religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1995 / LAPKRITIS — NOVEMBER / VOL. XLVI, NO. 11

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Čikagoje.
Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

The Statement of Ownership, Management and Circulation.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540) - LETTERS TO LITHUANIANS - is published monthly except July/August, when bimonthly. Its publishers and ovvners are Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., The purpose, function, and non-profit status of this organization and the exempt status for Federal income tax purpose have not changed during the preceding 12 months. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, SJ. The managing editor is Ms. Maria A. Jurkutė. The offices of editors, publishers and man-agement are located at 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636.In preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2300. Totai distribution 2275 copies, mail subscription - 1985, free distribution - 290. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers, and 25 copies are left-overs. Annual subscription is $15.00, single copy - $1.50. Second class postage paid at Chicago,-IL.

Juozas Vaišnys, SJ

      Esame įpratę galvoti, kad lapkričio mėnuo yra skirtas prisiminti mirusius, nes lapkričio 2 dieną yra Vėlinės. Turbūt būtų tiksliau sakyti, kad šį mėnesį Bažnyčia nori pagerbti šventuosius, t.y. visus tuos, kurie po šios žemiškos kelionės yra išlaikę “egzaminus” — yra laimėję arba turi teisę laimėti amžinąjį gyvenimą danguje. Juk lapkričio pirmoji —Visų šventųjų diena. Tą dieną mes prisimename ir pagerbiame ne tik tuos, kuriuos Bažnyčia yra iškilmingai paskelbusi šventaisiais, bet visus, kurie yra danguje. Kas patenka į dangų, yra šventas. Tad lapkričio pirmąją yra ir mūsų tėvų, brolių, seserų ir visų pažįstamų, esančių danguje, šventė.

      Vėlinės - tai prisiminimas sielų, esančių skaistykloje. Ten esantieji dar nėra šventieji, bet tik kandidatai į šventuosius. Jie,

Šv. Kazimiero kapinių steigėjų paminklas. Jame įrašyta 12 lietuvių parapijų vardai.

jau žemėje gyvendami, yra užsipelnę amžiną laimę, bet jiems dar šio to trūksta iki visiško šventumo. Jie dar nėra pakankamai atsilyginę už savo nusikaltimus bei netobulumus. Už tai atsilyginti jie gali tik kentėjimu. Jiems padeda ir mūsų maldos, ypač šv. Mišios.

Skaityti daugiau: MIRUSIŲ ŠVENTŲJŲ MĖNUO

(Novelė Vėlinėms)

Giedrė Garlaitė

     Mergaitė stovėjo prie mamos karsto iš visų pusių apsupto gėlių puokštėmis, vainikais ir žvakėmis, ir žiūrėjo, žiūrėjo, žiūrėjo... Sulaikiusi kvapą, tarsi bijodama, kad nuo menko oro virptelėjimo nesusiūbuotų ir neužgestų tų dviejų nakčiai paliktų žvakių šviesa. Nieko daugiau kambaryje nebuvo, tik ji ir tamsa. Ir dar žvakių šviesa, kuri iš juodos nakties išplėšė tik nedidelį plotelį, kuriame...

      Ak, ji apie tai negalvojo, tik žiūrėjo į mamos veidą, visa savo esybe tarsi siurbė tą vaizdą, tą paskutinį vaizdą... “Juk šiandien paskutinė naktis”, — dingtelėjo mergaitei. Ir ji vėl žvilgsniu glostė išbalusį mamos veidą, sunertas rankas. “Ne, to negali būti!” — kažkas atkakliai tvirtino mergaitės viduje. — Mamytė gyva. Ji skrajoja po šį kambarį, mato mane. Argi aš galiu dar ko nors norėti? Mamyte brangioji, aš tave myliu ir mylėsiu visada. Tu visą laiką būsi čia, tu niekada nepaliksi savo dukrytės”. Mergaitė stovėjo ir žiūrėjo. Ji neverkė, ne. Kam verkti, jeigu ji jautė savo mamytę čia, šalia savęs? Kam verkti, jeigu jos buvimas toks akivaizdus, jeigu jos buvimo pripildytas visas oras?

      Mergaitė atsisėdo ant suolo pasienyje ir užsimerkė. Dabar tylos niekas nebetrikdė, tik retkarčiais sutraškėdavo žvakės. “Kaip gera, kad visi miega, kad giminės nesėdi čia, nors jiems tai priderėtų, — mąstė ji. — Kaip gerai, kad jie nesvaido užuojautos kupinų žvilgsnių, neguodža ir nevadina 'vargšu vaiku' ar 'našlaitėle'. Kokie jie veidmainiai. Atsisėda prie karsto ir vaizduoja nelaimingus, vos tik kas svetimas ateina. O kai lieka vieni, jaudinasi, kad tiek mažai mamos užgyventa, kad, visiems pasidalijus turtą, už tuos pinigus galės tik padengti laidotuvių išlaidas ir šį tą nupirkti. Jie, išėję už durų kokiu nors reikalu, garsiai kvatojasi iš kitų sąmojo. O juk mano mamytė čia guli”.

Skaityti daugiau: PASKUTINĖ NAKTIS SU MAMA

Petras Linkevičius

I. Netikro Dievo įvaizdis

      Viduramžiais krikščioniškasis gyvenimas tarpusavio meilės prasme tapo ne toks gilus. Autentiškai krikščioniškai saviraiškai neigiamos įtakos padarė pasaulinės ir dvasinės valdžios suplakimas į vieną. Santykis su Kristumi tapo abstraktus ir tradicinis, o ne autentiškai asmeninis. Ir gana dažnai šis susitikimas su Kristumi buvo linkęs (ir yra dabar linkęs) pavirsti bendru dogmatizmu bei sakramentalizmu. Tuo būdu tasai santykis ir netenka tos istorinės pilnumos, kuri taip būdinga pirmųjų Kristaus ir krikščionių liudininkų aprašymuose.

Lietuvių jėzuitų paminklas Šv. Kazimiero kapinėse.

      Nuo to laiko, kai Kristus paliko šią žemę, neįmanoma rasti kilnesnės, religiniu atžvilgiu genialesnės, iškilesnės asmenybės, kurią vakarų pasaulis galėtų sulyginti su Jėzumi. Tačiau, deja, didele dalimi Kristus jau nebėra šiuolaikinio mąstymo Valdovas. Nauja situacija, kurion šiuolaikinis žmogus atsidūrė naujų mokslinių atradimų metu, iš krikščionio pareikalauja ne tik naujai priimti patį gyvenimą, bet ir įgyvendinti naują moralę. Tradicinė mūsų moralė buvo pagrįsta tuo, kad kosminė ir pasaulio tvarka yra Kūrėjo tvirtai nustatyta, stabili, neliečiama. Tačiau šiandien visata pasirodė esanti visai kitokia. Ir ne galutinai užbaigta ir evoliucionuojanti. Žmogui priklauso tą pasaulį vystyti, kurti, atbaigti. Visata, pasaulis ir yra skirtas tam, kad jame pasireikštų žmogaus kūrybinis potencialas. O žmogaus kūrybinė veikla ir pasireiškia tuo, kad jis, ugdydamas save, ugdydamas moralines vertybes, išsimokslinimo, mokslinių tyrinėjimų pagalba pasaulį vysto, ugdo, tobulina.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIŲ NUKRIKŠČIONĖJIMO PRIEŽASTYS

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Janina Lukoševičienė

      Mano tauta serga. Serga sunkiai, kol kas nematydama palengvėjimo, kol kas neturėdama vilties pasveikti. Daugelis, kovodamas už būvį, įtūžta, pasimeta, kartais praranda sąžinę, net savigarbą. Šiandien Lietuva laisva, bet ne visi tuo džiaugiasi, nes dažnas iškovotą nepriklausomybę matuoja pinigais, santaupomis, anot V. Kudirkos, “gardaus valgio šaukštu”. Bet ryt poryt ar pagerės? Ar yra vilties surasti kelią į Lietuvos dvasinį prisikėlimą?

     Dabar visų akys nukrypsta į mūsų valdžios vyrus, kurie prieš rinkimus tiek gero žadėjo, o laimėję daugiau rūpinasi savimi ir draugais, kaskart pasididindami atlyginimus, nuolat viešėdami užsienio šalyse, įgydami prašmatnesnius automobilius, pusvelčiui privatizuodami visų sukauptą turtą; net tą dieną, kai piketavo aukštųjų mokyklų studentai ir dėstytojai, — prezidentui drėbtelėjo vos ne triskart didesnį atlyginimą už buvusį — tai lyg paniekinimas mokslo trokštančio jaunimo ir profesorių. Štai kaimo seneliai skundžiasi, kad atėjo patys liūdniausi laikai, nes kankina ne tik mažos pensijos, bet ir tai, kad jaučiasi dvasiškai suvaržyti: iki artimiausios bažnyčios pėsčias nenueisi, o autobusai tąja kryptimi nebekursuoja, arba toks brangus bilietas, kad nebėra centų nuvažiuoti ir grįžti. Belieka tik pažiūrėti į tuos ponus, kurie taip gražiai kalbėjo, ir melsti vieną Dievą, kad sugrąžintų teisingumą ir dorą.

Skaityti daugiau: KELIAS Į LIETUVOS DVASINĮ PRISIKĖLIMĄ

CHIARA LUBICH

“Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno" (Lk 10, 41-42).

     Ar mes atsimename, kur Jėzus pasakė tuos ypatingus žodžius? Jis tada buvo seserų Mortos ir Marijos namuose. Marija sėdėjo prie jo kojų ir jo klausėsi, o Morta buvo labai užsiėmusi rūpindamasi svečiais. Tada ji kreipėsi į Jėzų sakydama: “Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų”. Tačiau Viešpats jai atsakė: “Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta”.

     Jėzus vertino ir gyrė Marijos pasielgimą, kuris buvo priešingas Mortos samprotavimui, kurį Jėzus su meile taisė. Bet Morta irgi buvo gera daranti. Ji aukojo vertingą patarnavimą, įkvėpta pareigos supratimo ir meilės jam. Kaip mes galime aiškinti tuos žodžius, pasakytus Mortai?

Skaityti daugiau: GYVENIMO ŽODIS

Birutė Žemaitytė

     Šio numerio skyriuje “Knygos" trumpai paminėjome 1994 metais Alytuje išleistą gydytojos Birutės Žemaitytės knygą “Palydėsiu į tėvo namus”. Tai labai įdomus gydytojos rea-nimatologės dienoraštis. Šio žurnalo rugsėjo mėn. numeryje buvo iš šios knygos perspausdintas labai įdomus, jaudinantis gabaliukas, kurį pavadinome “Lietuvoje yra ir tokių gydytojų”. Šiame numeryje vėl spausdiname įdomią ištrauką apie autorės sesutės labai sunkią širdies operaciją.

Redakcija

Rytoj mano sesutei Irutei operuos širdį

     Vykstu pas savo seselę. Ji po manęs atėjo į šį pasaulį, tikiu, kad po manęs ir išeis iš šio pasaulio. Ji dar gyvens, tikrai gyvens! Širdis jaučia, kad taip bus.

    Lydėsiu ją, niekur nuo jos nepasitrauksiu, net operacinėje. Kai kam atrodo šiurpu, kad būsiu ir operacinėje. Taip, tikrai būsiu. Tai baisu, bet Marijai po kryžiumi kaip buvo? Kaip pakelti, matant pjūvius ne vien per odą, raumenis, krūtinkaulį, bet ir per pačią širdį? Juk tai savas kraujas... Žinau, kad tie, kurie atvers jos krūtinę ir širdį, nori jai gero, kad ši operacija būtina jos gyvybei pratęsti. Tas “reikia” man duos jėgų stovėti prie jos kryžiaus.

Skaityti daugiau: SUNKI ŠIRDIES OPERACIJA

Ses. Gerarda Šuliauskaitė

    Vilniaus jėzuitų gimnazijos steigėjo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provinciolo kun. Jono Borutos SJ ir gimnazijos direktoriaus kun. Antano Gražulio SJ entuziazmo, rūpesčio ir kelerių metų pastangų dėka galiausiai buvo sutvarkyti visi formalumai ir paskelbtas mokinių priėmimas.

    Po pagrindinės 5-8 klasių mokyklos, nuo 9 klasės konkurso keliu yra formuojama ketverių metų gimnazija, kuriai vadovauja Lietuvos jėzuitų provinciolo skiriamas direktorius. Jam padeda Direktorių taryba ir Rėmėjų taryba, į kurią pakviesti žymūs mokslo ir visuomenės veikėjai bei Pedagogų ir Mokinių tarybos. Gimnazijoje dėstys trys mokslo daktarai - istoriją - dr. A. Vasiliauskienė, matematiką -VDU docentas dr. S. Grigalionis, biologiją - dr. P. Kazickas.

    Vilniaus jėzuitų gimnazijoje bus sustiprintas anglų ir vokiečių kalbų mokymas, siekiant, kad baigusieji laisvai kalbėtų šiomis kalbomis. Prancūzų kalba bus tik fakultatyvinė. Tikybos pamoka - viena per savaitę, ir kiekvieną savaitę tarp pamokų vyks šv. Mišios, kuriose dalyvaus mokiniai ir mokytojai. Todėl stojantiems buvo aiškiai pasakyta, jog pageidaujama, kad jie būtų tikintys ir praktikuojantys katalikai.

Skaityti daugiau: VILNIAUS JĖZUITŲ GIMNAZIJOS ATKŪRIMAS

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Jurgita Jokimavičiūtė

    Kas yra tobulumas? Jeigu tai yra sielos ir kūno harmonija, tai joks gyvis, išskyrus žmogų, tabulėti negali, nes neturi sielos. Galbūt šuo, koks jis bebūtų, yra visiškai tobulas, nes nieko negali pakeisti... Kiek kitaip yra su žmogumi. Jis tarsi dvigubas. Žmogaus kūnas visiškai priklauso sielai (taip, kaip mūsų butas mums), nes siela gyvena kūne. Dėl to žmogus, keisdamasis siela, keičiasi ir kūnu. Visgi yra nemaža žmonių, manančių, kad siela neegzistuoja, o kūnas duotas tam, kad juo būtų tenkinami proto ir jausmų geiduliai. Medicina pažengusi tiek, kad gali patrumpinti ar pailginti turtingesniajam nosį ir tuo galbūt suteikti jam didžiulę ir pilnutinę laimę. Tik kažin, ar ilgam... Žmogus nuolat nerimsta, visada jam ko nors neužtenka, visada trūksta kažko, ko pats suvokti negali.

    “Tarp supratimo, kurį mums gali duoti mokslas apie žmogų, ir to, koks jis iš tiesų yra, glūdi toks skirtumas, kaip tarp gerai paruošto nedidelio miesto plano ir intymaus jo gyventojų gyvenimo”. (Lekont de Nuji).

Skaityti daugiau: Žmogaus tobulėjimo kelias

Asta Tijūnėlytė

    Prieš tris mėnesius grįžau į Čikagą po vienerių metų dėstymo ir mokytojavimo Lietuvoje. Dėsčiau anglų kalbą Vilniaus Pedagoginiame Universitete ir mokytojavau “Žiburėlio” mokyklos antroje ir trečioje klasėje. Tie metai buvo vieni iš nuostabiausių mano gyvenime. Bet dar daug metų turėčiau gyventi Lietuvoje, kad tikrai suprasčiau jos gyvenimą. Čia noriu pasidalinti tik keliais įspūdžiais.

    Pirmieji mėnesiai buvo ypatingai sunkūs, nes reikėjo priprasti prie skirtingo žmonių būdo ir bendravimo. Nuo mažens galvojau, kad Lietuvoje visi vaikščiodami dainuoja liaudies dainas ir visada laimingi. Realybė visai kitokia. Dabar daug kas vargsta ir nežino, kuo pasitikėti ir ką toliau daryti. Bet žmonės vis tiek sukasi ir verčiasi, tai megzdami namie, tai dešras gamindami, tai soduose daržoves augindami ir žiemai jas konservuodami. Viena mano mėgstamiausių vietų buvo centrinis paštas, kur viena darbininkė vis su šypsena man patarnaudavo. Bet tai dar yra išimtis. Po kiek laiko pradėjau suprasti, kad čia yra kultūriniai skirtumai tarp Lietuvos ir JAV.

Skaityti daugiau: Lietuva — Dievo rankose

Birutė Žemaitytė. PALYDĖSIU Į TĖVO NAMUS. Gydytojos reanimatologės dienoraštis. Autorės užsakymu išleido Don Bosko saleziečių leidykla, Jurgiškių g. 4,4580 Alytus. 365 psl., kaina sutartinė.

    Algimantas Žilinskas rekomenduoja kiekvienam šią knygą tokiais žodžiais: “Skaitydami šį alytiškės gydytojos reanimatologės Birutės Žemaitytės dienoraštį, išeisime Meilės mokyklą. Suvoksime, kad ne imant, o atiduodant save kitiems, suteikiama ir patiriama meilė. Išmoksime mylėti žmogų ir patirti laimę dalijant save”.

Šv. Kazimiero kapinės - didžiausias Čikagos lietuvių telkinys,

    Skaitydamas šią knygą, ne vienas bus priverstas dažnai nubraukti ašarą. Gabaliuką iš šio nuostabiai įdomaus dienoraščio buvome įdėję į “Laiškų lietuviams” rugsėjo mėn. numerį, o kitą dedame į šį numerį.

Skaityti daugiau: Knygos

Irena Lukoševičienė

(Tęsinys iš pereito numerio)

Alkoholizmas

    Alkoholizmas laikomas socialine liga, esančia ketvirtoje vietoje po širdies ligų, vėžio ir venerinių ligų. Remiuosi Amerikos žemyno duomenimis.

    Niekas nežino, kas atrado alkoholį su jo gerom ir blogom savybėm. Greičiausiai jis buvo atrastas kaip ugnis — netyčia ir netikėtai. Žmogus išgeria išleisdamas ar sutikdamas gerą draugą; jis geria už naujus metus ir įvairius svarbius įvykius; už jaunųjų, naujagimio laimingą ateitį, už vienas kito sveikatą; aplaistomi diplomai, paaukštinimas darbe ir pan. Žmogus geria iš skurdo ir vargo, kad jį užmirštų, iš turto ir prabangos, kad tai dar daugiau pabrėžtų. Paprastai apie žmogų sprendžiama pagal jo draugus, jo elgesį, namus, knygas, drabužius, žmoną ar vyrą. Šiandien vis labiau ryškėja dar vienas žmogaus charakteristikos bruožas: ką jis geria, kokios rūšies gėrimus vartoja. Daug kam tai jau prestižo, padėties reikalas. Yra įdomių sociologinių tyrimų apie amerikiečių gyvenimą ir jų socialines klases, taip pat ir gėrimo tradicijas.

    Amerikiečių aristokratija, kuriai priklauso šeimos su garsiais vardais, iš kartos į kartą paveldėjusios daug turto ir gerą vardą bei pripažinimą teigia, kad geria visi — tiek vyrai, tiek moterys; ir tai nelaikoma nusižengimu. Jiems yra didelė gėda, jei žmogus nemoka gerti ir išlikti džentelmenu: nors ir gerokai išgėręs jis turi likti mandagus, netriukšmauti, nesikabinėti, nenusižengti įprastoms bendravimo normoms. Žemesnieji aristokratai, vadinamieji nuvorišai (naujieji turtuoliai), kurių garbė ir turtai garsūs 50-100 metų, mėgsta vadinamuosius kokteilių pobūvius. Į juos sukviečiama daug žmonių, kurie ateina, kada jiems patogu, išeina, kada nori; pabendrauja, pasivaišina užkandžiais, užmezga naujas pažintis, kurios bus naudingos darbe ar biznyje, ir t.t. Šių suėjimų tikslas — plačiau palaikyti socialinius santykius, atsilyginti už kitų pakvietimus, nenutraukti ryšių ir pan.

Skaityti daugiau: Šeimos gyvenimo ciklai

Stefanija Stasienė

    Kalbant apie šeimos meilės mokyklą, prieš akis iškyla lyg šventovė, kur nuolat spinduliuoja dangiška šviesa ir meilė. Tad kiek čia suteikta šeimai svarbos, šventumo, pagarbos ir meilės! Tačiau šalia to spindinčio idealo iškyla kartu ir pasiaukojimas, pareiga ir atsakomybė. Juk šeimos meilės mokyklos vaisiais vėliau džiaugiasi ne vien tik šeima, bet tauta ir visa žmonija. Todėl nėra taip lengva ir paprasta šeimos aplinkoje sukurti meilės mokyklą. Tobulybės, aišku, niekas šioje žemėje nepasieks, bet artėti prie jos reikėtų kiekvienai šeimai ir stengtis, kad meilės šviesoje augtų ir klestėtų ateinančios kartos.

    Tad pažvelkime kiek arčiau į šeimą iš pedagoginio taško. Kaip žinome, šeima yra tas veiksnys, kuris nuo pat gimimo tiesiogiai veikia vaiką. Tai pirmoji vaiko mokykla ir pirmoji gimtosios kalbos ugdytoja. Be to, kiekvienai šeimai rūpi ne tik vaiko fizinių galių išsivystymas, bet taip pat dvasinių savybių tinkamas įsigijimas. Šeimoje vyksta taip pat ir pirmoji socialinė patirtis, nes čia, kaip žinome, susiduria dvi generacijos. O kaip svarbu, kad jos susidurtų be įtampos, be prieštaravimų. Visi sunkumai, su kuriais tenka šeimoms susidurti, turėtų būti idealiai su meile išlyginti. Šiuo atveju, taip kaip tėvai, taip ir vaikai turėtų tarpusavyje sukurti meilės bendruomenę. Nors ir bendros meilės apsupti, kiekvienas turėtų jaustis savarankiškas individas. Tačiau šeimos meilės mokykloje pirmiausia turi viešpatauti tėvų sugyvenimas, nes netvarkinga šeima netenka pozityvios formuojančios jėgos. Šis trūkumas pasireiškia ir vaikų sielos bei dvasinių vertybių formavime ir jų vystymesi. Vaikai pirmiausia turėtų gimti normalioj šeimoj, o vėliau augti darnioj ir religingoj aplinkoj, kurioje nuolat šviestų meile spinduliuojanti šviesa. Todėl, sukuriant šeimą, reikia žiūrėti, kad meilė būtų rimta ir kilni, nes vedybiniu aktu žmonės pasižada gyventi ne tik sau, bet ir savo vaikams.

Skaityti daugiau: Šeima - meilės mokykla

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S]

Nevartotinos svetimybės

skūra — oda, kailis.

smala — sakai, derva, degutas.

Smetona — grietinė.

smūtkelis — rūpintojėlis.

sosas — padažas.

sosiska — dešrelė.

soska, soskė — žindukas, čiulptukas.

stanikas — liemenė, liemenėlė.

stonas — luomas.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

RASTA AMERIKIETIŠKA AUKSINĖ MONETA

     Vilniuje, Vilniaus g. 18, kur dabar stovi Lietuvos žemės ūkio bankas, darbininkas V. Bogačenko rado auksinę 1902 m. Jungtinių Amerikos Valstijų dvidešimt dolerių monetą.

     Žemės ūkio bankas rekonstruoja jam priklausantį 1976 m. statytą pastatą. Prieš pastatant šį namą, čia buvo atlikti išsamūs archeologiniai tyrimai. Konstatuota, jog ankstyviausias kultūrinis sluoksnis šioje teritorijoje susiformavo XIV amžiuje. Kultūros paminklų apsaugos departamento Vilniaus miesto teritorinis padalinys Paminklų restauravimo instituto Archeologinių tyrimų skyriui užsakė archeologinę priežiūrą šiame sklype vykstantiems žemės darbams, mat čia duobes žadėta kasti ekskavatoriumi. Tada ir rasta ši moneta. Tai, ko gero, vienintelis atvejis Lietuvos archeologijos istorijoje. Ir apskritai auksinių monetų lobiai retai aptinkami.

     Tokių dvidešimties dolerių nominalo aukso monetų Lietuvoje nedaug. Tačiau jų galima nusipirkti antikvarinėse parduotuvėse. Tokia moneta, kalta 1890 metais, vienoje parduotuvėje parduodama už 4500 lt. Ji sveria 34,416 gramo, o praba-91. Manoma, kad į žemę ši moneta galėjo patekti, kai XX a. pradžioje šiame sklype buvo statomi gyvenamieji namai. Moneta buvo perduota Lietuvos nacionaliniam muziejui. Tačiau dabar moneta yra Mokesčių inspekcijoje. Muziejaus specialistai ją įvertino 2864 Lt. Pagal dabar galiojančius įstatymus monetos radėjui turėtų būti išmokėti 25 proc. lobio vertės kompensacija. Be to, jeigu muziejus ją pasiliktų sau, turėtų valstybei sumokėti likusius 75 proc. jos vertės (galima būtų galvoti, jog šis muziejus - ne valstybinis), t.y. tie pinigai būtų atskaityti iš muziejaus eksponatų pirkimo fondo. Lietuvos nacionaliniam muziejui tai per brangu. Todėl jie monetos įvertinimo dokumente įrašė pasiūlymą, jog būtų puiku, kad ši moneta tektų muziejui. Kokiam? Tam, kuris turi pinigų. Nacionalinis muziejus kitos tokios monetos neturi, tad šią monetą būtinai eksponuotų, nes ji įrodo, kad XX a. pradžioje Vilniaus krašte kursavo ir užsienio valiuta. (Lietuvos aidas Nr. 139).

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Po pamokų mokykloje prilipo pilnas autobusas mokinių. Visi užėmė sėdimąsias vietas. Vienoje stotyje įlipo senutė, bet nė vienas mokinys neatsistojo ir neužleido jai sėdimos vietos. Vienas stovįs keliautojas garsiai pasakė:

—    Kaip jums ne gėda! Tokie jauni, o neužleidžiate vietos senutei!

Senutė jam atsakė:

—    Tegu sėdi. Prisistovės, kai pasens!

★ ★ ★

Teisėjas skelbia kaltinamajam jo nusikaltimus:

—    Jūs kaltinamas tuo, kad naktį gatvėje užpuolėte žmogų, partrenkėte žemėn ir apiplėšėte, tepalikę tik auksinį laikrodį jo liemenės kišenėje.

—    Nejaugi palikau auksinį laikrodį? - stebisi kaltinamasis.

—    Taip.

—    Tai prašau poną teisėją mane išteisinti kaip beprotį.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

♦ Visagino (buv. Sniečkaus)miestelis, kuriame gyvena mažiau negu 10% lietuvių, baigia pasipuošti nauja bažnyčia, kurią stato visa Lietuva: kas aukomis, kas maldomis. Architektūriniu atžvilgiu niekur pasaulyje panašios bažnyčios nėra -ji rombo formos. Projekto autoriai broliai Ramūnas ir Jaunius Bernotai. Statyba rūpinasi kun. Vytautas Rapalis, kuris aptarnauja dar keturias kitas parapijas. Naujoji bažnyčia su kitais parapijos pastatais bus religinis-kultūrinis centras ir lietuviško žodžio skleidėjas šioje apylinkėje.

♦    Kun. Povilas Dilys mirė liepos 24 d. Čikagoje, sulaukęs 89 m. amžiaus. Ev. reformatų kunigu buvo ordinuotas 1931 m. Vilniuje ir čia ėjo ev. reformatų parapijos klebono pareigas. Nuo 1952 m. buvo Čikagos ev. reformatų parapijos klebonas, nuo 1967 m. gen. superintendentas, reiškėsi tarptautinėje bažnytinėje veikloje, ekumeniniame sąjūdyje. Daug metų praleido dirbdamas Kanados lietuvių evangelikų reformatų sielovadoje.

Šv. Kazimiero statula kapinėse.

♦ Katalonijos, Ispanijos, universiteto studentai talkino 1995 m. vasarą Vilniaus Bernardinų bažnyčios restauracijos darbuose, dirbo sanitarais Vilniaus ligoninėse.

♦    Gegužės 27 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje ir Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje įvyko vysk. M. Valančiaus 120-osioms mirties metinėms paminėti skirta konferencija. Kun. dr. J. Boruta, SJ, savo pranešime “Vysk. M. Valančius - ganytojas” išsamiai aptarė vyskupo pastoracinę veiklą, o prof. V. Merkys apžvelgė daugelio autorių, rašiusių apie vysk. M. Valančių, studijas.

Skaityti daugiau: Trumpai

“Laiškų lietuviams” konkursas

     Šiam konkursui siūloma pasirinkti temas iš septynių artimo meilės (labdarybės) darbų kūnui ir sielai. Konkurse bus dvi dalyvių grupės: suaugusieji ir jaunimas. Jaunimo grupei priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Siunčiant rašinį, būtinai turi būti pažymėta, kad jis yra jaunimo grupei. Jei nebus pažymėta, jis bus priskirtas suaugusiųjų grupei, kur yra didesni reikalavimai.

     Straipsniai būtinai rašomi mašinėle su atitinkamais tarpais tarp eilučių. Straipsnio ilgumas: suaugusiųjų grupėje — 4-9 puslapiai, jaunimo — bent du puslapiai, bet pageidaujama ir ilgesnių. Šį kartą bus priimtina ir beletristinė forma (grožinė proza). Straipsnis pasirašomas tik slapyvardžiu. Į atskirą vokelį įdedama tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas. Šis vokelis įdedamas drauge su straipsniu į kitą didesnį voką ir siunčiamas šiuo adresu: „Laiškai lietuviams", 2345 W. 56th St., Chicago, IL 60636, USA. Rašiniai turi pasiekti redakciją iki 1996 metų vasario 16-osios dienos. Pavėlavusieji nebus į konkursą priimti.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas