religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1998 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOL. XLIX, NO. 11

Šis numeris iliustruotas Zigmo Degučio nuotraukomis iš T. Saulaičio SJ, išvykstančio į Lietuvą, atsisveikinimo iškilmių.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August. Its publishers and owners are Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. The purpose, function, and non-profit status of this organization and the exemption status for Federal income tax purpose have not changed during the preceding 12 montha. The editor is Rev. Joseph Vaišnys SJ. The managing editor is Ms. Maria A. Jurkutė. The office of editors, publishers and mana-gement are located at 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636-1098. In preceding 12 months Laiškai Lietuviams averaged a press run of 2,200. Totai distribution 2,175 copies, mail subscription - 1840, free distribution - 335. None (0) distributed to news agents and none (0) sold throught dealers, and 25 copies are left-over. Annual subscription is $20.00, single copy $2.00. Periodical postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Algirdas Paliokas, S J

    Pilnoje metų mozaikoje yra vieta rudeniui: tam spalvingajam, šaltėjančiam, kartais niūriam ir lietingam metų laikui. Žmogus gyvenimo mozaikoje be šviesių ir džiaugsmingų didesnių bei mažesnių švenčių laimingų laikotarpių yra ir atsisveikinimo bei išsiskyrimo naktis. Visų šventųjų švente Bažnyčia nori aptarti žmogaus gyvenimą pailiustruodama jį tikrais, nors nežemiškai atrodančiais šventųjų gyvenimais. Vėlinės, savo ruožtu, primena iškeliavimo naktį ir po jos prasidėjusią nesibaigiančią dieną, kurioje yra mūsų artimieji. Lapkričio gamtos ir Bažnyčios užduota tema pakviečia mus permąstyti ir naujai įvertinti svarbiausius žmogaus tikslus, gyvenimo prasmę ir savo išvadose į pirmąsias vietas iškelti tai, kas tikra ir amžina.

Paminklas prie Čikagos lietuvių jėzuitų Jaunimo centro paaukojusiems gyvybę už Lietuvos laisvę. Jono Tamulaičio nuotr.

Žiedų šventėje

     Žiedų pasaulyje atsidūrę, mes grožimės, stebimės juo ir nejučiomis pradedame ieškoti pačių gražiausių ir kvapniausių žiedų, jais gėrimės, džiaugiamės, norėtume savo aplinkoje juos visus turėti.

Skaityti daugiau: Šiapus ir anapus

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Nijolė Rutkauskienė

     Kunigas visais laikais ir esant visokioms aplinkybėms turi likti Kunigu. Keičiasi gyvenimo sąlygos, keičiasi tradicijos, bet tikėjimas ir Dievo žodis yra amžini.

Mišių dalyviai.      Z. Degučio nuotr.

     Jeigu pasakysiu, kad kunigas turi būti pareigingas, išmintingas, rimtas, griežtas, rūpestingas, mylintis ir atlaidus, sąžiningas ir kantrus -to bus per maža. Kunigas nuo pat pirmų žingsnių turi išlikti tvirtas savo tikėjime. Ypač sunku jauniems kunigams, nes jie neturi patirties. Kai jie dirba mažuose miesteliuose, jie būna vieni. Mažame miestely kunigas žmonėms yra ypatingas asmuo, tik svarbu tokiu išlikti. Įvairių pagundų ten yra labai daug. Jeigu ką nors negero padarys miestelio daktaras, žmonės pakalbės, pakalbės ir nustos, bet jei tai atsitiks kunigui, žmonės kalbės daug ilgiau. Ir dėmę, nors ir nedidelę, kad žmonės nepastebėtų, sunku nusiplauti. Ypatingai aštriai kalba tie, kurie nesimeldžia ir nelanko bažnyčios.

Būk panašus į uolą- bangos be paliovos dūžta į ją, o ji stovi tvirtai, ir, atsimušęs į ją, nurimsta putojantis vanduo.

Markas Aurelijus

Skaityti daugiau: KOKS TURĖTŲ BŪTI ŠIŲ DIENŲ KUNIGAS

G. Serafinienė

     Šią temą norėčiau pradėti nagrinėti nuo savo asmeninio dvasinio prisikėlimo. Visa tai vyko palaipsniui, švelniai, su didele meile, Absoliutui liečiant mano sielą.

T. A. Saulaičio atsisveikinimą suruošęs komitetas su padėjėjais: A. Plėnys, G.Reinytė-Petkienė, A. Vaičiulienė, R. Lukienė, kun. A. Saulaitis, A. Ramanauskienė, R. Borucki, E. Tuskenis, M. Utz, T. Kulbis.

Z. Degučio nuotr.

     Gimiau ir augau paprastų, darbščių, tikinčiųjų lietuvių šeimoje. Nuo mažens lankiau bažnyčią, aktyviai įsijungdama į bažnyčios gyvenimą - barsčiau gėles, giedojau jaunimo bažnyčios chore. Šis gražus gyvenimas apie bažnyčią truko tik iki 14 metų amžiaus. Po to -griežtas draudimas, dvasinis šaltis. Mano siela tarsi buvo įterpta į baimės ledo luitą. Šis sielos ledo būstas pradėjo trūkinėti ir byrėti tik 1988 metais - Lietuvos Atgimimo metais! Tikrai tada po 34 metų pertraukos įėjau dvasiškai laisva, be baimės į bažnyčią. Atsiklaupiau, meldžiausi ir giliai širdyje pajutau, kad aš tuos 34 metus be bažnyčios gyvenau lyg tamsiame tunelyje ir tik dabar atsidūriau šviesoje. Nuo tos akimirkos ir prasidėjo mano, kaip žmogaus, dvasinis budimas. Grįžau į bažnyčios chorą, vėl pradėjau mokytis elementarių tikybos tiesų. Gavau “Naująjį testamentą”, kurį labai atidžiai išstudijavau. Turėjau galimybę netrukdomai, susikaupus žiūrėti per TV rodomą kino filmą “Jėzus”. Buvau dvasiškai sukrėsta, labai nuoširdžiai raudojau dėl Jėzaus kančių už mus, žmones, už tai, kad tiek ilgai buvau atitolinta nuo Dievo. Prievartos metais ėjome į bažnyčią tik retkarčiais - ir tai - toliau nuo namų, bijodami, kad kas nors nepamatytų ir neįskųstų. 1991 m. gruodžio mėn. ir 1992 metais nuo sausio iki rugpjūčio mėn. patyriau nepaprastų įvykių, kurie sutvirtina mano tikėjimą. Trumpai papasakosiu apie vieną iš jų.

Skaityti daugiau: KELIAS Į LIETUVOS DVASINĮ PRISIKĖLIMĄ

Antanas Naujokaitis

     Neklausymas Aukščiausiojo - nevykdymas Jo penktojo įsakymo - nežudyk, nuo pokario laikų iki šių dienų atėmė iš mūsų tautos du milijonus geriausių sūnų ir dukrų. Kodėl geriausių? Todėl, kad šis nusikaltimas, kitaip jo nepavadinsi, buvo vykdomas sunkinančiomis aplinkybėmis. Viena iš jų - materialinis išskaičiavimas: nebus jų - mes geriau gyvensime. Nepagalvota, nesusimąstyta, kad nepritekliuje, dalijantis viskuo, ką pats turi, žmogus auklėjasi, tai ir užauga geresnis. Šiandien mūsų būtų daugiau - vietoj trijų gal penki milijonai; vargo, kaip ir visais laikais, irgi užtektų, tačiau kai sunku, dažniau tiestume pagalbos ranką, būtume geresni vienas kitam, tad ir gyvenimas būtų šviesesnis ir lengvesnis.

     Antroji sunkinanti aplinkybė - buvo naikinami bejėgiai, kuriems apsauga ir globa buvo itin reikalinga. Tie, kurie turėjo ir privalėjo tuo rūpintis, buvo tų nusikaltimų iniciatoriai, o valdžia (tuo laiku okupacinė) visa tai įteisino įstatymu. Deja, šis įstatymas ir dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, tebegalioja. Visa, kas čia taip šiurpiai pasakyta, gali būti išreikšta vienu trumpu žodžiu - abortai, kurie mažai mūsų tautai atnešė ir toliau neša didžiulę žalą.

Skaityti daugiau: KAIP NESUKLUPTI

Regina Ožeraitienė

     Pradėsiu nuo palinkėjimų. Linkiu vienybės, atvirumo, laisvo pajautimo savęs ir aplinkos bei... geros atminties. Linkiu to kiekvienam bičiuliui artimam, bet kuriam geros valios žmogui. O ko palinkėti savo priešui? Gal į jį visai neatsigręžti? Tegul sau auga nepermatoma siena. Juk žmogiška vienus mylėti, kitiems likti abejingiems, trečių neapkęsti! Neapkęsti už klaidas, kitokius įsitikinimus ir t.t. Bet kas tada? Gal priimti Motinos Teresės iš Kalkutos knygoje “Visai paprastas kelias” parašytą štai tokį pasiūlymą: “Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistiški. Vis dėlto mylėkite juos!” Žmonės nuolat dalijasi į grupes, o tikrieji individualistai dažniausiai nuo jų atsiskyrę keiksnoja ne tik savo kelius be proskynų, bet ir tokius pačius kaip jie. Ir vyksta nuolatinė tarpusavio trintis, kurioje negali būti saugumo. Silpnadvasiai pasijunta apsupti didžiūnų, kur jų dvasia visai sumenkėja, tada raginimai tikėti bei puoselėti viltį tampa nuvalkiotais.

     Mes norime būti laiku išgirsti, suprasti, įvertinti, paskatinti. O jei tai neįvyksta - lietuvis ramiai palenkia galvą ir kenčia. Dažniausiai neapkęsdamas savo aplinkos, retai kada tenutuokdamas apie esamos padėties nuodingą poveikį sau ir kitiems.

Skaityti daugiau: KAIP AŠ ŽIŪRIU Į LIETUVOS ATEITĮ

Perpetua Dumšienė

     Mes su savo bičiuliu, kuris visą laiką norėjo tapti išminčiumi, sėdėjom po laukine kriauše ir svarstėm, kaip spręsti problemas - su įtampa arba be įtampos, su kritika ar be kritikos. Vasaros saulė be gailesčio švietė į Nemuno šlaitus kažkur tarp Raudondvario ir Kulautuvos, apleistam sode obuoliai dar buvo rūgštūs, saulėje žydintys raudonėliai ir čiobreliai aitriu kvapu žadino gyvybines jėgas.

     Kriaušės pavėsyje svarstyti buvo lengviau. Atrodo, mes su bičiuliu pagaliau nebenorėjom vienas kito pakeisti, mūsų santykiai jau pasiekė tokią brandą, kad džiaugėmės vienas kito skirtybėmis. Tokia atvirumo ir pasitikėjimo dvasinė vibracija mane skatino nuoširdžiai ir atvirai jam pasakyti, ką mąsčiau jau keletą metų.

     Žinau, kad ši tema, - kas padeda ir kas trukdo sugyventi su kitais, - jaudina ne tik mane. Norėčiau apie sugyvenimą ar sugebėjimą sugyventi pakalbėti ne kasdieniniu buitiniu aspektu, o aukštesniu lygiu - t.y. apie inteligentų bendravimą, jų sugebėjimą susitelkti ar nesusitelkti bendram darbui.

Skaityti daugiau: POKALBIAI PO LAUKINE KRIAUŠE

Jonė Šuopytė

     A. Tatarės pamokslai išminties ir teisybės susirado mane per... senelį. Rinkdama giminės istoriją, visai nesistebėjau, kad mane ir senelį skiria šimtmetis, nes mūsų giminės vyrai visada šeimas kūrė vėlai, o seneliui prieš tai teko 25 metus praleisti caro rekrūtuose, aš tik pagalvojau, kad senelis, būdamas jaunas, šventadieniais, nusiprausęs ir švariai apsirengęs, skubėdavo į Sintautų bažnyčią, kur klausydavosi klebono A. Tatarės pamokslų, eidavo išpažinties, pasisakydamas jam visas paprastas kaimiečio nuodėmes, tuo apvalydamas savo sielą.

     Kas Zanavykijoje nežino A. Tatarės!? Lukšių ir Sintautų bažnyčiose jis paliko ženklias pėdas.

     Praėjo pusantro šimto metų, kai jis bažnyčion susirinkusius varganus valstiečius mokė ne tik gerbti Dievo žodį, bet ir gyventi. Nuo tų laikų daug vandens nutekėjo Pentos upe, pavasariais plačiai išsiliejančia lėkštose lygumose, mes, sukdamiesi nepabaigiamų darbų rate ir bandydami susigaudyti įvykių kaleidoskope, žvelgiame į priekį, į tuos horizontus, kur nueis mūsų vaikai ir anūkai, o praeitis pamažu miršta. Bet taip tik atrodė, kol vieną vakarą nepradėjau skaityti išleistų A. Tatarės “Pamokslų išminties ir teisybės”. Ne knygą skaičiau tą vakarą, o mačiau susirinkusių menkoje, sukrypusioje bažnytėlėje milo drabužiais apsivilkusių valstiečių, mirguliavo tik moterų skaros, kažkur prie durų, vyrų pusėje, neramiai muistėsi keli vyrukai, tarp jų ir jaunas mano senelis, laukdami, kada galės išeiti iš bažnyčios lauk, nes jiems dar neatėjo brandaus susikaupimo metai. 

Skaityti daugiau: IŠMINTIES IR TEISYBĖS MOKYTOJAS

CHIARA LUBICH

"Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės" (Lk 12,33).

     Gal esi jaunas ir norėtum turėti ramų ir malonų gyvenimą, kurio sieki kaip laimingiausio? Tada klausyk Jėzaus, nes niekas pasaulyje nereikalaus iš tavęs tiek daug, kaip jis, tuo būdu tau duodamas progą, jis nori kad gyventum pagal tikėjimą, visuomet vykdydamas jo reikalavimą.

     O gal jau esi suaugęs, labai norintis prasmingo ir naudingo gyvenimo, pagrįsto saugiais pagrindais? Ar jau esi senesnio amžiaus, norintis skirti savo paskutiniuosius gyvenimo metus kam nors, kuris tavęs negalėtų apgauti, ar esi laisvas nuo žlugdančių rūpesčių, kurie tave galėtų labai varginti? O tie Jėzaus žodžiai juk skirti taip pat ir tau.

Skaityti daugiau: Nesusidėvinčios piniginės

6. Ar galima gyventi be moralės? Kaip?

     VITAS: Be moralės tarpusavio sugyvenimas praktiškai neįmanomas. Amoraliai gyvena visiški savanaudžiai.

     RYTĖ: Negalima. Tai tolygu žlugimui ir degradacijai.

     MIGLĖ: Gyventi be moralės - tai gyventi ne žmogiškoje, bet gyvuliškų instinktų įrėmintoje plotmėje. Manau, kad kiekvienas normalus žmogus laikosi bent jau minimalių moralės normų.

     IEVA: Ne. Net nusikaltėliai turi “savo” moralės dėsnius.

     JULIUS: Negalima. Visi turi kokią nors vertybių sistemą, kuria vadovaujasi. Net ir tie, kurie, sakoma, praradę sąžinės balsą. Jie ištikimi savo moralės principams.

     ANUPRAS: Be moralės galima tik vegetuoti (“gyvuliuoti”).

Skaityti daugiau: Jaunimo mintys moralės klausimais (tęsinys)

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Rita Saunorytė

     Kadangi žmogus - visuomenės dalelė - kiekvieną dieną susiduria bent su vienu bendruomenės nariu, tampa gyvybiškai svarbu išmokti sugyventi su kitais. Santykiai su aplinkiniais lemia to žmogaus dvasinę būseną, požiūrį į pasaulį, gyvenimą, koreguoja tikslus... veikia kiekvieną jo ląstelę. Tad gal tikrai verta kalbėti apie tai, kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais?

     Dievas taip sukūrė žmogų, kad į gyvenimą kiekvienas žiūrime savo akimis, jaučiame savo širdimi, liečiame savo rankomis, galvojame savo galva... Nors ir turime bendrų tiesų, idėjų, pomėgių, tačiau kiekvienas pasaulį suvokiame savaip; skirtingai žiūrime ir į sutiktą žmogų, tai, ko tikimės iš jo, žinome tik patys. Visa tai būtina suprasti, nes tik tada bus galima pradėti gilintis. į kitos asmenybės psichologiją, ieškoti bendrumų ir skirtumų, tolerantiškai vertinti tuos poelgius, nuomones, idėjas, kurių tu nesupranti. Žmogus, manantis, kad visi gyvi padarai Žemėje mąsto (ar turėtų mąstyti) taip, kaip jis, kad tik jo vieno pasiūlymai teisingi, net nesistengia analizuoti, spręsti problemas, iškylančias bendraujant su aplinkiniais. Jo nuomone, neteisus, kaltas yra tas, su kuriuo jis kontaktuoja, atmetama net mintis, kad “galbūt kažkas su manimi negerai, gal vis tik aš neteisus?” Taigi vidinis žmogaus nusistatymas (teigiamas ar neigiamas), manyčiau, yra pagrindinis veiksnys, reguliuojantis santykius su aplinkiniais.

Skaityti daugiau: KAS PADEDA IR KAS KLIUDO SUGYVENTI SU KITAIS

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Vietininko vartojimo klaidos

(Tęsinys)

     4. Netaisyklingas būvio vietininko vartojimas. Kai kurie, skaitydami šias pastabas, gal pasakys: “O dėl ko tie posakiai mūsų kalbai ‘nebūdingi’, dėl ko jie nevartotini? Juk jie taip mūsų kalboje paplitę, tad kam jų vengti?” Jie mūsų kalbai dėl to nebūdingi, kad sudaryti ne pagal mūsų kalbos dėsnius, neužtinkami svetimybių nesugadintoje liaudies kalboje. Dažniausiai tai yra vertiniai iš kitų, ypač slavų kalbų. Taip ir būvio vietininkas labai dažnai ne visai taisyklingai vartojamas, verčiant į lietuvių kalbą kitose kalbose girdėtus posakius. Tuos mūsų kalbai nebūdingus ir nevaizdingus būvio vietininkus galime pakeisti įvairiais būdais.

     a.    Netaisyklingą būvio vietininką dažnai galima pakeisti kilmininku, dalyviu, būdvardžiu ar kitomis kalbos dalimis. Pvz.: Ji pasijuto vienatvėje (=viena, vieniša). Tos patalpos buvo blogame stovyje(=apleistos, apgriuvusios, netvarkomos). Jo kraujo spaudimas yra normos ribose(=normalus). Jis buvo geroje nuotaikoje (=geros nuotaikos, gerai nusiteikęs). Sportininkas buvo geroje formoje (=geros formos).

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė Marija A. Jurkutė

BIRŠTONE - PAMINKLO VYTAUTUI DIDŽIAJAM ATIDENGIMO IŠKILMĖS

     Šiemet sukanka 588 metai nuo Žalgirio mūšio, kuriame lietuvių, lenkų, rusų, čekų, totorių ir kitų tautų karių jungtinėmis pajėgomis sutriuškinta kryžiuočių Ordino galybė. Pagrindinis šio mūšio organizatorius ir vyriausiasis vadas tuomet buvo Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas.

Per Mišias giedojęs “Dainavos” ansamblis.     Z. Degučio nuotr.

     Lietuvių tauta niekuomet nepamiršo šio didžio ir talentingo Lietuvos valdovo, karvedžio, politiko, diplomato. Jo vardas aukso raidėmis įrašytas Lietuvos istorijoje. Jam statomi paminklai. Ypač daug jų pastatyta Lietuvoje 1930 m., minint jo mirties 500 metų sukaktį.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Nuteistąjį mirties bausme klausia, koks būtų jo paskutinis noras.

-    Norėčiau užvalgyti grybų, nes iki šiol vis bijodavau, kad apsinuodijęs nemirčiau, - atsakė nuteistasis.

♥

Žmogui nusibodo turimasis namas - nutarė parduoti. Pavedė agentui. Netrukus, gavęs laikraštį, užtiko skelbimą, kuriame iškeliamos visos gerosios jo namo savybės. Be to, pridėta ir namo nuotrauka. Tada jis, pažiūrėjęs į skelbimą ir nuotrauką, nuskubėjo pas agentą:

-    Žinai, neparduok mano namo. Skelbimas mane įtikino, kad tai yra namas, kokio aš visą gyvenimą norėjau.

♥

-    Tėveli, kada aš būsiu tiek užaugęs, kad galėsiu visur eiti, nepasiklausęs mamos? - klausia sūnus.

-    Sūnau, aš pats dar nesu tiek užaugęs, kad galėčiau taip daryti, - paaiškina tėvas.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

□    Kun. Rolandas Makrickas, Lietuvos Vyskupų konferencijos gen. sekr. asistentas, šią vasarą kelias savaites dirbo sielovados darbą Švč. M. Marijos Gimimo parapijoje Čikagos Marquette Parke. Jis pavadavo kun. Rimą Gudelį, išvykusį į Lietuvą dirbti jaunimo stovyklose.

□    Geg. 31 d. Panevėžio vysk. J. Preikšas pašventino naująją Truskavos Šv. Dvasios bažnyčią. Jos projekto autorius arch. A. Paulauskas. Iš Truskavos yra kilęs a.a. kun. Bronius Krištanavičius, SJ, Čikagos Jaunimo centro statytojas.

□    Geg. 29 d. Kristaus Karaliaus katedroje Panevėžyje buvo paminėtas vysk. K. Paltaroko ingresas 1926 m. Pirmojo Panevėžio vyskupo atminimą pagerbė miesto bačnyčių chorai. Ta proga šv. Mišias aukojo katedros klebonas mons. J. Antanavičius. Savo pamoksle jis iškėlė vyskupo reikšmę miesto dvasiniam ir kultūriniam augimui.

Skaityti daugiau: Trumpai

40-asis sukaktuvinis straipsnio konkursas

     Siūlome konkursui pasirinkti kurią nors iš šių temų: 1. Kaip prarandamas ir atrandamas tikėjimas. 2. Kai prarandama ir atrandama tautybė. 3. Kokie man artimesni kunigai: “tradiciniai" ar “modernistai”? 4. Mano svajonių vyras/žmona. 5. Ar kultūringas žmogus ir inteligentas yra sinonimai? 6. Dabartinio Lietuvos ir išeivijos jaunimo charakteristika. 7. Ryškiausios komunizmo liekanos Lietuvoje ir kaip jų atsikratyti.

     Konkurse gali dalyvauti ir suaugusieji, ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik vidurinių ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jie būtinai turi pažymėti, kad straipsnis skiriamas jaunimo grupei.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas