religinės ir tautinės kultūros žurnalas
2000 / SAUSIS - JANUARY / VOL. LI, NO. 1
|
1 |
Juozas Vaišnys S J |
|
|
4 |
B Miliauskaitė-Harris |
|
|
6 |
Doloresa Kazragytė |
|
|
10 |
Rožė Poškienė |
|
|
15 |
Antanas Marčiulaitis |
|
|
18 |
Stasys Yla |
|
|
23 |
Ignas Naujokas |
|
|
26 |
A. Saulaitis SJ |
|
|
28 |
Chiara Lubich |
|
|
30 |
Red. |
|
|
32 |
Laima Krivickienė |
|
|
34 |
Red. |
|
|
35 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas žiemos vaizdų nuotraukomis.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Rasos Sutkutės. Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.
Juozas Vaišnys S J
ai prieš 50 metų teko pirmą kartą atsisėsti prie redaktoriaus stalo, tai galvoti, kad prie to paties stalo sėdėdamas sutiksi dutūkstantuosius metus ir įžengsi į trečiąjį tūkstantmetį, galėjo atrodyti labai nereali svajonė. O vis dėlto ta svajonė tapo realybe. Savaime palinko redaktoriaus galva nuoširdžiai padėkos maldai Aukščiausiajam už tokią ilga globą ir pagalbą. Be abejo, padėka priklauso ir visiems įvairių sričių bendradarbiams.
Viena iš šių metų Laiškų lietuviams konkurso temų buvo: “Ką pasiimsime ir ką paliksime, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį”. Pirmiausia mes turėtume gerai pagalvoti ir padaryti rimtą sąžinės sąskaitą. Ypač atkreipti dėmesį į tokius mūsų elgesio pasireiškimus, kurie nei mums patiems nedaro garbės,
Prisikėlimo bažnyčia Kaune. A. Kezio nuotr.
nei Dievo nėra laiminami. Jais turime atsikratyti, jų nei į naująjį šimtmetį, nei į trečiąjį tūkstantmetį nesinešti, bet ramia sąžine palikti ir kaip galima greičiau užmiršti. Su savimi, eidami į tą didįjį jubiliejų, pasiimkime tik tai, kas praturtins mūsų dvasinį gyvenimą ir apgaubs garbės aureole ne tik Viešpaites Dievo, bet ir žmonių akivaizdoje.
Bernadeta Miliauskaitė-Harris
Marija yra apsireiškusi įvairiuose pasaulio kraštuose: Šiluvoj, Fatimoje, Liurde ir kitur. Apie vienus apsireiškimus žinome daugiau, kitus mažiau, o apie Marijos apsireiškimą Meksikoje, kurioje paliko ir savo apsireiškimo ženklą, gal daugelis esame ir visai negirdėję, bet jis yra labai įspūdingas.
Guadalupės Marija.
1531 metais, ankstų gruodžio 12-os dienos rytą, 57 metų indėnas Juan Diego skubėjo į šv. Mišias. Išgirdęs nuostabią paukščių giesmę, sustojo apsižiūrėti, iš kur. Nuo Tepeyac kalno, šių dienų Meksikos Miesto, išgirdo šaukiantį savo vardą. Užlipęs į kalną, pamatė gražią moterį, kuri prisistatė kaip Švenčiausioji Mergelė Marija, dangaus ir žemės Viešpaties Motina. Prašė, kad Juan nueitų pas vyskupą paprašyti, kad jis pastatytų bažnyčią šioje vietoje, kur ji stovi, kad visų gailestingoji Motina galėtų išklausyti verksmus, šauksmus, tų žmonių, kurie ją myli, ir palengvintų jų sopulius bei sunkumus.
(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Doloresa Kazragytė
Kaip būtų paprasta ir lengva: noriu tikėti -laikausi tokių ir tokių taisyklių, pasinaudoju rekomenduojamu “receptu” ir... Tikiu. Aha, padariau tą ir tą, - vadinasi, praradau tikėjimą. Nieko baisaus - žinau, kaip susigrąžinti. Žinoma, tai būtų komedija, o ne Dievo ieškojimas. Gyvenimo dramoje milijonai siužetų, viskas sudėtinga, paslaptinga ir neaišku. Knygų prirašyta, teorijų, samprotavimų - kalnai. Liudijimų, išpažinčių begalinė įvairovė. Jei prabils širdyje balsas, raginantis ieškoti Dievo, visa tai padės Kelionėje, bet didįjį kelią teks nueiti tau vienam, žmogau. Teks klysti, klupti, kilti, šliaužti, šauktis pagalbos - tau pačiam, žmogau.
Ir vis dėlto... Esame ne tik kiekvienas atskirai, bet ir visi kartu: žmonija. Vienas kūnas. Susilieję su Žeme. Ją apkabinę. Dievas, tam tikru gyvenimo momentu, kiekvienam žmogui “duoda signalą”, apšviečia kelią link Jo, kiekvienas pasukame į tą šviesą, jeigu jos nors truputėlį ilgėjomės. Kas turi tikėjimą, žino, kas tai yra - Dievo ilgesys: skausmingas ir šviesus džiaugsmas pro ašaras, kai siela trokšta tiesos, gerumo, aukštesnių idealų, meilės, kenčia, jog pasaulyje šito taip mažai, ilgisi tobulybės. Na, o tie, kurie netiki, negalvoja apie Dievą, apie savo atėjimo ir išėjimo iš gyvenimo prasmę, dažnai sutrinka, kai žvelgdami į vandenyną, kruviną saulėlydį ar išskrendančius paukščius, staiga paklausia savęs: “Kodėl man taip ilgu? Kas mane kamuoja? Ko trūksta? Juk viską turiu?”
(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Rožė Poškienė
Per 50 metų Lietuvoje buvo vykdomas fizinis ir dvasinis genocidas. Gaila, kad Vakarai, jo nepatyrę, nepasmerkė, kaip pasmerkė fašizmą. Reta šeima išliko nepaliesta represijų.
Yra dalykų, kurių niekada nebepajėgsime atitaisyti. Tai sunaikintas tautos genofondas. Per 20 Nepriklausomybės metų Lietuva jau buvo išauginusi gražų būrį inteligentų. Beveik visi, su retom išimtim, uolūs katalikai, patriotai. Kaimas buvo dvasiškai sveikas. O inteligentija beveik visa kilusi iš kaimo. Pokary okupantams irgi daugiausia priešinosi kaimo žmonės. Todėl jie daugiausia ir nukentėjo - žudynės miškuose, lagery, tremty. Inteligentijos dalis jau buvo sunaikinta 1940-1941 m., o dalis pasitraukė į Vakarus. Išblaškyti Rytuos ir Vakaruos, jaunieji dažnai nutolsta nuo savo tėvų ir senelių gimtinės. Rytuos sukūrusių šeimas atžalos nebemoka lietuviškai, o ir Vakaruose ne visi išlaikė lietuvybę. Štai mano vyro sesers du vaikai. Mergaitė kalba lietuviškai, retsykiais atvažiuoja, o berniukas - amerikonas, nemoka lietuviškai, nė karto nebuvo Lietuvoj.
Prieš žmogaus prigimtį - privatinės nuosavybės panaikinimas.
Pirmiausia nusavinami fabrikai, įmonės, net malūnai, atimami gražesni namai, o per antrąją okupaciją ir žemė.
Nuosavybės, ypač žemės atėmimas žmones pavertė vergais. Dabar prasideda didžiausias dvasinis genocidas. Žmonės pasidarė pastumdėliai, be iniciatyvos, abejingi darbui, stengėsi dirbti kuo mažiau ir kuo prasčiau. Nuosavybės panaikinimas atėmė žmonių iniciatyvą savarankiškumą.
Skaityti daugiau: RYŠKIAUSIOS KOMUNIZMO LIEKANOS LIETUVOJE IR KAIP JŲ ATSIKRATYTI
Antanas Marčiulaitis
Nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, pati savo jėgomis išsivadavusi iš okupacinės SSRS, žmonių sąmonės labirintuose ėmė kristalizuotis įvairios nuomonės ir įsitikinimai politikos, ekonomikos, kultūros ir kt. klausimais. Ilgą laiką individualiose sąmonės slaptavietėse tūnoję, įsitikinimai ir idėjos po nepriklausomybės paskelbimo visu ryškumu iškilo į viešumą, išryškėjo politinis visuomenės sluoksniavimasis į patriotus, indiferentus ir antagonistus.
Lengvai atsikvėpė patriotinės jėgos, tiesa, ne tokios jau gausios, daugiausia senosios, prieškarinės kartos žmonės, ypač politiniai kaliniai ir tremtiniai, kitaip, nukentėję žmonės - visi, kurie blaiviai įvertina laisvės ir nepriklausomybės reikšmę, kuriems žodžiai “patriotizmas”, “tėvynės meilė” yra šventi ir brangūs kaip ir patsai gyvenimas.
Dalis mūsų tautiečių susvyravo, nepajėgė greitai apsispręsti, kurlink pasukti, su kuo žengti koja kojon į ateitį. Šiam sluoksniui priklauso nemažai tautiečių, sovietizmo pripratintų vangiai dirbti, užtat apsukriai vogti, kad būtų už ką pagerti. Abejingųjų sluoksnį sudaro eiliniai žmonės, kolūkiečiai, darbininkai, smulkūs tarnautojai. Pripratę būti valdomi, stumdomi, neišsiugdė iniciatyvos, nieko nemąsto apie valstybės ir tautos egzistenciją, neturi gilesnio supratimo apie patriotizmą. Staigus ir esminis buities pasikeitimas juos išmušė iš ramios ir pusiau tingios būsenos, kada nereikėjo nieko mąstyti nei svarstyti, o tik vėžliškai dirbti ir šiokį tokį atlyginimą gauti.
Trečiasis sluoksnis - tai buvę aršūs komunistai, nomenklatūriniai darbuotojai, jėgos ir prievartos struktūros (kagėbistai, prokurorai, teisėjai ir kt.) Jie visi buvo laikomi ir patys save laikė elitu, todėl gyveno prabangiai, plačiai naudojosi išskirtinėmis lengvatomis. Dabar šitas parazitinis visuomenės sluoksnis tapo pačiu aktyviausiu ir įnirtingiausiu valstybės griovėju. Privilegijuotų komunizmo “statytojų” sąmonė stipriai užteršta utopinio komunizmo nuodais, prikimšta marksizmo-leninizmo idėjų. Ir vis dėlto jie, turėdami šiokią tokią valdymo ir komandavimo patirtį, po nepriklausomybės atstatymo sugebėjo stagiai sulįsti į naujas valdymo struktūras, užvaldė strategines komercijos sritis, žodžiu, užtūpė aukštus postus.
Stasys Yla
Liberalizmo santykis su tiesa atskleidžia visą jo charakterį. Tiesa jam yra varžtas, ir būtent dėl to, kad ji absoliuti, pastovi, visuotinė. Liberalizmas pripažįsta tik vienintelę, absoliučią vertybę - laisvę. Dėl to laisvė pasidarė nesuderinama su tiesa.
Liberalizmo kova prieš tiesą nėra lengva. Ji negali būti populiari ir priimtina daugeliui žmonių: kiekvienas instinktyviai stos tiesos pusėn, o tuo pačiu nusigręš prieš liberalizmą. Dėl to liberalizmas buvo priverstas rinktis tokį metodą ir tokias priemones, kurios šią kovą padarytų mažiau tiesioginę, atvirą ir tiesią.
Žirklės tiesai karpyti
Jau mūsų spaudos diskusijose kiekvienas galėjo pastebėti liberalinių publicistų žaidimą: kalbėti apie subjektyvų tiesos supratimą ir čia pat jį perkelti į objektyvios tiesos plotmę. Kam tai reikalinga?
A. Grigaičio nuotr.
Visi žino, kad tiesos supratime yra du momentai: subjektyvus ir objektyvus. Subjektyvus tiesos supratimas priklauso nuo žmonių pajėgumo pažinti, išsiaiškinti arba nuo noro priimti bei pripažinti. Ne visi žmonės iš prigimties yra vienodai imlūs ir pajėgūs tuos pačius dalykus suprasti. Ne visi turi ir vienodą išlavinimą bei išsilavinimą. Ne visi ir išlavintieji turi tuos pačius sugebėjimus. Vieni linkę ieškoti dalykų visumos ir derinio, kiti tenkinasi atskirais, padalintais, tarp savęs nesurištais pažinimo atžvilgiais.
Ignas Naujokas
"Tas, kurs artinasi prie Dievo, turi tikėti, kad Jis yra ”(Žyd 11, 6).
Bet ar tik tikėti? Tam tikra prasme taip, nes Dievas yra giliau įžvelgiamas per duotąjį Dievo apreiškimą, taigi per tikėjimą. Bet tiesą, kad Jis yra, patį Jo buvimo faktą, skelbia įgimtas žmogaus protas ir visa jo išmintinga prigimtis. Užtat katalikų teologai tvirtina, kad Dievo buvimą galima pažinti įgimtu, apreiškimo neapšviestu protu. Bažnyčia moko, kad Dievo buvimas yra pažįstamas iš matomojo pasaulio. Pranašas Dovydas vadina neišmanėliu tą, kurs sako, kad nėra Dievo (Ps 13 ir 52). Tokie žmonės, kurie pasaulyje Dievo pėdsakų nemato, anot Biblijos, yra niekingi (Išm 13,1). Tokio savo netikėjimo jie negali pagrįsti, todėl yra neišteisinami (Rom 1, 18-20).
Algio Jakšto nuotr.
Tad pažvelkime į tą protavimo eigą ir pirmoje vietoje į tą pagrindinį protavimo principą, kuriuo vadovaudamiesi prieiname prie išvados: pasaulis yra, todėl ir Dievas yra.
A. Saulaitis SJ
1997 m. Lietuvos jėzuitų provincija išleido knygelės “Ignaco pedagogika - praktinis pritaikymas” vertimą, papildantį 1993 metų “Jėzuitiškos auklybos pagrindai'’ leidinėlį, taikytą šiuolaikinėms vidurinėms mokykloms. Šių tarptautinių dokumentų pradai siekia XVI a. vidurį, kai 1540 m. įsteigta Jėzaus Draugija ėmėsi švietėjiško darbo Europoje ir užjūriuose.
Prieš 400 metų (1599) galutinai paruoštas “Jėzuitų mokyklų planas ir metodika” (lotyniškai - Ratio atque Institutio Studiorum Societatis Iesu) apėmė tuometinį 372 jėzuitų vedamų mokyklų tinklą, nuo pirmosios pasauliečius priimančios mokyklos Messinoje (Sicilijoje) 1548 m. pasiekusį Braziliją (1549), Lietuvą (1570), Afriką (1574). Pirmasis “Ratio” galiojo iki 1773 m., kai Jėzaus Draugija (vadovaujanti 845 kolegijoms ir mokykloms), buvo visur pasaulyje uždrausta, išskyrus Lietuvos provincijos dalį Maskvos valdomose žemėse, iš kurių buvo išvaryta 1820 - tais pačiais metais, kai 1814 m. atgaivinta Jėzaus Draugija pradėjo ruošti naujas savo vadovaujamų mokyklų gaires. Paskutiniojo dešimtmečio modernesnėms sąlygoms pritaikyti dėsniai tęsia jaunimo auklybos bei lavinimo uždavinį, 1999 m. vykdomo dviejuose tūkstančiuose įvairiausių mokslo įstaigų 65-iose valstybėse. Iš šios švietimo sistemos išsivystė tai, kas šiandien vadinama licėjus ir gimnazija.
Chiara Lubich
"Dievui nėra negalimų dalykų". (Lk 1,37).
Kai Marija klausė angelo, jai apreiškusio: kokiu būdu tai gali įvykti? atsakymas, kurį ji išgirdo, buvo: “Dievui nėra negalimų dalykų”, ir tam patvirtinti ji gavo Elzbietos pavyzdį, kuri senatvėje tapo nėščia, laukdama sūnaus. Marija įtikėjo ir tapo Viešpaties Motina.
Dievas yra visagalis. Jis dažnai vadinamas tuo vardu Šventraštyje, ypač kai reiškiama Jo laiminimo, sprendimo ir nurodymo galia įvykių eigoje, kad galėtų vykdyti savo planus.
A. Grigaičio nuotr.
Yra tik vienas Dievo galybės apribojimas: toji laisvė, kurią Jis davė žmogiškoms būtybėms, kurios gali priešintis Jo valiai ir daryti Jį bejėgiu, kai jie reikalauja Dievo galios.
“Dievui nėra negalimų dalykų”.
Tie žodžiai siūlo gerą progą užbaigti šiuos Katalikų Bažnyčioje skirtus metus Dievo Tėvo garbės Jubiliejiniams Metams. Jie padeda mums neribotai pasitikėti Dievo Tėvo meile, nes jei Dievas egzistuoja ir Jo buvimas yra Meilė, tai Juo visiškas pasitikėjimas yra nuoseklus vaisius.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
Reikšmė ir prasmė
Nors šie du žodžiai nėra sinonimai, bet tiek raštuose, tiek šnekamojoje kalboje jie dažnai maišomi. Ne visai aiškiai juos atskiria ir žodynai. Pvz., P. Skardžiaus “Lietuvių kalbos vadove” (Vokietija, 1950) sakoma, kad prasmė yra “loginė dalyko esmė (angį. sense, meaning, import; pranc. sens; vok. Sinn): Žmonių pasakymai ne vienoda prasme suprantami; Šie poeto žodžiai turi labai gilią prasmę (yra prasmingi). Reikšmė - dalyko vertingumas kuriam kitam dalykui (angį. signification, meaning; pranc. signification, importance; vok. Bedeutung): Lietuvių tautinės kultūros reikšmė pasauliui yra nemaža; Žodžių reikšmės yra nepastovios ”.
Algio Jakšto nuotr.
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (Vilnius, 1972) aiškinama, kad prasmė yra “vidinis, loginis turinys: Perkeltinė žodžio prasmė; arba tikslas, pagrindas: Ar čia buvo prasmės taip daryti? Gyvenimo prasmė. Reikšmė - tai, kas ką reiškia; Šio žodžio reikšmė ne visai aiški; arba svarba: Tai didelės reikšmės dalykas".
Niedermanno žodyne prasmė vokiškai verčiama “Sinn, Bedeutung”, o reikšmė tik “Bedeutung”.
Paruošė Laima Krivickienė
LAIMINGA TAUTA, KURI TURI TALENTINGŲ ŽMONIŲ
Lietuvos muzikų rėmimo fondo įsteigtuose kompozitoriaus Stasio Vainiūno namuose praeitų metų lapkričio 15 d. apsilankė prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma Adamkiene, kultūros ministras Arūnas Bėkšta ir jo viceministrai, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė, Krašto apsaugos, Ūkio ministerijų vadovai, daug fondo rėmėjų, atvykusių tą vakarą į Vilnių iš visos Lietuvos.
Lietuvos muzikų rėmimo fondas, įkurtas 1992 m., - viena iš kūrybingiausių ir sėkmingiausiai dirbančių šalies visuomeninių organizacijų. Nuolat ieškodami naujų muzikų ir visuomenės bendravimo formų, praturtinančių tiek menininkus, tiek ir klausytojus, fondo žmonės prieš pusantrų metų įsigijo prof. Stasio Vainiūno butą Vienuolio gatvėje Vilniuje. Jis labai greitai tapo žinoma, aktyviai funkcionuojančia ir mėgstama sostinės kultūros renginių vieta. Didžiulė garbė muzikantams, ypač jauniesiems, groti Stasio Vainiūno namuose.
Ne tik garbė, bet ir atsakomybė, ir savotiškas įsipareigojimas. Štai vien praėjusiais metais daugiau kaip šimtas jaunųjų muzikų, Lietuvos muzikų rėmimo fondui parėmus, galėjo dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, beveik 80 iš jų parsivežė apdovanojimų. Praeitų metų laureatų taip pat daug.
Kalbasi du draugai:
- Sakyk, tu tiki visokiomis būrėjomis ir kerėtojomis?
- Tikėjau. Bet kartą atėjau pasitarti su viena aiškiarege. Žinai, ką ji pasakė, kai pasibeldžiau į duris?
-Ką?
- Kas ten?
* *
Krautuvės savininkas bara jauną pardavėją:
- Girdėjau, kad jūs šiurkščiai atrėžėte tai išeinančiai poniai. Atsiminkite, mano krautuvėje visada teisūs pirkėjai.
- Bet ta poniutė drėbė, kad jūsų krautuvė -didžiausias sukčių lizdas visame mieste!
- Kodėl vyrai dažnai greičiau nuplinka už moteris?
- Vyrai visą laiką turi kasytis pakaušį dėl savo žmonų išlaidumo.
* *
Ateina žmogus pas gydytoją ir skundžiasi
- Tiesiog aš nežinau, kas man yra... Vieną galvoju, kita sakau; vieną sakau, o kitą darau.
- Beje, nuo komunizmo mes negydome.
■ 2000 m. geg. 7 d. Romoje, prie Koliziejaus, pop. Jonas Paulius II paskelbs iškilmingai XX a. kankinius, kurie šiame šimtmetyje yra paliudiję savo ištikimybę tikėjimui ir Bažnyčiai. Lietuvos vyskupų konferencijos 2000 m. jubiliejaus komitetas jau perdavė centriniam Romos 2000 m. komitetui 114 Lietuvos tikėjimo liudytojų ir kankinių bylų. Tame sąraše yra 4 vyskupai, 58 kunigai, 46 pasauliečiai, 3 vienuolės, 2 diakonai ir vienas seminaristas.
■ Spalio 1 d. prasidėjo tris savaites trukęs Europos vyskupų sinodas Romoje. Jame buvo aptarta katalikų Bažnyčios padėtis ir reikalai, praėjus 10 m. po komunizmo žlugimo.
■ Kun. Jonas Kidykas SJ mirė spalio 29 d. Čikagoje. Jis gimė 1905 m. sausio 21 d. Į Jėzuitų ordiną įstojo 1925 m., kunigu įšventintas 1935 m., nuo 1937 m. gyveno Čikagoje, įkūrė Jėzuitų vienuolyną, buvo pirmasis tremtyje atsidūrusių jėzuitų vyresnysis. Dirbo sielovados darbą Brazilijoje, Urugvajuje, Kanadoje ir JAV. Paskutiniuosius keletą metų sirgo. Palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
■ Kun. Kazimieras Kuzminskas, daug metų gyvenęs Čikagoje, Marquette Parke, didelę savo gyvenimo dalį paskyręs Lietuvių katalikų bažnyčios kronikai įvairiomis kalbomis leisti, mirė spalio 29 d. Vilniuje, kur paskutiniuosius metus persikėlęs gyveno. Palaidotas savo tėviškėje Naujamiestyje, Panevėžio apskr.
41-ajam Laiškų lietuviamskonkursui siūlomos temos:
1 Ką pasiimsime ir ką paliksime, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį.
2. Laiškų lietuviams vieta mūsų periodikoje.
3. Kaip išvengti depresijos.
4. Jeigu santuokoje atsiranda dvasinė meilė - ji amžina.
5. Ar atvirumas žmogui padeda, ar kenkia?
6. Ne savo ugnimi žėruojam, ne sau aplinkui šviesą liejam.
7. Nėra šventų žmonių, yra tik šventi darbai.
8. Kelias į žmonių širdį eina per širdį.
9. Kas padaroma vaiko labui - padaroma tautos gerovei.
10. Į Tiesą - per ją supančias netiesas.
Konkurse gali dalyvauti ir suaugusieji, ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik vidurinių ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jie būtinai turi pažymėti, kad straipsnis skiriamas jaunimo grupei.