religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1998 / GEGUŽĖ - MAY / VOL. XLIX, NO. 5

Šis numeris iliustruotas Algimanto Kezio nuotraukomis iš Lietuvos Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

 (Iš šv. Augustino “Išpažinimų”)

    Devintą savo ligos dieną, penkiasdešimt šeštaisiais savo ir trisdešimt trečiaisiais mano gyvenimo metais, religingoji ir dievobaimingoji mano motinos siela tapo išlaisvinta iš kūno. Užspaudžiau jai akis. Krūtinėje tvino neapsakomas liūdesys ir veržėsi ašaromis. Guodžiausi viltimi, Viešpatie, kurią Tavo ištikimoji tarnaitė turėjo Tavyje. Lengvėjančia širdimi girdėjau kaimynus minint motinos kalbas, kuriomis ji peikusi gyvenimo menkumą ir gyrusi mirties gerumą. Šviežia žaizda širdyje labai sopėjo.

    Argi tai, Viešpatie, ne iš maloniausiojo pripratimo būti drauge? Drauge būti su ta, kuri nepraleido nei vienos dienos nenešus savo gyvenimo aukų Tavo Bažnyčioje, kuri mylėdama tarnavo mums visiems...

    Palengva ėmiau minėti Tavo tarnaitę: koks buvo jos elgesys, kokia ji buvo garbinga Tau, kaip šventai maloni ir nuolaidi mums.

Aušros Vartų Marijos skulptūra Vilniaus liaudies muziejuje.

Algimanto Kezio nuotr.

    Ištekėjusi už vyro, kuris per krikštą dar nebuvo pašvęstas Tavo vardui, tarnavo jam lyg ponui ir skelbdama jam Tave savo papročiais, stengėsi jį laimėti Tau. Todėl tu darei ją gražią, gerbtiną, mylėtiną ir nuostabią vyrui. Ji mokėjo kantriai pakęsti moterystės sugyvenimo neteisybes ir išvengti su juo susirėmimų. Mat jinai laukė, kada jo pasigailėsi, kad į Tave įtikėjęs, pasidarytų skaistus. Jis gi buvo greitas supykti. Bet ji žinojo, jog nereikia prieštarauti supykusiam vyrui ne tik veiksmu, bet ir žodžiu. Tik jam išsidūkus ir nurimus, ji pateisindavo savo elgesį. Kai daugelis kaimynių, kurių vyrai buvo švelnesni, nešiodavo mušimo žymių ir skųsdavosi savo vyrais, ji draugiškai bešnekučiuodama, kaltindavo jų pačių liežuvius.

Skaityti daugiau: MOTINA SŪNAUS ATSIMINIMUOSE

Jėzuito Pierre Leroy straipsnis 1982 metų jėzuitų žurnale vokiečių kalba Jesuiten apie T. de Chardin SJ

    Gali atrodyti, jog apie PT. de Chardin jau pernelyg daug prirašyta. Nesuskaitomi autoriai yra aprašę jo gyvenimą ir jo darbus. O dar daugiau esama jo mokslinių bei filosofinių darbų komentatorių bei kritikų. Tad kodėl dar ir dar kartą grįžti prie tokios šios neįprastos asmenybės, jo gyvenimo, jo nuveiktų darbų? Aš taip elgiuosi iš dėkingumo jam. Dėl palankiai susiklosčiusių ypatingų aplinkybių man teko iš jo patirti brolišką ir ypač mane praturtinančią jo draugystę. Ir ši patirtis turėjo mano ateičiai lemiamos reikšmės.

    Niekada neužmiršiu mūsų pirmojo susitikimo 1928 metų gegužį, po to, kai tėvas Emile Licent mane pakvietė paleontologiniams tyrinėjimams į Kiniją Geltonosios upės baseine. Tėvas Emile Licent buvo Kinijos geologijos muziejaus bei laboratorijos steigėju Tianšenyje. O aš buvau jo asistentu, ir vadovaujamas prof. Lucien Cuonot, rašiau baigiamąjį mokslinį darbą Nancy un-to gamtos mokslo fakultete. Mano mokslinio darbo tema buvo iš gamtotyros srities.

Senasis vėjo malūnas Rumšiškėse.    Algimanto Kezio nuotr.

    Pagal ano meto evoliucijos teorijos išsivystymo laipsnį, man atrodė visai nuoseklu, kad tradicinę religiją, kurioje ir aš pats buvau išauklėtas, pradėjo graužti abejonės. Kilo klausimų virtinės, kaip antai, kadangi egzistuoja toks glaudus ryšys tarp materijos ir sąmonės einant evoliucijos teorija, tai apskritai, ar buvo reikalingas specialus Dievo įsikišimas, sukuriant žmogui sielą?! Į šį klausimą manęs negalėjo petenkinti jėzuitų vyresniojo atsakymai, vyresniojo, kuriam išsakiau savo abejones. Grynai dogmatiniai teiginiai ir tvirtinimai visiškai ignoravo mokslinius faktus.

Skaityti daugiau: Pierre Teilhard de Chardin

Vaidotas Nevardauskas

    Buvo nuostabus vasaros rytas. Pievos, upė, miškas horizonte - viskas dar skendėjo rūke. Pirmieji skvarbūs saulės spinduliai lyg voratinklį plėšė rūko audeklą. Pamažu ryškėjo mistiniai reginiai. Galėjai įžiūrėti baltas pasakų pilis, ilgakarčiais žirgais kinkytas karietas, melsvais besiplaikstančiais šydais liaunus kūnus apsivijusias laumes... Toks buvo pirmas mano rytmetis Gimtinėje. Pirmas po labai ilgo išsiskyrimo. Prabėgo dešimt gražiausių žmogaus gyvenimo metų, kai berniukas virsta jaunuoliu, maža mergaitė - nuotaka. Tačiau nei atstumas, nei laikas nepakeitė širdies. Buvau toks pat vaikiškai naivus it tyras. Vėl buvau vaikas.

Miško muziejus “Girios aidas” prie Druskininkų.    Algimanto Kezio nuotr.

    Tiesa, grįžau dar vaikas, bet keliu savojo kaimo nuėjau netoli. Ne dėl to, kad neskubėjau. Tiesiog negalėjau kitaip. Vis nuklysdavau nuo kelio į pievas, į paupį, į pušynėlį. Viskas buvo lyg ir taip pat, bet aš jaučiausi lyg antrą kartą gimęs. Į ilgesio išdegintą sielą iš naujo reikėjo surinkti gimtosios žemės kvapus, garsus, spalvas. Klaidžiojau ir klaidžiojau pievomis, virpinau plonas smilgų stygas, delnais glosčiau vešlią vasaros žolę. Norėjosi prisiglausti prie kiekvieno medžio, išbučiuoti beržų kasas. Neprisimenu, kada nuovargis pakirto kojas. Kritau aukštielnikas į šviežiai sukrauto šieno kupetą.

Skaityti daugiau: KELIONĖ Į VAIKYSTĘ

Bernadeta Miliauskaitė-Harris

    Viena įdomesnių vaikų knygų anglų kalba yra “Miss Rumphius” parašyta Barbara Cooney. Joje maža mergaitė pasakoja apie savo protetą panelę Aliciją Rumphius. Būdama maža mergaitė, Alicija norėjo būti kaip jos senelis ir užaugus keliauti į tolimus kraštus, o senatvės dienas praleisti prie jūros. Senelis tam pritarė ir pridėjo dar vieną uždavinį, kurį Alicija turės atlikti savo gyvenime. Tai yra atrasti būdą padaryti pasaulį gražesnį. Alicija užaugo, ir ją visi vadino panele Rumphius. Išpildė jos norus apkeliauti pasaulį ir gyventi prie jūros. Galvojo, kaip atlikti trečią senelio uždavinį.

    Prie namelio pasodino jos mėgstamiausias gėles - lubinus. Keitėsi metų laikai. Po sunkios žiemos atkeliavo pavasaris. Išėjus pasivaikščioti, panelė Rumphius perėjo per kalnelį. Nustebo, pamačius rausvus, mėlynus ir violetinius lubinus žydint. Vėjas ir paukščiai atnešė sėklas iš jos darželio. Parskubėjus namo, užsakė lubinų sėklų. Kiekvieną kartą, kai išėjo pasivaikščioti, prisipylė pilnas kišenes sėklų ir jas visur sėjo. Ateinančiais metais aplink miestelį laukai sužydėjo lubinais. Visi džiaugėsi jų grožiu, ypač panelė Rumphius, nes pasiekė savo tikslą padaryti pasaulį gražesnį.

Skaityti daugiau: GĖLĖS IR EVANGELIZACIJA

Kun. Petras Linkevičius

Tikėjimas anuomet ir dabar

    Ką reiškia Kristų “tikėti”? Tai reiškia Jį savo valia priimti, reiškia atsiverti Jam dvasia, pajusti širdimi, tai reiškia Jį įsisavinti. Tačiau žmogus yra laisvas kvietimą priimti, ar ne. Ir kai žmogus nenori - Dievo viešpatija, Meilės viešpatija prieš žmogų užsisklendžia tamsos siena. Ir žmogus nenori tos laisvės, kurią Kristus atnešė, to išlaisvinimo nuo blogio, nuo pikto. Šita laisvė turėjo būti nupirkta brangia kaina. Ir mes sakome, jog Kristus mus “atpirko”. Šis visas Jėzaus gyvenimas su baisia ekzekucija -tai brangus aktas, kuris vadinamas “Atpirkimu”.

Žmogus, būdamas sutvertas panašiu į Dievą, turi būti kūrėju, tvarkos nešėju, šviesos nešėju, tiesos skleidėju, meilės dalintoju. O tuomet, kai jis apsileidžia - jis pasilieka anoj pasėj dieviškojo plano, jis paneigia savo Dievo jam užbrėžtą būtį, žmogiškąjį buvimą. Štai kodėl, nekurdamas gėrio, nekurdamas dieviškosios viešpatijos - meilės viešpatijos, jis savo pasyvumu pats save pasmerkia.

Senas Svirskio kryžius Vilniaus liaudies meno muziejuje.    Algimanto Kezio nuotr.

Tikėjimo sąvoka, lyginant ją su biblinių laikų žydų bei Naujojo Testamento tikėjimo sąvoka, šiandien yra labai pakitusi. Žodis “tikėjimas” yra kilęs iš hebrajų kalbos žodžio aman šaknies. Tai reiškė - būti tvirtam, būti tikram, būti įsitikinusiam. Biblinėje mąstysenoje pats Dievo egzistavimas nėra “tikėjimo” objektas šiuolaikine prasme, atseit, tokio “tikėjimo” prasme, kuris nesugeba nei pateisinti, nei pagrįsti. Biblinėje mąstysenoje Dievo egzistavimas yra pažinimo (iada) objektas nuo pat kūrimo pradžios. Tuomet tikėjimas - tai ne aklas ar neprotingas, ar “viršprotingas” pritapimas. Tikėjimas anuomet - tai žmogaus proto pritapimas, prisidėjimas prie Dievo tiesos, kuri pasireiškė istoriniais ir empiriniais ženklais. Bibline prasme tikėjimas - tai žmogaus proto pritarimas, tai suvokimas, tai mąstymo būdas - visiška bet kokio iracionalumo priešingybė.

Skaityti daugiau: TIKĖJIMAS DIEVU IR EVANGELIJA

1998 m. kovo 7d., Roma

    Eidamas 78-uosius Romoje mirė LKMA akademikas, Vilniaus universiteto garbės daktaras, Kėdainių krašto garbės pilietis, žymus istorikas, pasaulinio masto lotyniškosios paleografijos specialistas, profesorius, kunigas jėzuitas Paulius Rabikauskas. Jis gimė 1920 m. rugpjūčio 16 d. Gudžiūnuose (Kėdainių r.),

    1933 m. įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją, 1938 m. - Jėzuitų vienuoliją. 1940 m. rusams okupavus Lietuvą, P.Rabikauskas studijavo filosofiją Pagryžuvy, o 1944 m., supratęs, kad savo žinių pavergtoje Tėvynėje nepritaikys, pasitraukė į Vokietiją. Čia toliau tęsė studijas ir 1948 m. buvo įšventintas kunigu. 1951 m. nuvyko į Romą, kur ketverius metus studijavo Bažnyčios istoriją, studijas baigdamas doktoratu. Nuo 1955 m. pats dėstė Popiežiškajame Grigaliaus universitete, kurį laiką vadovaudamas Bažnyčios istorijos fakultetui, eidamas universiteto vicerektoriaus pareigas.

Skaityti daugiau: Prof. Paulius Rabikauskas SJ

CHIARA LUBICH

“Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį” (Jn 8,8).

    Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Jie kreipėsi į Jėzų: “Mokytojau, šį moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?” (Jn 8,5). Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. O iš tikrųjų, jei Jėzus būtų sakęs prieš užmušimą, jie būtų jį apkaltinę einantį prieš įstatymą. Juk pagal įstatymą liudytojas privalo mesti akmenis į tą, kuris buvo nusidėjęs, o tada ir kiti žmonės ten tuo metu buvę turėtų tai daryti. Bet jei Jėzus, užuot priešintis jų reikalavimui, patvirtintų mirties nuosprendį, tada jie galėtų įrodyti jo prieštaravimą tam jo mokymui apie Dievo gailestingumą nusidėjėliams.

    Bet Jėzus, kuris nebuvo supainiotas, vėl pasilenkęs pirštu rašė ant žemės, galiausiai atsitiesęs tarė: “Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį”.

Skaityti daugiau: Kai akmenys krinta iš rankų

Dag Hammarskjold (1905 - 1961)

KĘSTUTIS A. TRIMAKAS

Iš spaudai ruošiamos knygos apie tikėjimo vystymąsi

    Tikėjimas tada visiškai įgyvendinamas, kai Dievą pripažįstantis asmuo Jam tiek pasišvenčia, jog nuolatos suvokia tai, ko Dievas iš jo nori, ir pagal Jo norus gyvena. Tikėjimo vystymosi pasichologas H.C. Rumke aukščiausią tikėjimo fazę apibūdina taip: Dievo raginimas ir tikinčiojo atsidavimas gyvenime asmens tampa pagrindiniais dėsniais. Taip pasiaukojusių žmonių yra buvę ne tik vienuolynuose bet ir bruzdančiame pasaulyje. Čia ir pateikiame vieną tokį pavyzdį.

■■■■

    Dag Hammarskjold’as - sumanus politikas ir ekonomistas, 36 m. amžiaus jau tam tampa Švedijos valstybinio banko prezidentu, o 46 m. - Švedijos ministrų kabineto nariu; dar po dvejų metų - Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi, kuriuo išbuvo iki savo mirties 1961 m. Jis žuvo lėktuvo nelaimėje virš Kongo, vykdamas taikos deryboms.

Skaityti daugiau: Taikos Diplomatas — Dievo gyvas įrankis

A. Švabaitė-Brazauskienė

    Sovietmečiu A. ir J. Brazauskų šeimoje rinkdavosi psicologiniais testais atrenkami prospektyvūs jaunuoliai tiek paskutinių vid. mokyklos klasių, tiek studentų; tiek tikintys, tiek ir ieškantys gyvenimo prasmės. Prie apskrito- stalo susėsdavo maždaug 8-10 jaunų žmonių diskutuoti įvairiomis iš anksto apspręstomis temomis: tautine, filosofine bei teologine-religine tematika. Iš tų diskusijų gimdavo rašytinė medžiaga, kuria būdavo dalinamasi su patikimais draugais. Kiekvienas dalyvis susipažindavo ir vadovaudavosi “Ateitininko programos darbo schema” ir trijų-keturių valandų laikotarpio sueigos praeidavo labai darbingoje atmosferoje, nuoširdžiai ir atvirai atsiskleidžiant.

    Iš tokių diskusijų, dažnai įrašomų į magnetofono juostelę, ir gimė samprotavimai moralės klausimais. Tai medžiaga tik iš 3-4 metų (1970-1986) laikotarpio. Iš tokios veiklos, kiekvienam turint slapyvardį, griežtai laikantis konspiracijos, net tėvams nenutuokiant, kuo užsiima jų vaikai, išaugo bent 40 “vaikų”, šiandien jau sukūrusių gausias šeimas, auginančių po 5-7 vaikus, dirbančių mokytojais, gydytojais, mokslininkais, pastoracijoje dirbančiais kunigais. Ir šiandien jų veikla nenutrūkusį.

    Čia pateiksime (pasirašytus pseudonimais) atsakymus į jiems pateiktus moralės klausimus.

Skaityti daugiau: Jaunimo mintys moralės klausimais

Lėktuvas ir ledai

    Šiaurinės Amerikos valstijos, o taip pat ir kitos valstybės, esančios šiaurėje žiemą turi sunkumų išleisti lėktuvus skrydžiams, nes dažnai lėktuvai būna ledinuoti. Žinome, kad ledai privalo būti nutirpdyti, prieš lėktuvui pakylant. Dabar ledų nutirpdinimui naudojami chemikalai (glycol), kurie kenkia gamtai, užteršia kanalizacijos vamzdžius, kurių išvalymas daug kainuoja. Kad vieno šešiaviečio lėktuvo ledus nutirpdintum, reikia mokėti 1600 dol. Žinoma, kaina priklauso nuo kiek galionų chemikalų sunaudojama.

    1995 metais Process Technologies bendrovė (Buffalo, NY) pradėjo statyti ir įrengti naują būdą ledų pašalinimui. Šiais metais jau užbaigė statybą ir įrangą. Bendrovė panaudojo gamtines arba skysto propeno dujas. Dujas pavertė į infraraudoną spinduliavimą. Kaip žinome, infraraudoni yra šiluminiai spinduliai. Jų bangų ilgis lengvai sugeriamas lietaus ar sniego, todėl ir ledai lengvai ištirpinami. Angare įtaisyta įranga, kuri vadinama tirpykla. Lėktuvą įveža į tirpyklą, infraraudoni spinduliai nutirpina ledus. Įdomu, kad aplinka palieka neužteršta, nes ledai pavirsta į gryną vandenį, neturintį jokių chemikalų. Naujasis būdas kainuoja tik 700 dol. už tokio pat didumo lėktuvo ledų nutirpinimą.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ KAIP SVEIKINTIS IR DĖKOTI

    Vieni sveikindamiesi sako labas rytas, laba diena, labas vakaras,o kiti - labą rytą, labą dieną, labą vakarą.Abi formos - vardininkas ir galininkas - yra geros ir taisyklingos. Vienose tarmėse labiau prigijęs vardininkas, kitose - galininkas. Sakydami labas rytas,mes norime lyg palinkėti, kad šios dienos pradžia, šis rytas būtų labas (geras, laimingas). Sakydami labą rytą,tartum duodame rytinę dovaną - gerą žodį (plg. liaudies dainą: “Aš jai daviau labą rytą, ji man - nė žodelio”). Nors negalima smerkti sveikinimų galininko linksniu, tačiau vardininkas bendrinėje kalboje daugiau įsigalėjęs.

    Su artimais žmonėmis - bičiuliais, draugais, broliais, seserimis - galima sveikintis ir trumpąja forma: labas!Be reikalo mes stumiame iš savo kalbos seną lietuvišką pasisveikinimą sveikas. Sveikas, bičiuli; sveikos, mergaitės; sveikas atvykęs; sveikas gyvas; sveikas drūtas.Tokias pasisveikinimo formas dažnai vartoja liaudis savo šnekamojoje kalboje, bet jos labai geros ir inteligentams. Reikėtų jas atgaivinti, nes tai praturtintų mūsų kasdieninę kalbą. Tik reikia nepamiršti, kad su vyresniais už save asmenimis sveikintis trumpąja forma labas arba sveikasbūtų nemandagu.

Skaityti daugiau: Kalba

    Vėju bėga tolstantys šešėliai,
    Atsidūsta betrumpėjanti diena,
    Mūs siauri takeliai, mažutėliai,
    Ir gyvenimas — akimirka viena.

    Mūsų didis skausmas — takas amžinybėn,
    Pažinimo laimę kančioje randi.
    Apdalinti meile, gerumu po lygiai,
    Dieviškam spindėjime menki.

Skaityti daugiau: AMŽINYBĖS SPINDULYS

Paruošė Marija A. Jurkutė

PRISIKELIA VILNIAUS ŠV. JONO GATVĖ

    Šv. Jono gatvėje - vienoje seniausių ir puošniausių Vilniuje - nuo seno kunkuliavo turtingas visuomeninis, politinis ir meninis gyvenimas. Galima drąsiai teigti, kad šioje gatvėje gyvenę ir dirbę žmonės lėmė mūsų istorijos ir kultūros raidą.

    Šiaurinėje gatvės pusėje, greta Šv. Jono bažnyčios, per kelis šimtmečius susiformavo Vilniaus universiteto ansamblis, pietinėje jos dalyje stovėjo garsių Lietuvos didikų Radvilų ir Pacų reprezentaciniai rūmai, amatininkų namai.

Pakelės kryžius Rumšiškėse.    Algimanto Kezio nuotr.

    Šv. Jono gatvėje gyveno karalienės Barboros Radvilaitės pusbrolis LDK maršalka ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis, Kristupas Radvila Perkūnas ir jo sūnus Jonušas, Vilniaus vyskupas kardinolas Jurgis, LDK kancleris Aleksandras Sapiega ir LDK raštininkas Kristupas Pacas, kiti Lietuvos didikai.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Du vienuoliai, grįždami namo iš vieno mažo miestelio, priėjo purviną griovį, prie kurio stovėjo gražiai apsirengusi jauna mergaitė. Ji buvo susirūpinusi, kaip pereiti per tą griovį, nesusipurvinus savo naujų gražių batukų. Vienas iš tų dviejų vienuolių, supratęs jos rūpestį, paėmėją į rankas ir pernešė į kitą griovio pusę. Toliau vienuoliai ėjo tylėdami, nes tas antrasis vengė kalbėti. Kai juodu prisiartino prie vienuolyno, tas “tylusis” vienuolis prabilo:

-    Aš be galo nustebau ir pasipiktinau, kad tu, būdamas vienuolis, išdrįsai imti į rankas ir nešti tą gražią mergaitę. Man atrodo, kad tu nusižengei mūsų regulai ir padorumui.

-    Ak taip? - tuoj jam atkirto jo vienuolyno draugas. - Matai, aš pernešiau mergaitę per griovį ir ten palikau, o tu, atrodo, dar ją tebesinešioji iki šiol...

*  *  *  *  *  *

Kalbėdamas apie naująjį Lietuvos prezidentą, eksdeputatas V. Petkevičius pabrėžė: “Tai Amerikos labdara Lietuvai”.

Įdomu, kieno labdara būtų Paulauskas?

Skaityti daugiau: Šypsuliai

□    Prel. Juozapas Antanavičius, Panevėžio katedros klebonas, šių metų Gavėnios metu vedė rekolekcijas daugelyje lietuvių parapijų šiuose miestuose: Brooklyne, NY, Cicero ir Čikagoje, IL, St. Petersburge, FL, Detroite, Southfielde, MI, ir Los Angeles, CA.

□    Vilniaus arkiv. metropolitas Audrys J. Bačkis dalyvavo prez. Valdo Adamkaus Inauguracijos iškilmėse Seime vasario 26 d., pasitiko prie katedros prieš šv. Mišias, ir jas koncelebravo su visais Lietuvos vyskupais ir pasakė pamokslą.

□ Sausio 27 d. Šv. Arkangelo Mykolo prokatedroje Marijampolėje buvo pal. Jurgio Matulaičio mirties 71 m- minėjimas. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos vyskupai J. Žemaitis, J. Matulaitis, J. Preikšas, J. Boruta SJ, R. Norvilą ir apaštališkasis nuncijus arkiv. Ervin Ender, kuris pasakė pamokslą itališkai, vertė kun. Vyt. Brilius MIC, marijonų provincijolas.

Skaityti daugiau: Trumpai

39-ojo Laukų lietuviams konkurso premijų laimėtojai

Šiam konkursui buvo atsiųsta 67 straipsniai. Visi, išskiriant tik vieną, gauti iš Lietuvos: 45 suaugusiųjų, 22 jaunimo. Vertinimo komisija (Aldona Jurkutė, Juozas Masilionis, Aušrys Matonis ir Aldona Šmuikštienė) juos perskaitė ir įvertino. Skelbiame laimėtojus;

Suaugusiųjų grupė

I.(200 dol.): Antanas Marčiulionis, Garliava, Kauno raj.

II. (po 150 dol.): Birutė Širvinskaitė (sesuo Leonija), Kaunas. Alytė Valentukevičiūtė, Druskininkai.

III.    (po 100 dol.): Nijolė Rutkauskienė, Kaunas. Ona Balkevičienė, Telšiai.

IV.    (po 75 dol.): Jonas Lebetkevičius, Vilkaviškis. Nijolė Sabonytė, Žąsliai.

V.    (po 50 dol.): Jolanta Podleskytė, Vilnius. Valerija Vilčinskienė, Gelgaudiškis, Šakių rajonas.

VI.    (po 25 dol.): Jurga Sparnauskienė, Vilnius. Dr. Birutės Žemaitytės auklėtinis, Alytus. Audrys Antanaitis, Vilnius.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas