religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1997 / SPALIS - OCTOBER / VOL. XLVIII, NO. 10
|
289 |
Ses. Ona Mikailaitė |
|
|
299 |
Algirdas Paliokas SJ |
|
|
300 |
A.A |
|
|
303 |
Juozas Vaišnys SJ |
|
|
307 |
Dalia Staniškienė |
|
|
310 |
Romualdas Kriaučiūnas |
|
|
313 |
Chiara Lubich |
|
|
315 |
Larry Dossey |
|
|
317 |
Dalicija Markevičiūtė |
|
|
319 |
Juozas Vaišnys SJ |
|
|
320 |
Red. |
|
|
321 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
323 |
Red. |
|
|
324 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas įvairių menininkų pieštų angelų nuotraukomis.
Viršelio piešinys - dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (USPS 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
Ses. Ona Mikailaitė
Staiga - angelus matome visur! Krautuvėse iškabinti spalvingi angelų portretai, žmonės nešioja įsisegę angelus vaizduojančias sagutes; žvakės, sveikinimai, net pagalvėlės puošiamos angelų atvaizdais. Televizjoje eina populiari programa Touched by an Angel. Knygynuose išstatytos įvairiausios knygos apie angelus.
Visai neseniai buvo nemadinga ir net tiesiog nemandagu povatikaninėje Bažnyčioje minėti angelus. Garsusis Olandų katekizmas savo puslapiuose visai angelų nepaminėjo, nors dėl to vėliau buvo sukritikuotas. Antgamtinio pasaulio nuvertinimas įvyko dėl daugelio priežasčių. Viena jų galbūt buvo stipri Šv. Rašto mokslininko Rudolfo Bultmano (vokiečio liuterono, 1884-1976) įtaka. Vienoje savo Šv. Rašto studijų, Kerygma ir mitas Bulmanas taip rašė: “Negalime naudotis elektra ar radi-
Rudens angelas, A. Žiupsnytė (Kaunas, 1991)
ju, arba, ligos atveju, vartoti modernias medicinos priemones ir tuo pačiu metu tikėti dvasių pasauliu bei Naujojo Testamento stebuklais”. Tuo tarpu Bultmano bendraamžis, Tėvas Pijus (Padre Pio, 1887-1968), dar vaiku būdamas, mėgdavęs vienas melstis, sėdėdamas po medžiu. Čia jis kalbėdavosi su savo angelu sargu. Suaugęs Tėvas Pijus paklaustas sakydavęs, jog nuo vaikystės nuolatos artimai bendravęs su dangiškomis būtybėmis, jas regėjęs ir su jomis kalbėjosi taip, kaip su savo draugais. Apie Tėvą Pijų parašyta daug knygų įvairiomis kalbomis. Jis neabejotinai buvęs švento gyvenimo žmogus, ir jo regėjimus negalima priskirti išprotėjusio žmogaus vapaliojimams.
Algirdas Paliokas SJ
Bene skaudžiausiai žmogų žeidžia nelygybė. Vaikystėje, jaunystėje ir vėliau šios strėlės negailestingai smigo, žalojo, dažnai palikdamos ilgai negyjančias žaizdas. Jau nuo vaikystės kartu atsiradęs aitrus pranašumo ir galios ilgesys nedavė ir neduoda ramybės, paveikdamas mūsų planus ir gyvenimą. Į kodėlčiuko kodėl lengva atsakyti. Bet kodėlčiukai užauga ir pamato, kad būties, pasaulio ir netgi savo gyvenimo problemos anaiptol ne visos išsprendžiamos. Neatsakytieji klausimai, kažkokiais klodais nusėsdami sieloje, palaipsniui atima savaiminį vaikystės džiaugsmą bei nerūpestingumą. Jeigu krikščioniškoji pasaulėžiūra, teisingai aiškinanti gyvenimo realijas, žmoguje bręstų greičiau nei jo kūnas, to tikrai nebūtų.
Betgi nelygybė dažnai prasideda nuo gimimo. Vienas ateina į pasaulį pagal paskutinį technikos žodį įrengtoje klinikoje, kitas verkia ir verks, nes jam trūksta ne tik pieno, fizinės ir dvasinės šilumos, tėvo ir namų ir tiek daug ko, kad jau nuo tada padaro jo gyvenimą be ateities.
A.A.
Meilė - labai svarbus, reikšmingas žmogaus jausmas. Ir labai sudėtingas. Tai jausmų, intelektualių pergyvenimų, pojūčių, visapusiško aktyvumo kompleksas, kurio dėka žmogus peržengia savojo aš ribas. Susilieti su kitu žmogumi, ypatingu būdu jį pajausti, įsijausti į jį, tapti jo dalimi, neprarandant savo individualybės, savo aš.
Kokios svarbiausios sudedamosios meilės dalys ir kokie jos požymiai?
Visų pirma - tai pats neegoistiškiausias aktas, atsidavimas kitam žmogui be jokių sąlygų.
Mylimam žmogui mes atiduodam savo jausmus, suvokimą, interesus. Ir kuo daugiau žmogus duoda, tuo daugiau visko lieka ir jam pačiam. Tai kito žmogaus ir savęs pažinimas per bendravimą su juo. Juo labiau, kad tai nepaprastas pažinimas. Tai žmogaus esmės pažinimas, jo pačių geriausių galimybių, jo asmenybės, apsivaliusios nuo atsitiktinio, praeinančio, pažinimas. Pagaliau tai pagarba kitam žmogui. Priėmimas jo tokio, koks jis yra, su jo teise į savąjį tobulėjimo kelią, laisvę, be bandymų pakeisti jį, perauklėti. Tai atsakomybė už tą žmogų, netgi didesnė už save. Tai rūpestis juo. Jeigu motina nesirūpina savo vaiku, mes nepatikėsime, kad ji myli jį. Taip ir su meile. Pabandykime iš jos atimti nors vieną anksčiau minėtą komponentą, ir ji taps nepilna.
Juozas Vaišnys SJ
Visiems turbūt aišku, kad dažnai yra daug geriau ir protingiau patylėti negu per daug kalbėti. Dažniausiai ir prieš artimo meilę nusikalstame, ne tylėdami, bet per daug ir bereikalingai kalbėdami. Užtat ir turime labai išmintingą priežodį “Tyla yra gera byla”. Vis dėlto yra atvejų, kada nusikalstame tylėjimu, kai būtinai reikia kalbėti. Ir Šv. Raštas sako, kad yra laikas tylėti ir yra laikas kalbėti. Tai yra jautrus klausimas, reikalingas daug apdairumo ir protingumo.
Čia trumpai pažvelgsime į tas aplinkybes, kada žmogus yra įpareigotas kalbėti apie savo ir kitų nusikaltimus bei blogus darbus.
Kada kalbėti apie save?
Pirmiausia bus naudinga porą žodžių pasakyti apie tai, kada žmogus yra įpareigotas kalbėti apie save, nors jam tai būtų ir nemalonu. Žmogus nėra įpareigotas net ir artimiausiems asmenims pasakoti intymių savo sąžinės dalykų. To negali reikalauti nei vyras iš žmonos, nei motina iš dukters, nei tėvas iš sūnaus. Žinoma, ši taisyklė tinka tik tada, kai eina kalba apie grynai asmeniškus sąžinės dalykus, kurių niekas neturi teisės žinoti. Yra žmonių, kurie kiekvieną smulkmeną laiko paslaptimi ir “sąžinės dalyku”. Jie yra labai užsidarę, neatviri, jaučia lyg kažkokį malonumą viską nuo kitų slėpti. Ko nors paklausti, jie visados atsako vienu žodžiu: “Nežinau”. Kartais jie patys užsimena apie kokį nors dalyką, bet paskui jo nepasakoja, norėdami lyg kitą paerzinti arba pasirodyti, kad jie moka laikyti paslaptis. Tai yra labai vaikiška, nenuoširdu ir nedraugiška. Paprastai dideli plepiai, kuriems negalima patikėti jokios paslapties, neturi daug draugų, bet gal dar nesimpatiškesni ir vienišesni yra tie, kurie yra pilni paslapčių, kurių žodžius ir kalbas persunkia ne atvirumas ir nuoširdumas, bet vien tik suktumas ir visiškai nereikalinga diplomatija.
(Konkurse premijuotas rašinys)
Dalia Staniškienė
O kad išgirstumėt šiandien,
ką jis jums byloja:
“ Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos,
kaip tyruose Masos dieną,
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė!"...
95 psalmė
Pamaldumo Dvasia, padėk mums
kūdikiškai mylėti Dievą, mūsų Tėvą,
šventai jį garbinti ir uoliai jam tarnauti.
Iš maldos į Šventąją Dvasią
Vis labiau pastebiu, kaip dažnai įvairiose situacijose mus sukausto baimė: bijom ką nors pradėti, nes gal nespėsim užbaigt; bijom kitam bėdoj padėti, nes gal tai mus įpareigos tą pagalbą tęsti; bijom rytojaus, nes nežinom, ką jis atneš... Užmirštam, kieno rankose yra tas rytojus. Sako, kad drąsa nėra baimės stoka, o tik pasiryžimas daryti tai, ką reikia, nesvarbu, kad bijom. Galima dar kitaip pasakyti: baimė yra drąsa pasimeldus. (“Fear is courage that has said its prayers.”)
Žaismingas angelų atvaizdavimas: “Poilsis pakeliui į Egiptą”, Lucas Cranach (1895)
(Konkurse premijuotas rašinys)
Romualdas Kriaučiūnas
Atsiliepiant į knygų vajų Lietuvos bibliotekoms, atidžiai peržiūrėjau krūvas knygų sukrautų rūsyje. Tris iš jų atidėjau į šalį, galvodamas, kad jos mane inspiruos ką nors parašyti Laiškai lietuviams rašinių konkursui. Tos trys knygos - tai Pijaus Kirvelaičio Dorovė, Tomo Kempiečio Kristaus sekimas ir Petro Maldeikio Meilė dvidešimtajame amžiuje. Tikrai neapsirikau, nes tuose pageltusiuose puslapiuose daug informacijos, daug gilių minčių, daug išminties.
Rašinio tema pasirinkau vieną iš didžiųjų dorybių - artimo meilę. Arčiau susipažinau su ką tik minėtomis knygomis. Sekančią dieną gautame dienraščio Draugo numeryje vedamasis kaip tik ta tema. Rašoma, kad lietuviai yra geraširdžiai. Tai jų genties charakterio bruožas. Vedamajame pabrėžiama, kad net pačiuose seniausiuose istorijos šaltiniuose rašoma apie lietuvių tautos pagalbą nuskriaustiems, pavargėliams, net priešams. “O kiek kartų esame girdėję sakant: ‘Į jų duris pasibeldęs elgeta, vargdienis ar pagalbos reikalingas, niekada neišeidavo alkanas, nesušelptas, neužjaustas...’ Nepaisant, kokios sunkios pačių gyvenimo, sąlygos, visuomet buvo dalinamasi paskutiniu kąsniu”. (Draugas, 1997.1.31). Kiekvienas skaitytojas, be abejo visa tai yra pergyvenęs asmeniškai arba tai yra bent girdėjęs. Kai kuriems yra tekę būti gavėjo pusėje, kitiems davėjo, o tretiems abiejose pusėse. Užuot aprašius gražius ir sektinus pavyzdžius, šis rašinys arčiau pažvelgs į meilės dorybės sąvoką, meilės dorybės ugdymą, meilės įsakymą bei jos esmę, apsčiai naudojantis jau minėtais šaltiniais.
CHIARA LUBICH
“Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave" (Mk 5,34).
Minioje, kuri sekė paskui Jėzų ir grūdosi aplink Jį, buvo ir kraujoplūdžiu serganti moteris, kuri prisilietė Jo apsiausto, kad pasveiktų. Jėzus tai pajuto ir klausė, kas palietė jo apsiaustą. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir, puolusi prieš Jį ant kelių, papasakojo Jam visą teisybę. O Jis jai atsakė: “Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave”.
Šitame, kaip ir daugelyje kitų pagydymų, Jėzus reikalauja tikėjimo.
Angelas piemenims skelbia Kristaus gimimą (1000 m.)
Mums gal atrodo, kad Jėzus darė stebuklus, tik norėdamas sužadinti žmonių tikėjimą; bet mes matome, kad Jis reikalavo tikėjimo, dar prieš darydamas stebuklą.
Larry Dossey
Besigilindamas į savo specialybę vienoje Amerikos (Dalias) ligoninėje, gydžiau pirmąsyk jau paskutinės vėžio stadijos apimtą ligonį. Jam išaiškinau, kad medicina, deja, daugiau jau nebegali padėti. Ligonis be jokios dvejonės sutiko, kad dabar viską reikia palikti prigimčiai.
Aplankęs tą ligonį palatoje, radau apie jo lovą besimeldžiantį ir begiedantį psalmes tikinčiųjų būrelį. “Gera mintis, - fatališkai pagalvojau sau - jie bus pasirengę laidotuvėms”.
Tobias keliauja su Angelu Rafealiu ir šuneliu, Andrea dėl Verracchio mokinys (1480)
Po metų, kai jau dirbau kitame medicinos centre, bendradarbis man atvedė tą patį buvusį mano ligonį vėžininką. Kokia buvo man stulbinanti staigmena! Tyrinėjau jo rentgeno nuotrauką: niokojusieji plaučius piktybiniai navikai buvo visiškai išnykę. “Labai sėkmingai buvo slaugoma”, - pro petį žiūrėdamas į nuotrauką pridūrė radiologas. “Koks slaugymas? - pats savęs klausiau. - Na, nebent toji malda”.
KUO YRA GRAŽI LIETUVIŲ KALBA?
Dalicija Markevičiūtė (Punsko Kovo 11-sios lietuvių gimnazijos mokinė)
Kiekvienam žmogui, nesvarbu kokios jis bebūtų tautybės, kur gyventų, pati gražiausia yra jo gimtoji kalba. Patį pirmą žodį aš ištariau lietuviškai ir turbūt manau, kad gražiausia kalba yra lietuvių. Kas nors gali paklausti: “Bet kuo ta lietuvių kalba yra tokia graži, kuo ji ypatinga?” Aš pasakysiu, kad ji nepakartojama ir sava, bet juk ne kiekvieną žmogų patenkins toks atsakymas. Taigi bandysiu tiksliau apibūdinti, kuo man lietuvių kalba yra graži.
Jėzaus gundymas: “Šalin šėtone”. William Blake (1757-1827)
Lietuvių kalba ypatinga žodžių gausumu. Kiekvienas žodis turi daug sinonimų, pvz.: tėvynė - gimtinė, tėviškė, tėvainė, augtinė ir t.t.
Kiekvienas lietuvis labai dažnai vartoja mažybinius ir maloninius žodžius. Kartais visiškai nepastebim, kaip žodžiai puošia ir paįvairina mūsų pasakymus. Visiškai paprastai skamba “Mamyte, duok man duonelės”, bet kaip gražu ir malonu išgirsti tokį švelnų prašymą.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
Dalelytės neberašyba
Ši sudėtinė neigiamoji dalelytė, susidariusi iš neiginio neir dalelytės be,beveik visuomet rašoma taip, kaip dalelytė ne.Jos abidvi turi neigiamąją reikšmę, tik nebepabrėžia tam tikrą tęsimąsi ar trukmę. Tad dalelytė nebepaprastai rašoma skyrium su daiktavardžaiais, skaitvardžiais, įvardžiais, daiktavardiniais ir įvardiniais prieveiksmiais, prielinksniais ir dalelytėmis. Pvz.: Tu jau nebe vaikas. Tu nebe vienas pasaulyje gyveni. Dabar nebe tie laikai. Jau nebe taip srauniai upė teka. Jis jau nebe čia gyvena. Jau nebe visur skamba lietuviška daina. Pergalė jau nebe už kalnų.
Su visais žodžiais dalelytė nebe(kaip ir ne) rašoma skyrium, kai yra aiškus teigiamo ir neigiamo dalyko gretinimas, priešprieša, pvz.: Jis jau yra nebe jaunuolis, bet gerokai pasenęs žmogus. Dangus jau nebe mėlynas, bet apsiniaukąs. Jau nebe eiti turėjai, bet bėgti.
Drauge ši dalelytė rašoma su veiksmažodžiais ir jų išvestinėmis formomis (dalyviais, padalyviais, pusdalyviais), taip pat su veiksmažodinės kilmės daiktavardžiais, būdvardžiais ir būdvardiniais prieveiksmiais. Pvz.: Jis jau čia nebegyvena. Ji klaidžioja, nebežinodama, kur namai. Sunkus yra gyvenimas, nebesuprantant jo prasmės. Man yra žinomas tavo nebesugebėjimas rimčiau pagalvoti. Mano tėvas jau nebestiprus. Čia jau nebegerai.
Atsiųsta paminėti
Julius Kaupas. RAŠTAI. Sudarė Kostas Ostrauskas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. Kalbą peržvelgė Rūta Mėlinskaitė. Aplankas Sauliaus Bajorino. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas. 7338 South Sacramento Ave., Chicago, IL 60629. Tiražas 600 egz. Kieti viršeliai, 724 psl., kaina 30 dol.
Į leidinį sudėti šie Juliaus Kaupo darbai: Daktaras Krapštukas pragare, Saulėgrąžos šviesoj, Literatūra ir kritika, Straipsniai neliteratūrinėmis temomis, Šeši laiškai, Varia, Žiburėlio pasakos vaikams.
Pratarmėje Alfonsas Nyka-Niliūnas, prisiminęs Terencijaus posakį, kad knygos turinčios savo likimą, pats lyg stebėdamasis ar nenorėdamas tikėti, aprašo ilgą šios knygos suredagavimo ir išleidimo odisėją: po Juliaus Kaupo mirties turėjo praeiti net 32 metai, iki jo raštai, pagaliau gražiai išleisti, beldžiasi į skaitytojų duris.
■ ■
Gydytoja Birutė Žemaitytė. MYLĖK KAIP SAVE. Autorės korespondencija su kaliniais. Redagavo Loreta Paulavičiūtė. Daug iliustracijų, 454 psl., kaina sutartinė. Knygą išleido 1997 m. Logos leidykla Vilniuje.
Birutė Žemaitytė dirba reanimacijos/mirštančių ligonių gaivinimo ir gydymo srityje. Iš šitos savo darbo srities ji yra parašiusi ir 1994 m. išleidusi daugelį skaitytojų sužavėjusią knygą “Palydėsiu į tėvo namus”. Apie šią jos knygą ir veikalą jau buvo rašyta mūsų žurnale 1995 m., 257 psl.
RELIGINĖ TEMATIKA GINESO REKORDŲ KNYGOJE
Kaip žinia, garsiojoje Gineso rekordų knygoje fiksuojami patys įvairiausi pasaulio rekordai. Randam joje vietos ir religinei bei bažnytinei tematikai.
Pavyzdžiui, Šventasis Raštas-Biblija joje minima net keturis kartus. Turbūt niekas neabejoja, kad tai labiausiai paplitusi knyga pasaulyje. Kaip nurodoma Gineso rekordų knygoje, iki 1995 metų pabaigos visa Biblija išversta į 349 kalbas, o atskiromis dalimis - net į 2123 pasaulio tautų kalbas. Tarp 1815 ir 1975 metų Šventasis Raštas iš viso buvo išspausdintas 2,5 mlrd. egzempliorių tiražu. Seniausia žinoma Biblija yra vadinama “Codex Vaticanus”, kuris graikų kalba parašytas 350 metais po Kristaus gimimo. Seniausias Šventojo Rašto egzempliorius saugomas Vatikano muziejuje.
Didžiausia religine bendruomene laikoma krikščionybė. Pagal Gineso rekordų knygą, 1994 metais pasaulyje buvo 1,9 mlrd. krikščionių, tai yra 33,7 proc. pasaulio gyventojų. Antroje vietoje yra islamas, kuriam priklauso 1,03 mlrd. vyrų ir moterų. Tais pačiais metais katalikų Bažnyčios nariais buvo 1,06 mlrd. žmonių. Taigi Romos Katalikų Bažnyčia yra laikoma didžiausia pasaulio religine organizacija.
Rekordų knygoje nurodoma, kad Vatikanas (Stato della citta dėl Vaticano), užimantis 44 ha žemės, yra mažiausia pasaulio valstybė. Mažiausia vyskupijos katedra yra Hailendvilyje (JAV Misūrio valstija). 1983 metais pastatytos šventovės ilgis -5,2 metro, plotis - 4,3 metro. Joje telpa tik 18 žmonių. O didžiausia bažnyčia, pasirodo, yra ne Romos Šv. Petro bazilika, bet Jamusukro Dievo Motinos Taikos Karalienės katedra, pastatyta 1989 metais Afrikos valstybėje Dramblio Kaulo Krante. Šventovės plotas - 30 tūkst. kvadratinių metrų. Joje telpa 7 tūkstančiai tikinčiųjų. Šventovės statyba kainavo beveik 200 mln. dolerių.
Viršilos charakteristika
Pusiau juokais, pusiau rimtai sakoma, kad kariuomenėje didžiausiais viršininkas yra viršila. Gal tai ir tiesa. Tie viršilos dažnai pasižymi ir šiurkštumu, ir naivumu, ir grubiu žodynu. Štai pora pavyzdžių.
Viršila, egzaminuodamas kareivį, klausia:
- Iš ko padarytas šautuvo vamzdis?
- Iš plieno.
- Gerai!
- Iš ko padaryta šautuvo spyna?
- Iš plieno.
- Gerai!
- Iš ko padarytas šautuvo gaidukas?
- Iš plieno.
- Žioply, ar neskaitei vadovėlyje, kad iš viršminėtos medžiagos!
O štai kitas pavyzdys. Į kareivines skambina iš štabo karininkas:
- Ar ten pas jus yra toks eilinis Petraitis?
- Taip, yra!- atsako viršila.
- Pasakykite jam, kad vakar mirė jo tėvas. Tik švelniai ir mandagiai!..
Viršila išrikiavo savo kareivius ir sukomandavo:
- Visi, kieno gyvas tėvas - tris žingsnius į priekį! Petraiti, o kur tave velnias neša? Tavo tėvas vakar mirė! Išsivaikščioti!
□ Kauno Kristaus Prisiskėlimo bažnyčioje gegužės 10 d. pirmą kartą buvo surengtos gegužinės pamaldos. Parapijos klebonas kun V. Brusokas kvietė jaunimą ir visus tikinčiuosius malda ir aukomis paremti šios šventovės atstatymą. Iki Visų Šventųjų šventės tikimasi atkurti vidinę bažnyčios erdvę. Atstatymo darbus vykdo AB “Kausta”, talkinant kariuomenės kariams ir policijos mokyklai.
□ Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Šv. Antano religijos studijų institutas Kretingoje šį pavasarį išleido absolventų laidą. Bakalauro laipsnį apgynė 47 merginos ir 2 jaunuoliai. Didžioji dalis absolventų vyks į skirtingas Lietuvos parapijas, kur mokyklose dėstys tikybą, užsienio kalbas ir dailę. Dalis studijuos toliau aukštosiose mokyklose. Naujais mokslo metais institutas priims apie 30 naujų studentų.
□Liepos 6 d. Sioux City, IA, mirė prel. Simonas Morkūnas. 1933 - 1944 m. jis buvo Kauno Prisikėlimo bažnyčios vikaras, 1951 - 1990 m. Šv. Kazimiero liet. parapijos Sioux City, IA, klebonas. Ir Lietuvoje, ir išeivijoje velionis pasižymėjo labdarybės darbais.
□ Geg 11d. Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje, paminėtos pogrindinio žurnalo “Rūpintojėlio” dvidešimtosios metinės. Žurnalas gyvavo 13 m. (1997-1990). Išėjo 26 numeriai. Anot kun. Pr. Račiūno MIC, “Kronika” rūpinosi religiniais, “Aušra” - tautiniais, o “Rūpintojėlis” dvasiniais reikalais.
Laiškų lietuviamsrašinių konkursas
Konkurso rašiniui siūlome pasirinkti kurią nors iš šių temų: 1. Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais. 2. Kaip nugalėti savo perdėtą išdidumą. 3. Ar nuolankumas yra silpnybė? 4. Kaip reaguoti į apkalbas. 5. Kaip vertinti pasiteisinimą: “Ne mano kiaulės, ne mano pupos”. 6. Ar sutinkate su teigimu, kad dora neįmanoma be tikėjimo? 7. Koks turėtų būti šių dienų kunigas. 8. Kaip žiūriu į Lietuvos ateitį.
Konkurse gali dalyvauti ir suaugusieji, ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik vidurinių ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jie būtinai turi pažymėti, kad rašinys skiriamas jaunimo' grupei.
Straipsnio apimtis - apie 6 mašinėle rašyti puslapiai, jaunimo gali būti trumpesni. Straipsnis pasirašomas slapyvardžiu, į atskirą vokelį (ant kurio užrašomas tik slapyvardis) įdedama tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas. Vokelis kartu su straipsniu įdedamas į didesnį voką ir siunčiamas redakcijai šiuo adresu: Laiškai lietuviams, 2345 W. 56th St., Chicago, IL 60636, USA. Rašiniai turi pasiekti redakciją iki 1998 m. vasario 16 dienos. Premijų didumą ir skaičių nustatys Vertinimo komisija.