religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1996 / LIEPA-RUGP / JULY-AUGUST / VOL. XLVII, NO. 7-8

Šis numeris iliustruotas J. Grikienio ir A. Sutkaus nuotraukomis iš Vilniaus bažnyčių
Viršelio piešinys — dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

     Vasaros mėnesius liepą bei rugpjūtį galima pavadinti atostogų mėnesiais. Paprastai vasarą žmonės pasirenka vieną kitą savaite poilsiui. Šv. Raštas sako, kad ir Dievas, sutvėręs pasaulį per šešias dienas, septintąją ilsėjosi. Žinoma, Dievui atostogos nebuvo reikalingos, bet jis gal norėjo duoti pavyzdį žmogui, kad poilsis jam būtinas, kad žmogus nėra koks nors perpetuum mobile, jis negali visą laiką užsiimti nei fiziniu, nei protiniu darbu, poilsis jam būtinai reikalinga. Be poilsio joks darbas nebus našus. Kai kurie giriasi, kad visą laiką dirba be jokių atostogų. Čia nėra ko girtis, bet verčiau susimąstyti ir keisti savo gyvenimo būdą, kol dar nesugadino nervų sau ir kitiems. Kaip sekmadienis, taip ir atostogos turi būti ne tik poilsis, bet ir minčių pakėlimas prie Dievo. Atsikvėpęs nuo kasdieninio darbo įtampos, žmogus gali ramiai pažvelgti į save, į savo dvasinį gyvenimą, kad pailsėtų ne tik jo kūnas, bet ir dvasia. Neužmiršti sportininkų posakio, kad sveikame kūne ir dvasia yra sveika — "mens sana in corpore sano".

Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. Šv. Onos šventė — liepos 26 d.    A. Sutkaus nuotr.

Antanas Saulaitis SJ

     Kadangi kunigai privalo rašyti apie dangiškus dalykus kaip angelus, šventuosius, dorybes ir kitą pasaulį, tenka (žąsies) plunksną prie pergamento glausti ir apie tortus, sausainius, pyragus ir duoną rašyti. Kone kūdikystėje pradėtas dvasinis ryšys su kepyklomis tebesitęsia šiandien tarnyba prie Stalo.

     Tėvai tikriausiai sūnelį lietuviškos duonos gaminiais maitinti pradėjo anksti. Jis pats neatsimena, ką artimieji pasakojo, kaip poros metų gerai išauklėtas bei mandagus vaikelis tyliai prieidavo prie bandelių, piršteliu iškrapštydavo lašinius pro lašiniuočio apačią ir likusį sveiką kepinį tvarkingai atgal padėdavo.

     Jis pats duoną prisimena iš patiltės, kurioje Raudonasis Kryžius maitino išbombarduoto Berlyno alkanus gyventojus bei karo pabėgėlius. Sauso baltos duonos sumuštinio neužteko penkiamečio alkiui nuraminti, nors jis suprato, kad tik tiek bus su juoda miežių kava.

     Pirmaisiais pokario metais Bavarijos Augsburge pakeliui į tremtinių stovyklos pradinę mokyklą tekdavo pro kepyklos spalvingą patrauklų langą praeiti be pinigėlio kišenėje, o kai pasitaikydavo juodos duonos gabalas, jį burnoje kramtyti, kol pavirsdavo į cukrų. Tada miesto parke randamos gilės neatrodydavo toks kartus mokinukų užkandis. Geri žmonės tyliai pasirūpino, kad ilgosios pertraukos metu tie du vaikučiai iš miesto irgi gautų bandelę ir kavos, kaip visi turintys teisę jomis džiaugtis. (Todėl šiandieninis rūpestis Lietuvos mokinių arbatos pertraukėle itin jautrus).

Skaityti daugiau: MANO DRAUGYSTĖ SU KEPYKLOM

 (Suaugusiųjų grupėje II premiją laimėjęs straipsnis)

Diana Kančienė

     Nyku Lietuvoj. Nesvarbu, koks metų laikas: žiema, vasara, ruduo, pavasaris. Virš namų, laukų ir žmonių tvyro kažkokie tik siela juntami debesys, pilkas šydas, kuris retai, oi retai išsisklaido. Ypač niūru mažuose miesteliuose, kaime. Ten gyvenimas visais laikais lėtesniais tempais sruveno, mažiau ten skersvėjų, kurie prapūstų nusistovėjusią tvarką ar... netvarką.

     Pilkas ir mano miestelis. Gal netgi per daug švelnu sakyti — pilkas. Niūrus, slogus, kaip sapnas, iš kurio niekaip negali pabusti.

Šv. Kristoforo statula Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Jo šventė — liepos 24 d.  J. Grikienio nuotr.

     Apleisti namai, kiemai, ištrupėję šaligatviai, retai kur pamatysi gėlę. Išlūžę medžiai sename parke, iškirsti — pačiame miesto centre. Visur pilna sudaužytų butelių šukių, popierių, nuorūkų. Pulkai valkataujančių šunų, kačių...

Skaityti daugiau: GULBĖS MURZINAME VANDENY

Algirdas Paliokas SJ

     Praėję laikai ryškiai skyrė pasauliečių ir dvasininkų luomus. Antrasis Vatikano susirinkimas išryškino visų pakrikštytųjų pašaukimą ir pareigą apaštalauti. Sutvirtinimo sakramentu visi gavome Šventosios Dvasios dovanas, reikalingas apaštalavimui. Visi esame mistinio Kristaus kūno ląstelės. Apmirę ląstelės kenkia ne tik sau, bet visam mistiniam kūnui.

     Kiekvienas žmogus gyvena tam tikrose sąlygose, tam tikroje visuomenės terpėje, gyvenimas jį veda per įvairiausias situacijas. Pagal tai mes gauname kiekvienas specialią misiją žemėje ir tam reikalingas malones.

     Yra kunigystė siaurąja prasme. Mes ją gerai pažįstame. Ir yra kunigystė plačiąja prasme, kurią mes menkai tepažįstame.

Skaityti daugiau: PASAULIEČIŲ KUNIGYSTĖ

Veni, creator spiritus

O, dieviškai Kurianti Dvasia, ateiki.
 Atnešk mums j širdis ramybę ir taiką.

O, Žodžio Siųstoji, duok žodžių tikrumą.
Apšviesk mūsų buitį lyg Degantis Krūmas.

O, Meilės Nešėja, duok tveriančią meilę.
Malonės rasa apšlakstyk giesmę gilią.

Apsiausk jaukumu baikščią kūdikio širdį.
Sugėdyk tūžmingus, suvienyk — išskirtus.

Pažadink po plėnimis snaudžiančią ugnį
Tenužeria žiežirbos visa, kas drungna.

Kol žiebiasi Kosmoso vaiskūs sietynai,
Paskleisk mums j sielas spindėjimą tylų.

Rimties ilgesys

Meldžiu ramybės, kai meldžiuos
Tarp tų triukšmingų sūkurių...
Ir vėl vargų keliuos skaudžiuos
Gal plėnim virs tai, ką kuriu?

Skaityti daugiau: EILĖRAŠČIAI

Leontina Morkvėnienė

      Kiekvieną vakarą, prieš užmerkdama akis nakties poilsiui, rankose laikau Šventąjį Raštą. Tai mano šių dienų gyvenimo šviesa, mano kelrodis, mano dvasinio gyvenimo šaltinis. Perskaičiusi tam tikrą vietą, susimąstau ir klausiu pati savęs: “Viešpatie, kaip gyvenau be Tavo žodžio penkiasdešimt metų? Ar tai buvo gyvenimas? O gal tik egzistavimas !

     Ačiū mamytei ir tėveliui, kad nuo kūdikystės skiepijo meilę Sutvėrėjui, kad įžiebė į vaikišką širdelę stiprų tikėjimą. Tik jų dėka išlikau žmogumi. O kas nutiko tiems, kurie neturėjo viso to?..

     Verčiu lapą po lapo, ir mano akis užkliudė Mato Evangeliją “Pamokslas ant kalno”. Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie Jo prisiartino mokiniai, Jėzus prabilęs mokė: “Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.

     Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus” (Mt 5,1-11).

Skaityti daugiau: VIEŠPATIE, IŠMOKYK MANE įžeidimus atleisti

Kun. K . J. Ambrasas SJ

LINGVISTINĖ PRASMĖ

     Veltui ieškotum “Lietuvių kalbos žodyno” IX t. (“Minties” leidykla, Vilnius, 1975, p. 849) taip gerai visiems tikintiems lietuviams nuo senų senovės žinomo žodžio persižegnoti reikšmės. Kiek laiko praslinks, kol Lietuva atstatys tas žodžių, sąvokų ir viso gyvenimo sričių labiausiai lietuvio sąmonėje per 50 metų padarytas gilias daugelio mokslų sričių ir ypatingai lietuviškoje sąmonėje, kartu ir pasąmonėje sovietmečiu beatodairiškai išdraskytas plačias matomas ir nematomas žaizdas, sąmoningai paliktas spragas. Vien iš tokių nematomų, bet skausmingai jaučiamų žaizdų — daug kur visiškai išleisti, tyčiomis nutylėti arba neleistinai iškraipyti net daugelio lietuviškų žodžių praktikoje ir žodynuose, enciklopedijose užfiksuoti semantiniai žodžių laukai, neteisingai per tiek metų įpiršti netikslūs apibrėžimai, sąvokos, aiškinimai, verčia aukštyn kojomis moralinius, dorovinius mūsų tautos gyvenimo pagrindus, neretai šmeižią Bažnyčią ir dvasininkiją. Žinoma, atrodo, kad čia vien tik kalbininkų šventa pareiga ir atsakomybė ištaisyti šią klaidą, ir bus viskas gerai. Šis didelis rūpestis iš tikrųjų turės būti sprendžiamas sutelktinėmis spaudos, leidybos, švietimo ir kitų žinybų darbuotojų jėgomis. Todėl išties labai gražu, kad 1993 m. Vilniaus Mokslo ir enciklopedijų leidyklos išleistojo “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” puslapiuose ne viena tokia klaida ištaisyta. Kai kurie religiniai, liturginiai ir kiti terminai teisėtai paminėti, objektyviąja, teisinga prasme perkelti iš senųjų redakcijų arba jiems sugrąžintos tikrosios reikšmės. Tarp tokių žodžių čia irgi deramai paaiškintas: Žegnoti — daryti ranka kryžiaus ženklą (p. 951). Čionai pateikta sangrąžinė forma žegnotis ir žegnojimasis. Toliau žodyne lyg būtų tikėtasi, panašiai kaip vakaronė, kelionė, surasti šia proga mums reikalingą žodį žegnonė. Žinoma, tokiame norminamą ir ugdomą vaidmenį užsibrėžusiame žodyne neįmanoma paminėti visų žodžio lizdo darinių. Todėl, reikia manyti, kad netilpusios kitų žodžių reikšmės, jau reabilituoti įvairių (ypač filosofinės ir teologinės) sričių žodžiai, terminai, dariniai ir vediniai atras savo vietą bent paskutiniuose vadinamojo akademinio lietuvių k. žodyno tomuose.

Skaityti daugiau: Žegnonė. Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv.Dvasios

CHIARA LUBICH

"Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt 28,20).

     Jėzus yra prisikėlęs. Norėdamas savo apaštalams kai ką pasakyti, jis jiems nurodė, kad eitų į Galilėją ir užkoptų ant kalno. Jie, ten nuėję ir pamatę Jėzų, parpuolė ant žemės ir jį pagarbino, būdami tikri, kad tas, kuris dabar yra su jais, yra dangaus ir žemės Viešpats. Tėvas davė Sūnui “visą valdžią” — įskaitant ir galią teisti pasaulį laikų pabaigoje.

     Tuomet Jėzus įgaliojo savo mokinius skelbti jo vardu gerąją naujieną tautoms gelbėti. O tai jie turės vykdyti, krikštydami ir mokydami laikyti visko, ką jis jiems įsakė. Bet vien tik žmogiškų pastangų nešti šviesą visoms tautoms neužtenka, Jėzus tai ir sakė: “Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.

     Jėzus, prieš grįždamas kaip teisėjas, tesės savo artimą buvimą su savo pasekėjais, juos stiprindamas. Jis bus tarp jų ne tik kai jie susirinkę švenčia jo mirtį ir prisikėlimą, maitindamiesi Eucharistija, bet visuomet ir visur.

Skaityti daugiau: JIS YRA SU MUMIS

Zita Storpirštienė

     Sutirpo saulės spinduliai rytmečio lange, apšviesdami nedidelį kambarėlį, kuriame pasieniais glaudėsi be dvigulės tėvų dar keturios lovelės, kuriose saldžius ir šviesius vaikystės sapnus sapnavo vaikiškos galvelės.

     Nuūžė pirmasis autobusas, jau girdisi šaligatvius šluojančios šluotos čežėjimas. Taip. Jau metas. Agnė pakėlė nuo pagalvės sunkią galvą, apsidairė. Viskas kaip ir kiekvieną rytą: šnopuoja vaikai, tik mažasis retkarčiais nusikosi, matyt, įkvėpė šalto oro ar truputį peršilo. Kaip gerai, kad nereikia bėgti gydytojo kviesti net ir tada, kai kuris iš vaikų rimčiau suserga. Medicinos studijos institute, dešimties metų darbas nuošaliame bažnytkaimyje įgalino įgytas žinias patikrinti ir pritaikyti praktikoje. Kadangi čia dirbo viena, kitų gydytojų nebuvo, teko išmanyti apie visas ligas, sutvarstyti žaizdas, gydyti apylinkės mažuosius, lankyti namuose sergančius, pakviesti pasitikrinti profilaktiškai, konsultuoti į gyvenimą belaukiančias ateinančių kūdikių. Žodžiu visų ligų gydytoja.

Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje.  J. Grikienio nuotr.

     Dabar jai viskas aišku: suruoš mažajam vaistelius, padės taip, kad juos pasiektų tik atėjusi tetulė, nes negalima prie jų prisiliesti ne tik mažajam, bet ir vyresniems, juk visko gyvenime pasitaiko... Reikia išvirti maisto, nes tetulei tai jau per sunku — ir taip per visą dienelę ji prisitūpčioja apie vaikelius.

Skaityti daugiau: KELIONĖ

Kun. Lionginas Virbalas SJ

Tikėjimo skleidimas

     Esminis Bažnyčios uždavinys — skelbti Gerąją Kristaus Naujieną. Tikras katalikiškas dvasingumas negali apsiriboti vien asmeniniu šventumu ir tobulėjimo siekimu, o stengiasi nešti Kristaus mokslą į visą pasaulį. Apaštalinis veržlumas lydi Bažnyčią per visą jos istoriją. Nors Lietuvoje Katalikų Bažnyčia gyveno ypatingomis ateistinio varžymo sąlygomis, tačiau ir čia katalikai labai rūpinosi tikėjimo skleidimu. Neatsitiktinai “LKB Kronikos” pirmasis numeris aprašo kunigų teismus ir persekiojimą už vaikų katekizavimą. Visuose jos numeriuose atsispindi tikinčiųjų rūpestis ir troškimas perduoti įsitikinimus savo vaikams. Tai brangiausias turtas, kurį reikia uoliai saugoti. Ateistinė valdžia kartu su mokyklų vadovais stengėsi jaunąją kartą atskirti nuo Bažnyčios. Bažnyčios ir ateistinės sistemos susikirtimas ryškiausiai pasireiškė būtent šioje srityje. Buvo griežčiausiai draudžiama vaikus mokyti tikėjimo tiesų, neleidžiama aktyviai dalyvauti pamaldose, baudžiami nepaklusę kunigai, katechetai ir tėvai. Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti dokumente apie vaiko teisių pažeidimus išvardija tikintiems vaikams daromas skriaudas. Daugybė persekiojimo už vaikų katekizavimą faktų užfiksuota “LKB Kronikoje”. Tačiau, nepaisant griežčiausių draudimų, vaikai buvo katekizuojami, mokomi tikėjimo tiesų, rengiami sąmoningam sakramentų priėmimui.

Šv. Mikalojaus bažnyčios lubų fragmentas.       J. Grikienio nuotr.

     Tikintys tėvai, negavę religinio parengimo, ne visuomet patys galėdavo vaikus gerai supažindinti su tikėjimo tiesomis. Katekizacijai geriausiai pasirengę, be abejo, buvo kunigai ir vienuolės. Tačiau sovietiniai įstatymai jiems kaip tik ir draudė mokyti. Kunigas vaiko žinias galėjo tik patikrinti ir tiktai pavieniui. Tai aiškiai prieštaravo Bažnyčios praktikai. Aktyviausieji kunigai buvo įsitikinę, kad jų tiesioginė pareiga yra mokyti vaikus ir rengti juos sąmoningam religiniam gyvenimui. Pareiškimuose, gynimosi kalbose teisme jie remiasi paties Kristaus paliepimu: “Leiskite mažutėlius pas mane”. Taigi vaikų mokymas — esminė Kristaus misijų pasiuntinybės dalis. Remiamasi ir Bažnyčios kanonais, kurie liepia rūpintis katekizacija. Ši pareiga tokia svarbi, kad prisitaikymas prie tikėjimo skleidimą varžančių valstybės įstatymų laikomas kunigiško pašaukimo išdavimu. Taip pat negalima užmiršti, kad katekizavo ne vien kunigai, bet ir geriau pasirengę pasauliečiai ir vienuolės — visi sąmoningiausi Bažnyčios nariai.

Skaityti daugiau: KATALIKŲ PATIRTIS ATEISTINIO PERSEKIOJIMO METAIS LIETUVOJE

Kun. Petras Linkevičius

     Anuometinė aštri Jėzaus kalba prieš fariziejus — tai tokio religinio gyvenimo pasmerkimas, kai išoriniai krikščioniški ženklai persveria vidinį turinį.

     Minia mėgsta sensacijas ir neretai šį pamėgimą, šį troškulį atsineša į bažnytinį gyvenimą, mėgindama čia jį patenkinti. Tokiu būdu atsiranda keistų regėjimų ir pranašavimų, keistų sąjūdžių, sambūrių, keistų maldų. Bažnyčia ne kartą tai yra kėlę rūpesčio ir nerimo, nes gresia iškreipti jos tikrąjį veidą. Apvaizda leidžia masėms atitrūkti nuo Bažnyčios ir tuo pačiu suduoda smūgį netikroms apraiškoms, kurios kaip piktžolės aptemdo pirmykštį Bažnyčios pavidalą.

     Kristus evangelijoje vyrauja ne kiekybė, bet kobybė, tad “nukrikščionėjimas” Bažnyčios negąsdina. Minių atkritimas sunaikina skaičiaus pagundą, kuri ne sykį yra krikščionis viliojusi ir tebevilioja. Kristaus programa nušviečia visas gyvenimo problemas, ir tai yra kiekvieno krikščionio charta, kuri reikalauja būti įgyvendinama kiekvienu momentu. Kiekvienas, skaitydamas šią programą, privalo atsakyti “taip!” ar “ne!”

Skaityti daugiau: RELIGIJA - GYVENIMO IŠRAIŠKA TIKĖJIMU

(Jaunimo grupėje II premiją laimėjęs straipsnis)

Lina Stiklakytė

“Viešpats žiūri į širdį” I-o j i Samuelio knyga 16,7

     Žmonės skuba gatve. Skubu ir aš. Galvoju. Tačiau veltui. Tuštuma ir tyla. Ir galvoje, ir širdyje. Ne, taip nebūna, reikia apie ką nors mąstyti. Tačiau galvon lenda tik niekam tikusios, nevertos dėmesio ar net blogos mintys. Jas užrašius, kiti pasibaisėtų, o galbūt atpažintų save ir savęs išsigąstų... Širdyje nėra vietos nei šiltam vilties žiburėliui, nei užuojautos sau, o ką jau kalbėti apie kitus, nėra Dievo palaimos, nėra pasitikėjimo — nėra nieko. Išskyrus tą šlykščią neapykantą kitiems, bjaurų ir gramzdinantį melą, juodą blogio šešėlį, kuris kiekvieną akimirką didėja, kad tuoj, rodos, apims visą širdį. Noriu viso to nusikratyti. Bet negaliu. Kažkas lyg akmenį užritino ant širdies ir proto, kad blogiui nebūtų jokio pavojaus. Gatvė pilna žmonių. Visi kažkur eina, važiuoja... Kas pas tėvus, kas pas žmonas ar vyrus, kas pas vaikus ar anūkus, o kai kas pas save patį, pas savo vienišybę, uždarytą tarp keturių sienų. Tačiau ką daryti, kai netenki paties savęs, kai esi susipainiojęs tarp tikrų ir netikrų savo minčių, kurias kartais, atrodo, lyg pakiša kažkas kitas. Ar tada dar esi žmogus?.. Bet juk aš galiu eiti, galiu mąstyti (vis tik dar galiu). O gal už mane mąsto kažkas kitas?.. Tačiau aš galiu gyventi be savęs... Ir vėl pradeda lįsti dar bjauresnės mintys, net pačiam darosi nemalonu. Ir keista. Jos kažkaip patenka pro tą užritintą akmenį, tačiau manęs nepalieka. Na, bet kodėl negalima jų nusikratyti? Imu galvoti apie ką nors malonaus. Tačiau šviesios mintys atsitrenkia į akmenį ir sudūžta. Sudūžta lyg neišsipildžiusios svajonės. Gal net girdžiu šukių byrėjimą, tačiau žinau, kad laimės jos neatneš. Argi įmanoma apie kažką mąstyti, o tuo pačiu metu galvoti apie visai ką kita. Negi taip toli nužengė žmogaus proto galimybės? O gal aš tik vienas

Šv. Marijos Magddalenos statula Šv. Petro ir Povilo banyčioje. Jos šventė — liepos 22 d.   J. Grikienio nuotr.

Skaityti daugiau: TIK TIEK TEREIKIA...

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS S]

NEVARTOTINI VERTINIAI

     iš antro (kitos) pusės — antra vertus, kitaip kalbant.

     rastis pas save — būti savo kabinete,

     platus ratas — didelis būrys, didelė grupė, daug, daugybė: Platus ratas (=didelis būrys) giminaičių susirinko jo pasveikinti.

     siauras ratas — mažas būrys, maža grupė, nedaug: Su velioniu atsisveikino tik siauras pažįstamų ratas (=mažas būrelis pažįstamų).

     kame reikalas — kas per reikalas? koks reikalas? kas yra? kas atsitiko?

     reikalas liečia — kabama apie... : Reikalas liečia (=kalbama apie) naują prezidentą.

     reikalas tame — reikalas tas, esmė ta, bėda ta: Reikalas tame (=reikalas tas, bėda ta), kad šią savaitę nebūsiu namie.

     reikalauti pas ką — reikalauti iš ko: reikalausim pas vyriausybę (= iš vyriausybės) ankstesnių rinkimų.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

IR KNYGA TURI SAVO ISTORIJĄ

     Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma apie 11 tūkstančių lietuviškų senovinių knygų, daug jų su žymių žmonių autografais, kurie nurodo knygos autoriaus ar savininko asmenybę, atskleidžia tai epochai būdingą stilių, manierą, madą. Labai vertindami savo knygas, jų savininkai pažymėdavo, kam jos priklauso, kartais net nurodydavo, iš kur knyga gauta ar pirkta ir už kokią kainą. Kauno auditorius J. Rimgaila XVII a. Justiniano “Juris prudencijoje” įrašė: “Aš, Jonas Rimgaila, esu šios knygos savininkas, ją pirkau už pustrečio auksino pono Milevičiaus namuose Kėdainiuose”. Didikai puošdavo knygas įspaustais apdaro odoje superekslibrisais, kuklesni bibliofilai pasitenkindavo įrašu priešlapyje arba tituliniame puslapyje: “Ex libris J. Rogowski” arba “Jonas Kamajauskas teisėtai mane turi” (lot. k.): K. Sapiega įrašydavo: “Mane įgijo K. Sapiega”, saugodami knygas nuo vagių, XVI amžiuje savininkai įrašydavo lotynų kalba: “Vagie, nedrįsk savo gobšiomis rankomis paliesti šios knygos. Ši knyga negali turėti dviejų savininkų” arba “Jei tą knygą nujosi, tarp trijų stulpų dejuosi” ir pan.

Šv. Onos bažnyčios didysis altorius.  A. Sutkaus nuotr.

     Universiteto bibliotekoje yra saugoma daug S. Daukanto dedikacijų T. Narbutui, J. Pabrėžai. Kuklius autografus yra palikę Žygimantas Augustas, mokslinių katalogų pradininkas Lietuvoje, vyskupas G. Albinijus, A. Daugirdas, J. Belinskis, M. Mažvydas, J. Bretkūnas, M. Daukša, P. Babickas, J. Mačiulis-Maironis.

     Daugiausia saugoma Vydūno autografuotų knygų, prof. L. Vladimirovo, parašiusio stambų veikalą “Knygos istorija”.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

—Kodėl dailininkai visada padeda savo parašus po paveikslu?

—    Kad žmonės žinotų, kur paveikslo viršus, o kur apačia.

♪

—    Aš taip ir žinojau, Jonai, kad tu šiandien ateisi, — sako panelės Onos broliukas.

—    Kas tau pasakė? — klausia Onos gerbėjas.

—    Niekas nesakė, bet aš mačiau, kad Ona nuo stalo paslėpė pono Grikio fotografiją.

♪

—    Apie ką reikia kalbėti su moteria, jeigu norima jai patikti?

—    Apie jos grožį.

—    O jeigu ji negraži?

—    Tada apie kitų moterų bjaurią išvaizdą.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■ Kardinolas Vincentas Sladkevičius, 1995 m. rugpjūčio 20 d. sulaukęs 75 m. amžiaus, pagal bažnytinės teisės kodeksą, įteikė pop. Jonui Pauliui II savo prašymą atsistatydinti iš užimamų pareigų. Popiežius kardinolo prašymą patenkino ir gegužės 4 d. Kauno arkivyskupu paskyrė vysk. Sigitą Tamkevičių SJ, lig šiol ėjusį vyskupo augziliaro pareigas.

■    Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete šiuo metu studijuoja 150 Kunigų seminarijos studentų ir apie 250 pasauliečių. 12 studentų pradėjo licenciato studijas.

■    Italijoje ir kitose šalyse dabar studijuoja 20 Lietuvos kunigų. Jie, įsigiję diplomus, grįš į Lietuvą. Numatoma, kad Lietuvos episkopatas nuspręs siųsti į Romą, Šv. Kazimiero kolegiją, studijuoti ne kunigus, o klierikus.

■    Kaišiadorių vyskupui Juozui Matulaičiui kovo 8 d. sukako 60 m. amžiaus.

■    Tikinčiųjų skaičius Rusijoje nuolat auga. Stačiatikių bendruomenės skaičius nuo 1991 m. paaugo dvigubai, musulmonų — tris kartus, katalikų net 7 kartus. Rusijoje save tikinčiais laiko apie 50% visų gyventojų.

Skaityti daugiau: Trumpai

“Laiškų lietuviams” rašinių konkursas

     Šiam konkursui siūlome temas pasirinkti iš septynių didžiųjų nuodėmių arba iš septynių jas atitinkančių didžiųjų dorybių. Galima rašyti ir beletristine forma, tik būtinai atsakyti į pasirinktą temą.

     Didžiosios nuodėmės: 1. Puikybė, 2. Godumas, gobšumas, 3. Paleistuvavimas, gašlumas, 4. Pavydas, 5. Piktumas, rūstumas, 6. Nesaikingumas valgant ar geriant, 7. Tingėjimas.

     Didžiosios dorybės: 1. Nuolankumas, 2. Dosnumas, 3. Skaistumas, 4. Meilingumas, artimo meilė, 5. Romumas, švelnumas, 6. Susivaldymas valgant ar geriant, 7. Uolumas, darbštumas, pamaldumas.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas