religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1996 / KOVAS - MARCH / VOL. XLVII, NO. 3

Šis numeris iliustruotas dail. Mykolo Paškevičiaus darbų nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Danutė Bindokienė

ats kovo mėnesio vardas iššaukia kažkokį nerimo įvaizdį. Kovas — o gal kova? Su kuo? Kodėl? Lietuvių liaudis sakytų, kad tai žiemos ir pavasario kovos laikotarpis: nepaisant šalčio pastangų nepaleisti iš savo glėbio žemės, ilgainiui vis tiek laimi pavasaris, paviliojęs pasaulį ne kieta jėga, bet šilto vėjo dvelkimu ir žiedais. Vadinasi, švelnumas, meilė nugali smurtą... Žinoma, suromantinti įvaizdžiai nelabai atspindi tikrovę, bet žmonės mėgsta daiktams ir net gamtos reiškiniams suteikti asmens savybes, juk taip lengviau išsiaiškinti, suprasti, priimti.

     Kovo mėnuo pažymėtas ir rimties bei susikaupimo ženklu. Džiūgauti dar per anksti, kol siela neatsikratė ydų šalnos, abejingumo pūgų, nenugalėjo pagundų viesulo ir neįžengė į nuskaidrėjimo pavasarį. Kitaip tariant — neperėjus rimtimi grįsto septynių mylių Gavėnios tilto, negali tikėtis Velykų džiaugsmo.

Nukryžiuotojo biustas.

Mykolas Paškevičius

     Dvidešimtojo amžiaus pabaigos žmogaus (o gal ir bet kurio kito laikmečio) sunkiausias kasdienybės kryžius yra nuolatinis skubėjimas, nerandant laiko sustoti, pažvelgti į save ir paklausti: kurgi mes taip galvotrūkčiais lekiame? Ilgainiui daugelis prie to skubėjimo taip pripranta, kad negali savo gyvenimo įsivaizduoti be nuolatinės greičio įtampos. Antra vertus, ne vienas už to “neturiu laiko” pasislepia nuo įsipareigojimų artimui ir — sau. Juk tai labai parankus pasiteisinimas, be platesnio aiškinimo atleidžiantis nuo pareigų ar prašymų, iš kurių norime išsisukti. Atleidžia ir nuo noro pažvelgti į save. Kas žino, ką galime pamatyti pačiuose giliausiuose sielos užkampiuose... Gal ten, kaip mažo vaiko vaizduotėje, glūdi kažkokios pabaisos, kurios, kartą mūsų dėmesio pažadintos, šoks ir suardys įvaizdį, taip kruopščiai susikurtą apie save.

Skaityti daugiau: Kančios pamokos

JUOZAS VAIŠNYS SJ

     Žmogaus gyvenimas yra ieškojimas — ieškojimas tiesos, ieškojimas Dievo, savo gyvenimo tikslo. Bet norint Dievą surasti, neužtenka tik proto, reikia ir valios. Filosofas Paskalis sako, kad Dievas yra labiau linkęs pajudinti žmogaus valią negu protą. Jeigu žmogaus protui bus pateikta stipriausių argumentų, jeigu protas suvoks tiesą, bet jeigu jis neturės valios tos tiesos siekti, protas nieko nepadės.

     Prancūzų rašytojas ir filosofas Paul Claudel taip pat ieškojo Dievo: skaitė, galvojo, studijavo, bet vis Jo nesurado ir jau atrodė, kad buvo visiškai Jį praradęs, nes prieš Jį rašė ir Jį šmeižė. 1886 m. Kalėdų naktį jis ėjo Paryžiaus gatve pro garsiąją Notre Dame katedrą. Pastebėjo, kad toje bažnyčioje vyko vidurnakčio kalėdinės pamaldos. Pasuko savo žingsnius į bažnyčią. Ne dėl to, kad būtų norėjęs pasimelsti, bet tik pasiryžęs surinkti daugiau medžiagos savo raštams prieš Bažnyčią ir tikėjimą. Įėjo, atsistojo prie durų ir klausėsi nuostabiai gražios kalėdinės giesmės “Adeste fideles”. Jis buvo tos melodijos taip paveiktas, kad lyg kokia nematoma jėga jį parklupdė ant žemės, ir jis pradėjo melstis. Dievas buvo atrastas, kurio pirmiau jis taip ilgai ieškojo ir vis nesurado. Tad norint Dievą surasti, pažinti ir pamilti, turi dalyvauti ne tik žmogaus protas, bet visas žmogus su savo valia ir net jausmais.

Motinos sielvartas.  M. Paškevičius

     Vis dėlto yra daug žmonių, kurie Dievą suranda, Jį tiki ir pripažįsta, bet nenori pripažinti Bažnyčios. Jie sako, kad Bažnyčia yra tik dvasininkų sukurta, kad jos kilmė nėra dieviška, kad ji pasenusi, atsilikusi nuo gyvenimo, visiškai netinkanti moderniems pažangos laikams.

Skaityti daugiau: TIKIU DIEVA... TIKIU BAŽNYČIĄ

LINAS SIDRYS MD

     Irako karo metu trys amerikiečiai kareiviai buvo patekę į apsupimą ir juos puolė šimtai priešo kareivių. Padėtis buvo beviltiška. Kareiviai matė, kad jiems artinosi galas ir kad reikia pasiruošti mirčiai. Vyriausias kareivis savo draugams tarė: “Mums reikėtų pasimelsti, tačiau aš lankiau valdišką mokyklą ir ten buvo uždrausta melstis”. Antras kareivis taip pat prisipažino, kad jis irgi niekad neišmoko melstis. Trečias kareivis tarė: “Aš irgi lankiau valdišką mokyklą, tačiau aš gyvenau netoli katalikų bažnyčios ir girdėjau, kaip ten žmonės meldėsi”. Visi trys kareiviai nuleido galvas, susikaupė ir trečias kareivis tarė: “B-3, B-3...”

     Lietuviams, nežinantiems Amerikos kultūros, tenka paaiškinti, kad tai, ką kareivis girdėjo iš katalikų patalpų ir manė, kad tai buvo malda, iš tikrųjų buvo loterinis žaidimas bingo. Šis anekdotas pajuokia tai, kad valdiškos mokyklos daug ką moko, bet esminių gyvenimo klausimų neišryškina. Didelė dauguma Amerikos gyventojų yra krikščionys, bet apie Dievą mokyklos kalbėti vengia. Malda uždrausta.

     Tuo tarpu, katalikiškos parapijos, bandydamos surinkti lėšų išlaikyti savo katalikiškas mokyklas, įsileido bingo žaidimus. Daug kur šie žaidimai užgožia maldos ir susikaupimo gyvenimą. Todėl valdiškas mokyklas baigusieji yra praktiškai bedieviai, ir jiems sunku suprasti religijos esmę. Šiems dvasinis pasaulis yra visai svetimas dalykas. Jie apie popiežiaus mokymą sužino tik iš visuomeninės spaudos, kuri dažniausiai yra parašyta visai ne krikščionių, dažnai agnostikų ir ateistų. Taigi šis mokymas perduodamas tendencingai ir dažnai iškreiptas.

Skaityti daugiau: Malda ar Bingo?

KUN. C. C. MARTINDALE S J

Prieš pradedant viešą veiklą

      Nazaretas jokiu būdu nebuvo rami idiliška vietovė. Jis buvo prekybinių ir karinio judėjimo kelių artumoje. Sukilus prieš Romėnus tvirtovė, kurią jie sudegino, buvo tik už kelių mylių nuo Nazareto. Du tūkstančiai sukilėlių buvo nukryžiuoti. Žmonės, mirštantys ant kryžių, buvo jauno Jėzaus ir Marijos reginys.

      Kai Jėzus atliko maldininkišką kelionę į Jeruzalę, ten jis pasiliko. Ir tik po dviejų dienų buvo atrastas šventyklos kolonadoje, kur rabinai turėjo savo “mokyklą”. Savo mokytojus jis stebino atsakymais į katekizmo klausimus. Savo susirūpinusiems tėvams jis pasakė: “Ar nesuprantate, kad man reikia būti savo tėvo namuose?” Tuo atsakymų jis patvirtino, kad Dievas yra tikrai jo tėvas ir kad Dievo namai yra jo namai, o Dievo veikla yra jo veikla. Jis grįžo su tėvais į Nazaretą ir ten pasiliko iki išgarsėjo Jono Krikštytojo veikla.

      Prieš pradėdamas viešą veiklą, Jėzus keletą savaičių praleido nykioje pietinėje dykumoje. Galilėjon jis grįžo per tą vietą, kurioje Jonas dar krikštijo. Jonas vis buvo klausiamas, ar jis nėra Elijas, grįžęs gyveniman, ar jis nėra pranašas, kuris turi pasirodyti pasaulio pabaigoje, ar jis pagaliau nėra Mesijas. Į visus klausimus Jono atsakymas buvo neigiamas. Bet šiuo kartu jis galėjo nurodyti Jėzų sakydamas: “Štai jis”.

      Bet Jėzus pasiėmė tik keletą iš savo mokinių ir kartu su jais pasuko šiaurėn. Tie paimti mokiniai buvo tik Andrius ir galbūt Jonas. Andrius supažindino Jėzų su savo broliu Simonu. Pakelėje į Galilėją jis susitiko su Pilypu. Žvejų kaime Betsaidoje, iš kur buvo kilę Andrius ir Simonas, Pilypas supažindino su Jėzumi Natanaelį iš Kanos, anapus kalvos, pakeliui į Nazaretą. Nuo sugrįžimo į Nazaretą Jėzus suteikė naują pobūdį savo veiklai.

Skaityti daugiau: JĖZUS IŠ NAZARETO - KRIKŠČIONIJOS STEIGĖJAS

 (Jo darbų nuotraukomis iliustruotas šis "Laiškų lietuviams" numeris)

Asta Krištopienė

      Pirmoji mano pažintis su Algimanto Kezio galerija buvo labai neseniai ir gana atsitiktinai. O pamačiau, kad ji patraukli. Maždaug du kartus per mėnesį čia įvyksta kas nors naujo, įdomaus ir netikėto.

      Įstrigo atmintin naujų knygų pristatymai. Sužavėjo Onos Dokalskaitės ir jos vyro Mykolo Paškevičiaus reprodukcijų knygos. Gal dėl to ir gimė noras pasidalinti mintimis, pirmuoju įspūdžiu besklaidant Algimanto Kezio redaguotą ir “Galerijos” išleistą knygą apie Mykolo Paškevičiaus kūrybą.

      Dailininkas Mykolas Paškevičius, turįs įgimtą talentą, dailės išsilavinimą įgijęs jaunystėje ir pradėjęs kurti tik baigęs profesinę karjerą. Per gyvenimą dailininkas ėjo kaip stebėtojas, kaupdamas įspūdžius, vaizdus, fiksuodamas nuotaikas. “Jei kas paklaustų Paškevičiaus, kas yra menas, išgirstų paprastą atsakymą, kad menas yra forma. Menas jam yra nevaržoma, gryna ir paprasta forma. Dailininko kūrybos stiprybė — koncentruota linija. Vaizduojamas dalykas sukuriamas iš daugybės atskirų kompozicijos elementų, sudarančių įspūdį, kad paveiksle jie svarbiausi. Tačiau iš šių elementų susidėlioja žmogaus veidas, kūnas, portretas, šuoliais lekiantis arklys, nukryžiavimo scena, sukelianti stiprų ir neužmirštamą įspūdį: nenusakomas skausmas Nukryžiuotojo kūne, neišmatuojama dviejų prie kryžiaus apsikabinusių žmonių kančia, pianisto rankose ir veide gilaus susikaupimo ir stiprios valios išraiška, šuoliais lekiančiuose žirguose energijos ir grakštumo proveržis...”

A. Kezys

Skaityti daugiau: DAILININKAS MYKOLAS PAŠKEVIČIUS

CHIARA LUBICH

      "Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi." (Apr 3,10).

      Šiuos žodžius galime rasti Apreiškimo knygoje. Jėzus juos kreipia per apaštalą Joną Laodikėjos Bažnyčiai, o amžių būvyje krikščionys jautė, kad jie skiriami ir jiems. Popiežius nuo pat pirmos savo pontifikato dienos mus ragina: “Atverkite duris Kristui!'

      Tai yra kvietimas plačiai atverti mūsų širdis vieninteliam, kuris gali jas pripildyti džiaugsmo. Tie vaizdingi žodžiai “vakarieniauti kartu” iš tikrųjų įtikina, kad džiaugsmo gausumas ir visoks gerumas ateina iš buvimo vienybėje su Dievu.

      O kada ir kaip Jėzus kalba kiekvienam iš mūsų? Kaip įmanoma atpažinti Jo balsą tarp daugybės kitų balsų ir triukšmo, kad galėtume savo širdį atverti Jam?

      Pirmiausia, mes turime nutildyti tuos balsus, kurie mus trukdo, kelia nerimą ir klaidina. Bet ir to neužtenka. Mes turime stengtis išgirsti Dievo balsą, o tai galime daryti, apsisprendę mylėti: padaryti tikrą krikščionišką meilę mūsų gyvenimo stiliumi. Tada nesuklysime ir galėsime išgirsti Jo švelnų balsą, kuris vienintelis duoda ramybę ir saugumo jausmą, kuris mus drąsina ir apšviečia.

Skaityti daugiau: AR MŪSŲ DURYS ATVERTOS?

A. SAULAITIS SJ

Šių pastabų klausimas

     Lygiai prieš septynerius metus iš tremties Sibire grįžo dėl katalikiškos pogrindyje veiklos kalintas (tuomet dar kun.) vysk. Sigitas Tamkevičius. Prieš porą metų jam reikėjo Katalikų Bažnyčios reikalais kreiptis į nepriklausomos Lietuvos respublikos valdžios įstaigą. Už stalo sėdėjo Lietuvos pareigūnas, kuris veikliai dalyvavo Tamkevičiaus kaltinamojoje byloje — galima sakyti, jį Sibiran ištrėmė. Tamkevičius pasijuto labai nepatogiai, ne dėl savęs, nes jis nieko nesibaugina, bet dėl raštininko — kad šiam susitikimas nebūtų nepatogus.

     Šis vaizdas, tikriausiai ne vienintelis toks, išreiškia, apie ką norėtųsi pasitarti: sovietinį paveldą naujai atgijusioje valstybėje, Bažnyčios arba krikščionišką laikyseną, ir mus, stebėtojus ir iš dalies dalyvius toli nuo Lietuvos.

Malda. M. Paškevičius

1. Aptartina padėtis

     Daugiau kaip dvidešimt valstybių įsijungė į atskirų šalių sąrašus, kai Sovietų Sąjunga, kaip sakoma, "subyrėjo". Padidėję ryšiai su kraštais, valdžiomis, verslininkais, žmonėmis leidžia vadinamų Vakarų pasauliui iš arčiau pamatyti sovietinės santvarkos tikrovę ir dešimtmečių palikimą žmonių gyvenime, sampratose, galvosenoje, elgsenoje, valdžios bei šalių santvarkoje, įstatymuose, siekiuose, prekybiniuose bei kultūriniuose ryšiuose. Neklysta sakantys, kad visos 27 iš sovietinės santvarkos prisikeliančios valstybės labai, gal net 95%, panašios.

Skaityti daugiau: TEISĖ IR TEISINGUMAS KRIKŠČIONIŠKO NUSISTATYMO AKIMIS

Skaityti daugiau: EILĖRAŠČIAI

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis) 

Anelė Švabaitė-Brazauskienė

     Visais laikais žmogus gyveno ne vienišas, o šeimos gyvenimu, ar jis buvo laukinis, ar civilizuotas. Šeima — seniausia ir pagrindinė žmonijos gyvenimo institucija. Dar ir Platonas yra rašęs, jog vienas būtybes prie kitų stumia meilė, ir kad ji yra sudėtinė žmogiškosios prigimties dalis. Tiek vyras, tiek moteris, būdami vieniši, jaučiasi nepilni, tarsi suskilę, ir ieško kito, kad taptų pilnesni, tobulesni.

     Žmogaus galimybės neišsemiamos, ir keista, kodėl niekas to neiškelia, nepabrėžia. O dar rečiau išgirsi, kad pagrindinis žmogaus uždavinys — tapti dievišku. Juk Dievas aptariamas kaip Meilė. Ir žmogus, išskirtinai nuo gyvūnų, pasižymi meilės ieškojimu, meilės troškimu, troškimu būti mylimam ir troškimu kitus mylėti. Dievas įsikūnijo tam, kad savo dieviškąja meile mus patrauktų, taip pat panašiai vienas kitą pamilti ir tuo būdu vis labiau panašėti į patį Dievą — Meilę. Kokia privalo būti tarpusavio meilė, nuostabiai aptaria ir apaštalas Paulius Laiške korintiečiams (1 Kor 13,4-7).

Violočelininkas.  M. Paškevičius

     Ką reiškia “tapti panašiam į Dievą” žmogui, kuris yra sukurtas “Dievo atvaizdu”? Tai reiškia, jog pats žmogus virstų pulsuojančia meile vienas kitam. O ką turėjo mintyje italų mokslininkas Pico iš Mirandola (1463-1494), labai jaunas pasižymėjęs savo tezėmis iš filosofijos ir teologijos, pasakęs apie žmogų: “Žmogus — tai skamba išdidžiai”? Tai reiškia, jog jis žmogų laikė išskirtiniu Dievo kūriniu, per Kristų apdovanotu dieviškumo ženklu. Juk Kristus savo įsikūnijimu pakėlė žmonių giminę į dieviškąjį rangą! Pagaliau, ką gi reikštų ir paties Jėzaus raginimas “būkite tobuli, kaip mano dangiškasis Tėvas”? Taigi kur, jeigu ne šeimoje, yra pačios geriausios sąlygos bręsti meile, sukuriant kuo idealesnę darną ne tik tėvo ir motinos santykiuose, bet drauge ir visų šeimos narių elgsenoje!

Skaityti daugiau: ŠEIMA — MEILĖS MOKYKLA

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

ŽYMIAUSIAS MŪSŲ ŠIMTMEČIO LITUANISTIKOS VEIKALAS

     1902 metais busimasis žymiausias lietuviško žodžio tyrėjas Kazimieras Būga, tada dar ir brandos atestato neturėjęs, pradeda rimtai tvarkyti savo lietuviškų žodžių rinkinius, o svarbiausia retus lietuvių kalbos žodžius rašo jau ne į sąsiuvinius, o į specialias korteles, kurias galima kilnoti iš vietos į vietą, kuriose prie atskiro žodžio galima įrašyti daugiau pavyzdžių. Taip gimė didžiojo akademinio “Lietuvių kalbos žodyno” kartoteka, apie kurią po 91 metų poetas Marcelijus Martinaitis ra-šys:“Kokius penkis kartus keitėsi pinigai, rodos, trys santvarkos, o Lietuvoje nieko pastovesnio nebuvo už lapelius žodyno kartotekoje”.

     1924 m. pasirodė pirmas Kazimiero Būgos parengtas “Lietuvių kalbos žodyno” sąsiuvinys. Žodyno įvade K. Būga rašė, kad, pradėdamas leisti žodyną, jis jau turi 14 - 17 pūdų žodžių kortelių, o “pirmajan žodyno sąsiuvinin suėjo puspenkto kilo (4500 gramų) laiškelių”. Laiške į Jungtines Amerikos Valstijas J.O. Sirvydui K. Būga guodėsi, jog “I sąsiuvinio honoraru tikėjausi galėsiąs nusipirkti žieminį apsiaustą ir kepurę, kurie nuo 1914 metų nešiojami baigia plyšti”.

Pianistė.  M. Paškevičius

     1924 m. gruodžio 2 dieną K. Būga persidirbęs mirė vienoje Karaliaučiaus ligoninėje. Antrasis žodyno sąsiuvinis buvo išleistas jau po jo autoriaus mirties 1925 metais. K. Būga savo veikalu toli gražu nebuvo patenkintas. Jis rašė: “Lietuvių kalbos žodyne” tegu niekas neieško tobulumo... “Lietuvių kalbos žodynas” laikytinas yra juodraščiu, kurio geresnėmis Lietuvos gyvenimo sąlygomis nedrįsčiau paskelbti, pirma dar gerai neperdirbęs ir neišlyginęs. Tariuosi, kad mūsų palikuonys už tą juodraštį manęs nekernos, nes ir juodraštis duos nemaža medžiagos”.

Skaityti daugiau: Kalba

     KO MOKO KRISTUS. Katalikų tikybos vadovas. Sudarė: Ronald Lawler OFM Cap., Donald Wuerl, Thomas Comerford Lawler. Vertė: Jonas Kavaliūnas, Julius Keleras, G.P. Kurpis, Aldona Zailskaitė. Redagavo Aldona Zailskaitė. Rašybą tikrino ir taisė Juozas Vaišnys SJ, stilių tobulino Vaclovas Aliulis MIC. Tekstą surinko ir spaudai paruošė Teresė Bogutienė. Lietuviškas raidynas Jono Bogutos. Vertimu į lietuvių kalbą pasirūpino Lietuvos krikščionybės jubiliejaus komitetas. “Katalikų pasaulio” leidykla, 1994. Leidinio rėmėjas — JAV Vyskupų Konferencija. Spausdino Poligrafinių paslaugų įmonė, Strazdelio 1, Vilnius. Tiražas — 10.000 egz. Kaina sutartinė.

     Švenčiant Lietuvos krikšto 500 metų sukaktį, buvo daug įvairių planų, kaip tą svarbų įvykį kiek galima prasmingiau paminėti. Vienas iš pasiūlymų buvo išleisti gerą katekizmą. Po daugelio pasitarimų ir diskusijų nutarta iš anglų kalbos išversti katekizmą “The Teaching of Christ”. Tuoj buvo imtasi darbo, kuris ilgokai užsitęsė, bet pagaliau jau turime tą katekizmą, išverstą į lietuvių kalbą ir Lietuvoje išleistą. Kaip žinome, neseniai pasirodė ir didelis Vatikano išleistas katekizmas CATECHISMO DELLA CHIESA CATTOLICA (Katalikų Bažnyčios katekizmas). Be abejo, jis bus išverstas ir į lietuvių kalbą. Tačiau jis gal daugiau yra skiriamas tikybos mokytojams, o paprastų žmonių kasdieniniam vartojimui jis gali atrodyti per platus ir sunkokas. Na, o šis minėtas Lietuvos krikščionybės jubiliejaus komiteto pastangomis paruoštas ir išleistas katekizmas “Ko moko Kristus” bus daugumai žmonių prieinamesnis. Apie šį katekizmą įvade taip rašoma:

     “Čia yra katalikų katekizmas suaugusiems. Jis yra katekizmas ta prasme, kad sutrauktai pateikia visą doktriną, o katalikų — nes toji doktrina yra Katalikų Bažnyčios mokslas.

Skaityti daugiau: Knygos

Žolės robotas

     Weed Eater bendrovė pagamino žolei pjauti robotą. Žolę nupjauna pats, be žmogaus pagalbos. Roboto viršus plokščias, ant kurio įmontuotos 34 saulės celės, gaminančios varikliams elektrą. Robote įtaisytas kompiuteris, kuris pasako, kada žolė jau pjautina. Įdomu, kad bepjaudamas žolę sumala, nereikia jos rinkti ar grėbti — palieka ją kaip trąšą.

     Prieš paleidžiant robotą į darbą, atliekami du dalykai: 1. nustatomos žolės pjovimo ribos, apvedant ir užkasant po žeme elektros vielą, kuriai elektros energiją taip pat teikia saulės celės; 2. žolė pirmą kartą nupjaunama paprasta pjovimo mašina, kuri nustato norimą žolės aukštį. Robotas nepereina viela nustatytos ribos, o, sutikęs bet kokią kliūtį, sustoja, atsargiai apvažiuoja aplink. Jam nereikia sakyti, kada reikia žolę pjauti, nes jis jaučia, kad žolė užaugo, jau aukštesnė, negu buvo paprastos mašinos nustatyta.

Roboto kaina — apie 2000 dol.

Netikrų pinigų atpažinimas

     Neteisėtas tikrų pinigų gaminimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu. Juos nelegaliai gamino jau nuo pinigų įvedimo, o ypač atsiradus popieriniams pinigams. Šį nusikaltimą vykdydavo ne tik kriminalistai, bet karo metu ir valstybės. Viena valstybė, norėdama sugriauti kitos valstybės ekonomiją, pagamindavo to krašto pinigus ir paleisdavo juos į rinką.

     Nepatyrusiam žmogui sunku atskirti dirbtinius pinigus nuo tikrųjų. Tai atlikti gali šios rūšies specialistai. Juos ruošti policijos akademijos įsteigė specialų skyrių. Pasiruošę specialistai gali ne tik atskirti netikrus pinigus nuo tikrų, bet ir susekti, kas juos gamina. Jiems talkina kriminalinės policijos laboratorijos. Čia tiriamas pinigų popierius, rašalas ir kiti ženklai.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

TRUPUTIS ISTORIJOS

     Per Naujuosius metus svečiai visada laukiami. Priimta giminėms, gerbiamiems žmonėms siųsti sveikinimo atvirukus. Pirmąjį naujametį sveikinimo atviruką pasiuntė anglas Henris Koulas. 1843 metais jis pavėlavo parašyti daugybę laiškų, todėl paprašė bičiulį Džoną Herslį, kad šis nupieštų sveikinimo atviruką. Po to atspausdino tūkstantį egzempliorių. Koulas ir Herslis, išsiuntinėję draugams sveikinimus, likusius atvirukus pasiūlė knygynui. Tokia sveikinimo forma visiems labai patiko. Daugiau kaip pusantro šimtmečio naujamečiai atvirukai keliauja po visas pasaulio šalis. (Valstiečių laikraštis Nr. 103)

LIETUVIŲ ESAMA VISUR

     Vyskupas Paulius Baltakis OFM savo Kalėdų sveikinime tautiečiams plačiame pasaulyje priminė visiems bendrą jungtį — Išganytoją Kristų ir Tėvynę Lietuvą. Ta jungtis ypač išryškėjo, lankant Rusijos lietuvių bendruomenes. Du dalykai vyskupui palikę gilų įspūdį: susitikimas su Maskvos lietuvių mokyklos “Šaltinėlis” mokiniais ir Vakarų kraštų pagalba sovietinės sistemos suluošintam žmogui.

     “Maskvos lietuviukai, pasveikinę mus giesmėmis, dainomis bei tautinių šokių pyne, įteikė savo pačių sukurtą dovaną — 4x3 pėdų piešinį — didžiulį, plačiai išsišakojusį ir autografais papuoštą medį, taip vaizdžiai išryškinantį tautinį solidarumą: nors po visą pasaulį išsisklaidę, tačiau esame gyvybiškai susijungę su tautos kamienu — Lietuva”.

     Novosibirske, tremtinių sostinėje, vykusi Rusijos ir Kazachstano vyskupų konferencija, kurioje dalyvavo Europos ir Amerikos atstovai, pasak P. Baltakio, liudijo, koks veiklus yra krikščioniškasis solidarumas šioje pokomunistinėje eroje — 162 kunigai misionieriai iš 17 kraštų bei 193 seselės vienuolės aukoja savo gyvenimą, kad padėtų dvasiškai ir morališkai žmogui suprasti savo didingumą, kad pagelbėtų surasti Dievą ir Jame atpažinti mus mylintį, mūsų gerove besirūpinantį Tėvą. (Tėviškės žiburiai Nr. 50-51)

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Senelis kalba anūkei gimanzistei:

—    Mano laikais mergaitės dar rausdavo!

—    Įsivaizduoju, -atsake anūkė, - ką tu joms kalbėdavai...

★ ★ ★

Pasakojama, kad išsiblaškymo rekordas priklauso Amperui. Kartą jis grįžo per lietų namo, paguldė skėtį į lovą, o pats atsistojo į kampą išdžiūti.

★ ★ ★

Mama bręstančiai dukrai:

—    Gerk daug pieno - turėsi puikios spalvos veido odą.

—    Kam man tos dirbtinės priemonės? Juk aš turiu lūpoms pieštuką, o veido odai -atitinkamus dažus ir pudrą.

★ ★ ★

Moteriškė iš Kalifornijos gavo teisme ištuoką, kai pasiskundė, kad jos vyras per mažas, ir ji negalinti padėti galvos jam ant peties. Vyras, norėdamas su ja susilyginti, nudaužė visų jos batų aukštus kulniukus.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    1995 ra. spalio mėn. “Vyčiui”, JAV katalikų jaunimo žurnalui, suėjo 80 m.

■    Po metų kitų Tryškių parapija Lietuvoje minės 400 m. sukaktį. Klebonas kun. Stasys Šlepavičius pasiryžęs ligi sukakties pagrindinai suremontuoti medinę Švč. Trejybės bažnyčią ir varpinę, kurios yra laikomos architektūriniais paminklais.

■    Kun. dr. Matas Čyvas, 25 m. vadovavęs Šv. Jurgio lietuvių parapijai Albany, N.Y., dabar gyvenąs St. Petersburge, FL, šiais metais švenčia 80 m. amžiaus ir 55 m. kunigystės sukaktis.

■    Mons. Walter Hurley, Our Lady of Sorrows katalikų bažnyčios klebonas, paaukojo šios Farmington Hills, Detroito priemiesčio, bažnyčios suolus, kur galės sėdėti 900 žmonių, Vilkaviškio katedrai. Suolai krovininėmis jau išsiųsti į Lietuvą. Vienos krovininės persiuntimo išlaidas apmokėjo tų suolų dovanotojas.

■    Sovietinės okupacijos metu sunaikintos Vilniaus Kalvarijos, esančios Verkiuose, jau baigiamos atstatyti. Kalvarijos čia buvo įkurtos prieš daugiau kaip 300 metų Vilniaus išvadavimui iš rusų okupacijos 1655-1661 m. atminti.

■    Pogrindinio leidinio “Aušros” dvidešimtmetis buvo paminėtas 1995 m. lapkričio 11 d. Vilniuje. Leidinį bolševikų okupacijos metu redagavo dabartinis vysk. Sigitas Tamkevičius ir kun. Lionginas Kunevičius.

Skaityti daugiau: Trumpai

"Laiškams lietuviams" aukojo:

100 dol. - Z. Petkus.

85 dol. - prel. J. Kučingis.

50 dol. - A. Lesevičiėnė.

40 dol. - V. Lesniauskas.

35 dol. - J.B. Jankauskai.

Po 30 dol.: K. Gudinskas, M. Vilutis.

Po 25 dol. : A. Šešplaukis, N. Šumskienė, P. Gruodis, H. Bagdoniene, O. Skrebunas, E. Jasaitis, A. Laucis, B. Čižikaitė, V. Karaitis, B. Stankaitis.

Po 20 dol.: A. Čaplėnas, L. Krajauskas, E. Katilius, O. Matusaitienė, M. Macieža, M. Edelis, A. Lauraitis, V. Bubnys, L. Šmulkštys, B. Kasakaitis, K. Kazlauskas, M. Bajorūnas, J. Račkauskas, I. Laisvėnaitė, R. Čepulis, E. Gaška.

Po 15 dol.: J. Vadopalas, A. Puteris, T. Zailskas, V. Otto, O. Kremeris, A. Valavičius, S. Maksvytis, E. Valantinas, A. Griškus, I. Budrys, J. Miečius, D. Bilaišis, S. Žilevičius, A. Rimkus, B. Briedis, Č. Masaitis, P. Abromaitis, J. Žebrauslas, V. Sinkus, P. Sideravičius, V. Stropus, A. Malela.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas