religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1994 / GRUODIS — DECEMBER / VOL. XLV, NO. 12

Šis numeris iliustruotas Edmundo Petrausko nuotraukomis iš Šiluvos Marijos bažnyčios, esančios Londone, Ont., Kanadoje.
Viršelio piešinys — dail. Joanos Plikionytės-Bružienės.
Skyrių vinjetės — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Kun. JONAS BORUTA, SJ

     Visos krikščionijos įsitikinimas: Kristaus gimimo, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo istorija — centrinis žmonijos istorijos įvykis, kuriame išspręstos visų žmonijos istorijos įvykių prasmės problemos. Nors visa žmonijos istorija — lūžis tarp seno ir naujo pasaulio, dramatiškų pakitimų — tačiau mes tikime, kad pagrindinis lūžis, svarbiausias žmonijos istorijos posūkis įvyko prieš 2000 metų, tada, kai žemėje kūdikiu gimė žmogumi tapęs Dievas — Kristus. Nuodėmės, tamsos, nelaisvės vaga tekėjusi žmonijos istorijos srovė pasisuko priešinga linkme — į šviesą, į teisumą, į Dievo vaikų laisvę ...

     Kristaus gimimo istorijoje jau užprogramuotas vergovine santvarka grįstų imperijų krachas, Kristaus gyvenimo ir prisikėlimo istorijoje, įprasminta, pašventinta visų amžių laisvės kovotojų, žmonijos dvasinio atsinaujinimo kovotojų pastangų auka. Jėzaus gimimo, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo istorija — tai raktas vi-

Tegimsta kalėdinis džiaugsmas, ramybė ir taika visų širdyse!

soms svarbiausioms žmonijos ir atskiro žmogaus problemoms suprasti ir išspręsti. Nesunkiai galime įžvelgti, kad ir mūsų laikmečio problemos Jėzaus gimimo istorija jau išspręstos.

Skaityti daugiau: DIEVĄ MYLINTIEMS VISKAS Į GERA

JONAS LAURIŪNAS, SJ

17. VAIŠĖS

     Reikia pasakyti, kad šv. Mišių pats gražiausias vaisius yra šv. Komunija iš lotyniško žodžio — susijungimas. Šv. Mišios — tai tikinčiųjų susibūrimas, o kur sambūris, kur vienybė, ten pravartu ir vaišės. Biblija žmonijos istorijos pradžioje randa susiskaldymą: žmogus atsiskyrė nuo Dievo, ir tai jam atnešė mirtį; jis nebesutarė ir su kitais — žmonijos kelią lydėjo tarpusavio nesantaika, kivirčiai, karai. Kristus savo gyvybės auka mus vėl sujungia su Dievu, mes atgavome teisę į amžiną gyvenimą ir prie altoriaus renkamės kaip broliai, seserys. Šv. Paulius rašo, kad mes esame “prikelti gyventi su Kristumi”: reiškia, Jis daugiau nebemirs, ir mums skirtas nemarumas. “Mes prikelti ir pasodinti danguje drauge su Kristumi Jėzumi” (Gal 2, 6). Šios šventosios vaišės yra ženklas — simbolis būsimo bendrumo su Jėzumi pas Jo Tėvą — bendro džiaugsmo, bendros palaimos, bendros meilės. Kristus yra kalbėjęs: “Nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje” (Mt 26, 29).

Lietuviškais motyvais A. Kudirkos sukurta koplytėlė Švenčiausiajam.

     Pagal Bažnyčios mintį, visi turėtų priimti Kristaus Kūną, kurie tik dalyvauja Kristaus Aukoje. Šių vaišių tikslas — kad mumyse išsiskleistų dvasinė energija, kad sustiprėtų viltis ir ryžtas siekti to, ką mums prižadėjo dangaus Tėvas. Kristaus Auka — tai ne vien Dievo veikmė, bet ir mūsų įsijungimas į šį Dievo veikimą: Dievas yra Teikiantysis, o mes turime būti priimantys. Eucharistinis Kristaus buvimas nėra jo veiklos tikslas: tai tik pradžia Jo veiklos Bažnyčioje — Jis nori mus toliau vesti, nori nuvesti pas savo Tėvą, Jis nori veikti per mus pasaulyje, nori padaryti kažką su mumis ir per mus. Jei Kristus sako, kad čia yra Jo Kūnas, tai nereiškia negyvą Jo Kūną. Jis sako: “Aš esu gyvenimas” (Jn 11, 25); “Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą. — kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10): čia Jis mąsto kažką didžio, amžino, dieviško, palaimingo, ir tai Dievas yra paruošęs mums, tik mes turime išsirengti į šį žygį prie tikslo, kurį mums numatė Dievas, turime žygiuoti.

Skaityti daugiau: ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

 (“L.l.” konkurse premijuotas straipsnis)

SAULIUS ALELIŪNAS

    Kai Mozė leidosi nuo Sinajaus kalno su Dievo žodžiais bei priesakais visoms žmonių kartoms, pirmiausia pastebėjo nerimstančią žmonių minią negyvų, pilkų akmens keterų apsuptyje. Jam nereikėjo galvoti, ką pasakys tiems pavargusiems, murmantiems buvusiems vergams. Jis nešė jiems didžiosios Sandoros liudijimą, nešė Viltį, daug galingesnę ir tvirtesnę už kalnų akmenis. Mozė žinojo, kad pirmieji žodžiai, kuriuos ištars, bus priesakas: “Neturėsi kitų dievų, tik mane vieną”. Tačiau pirmiau nei Mozė spėjo nusileisti ant tos varganos, bevaisės dykumos, buvusieji vergai parodė jam aukso veršį. Žmogaus, tiek dienų regėjusio Dievą veidu į veidą, pirmoji patirtis bendruomenėje buvo susidūrimas su tuo, kas iš esmės neigia ir žudo Dievą, nes nori atsistoti į Jo vietą. Ir kodėl tai atsitiko tuomet, kai Dangus labiausiai buvo pasilenkęs prie žemės ir kai buvusių bei esamų vergų laukė karališkosios įsūnystės garbė? Kas jie buvo — didvyriai ar bailiai? Žmonės, išdrįsę akiplėšiškai sukilti prieš Jahvę ar tiesiog virpantys iš siaubo ir griausmų baimės asmenys, kurie žino, kad gyvena pasaulyje, kuriame nėra pasigailėjimo?

     Pasaulio istorija — tai istorija žmogaus nesibaigiančio ginčo su savo Dievu arba su savo susikurta Dievo idėja. Biblijoje rašoma, kad ši kova prasidėjo su pirmąja nuodėme ir tęsiasi tūkstančius metų. Tai tinka ir laikui, kuriame mes gyvename. Šiandien madinga sakyti, kad žmogus tapo savarankiškas, racionalus, pragmatiškas. Bent jau Lietuvoje šio meto tipiškas herojus galėtų būti koks nors šaunus biznierius, kuriam religinės problemos reiškia tiek pat, kiek šiukšlės gatvėje: jos jam netrukdo, o kad nušluos, vargas menkas ... Priesakas, kurį Mozė nešė visų kartų žmonėms ir kuris yra Dekalogo pradžia bei esmė: “Neturėsi kitų dievų, tik mane vieną” baigiamas užmiršti, o teisingiau, žmonės apsimeta, kad pamiršo, o kalbant dar tiksliau, jie deda visas pastangas, kad tik neprisimintų. Toje pragmatiškoje, materialistinėje visuomenėje puikiausiai dera visokių burtininkių kontorų raizgalynas, laikraščiai ir žurnalai prikimšti horoskopų, žavimasi keliaujančiais pranašais, mokytojais, net dievybių atstovais žemėje. Ir tai vyksta toje pačioje visuomenėje, tai daro tie patys žmonės. Jie gali dešimtmečius gyventi už tos pačios sienos ir nepažinti vienas kito, nesisveikinti susitikus, pirkti kelias naujas mašinas per mėnesį ir pagailėti lėkštės sriubos badaujančiam vaikui ar senutei, statytis daugiaaukštes pilis ir pilti šiukšles į kaimyno kiemą. Šiandien mūsuose mažai ką stebina ir sukrečia žudynės, vagystės, nekaltų vaikų mirtis, valdžios nusikaltimai. Ir kodėl visa tai vyksta būtent tada, kai vergams duota išskirtinė galimybė pabandyti tapti laisvomis asmenybėms? Tad kaip įvardinti šią visuomenę — didvyriais ar bailiais?

Skaityti daugiau: DIDVYRIŲ Ar Bailių visuomenė?

Ses.GERARDA ŠULIAUSKAITĖ

     Spalio aštuntoji diena. Nuo pat ryto kas keletą valandų per radiją tarp kitų skelbimų vis primenama, kad šiandien Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, 18 valandą šv. Mišiomis prasidės šventė — Lietuvių katalikų mokslo akademijos vicepirmininko, gamtos mokslų daktaro, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provinciolo kun. Jono Borutos SJ 50 metų amžiaus jubiliejus.

     Spauda taip pat netylėjo: platūs straipsniai apie T. J. Borutos SJ gyvenimą ir veiklą buvo spausdinti “Dienovidyje” “Apžvalgoje” “XXI amžiuje” ir kituose leidiniuose. Apie jį rašė net “Respublika”.

     Į šventę susirinko Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariai, įvairių organizacijų, judėjimų, vienuolijų atstovai. Juo labiau T. J. Boruta SJ stengėsi, kad ši šventė būtų kuo kukliausia, tuo labiau viskas vyko atvirkščiai.

     Šv. Mišias jubiliatas koncelebravo kartu su kun. L. Baliūnu SJ, pasakė turiningą pamokslą, kaip yra įpratęs daryti kiekvieną dieną. Iškilmingą nuotaiką sukūrė nuostabiai giedoję chorai: Rolando Aiduko vadovaujamas vaikų choras ir jaunimo choras “Brevis”.

     Po šv. Mišių, sugrįžęs iš zakristijos, jubiliatas kukliai atsistojo prie šoninių suolų, kur iš toliau, iš bažnyčios gilumos nieko nesimato.

     Užtat sveikintojai eidavo prie mikrofono, esančio prie altoriaus. Pirmasis prabilo šventės organizatorius Lietuvių katalikų mokslo akademijos prezidentas prof. Giedrius Uždavinys. Jis iškėlė kun. J. Borutos SJ nuopelnus, atkuriant Lietuvos LKMA, jo pastangas ją palaikant ir plėtojant jos darbą. Profesorius kalbėjo apie Tėvą Borutą SJ kaip apie reto kuklumo ir gerumo kunigą, nepailstantį mokslininką ir gerą organizatorių.

Skaityti daugiau: Gyvenimas PAAUKOTAS KITIEMS

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

ALDONA PUIŠYTĖ

    Kai jaunuolis paklausė, ką turi daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, Jėzus jam atsakė: “Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų”. Tas paklausė: “Kokių?” Tada Jėzus ėmė vardinti Dešimt Dievo įsakymų (Mt 19, 17-20). Atsiverčiu Evangeliją — klausiu ir aš: “Viešpatie, o kuo įrodyti Tau savo meilę?” — Jėzus man atsako: “Jei mane mylite, —jūs laikysitės mano įsakymų” (Jn 14, 15). Ir dar primena, kad svarbiausias ir didžiausias iš jų — meilės įsakymas, nes “juo remiasi visas Įstatymas ir Pranašai” (Mt 22, 34-41). Bet aš trokštu, kad meilė būtų dialogas: Asmens su asmeniu. Tad ir vėl klausiu: “O iš kur žinau, Viešpatie, ar TU mane myli?” Jėzus atsako: “Kaip mane Tėvas mylėjo, taip aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje” (Jn 15, 9-10). Žinau, kad jau Senasis Testamentas kalbėjo apie Dievo meilę žmogui: “Tvirta Dievo meilė niekada nesiliaus” (Raud 3, 22). Bet sunku man mylėti Dievą, kurio “niekas nematė” tik galingas Jo Balsas griaudėjo Abraomui iš Liepsnojančio Krūmo: “Aš esu Esantysis”. Galiu tik su baimingu garbinimu parpulti ant kelių prieš Nepažįstamąjį. Bet juk Jėzus Kristus yra Neregimojo Veidas: “Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą” (Jn 14, 9). Tai Jis, Dievas ir Žmogus, atnešė mums Gerąją Naujieną, kad šis slėpiningas Nepažįstamasis yra mus mylintis Tėvas, su džiaugsmu pasitinkantis sugrįžtantį sūnų palaidūną. Ir žmogaus širdis, pasiilgusi Amžinosios meilės, gyvenimo varguose sudejuoja kartu su Jėzumi: “Abba, Tėve ...” Vėl atsiverčiu Evangeliją: “Meilė — ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes” (1 Jn 4, 10). Reiškia, Dievas pirmas mus pamilo. Štai kur meilės pradžia! Dabar suprantu apaštalo Pauliaus žodžius: “Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5, 5). Tai todėl taip Myliu Tave, mano Dieve, ir ieškau Tavęs su didėjančiu ilgesiu. Bet kokia dar skurdi, kokia netobula mano meilė! Kaip turiu gyventi, kad ji didėtų ir augtų? Ataidi Jėzaus žodžiai, pasakyti šio amžiaus prancūzų rašytojai Gabrielei Bosi: “Mylėk mane paprastai. Kai tik apie mane mąstai gailėdamasi, kad nieko geriau negali padaryti, tu mane myli”.

     Galvoju apie Jėzaus gyvenimą: nuo Kūdikio skurdžiame Betliejaus tvartelyje ligi Skausmų Vyro, klumpančio po mūsų nuodėmių našta kelyje į Golgotą. Ir bandau suvokti Įsikūnijusios Meilės slėpinį. Protas to nesuvokia, nujaučia tik mylinti širdis. “Kristaus kenozė yra toji liepsna, kuri įžiebia meilę žmogaus širdyje” — sako Antanas Maceina. Iš tiesų, Kristus, turėdamas dievišką prigimtį, apiplėšė save, nusižemino, susitapatino su apleisčiausiais. Jis, Viešpats ir Mokytojas, pasilenkė prie paprastų žvejų kojų ir nuplovė (žinodamas, kad Petras Jo išsigins, o Judas išduos!), duodamas mums pavyzdį, kaip turime mylėti. Išganytojas prašo dangiškąjį Tėvą atleisti net išdavikui Judui: “Tėve, aš jį tebemyliu ... Jis yra vienas iš tų, dėl kurių palikau Tave ... Išgelbėk jį ... ” (Marijos Valtortos “Žmogaus-Dievo poema”). Tai — Mylinčio Dievo drama. Trokšdamas išgelbėti pasaulį, Jis leido save nukryžiuoti toms rankoms, kurias pats sukūrė. Argi reiktų dar klausti, kokia būti mūsų meilė? Turino Drobulėje atsispaudęs Kančios Veidas man yra atsakymas. Ir trokštu amžinai mylėti dėl mūsų sužeistą, paniekintą, išjuoktą, atstumtą Nuolankųjį Dievo Avinėlį, varguolių ir nusidėjėlių Nekaltąjį Brolį, net prisikėlusį su žaizdų žymėmis. Kristus neužsiėmė tuščiais pamokymais: visa, ką skelbė, Jis užantspaudavo savo Kraujo Aukos ir Meilės Antspaudu. S. Bulgakovas ir pasaulio sukūrimą vadina “Absoliuto Golgota” nes tai buvo “laisva save paneigusios meilės auka”. Taigi būti krikščioniu — reiškia kentėti su Kristumi. Tikėjimas moko: kai kančia priimama su meile Dievui, ji tampa dalimi Kristaus kančios, atpirkusios pasaulį.

Šiluvos Marijos bažnyčios vidus.

Skaityti daugiau: MEILĖ NIEKADA NESIBAIGIA

Arvydas Ramonas

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

     Mūsų dienų pasaulyje sekmadienis įgavo daugiareikšmę prasmę, ne tik religijos plotmėje, bet ir kultūrinėje, politinėje, ekonominėje. Šių laikų ekonominio efekto visuomenės žmogus dažnai išgyvena sekmadienį kaip dieną laisvą nuo darbų, ir sekmadieninio poilsio samprata susiveda daugiausia į jausmą, kad tai diena, skirta atsikvėpti nuo savaitės rūpesčių, nuo darbo įtampos, nuo kasdienybės krūvio, žodžiu — tai mažos atostogos. Kyla noras tą poilsį išreikšti naujais būdais: diena, skirta sportui, turizmui, diskotekai ar panašiai! Sekmadienis tapo savaitgalis. Šitokį supratimą, manau, vysto spartus ekonominis vystymasis, vartotojiškas gyvenimo būdas, intensyvi urbanizacija. Visa tai sąlygoja gyvenimo tempą, kurio ritme susikerta darbo ir laisvo laiko klausimas, todėl kartais laisvas laikas nebūtinai sutampa su sekmadieniu, ir pati visuomenė tampa laisvalaikio kaitos subjektas bei švenčių autorė. Tačiau savyje šios naujos sąlygos nebūtų negatyvios žmogaus atžvilgiu (reikalingas ir aktyvus poilsis), jei jos neišstumtų sekmadienio, kaip Viešpaties dienos sampratos, pakeisdamos paprasčiausiu “weekend”. Tokiame “weekend” neretai sumenkėja, arba ir visai išnyksta, transcendencijos pojūtis, ir žmogus vis labiau supanašėja į “funkciją” priklausomą nuo išorinių visuomenės socialinių, ekonominių, kultūrinių pokyčių, kur net ir žmogaus dvasią sąlygoja ekonominės programos. Dar daugiau — ir tikinčiųjų tarpe neretai pastebimas sekmadienio šventimas tik atliekant kažkokią pareigą, nueinant į bažnyčią, atliekant vien religinį-liturginį ritualą bažnyčios viduje ir užmirštant gyvą Viešpaties liudijimą savo gyvenimu pasaulyje. Bet sekmadienis yra kažkas daugiau!

Šiluvos Marijos bažnyčios šoninė nava su šv. Kazimiero medžio drožinio statula.

     Ką sako apie jį pats Dievas, Bažnyčia?

     Visų pirma — tai trečiasis Dievo įsakymas: Dievas liepia švęsti septintą dieną, susilaikant nuo darbų, atminti ją, nes Dievas tą dieną ilsėjosi po pasaulio kūrimo, ir pašventinti tą dieną, atmenant Izraelio išlaisvinimą iš Egipto nelaisvės, (plg Pakartoto įstatymo kn. 5,12-15). Tai pat ir Bažnyčia nustato švęsti Viešpaties dieną kanonų teisės kodekse.

Skaityti daugiau: SEKMADIENI ŠVĘSK

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

VILTAUTĖ POCIENĖ

     Statistika rodo, kad, jei kiekvienai šeimai, galinčiai turėti vaikų, tenka 2,5 vaiko, tauta gausėja, jei 2,3 — gyventojų skaičius nesikeičia. Lietuvoje šis rodiklis 1,7.

     Tokių rezultatų prigyveno visas pasaulis, nukrypdamas nuo pirmapradžio plano, ypač pamiršdamas V Dievo įsakymą — Nežudyk.

Londono Šiluvos Marijos bažnyčios didysis altorius.

     Tik nežinojimas, kad žmogaus gyvybė prasideda tada, kai susijungia vyriška ir moteriška ląstelė, net įstatymiškai įteisino jos nužudymą. Todėl pirmiausia pateiksiu keletą žmogaus biografijos bruožų.

     Kas išdrįstų užminti plakančią širdį? Teko klausytis magnetofoninio embriono širdies plakimo įrašo. Ji užplaka tarp 18 ir 25 vaisiaus užmezgimo dienos.

     Mes mokėmės darvinizmo šviesoj. Buvo aiškinama, kad žmogaus embrionas pakartoja gyvosios gamtos vystymąsi nuo vienaląsčio iki žinduolio. Tuo tarpu kokybiškose nuotraukose jau 10 dienų gemale įžiūrimos žmogaus struktūros. 10 savaičių vaisiui nuėmus pirštų antspaudus, galima pagal juos identifikuoti suaugusį žmogų. Ne varliagyvį nužudoma motinos įsčiose.

Skaityti daugiau: Mamyte, Nežudyk

ALDONA KAČERAUSKIENĖ

     Kukliai apsirengusi penkiametė šveicarė mergaitė, darbininkų vaikas, vienoje rankutėje laikydama krepšelį, kitoje pinigus, į krautuvėlę įėjo tada, kai čia nebuvo žmonių. Vaiko dėmesį patraukė pintinė su vyšniomis. Mergaitė priėjo arčiau, pasigrožėjo uogomis, paėmė šakutę su dviem vyšniomis. Iš visų pusių jas apžiūrėjusi, pridėjo prie lūpų, palaižė, vėl pasistiebė, uogas padėjo atgal į pintinę, pati pasitraukė toliau nuo “pagundos”.

     Šatrijos Raganos vaizdelis “Vyšnios” turinys gerai žinomas vyresnės kartos žmonėms, nes šis kūrinėlis, kadaise buvęs chrestomatiniu, giliai įsirėžė į atmintį tų, kurie mokėsi iš prieškarinių vadovėlių. Šio vaizdelio turinį mėgo pasakoti šviesios atminties pedagogikas profesorius Jonas Laužikas, kalbėdamas apie būtinumą ugdyti vidinius stabdžius nuo pat vaikystės. Pradėdamas sąmoningą gyvenimą, vaikas turi griežtai žinoti, ką galima imti, ko negalima. Ir čia negali būti jokių išlygų ar nuolaidų. Reikia pasakyti, kad anuomet pedagogams sekėsi. Kaimuose nebuvo rakinamos pirkių durys, visai dienai pievoje paliekamos balinimui ištiestos drobės, pienas šuliniuose, ant tvorų sumautos puodynės, džiūti ir vėdinti iškabinėti drabužiai. Imti svetimą daiktą buvo ne tik nusikaltimas, bet ir negarbė, ir gėda, pagaliau — sąžinės graužatis, nes taip formuojama visuomeninė nuomonė, griežtesnė už įstatymą. Na, o jeigu kas ir susigundydavo pasisavinti tai, kas jam nepriklausė, žinia nuaidėdavo per kelias parapijas, žmonės su tokiu asmeniu vengdavo bendrauti viešai, kitaip sakant, reiškiama neslepiama panieka išskirdavo jį iš visuomenės.

     Tie, kuriems teko pabuvoti svetingose Europos šalyse, pasakoja, jog ten taip pat nepuolama prie to, kas tau nepriklauso. Pavyzdžiui,

     Suomijoje, kur dviratis ne tik sporto, bet ir patogi susisiekimo priemonė, greta įmonių, įstaigų, mokyklų įrengti stovai dviračiams laikyti. Iš gausybės dviračių kiekvienas be vargo susiranda savąjį, niekas netaiko į naujesnį ar geresnės kokybės. Šioje šalyje taip pat stebina smėlio dėžėse palikti tvarkingai sudėlioti vaikų žaisliukai. Kam neštis namo smėlėtą žaislą, jį plauti, surasti vietą, kur padėti, jeigu rytoj vėl ateisi čia žaisti? Juk tikrai žinai, kad niekas nepaims tavojo, o tu niekada nepaimsi svetimo.

Skaityti daugiau: NEVOK!

CHIARA LUBICH

"Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi" (Jok 3, 17).

     Apaštalas Jokūbas rodo mums tuos vaisius, kuriuos neša gyvenantieji pagal Dievo žodį. O taip gyvenantieji pagal Dievo žodį tuo būdu primena ir kitas Naujame Testamente minimas dorybes: Evangelinio pamokslo palaiminimus, himną labdarai, meilės vaisius, krikščioniškų dorybių turtingumą. O tokio gyvenimo pagal Jėzaus mokymą nuostabios vertės negali tinkamai išreikšti nei žodžiai, nei įvaizdžiai.

     Vaisiai gyvenimo pagal Dievo žodį išryškina du esminius krikščioniškos meilės aspektus: galvosenos tyrumą, kuris reiškia neturėjimo jokios doktrininės klaidos ar iškrypino ir širdies tyrumą, kuris reiškia neturėjimą jokio prisirišimo prie nuodėmės ar polinkio į blogį.

     Toliau jis primena, jog taip turime naudoti tuos aspektus, kad mūsų gyvenimas neštų vaisių, kuriant taiką ir vienybę tarp visų.

Skaityti daugiau: IŠMINTIS IŠ AUKŠTYBIŲ

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J

Kalbos taisymai

dūmoti n. svet. — mąstyti, galvoti.

falšyvas n. svet. — netikras, klastingas, sukto būdo.

fanaberija n. svet. — pasipūtimas, išdidumas.

finkan. svet. — suomiškas peilis, suominukas.

forelė.n. svet. — upėtakis.

frantas n. svet. — dabita, puošeiva, puošeika.

Skaityti daugiau: Kalba

ALDONA PUIŠYTĖ

VIZIJA

Kaip tolimas dvelksmas yra tau, ką myli,
Tiki kuo, yra tau kaip gandas- jį neša
Kažkas ant sparnų praskleistų: šlamesy jų
Girdi šviesulių tobulai harmoningąjį ritmą

Eini- ne lunatikė jau, bet nubudus, -
Blakstienos dar baugščiai nuleistos ir virpa:
Šviesa ta apakins - artėji, artėji, artėji ...
O šnibžda kažkas tau, o drąsina, guodžia ...

Kas tu, gerasis, kas tu, Šviesusis? Iš kur man
Tie lobiai, malonė, tie džiaugsmo žemčiūgai?
Priimu dovaną, priimu švytinčią vakaro taurę,
Priimu savo likimą- vienatinį, nepakartojamą.

♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥ ♥

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

MIROSLAVO PARAPIJOS IR MIESTELIO JUBILIEJUS

     Alytaus rajono Miroslavo miestelyje paminėtos 250-osios miestelio ir parapijos įkūrimo metinės. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad 1744 metais Vilniaus kunigų sinodas įkūrė Miroslavo parapiją, kuri iki tol buvo Alytaus parapijos filija. Jubiliejaus proga išleista V. Valūno knyga “Miroslavas ir jo apylinkės”, kurioje apžvelgta šio krašto istorija.

     Miestelio įkūrimo šventė prasidėjo skulptūros, skirtos 250-jam jubiliejui, atidengimu. Miroslavo kultūros namuose buvo atidaryta dzūkų būties daiktų paroda “Miroslavo apylinkės istorijos puslapius atvertus”.

“Pakelės” kryžius su šv. Kazimiero koplytėle, dedikuota Lietuvos kankiniams.

     Miroslavo bažnyčioje vyko šv. Baltrasmiejaus atlaidai, buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Procesija ėjo prie atstatytos Olakalnio koplyčios, buvo pašventintas kryžius. Miroslaviečius ir jų svečius linksmino rajono saviveiklos kolektyvai. (Lietuvos rytas Nr. 171)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Miniatiūros

ožka

     Kai mano geriausioji draugė ir aš pasiekėme amžių, kurį vokiečiai vadina “Backfisch”, mergaitėms buvo mada skaityti “Raupsuotoją”. Taigi kažkokia geradarė paskolino mudviem tą knygą, bet tik dvidešimt keturiom valandom. Reikėjo skaityti kaip lenktynėse. Aš nedrįsau, bet mano draugė, pasidėjusi knygą ant kelių, skaitė per istorijos pamoką. Mūsų mokytojas su pasigardžiavimu pasakodamas, kaip žygiavo Hanibalas per Alpes, pajuto. Staiga nutraukė savo pasakojimą ir įsmeigė akis į mus. Aš paraudau ir kumštelėjau draugę. Toji, nieko nesuprasdama, atsistojo.

     —    Sėsk, juk tavęs nieko neklausiau, — tarė istorikas ir priartėjo prie suolo. Mes apmirėm, o visa klasė sužiuro į mus. Aišku, nusikaltimas paaiškėjo. Mokytojas, pažvelgęs į pirmus puslapius, baisiai piktai suraukė veidą. Na, tai klius, dinktelė-jo. Bet ne. Atsargiai, lyg knyga būtų purvina, paėmėją pirštų galiukais, teatraliai nunešė į kampą ir skubiai įmetė į šiukškių dėžę. Dar nubraukė pirštus, kad neliktų kas prilipę.

     —    Ožka ... — pasakė tik vieną žodį ir grįžo prie Hanibalo nuotykių, tarytum nieko nebūta ...

knyga

     Mažo provincijos miestelio gatvėje, netoli geležinkelio pervažos, stovi cigarečių krautuvėlė.

     Mažytė lyg pirštinė, suodžiais apaugusi. Laukti nuobodu, tai pažvelgiu į vitriną. Visokios smulkmenos, laikraščiai, žurnalai margina langą. Staiga nustembu. Tarp menkavertės lektūros guli viena vienintelė rimta knyga, Hamsuno “Klajūnai”, lyg balandžio pirmosios juokas. Man pasidaro gaila tos knygos. Ne vieta jai čia. Impulsyviai veržiuos į krautuvę. Apvaliai daili poniutė mane linksmai pasveikina. Matyt, pirkėjai reti paukščiai, tai jaukina kiekvieną saldžia šypsena. Klausiu “Klajūnų” kainos, nes vitrinoje nepažymėta. Poniutės veidelis nušvinta:

     —    Mieloji, ta knyga brangesnė už kitas. Pati supranti? Tokia stora knyga. Tiek daug puslapių. Geras popierius. Gražiai įrišta ... — čiurlena poniutė kaip šaltinėlis. Mano plonai piniginei kaina gana aukšta. Akimirksnį suabejoju. Padavėja tai pastebi:

     —    Mieloji, paimk tą knygą į rankas. Pačiupinėk. Beveik kilogramą sveria. Ją galėsi ilgai skaityti. Aišku, tos kitos plonos pigesnės ... gal...

     Tiesiog žodžiais sninga. O aš sumoku už Hamsuną pagal svorį...

Skaityti daugiau: Šypsuliai

► Rugsėjo 23 ir 24 d. Jėzuitų gimnazija Kaune minėjo savo įsteigimo 70 metines. Ją baigusieji alumnai, gyveną Čikagoje ir jos apylinkėse, šią sukaktį paminėjo rūgs. 23 d. Lemonte. Koncele-bracines mišias atnašavo kunigai jėzuitai: Algirdas Paliokas, Jonas Kidykas ir Antanas Saulaitis. Minėjimo programai vadovavo Vytenis Statkus. Kun. J. Kidykas papasakojo savo prisiminimus apie gimnazijos ankstyvuosius metus, o kun. A. Saulaitis — apie dabartinę gimnazijos padėtį ir ateities perspektyvas.

►Marijonai vienuoliai yra įsikūrę ir darbuojasi Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, kur gyvena jų provincijolas kun. Pranas Račiūnas. Rugsėjo mėn. atšventinti didžiausi Lietuvoje Marijampolės marijonų namai, kurie, deja, reikalingi didelio remonto. Šiems namams vadovauja kun. Leonas Lešinskas.

► Dr. B. ir A. Andrašiūnai per Lietuvių katalikų šalpą paaukojo 25.000 dol. Troškūnų bažnyčios ir vienuolyno remontams. Buv. vienuolyno patalpose rengiamas religinis kultūrinis centras jaunimui, jaunoms šeimoms ir studentams iš užsienio. Parapijai vadovauja kun. Saulius Filipavičius.

► Nunciatūros ir Lietuvos vyskupų konferencijos kvietimu katalikiškojo auklėjimo kongregacijos prefektas kard. Pio Laghi rugsėjo pabaigoje aplankė Vilniaus, Kauno, Telšių ir Rygos kunigų seminarijas, susitiko su vyskupais, seminarijų klierikais ir profesūra.

Skaityti daugiau: Trumpai

36-asis “Laiškų lietuviams” konkursas

     Skelbiame straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Jaunimui priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jaunimas būtinai prie straipsnio turi pažymėti, kad jis skiriamas jaunimo grupei. Konkurso taisyklės bus maždaug tos pačios kaip ir praėjusiuose konkursuose, tik straipsniai turės būti parašyti būtinai mašinėle su pakankamais tarpais tarp eilučių. Ranka rašytų į konkursą nepriimsime. Suaugusiųjų rašiniai turės būti maždaug 4-9 puslapių, o jaunimo — bent 2 puslapių, bet pageidaujame ir ilgesnių. Premijų skaičių ir didumą nustatys vertinimo komisija.

     Siūlomos pasirinkti trys temos: 1. Kelias į Lietuvos dvasinį prisikėlimą; 2. Šeima — meilės mokykla; 3. Kitus įveikti gali daug kas, save įveikti gali tik žmogus.

     Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu, į atskirą vokelį įdedama tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas. Ant vokelio užrašomas tik slapyvardis. Vokelis kartu su straipsniu įdedamas į didesnį voką, kuris siunčiamas šiuo adresu: “Laiškai lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636, USA. Straipsniai turi pasiekti redakciją iki 1995 m. vasario 16 d. Vėliau atėjusieji nebus priimti.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas