijos didelės, daug studentų, ir per gana aprėpiamą laiką padėtis turėtų pasikeisti. Svarbu rūpintis, kaip tose seminarijose mokoma kalbos. Štai daug dėmesio šiems dalykams skiriama Vilniaus seminarijoje, bet, antra vertus, čia daug studentų yra nelietuviai ir reikia džiaugtis bent tuo, kad jie tiek išmoksta lietuviškai, jog gali dirbti mišriose parapijose. O kalbant apie studentus pasauliečius bent man susidaro toks įspūdis: sovietmečiu kalbininkai turėjo konkretų objektą - gintis nuo rusifikacijos ir saugoti kalbos sistemos savitumą, tuo jie lyg ir pranoko literatus, nes jų darbas buvo mažiau ideologizuotas, jie tarsi daugiau galėjo pasakyti. Dabar atsitiko priešingai. Literatai puolė į įvairius vakarietiškus literatūrologinius diskursus, užgriuvo daugybė terminų, daugelio jų taip ir nepavyko išversti ar adaptuoti. Kalbininkai liko senosios kalbos, senųjų normų gynėjai, ir tą studentai jaučia. Aš tą girdžiu ir matau. 

Skaityti daugiau: KATALIKŲ BAŽNYČIOS KALBOS REIKALAI

     Mielasis Tėve Redaktoriau,

     Švenčiant Kūdikėlio Jėzaus priešjubiliejinį gimtadieni, tepripildo Jo palaima Jūsų vidinį pasaulį, kad iš jo dar vis tekėtų gerumo šaltinėlis -“Laiškai lietuviams”. Ačiū už Jūsų ryžtą ir didžiulį darbą, kurį vykdote savo užmojuose. Tepadeda Jums Dievas, taip puikiai įsirengęs sostą ant mielųjų Motinos rankų.

     Geras, nuoširdus Jūsų redaguojamas žurnalas. Puiku, kad gali jame reikšti savo mintis ne vien išrinktieji. Būkite palaiminti savo gerumo erdvėse.

     1999-ieji - Dievo Tėvo metai. Sveikinu ir Jus kaip Tėvą. Tepadaugina didysis Tėvas mažojo Tėvo jėgas, sveikatą ir dovanoja džiaugsmą matyti savo veido bruožus dvasiniuose vaikuose.

     Ačiū, kad paskatinate savo dosnumu ir mano vaikus - kalinius. Tai jiems didelis džiaugsmas.

     Apkabinu malda ir širdimi.

Gydytoja Birutė Žemaitytė

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

Paruošė Marija A. Jurkutė

LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO BELAUKIANT

     Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija paskelbė ir siūlo visuomenei aptarti Tūkstantmečio programos projektą. Projekte numatytas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymas, kuris specialistų skaičiavimais, kainuotų 300 mln. litų. Tautos namų statyba Vilniuje - 300 mln. litų, dirbtinio piliakalnio statyba Trakuose - apie 9 mln. litų ir t.t. Projekte pažymima, kad numatoma atstatyti Valdovų rūmus, Medininkų pilį, buvusius Radvilų rūmus Vilniuje, Kauno pilį, sutvarkyti Užtrakio dvaro ansamblį. Ketinama sukurti regioninius kultūros centrus: Žemaitijos - Plungėje, buvusiame Oginskių dvaro ansamblyje, Užnemunės — Paežerių dvaro rūmuose, Aukštaitijos - Rokiškio dvare ir Dzūkijos- Leipalingio dvare. (XXI amžius Nr. 5)

BĖDOS DĖL TŪKSTANTMEČIO PROBLEMOS

     Visi sunerimę dėl problemų, susijusių su perėjimu į 2000 metus, o kompiuteriai ėmė kvailioti jau šių metų sausio pirmąją. Singapūre sustojo 300 taksistų - nustojo veikę jų taksometrai. Švedijoje išsijungė bankomatai, kelių ligoninių telefono komutatorių kompiuteriai ir vienas , - Geteborgo oro uoste tvarkęs vizų išdavimą. Šveicarijoje irgi nukentėjo ligoninės - pirmomis sausio dienomis ten neveikė registratūrų kompiuteriai ir darbuotojams teko pasitelkti jau spėtą pamiršti pieštuko ir popieriaus technologiją.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

“RELIGINIAI” ANEKDOTAI

Vienas “gudruolis” kurį laiką klausęsis kunigo pašnekesio su bendrakeleiviais vagone, įsiterpia:

Nežinau, kaip tamstelės, bet aš tai nieko netikiu.

-    Argi? - sako kunigas. - Aš vis dėlto norėčiau eiti lažybų, kad tamsta daugiau tiki už mus visus.

-    Kaip tai?

-    Nagi taip: pvz., tamsta tiki, kad esi labai gudrus. Šito nei aš, nei niekas iš čia esančių netikime.

*

-    Pranuk, kaip tau patiko bažnyčia? - klausia tėvas, vesdamasis namo vaikutį, pirmą kartą buvusį bažnyčioje.

-    Gerai, tėveli, — tarė nudžiugęs vaikas. - Kiek tu, tėveli, gavai?

-    Kiek ko gavau? - nustebo tėvas.

-    Ar neatsimeni, kaip tas didelis žmogus vaikščiojo su dėžute, pilna pinigų. Aš pasiėmiau dešimtuką.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Spalio 2 d. Klaipėdos universitetas ir M. Valančiaus kultūros centras surengė neeilinę mokslinę konferenciją, skirtą Motiejaus Valančiaus veikalo “Žemaičių vyskupystės” išleidimo 150 m. sukakčiai paminėti. Buvo perskaityta 13 pranešimų, įvairiopai atskleidusių vysk. M. Valančiaus asmenybę ir kūrybinį palikimą.

■    Spalio 26 Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre Lietuvos vyskupų konferencijos 2000 m. jubiliejaus komitetas susitiko su vyskupijų jaunimo centrų bei organizacijų vadovais aptarti jaunimo programas bei projektus, susijusius su artėjančiu jubiliejumi. Vysk. R. Norvilą kalbėjo apie jubiliejaus esmę ir tikslą, apžvelgė tai, kas jau padaryta ir kas dar reikės artimoje ateityje nuveikti.

■    Spalio 25 d. Telšių vysk.-Antanas Vaičius Naujojoje Akmenėje pašventino iš Anabergo, Vokietijos, kun. Gerhardo Lange rūpesčiu gautus vargonus, skirtus statomai bažnyčiai.

■    Kun. Kazimieras Juškevičius, išbuvęs 42 m. Šv. Juozapo parapijos klebonu Plutiškėse, Vilkaviškio vyskupijoje, spalio 20 d. atšventęs 65 m. kunigystės sukaktį, mirė 1998 m. gruodžio 5 d.

Skaityti daugiau: Trumpai

Nuoširdi padėka Laiškų lietuviams rėmėjams

1000 dol. paskyrė Lietuvių Fondas.

80 dol. aukojo L. Gogiel.

Po 60 dol. aukojo: A. Lesevičius, S. Kazlienė, K. Rožanskas.

Po 40 dol. aukojo: Z. Didžbalienė, J. Petronis, M. Andriuškienė.

35 dol. aukojo A. Pažiūra.

Po 30 dol. aukojo: S. Prialgauskas, P. Gruodis, G. Murauskas, O. Dovydaitis, I. Serapinas, N. Šumskis.

Po 20 dol. aukojo: A. Januška, L. Krajauskas, M. Gelažius, V. Kezinaitis, K. Remeza, V. Udrys, S. Bublienė, H. Bagdonienė, L. Kemešis, J. Starkus, D. Zuraitis, B.E. Lišauskas, O. Matusaitis, E. Jasaitis, F. Černius, V. Prunskis, R. Taunys.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas