religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1997 / GEGUŽĖ - MAY / VOL. XLVIII, NO. 5

Šio numerio iliustracijos: vaikai ir anūkai - mamyčių džiaugsmas. Viršelio piešinys - dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (USPS 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Juozas Vaišnys S J

    Gegužės mėnesį mes ypatingu būdu stengiamės pagerbti ir savo dangiškąją, ir žemiškąją motiną. Kada kilo paprotys visą mėnesį skirti Marijai pagerbti, istorikai nėra vienos nuomonės. Vis dėlto atrodo, kad šio papročio ištakų reikėtų ieškoti penktame amžiuje. Sakoma, kad šią pamaldžią praktiką Rytuose yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis, uolus Marijos garbės gynėjas prieš Nestorijų. Vakaruose šis pamaldumas įsigalėjo žymiai vėliau, o Lietuvoje - tik devynioliktą šimtmetį. Įdomu, kad šiai iniciatyvai pavyzdį davė ne Vilnius, o Seinų vyskupija, kuriai tada vadovavo prel.

Marijos statula Šiluvos koplyčioje. K. Daugėlos nuotr.

Butkevičius. Jis, nuvykęs į Romą ir ten gerai susipažinęs su gegužinėmis pamaldomis, jas įvedė Seinų katedroje. Tuo metu Žemaičių vyskupijai vadovaujantis vysk. M. Valančius gegužines pamaldas išplatino ir savo vyskupijoje.

Skaityti daugiau: Motinos mėnuo

(apsakymas)

(Suaugusių grupėje premijuotas rašinys)

Antanas Marčiulaitis

     Po pietų nušlijau ant sofos pasklaidyti laikraščių, paskaitinėti naujausių pranešimų apie krašto ir pasaulio įvykius. Įvairiausių reklaminių skelbimų fone aštriais kampais kyščiojo nuostabą ir pasipiktinimą keliančios naujienos apie apiplėšimus, sprogdinimus, nužudymus; puslapiai mirgėte mirgėjo abejingumu, pavydo, keršto ir kitais dorovinio nuosmukio faktais.

     Bevartaliojant spaudą, apėmė snūdas. Bet jį staigiai išblaškė neaiškus krabždesys už durų. Pašokęs pravėriau duris. Prieš mane stovėjo pagyvenusi, skurdžiai apsitaisiusi moteris. Ji labai panėšėjo į elgetą. O gal iš tikrųjų tokia ir buvo? Įleidau vidun, pastūmiau kėdę, paprašiau sėstis.

Pirmosios Komunijos dieną.      S. Dabkaus nuotr.

     Moteris susmuko kėdėje, numetusi, kaip man atrodė, sunkią nuovargio naštą. Paskui iš lėto pervedė akimis kambarį, tyrinėjo baldus, langų užuolaidas, kiek ilgėliau stebeilijo į “Paskutinę vakarienę” ant sienos. Pagaliau užkliuvo už manęs. Supratau, jog moteris tyrinėja mano išvaizdą, nustatinėja amžių (mano paausiai jau gerokai žilstelėję), ir aš pasijutau nejaukiai.

Skaityti daugiau: PRARADIMO KARTĖLIS

Zita Storpirštienė

     Religijos dėstymas Lietuvos mokyklose yra viena iš jauniausių mokymo disciplinų. Iš kitų ji išsiskiria ir savo specifiškumu. Prieš septynerius metus, religijos mokytojams įžengus į mokyklas, tikrai nebuvo nei lengva, nei paprasta. Po daugelio okupacijos metų patys tik slapta išpažinę tikėjimą, paruošti sakramentams tik didžiausioje paslaptyje, tačiau Dievą ir tikėjimą išnešioję širdyse, dabar žengėme į klases, kuriose sutikome smalsias mokinukų akis, vaikus, dažnai šeimose nieko negirdėjusius apie tikėjimą. Daugumai iš mūsų buvo neramu: ar sugebėsime padaryti tai, ko lig šiol niekada nebuvome darę, ar pasėta tikėjimo ir gėrio sėkla išdygs ir suklestės jaunųjų širdyse. Dažnam iš mūsų trūko ne tik teologinio pasiruošimo, bet ir pedagoginių žinių bei praktinių įgūdžių. Trūkstant religijos dėstytojų, į pagalbą atėjo gydytojai, inžinieriai, ekonomistai, žodžiu - kitų specialybių darbuotojai. Jiems buvo tikrai nelengva, bet tuomet, negalvoję apie sunkumus, jie sėkmingai darbavosi ir toliau sėkmingai tebedirba religijos mokytojų pareigose.

     Kokios problemos lydėjo religijos mokytoją? Svarbiausia buvo, kaip jie buvo priimti kitų mokytojų ir kaip sutikti mokinių. Ypač sudėtinga buvo pirmoji problema, nes pagal įsitikinimus ne visiems religijos mokymas, o dėl to ir mokytojai buvo priimtini. Kai kas stengėsi išsiaiškinti, kas jie tokie, kad taip greitai ir drąsiai persikvalifikavo ir ėmėsi dėstyti tikybą. Kai kurie ieškojo šios kategorijos mokytojų nuodėmių, svėrė, kokią duoklę jie atidavę okupacijos laikotarpiu. Tačiau, viską išsiaiškinus, teko priimti arba toleruoti katechetų buvimą. Ilgainiui ši problema jau nebuvo tokia aštri, dauguma religijos mokytojų pritapo prie kitų, gražiai įsikomponavo į mokyklos bendriją ir dirbo bei tebedirba taip svarbų ir reikalingą darbą ne tik šiai, bet ir ateities kartų rytdienai.

Skaityti daugiau: Religijos dėstymas Vilkaviškio vyskupijos mokyklose

Kęstutis A. Trimakas

(Tęsinys)

5. Savo kelio ieškojimas

     Jaunystė yra paskutinė pasiruošimo stotis suaugusiojo kelionei. Toje stotyje ypač reikia apsispręsti, kokį darbą pasirinkti. Darbas nemaža dalimi aptaria asmens tapatybę. Gabesniesiems iškyla aukštesniųjų, akademinių studijų klausimas. Akademines studijas pasirinkę Severiutė ir Marius pasakoja, kaip jie prie to sprendimo priėjo.

     Tiek Severiutės, tiek Mariaus sprendimui įtaką padarė tėvai. Bet labai skirtingai ir labai skirtingomis sąlygomis. Kadangi ir vieno, ir kito atveju buvo laikas, kada jie save klausė dėl ateities - ar patiems nutarti, ar klausyti kitų, tai jų pasakojimams duodame tą patį pavadinimą.

Klausyk kitų ar sek žvaigždę?—I

SEVERIUTĖ

     Baigdama viduriniąją mokyklą, septyniolikmetė Severiutė nebuvo pakankamai skyrusi dėmesio ar laiko spręsti, ką toliau universitete studijuoti. Tuo metu jos dėmesį traukė visai kas kita. Iki to laiko jos sutinkamų žmonių ratas buvo aplinkybių “nulemtas”: artimieji, giminės, klasės draugai ir šokių būrelis. Nei vieno asmens ji nesirinko. Visi žmonės jai buvo “praeinantys”, o ji pati laikėsi “paauglės vienumos”: atlikusi pareigas, skaitydavo knygas ar eidavo kur sau viena.

Skaityti daugiau: Tapatybė ar vaidmenų maišatis?

Ona Lukošienė

     Mamyt, man jau šešiolika. Iš Tavęs laiško taip ir nesulaukiau, nors rašiau Tau. Labai dažnai rašiau. Kai buvau vaikas, auklytė vis sakydavo, kad būtinai sulauksiu, kad Tu, girdi, toli gyveni, o laiškai ilgai eina. Tikėjau.

     Dabar jau supratau, kad nesulauksiu, nes Tu, - neturi širdies, meilės. Tu savo širdį atidavei kažkam kitam, tik nežinau kam. Gal pomėgiams... kokiems? Tu pametei mane, atiduodama į kūdikių namus, kad nesužlugdytum savo gyvenimo, savo laisvės. Bet argi tokia tai laisvė? Laisvė ta, kuri žmogų daro žmogumi. Mama, kad tu suprastum mano tikėjimą ir viltį ir kaip ilgai aš laukiau, kad tu vieną kartą atidarytum kūdikių, vėliau - vaikų namų, o dabar -jau internato duris... Atidarytum, apglėbtum, pabučiuotum ir verkdama pasakytum, kad daugiau jau niekuomet nesiskirsim. Tada mudviejų rankos, širdys ir ašaros susijungtų, ir mudu taptume viena. Visam laikui. Amžiams... Tačiau tu neatversi durų, nes tu nemyli nieko; juk mylėti kitą - tai gerbti jo laisvę. O tavęs nedomina mano laisvė, mano užsiėmimai. Tau neįdomu, ką aš veikiu, ko aš noriu...

Būsimoji primadona.     K. L. Musteikio nuotr.

     Ačiū auklytėms, mokytojoms, globėjoms, kurie padėjo, išmokė mane žengti pirmuosius sunkius žingsnius. Šių dienų žingsnis pats sunkiausias.

Skaityti daugiau: SAULIUKO LAIŠKAS DAR NEPAŽĮSTAMAI MOTINAI

CHIARA LUBICH

“Kas nori man tarnauti, tegul seka manim: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas” (Jn 12, 26).

     Jūs galbūt atsimenate kai Jėzus toje pačioje ištraukoje kalbėjo apie savo mirtį, vartodamas gerai žinomą palyginimą apie kviečio grūdą, kuris krisdamas į žemę apmiršta ir tik tada duoda gausių vaisių, taip bus ir su juo. Ir jis tęsė toliau sakydamas, kad tie, kurie myli savo gyvenimą, praras jį, o tie, kurie jį praranda, turės jį amžinajame gyvenime.

     Tada jis vėl sakė: “Kas nori man tarnauti, tegul seka manim: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas”.

     “Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas” (Jn 12, 26). Tais žodžiais Jėzus kviečia tuos, kurie nori tarnauti, sekti jį tuo pačiu keliu.

     Kai Jėzus sakė, “kas man tarnaus”, jis kalbėjo aiškiai, o tai nereiškia kokią ypatingų asmenų klasę, bet kiekvieną žmogų. Tie Jėzaus žodžiai skiriami kiekvienam tikinčiajam, tai reiškia, man ir tau taip pat. Jėzus savo likimą turėjo baigti mirtimi, kad pasiektų jam priklausančią garbę, taip pat toksai likimas yra skirtas ir jo sekėjams.

     Žodis “tarnas”, Jėzaus vartojamas, taip pat sako, kad kiekvienas krikščionis turi būti Kristaus skelbėjas pasaulyje, jo bendradarbis ir įgaliotinis.

Skaityti daugiau: Kaip sekti Kristų

     Dar ir dabar negaliu tikėti. Negaliu tikėti, jog aš tapau motina — netekėjusi motina. Niekaip negaliu apsiprasti su mintimi, kad aš turiu neteisėtą kūdikį.

     Tai yra tartum sapnas. Baisus sapnas. Dar blogiau! Sapnas dingsta, saulei tekant, o kas man atsitiko, tas nebedings. Kas akimirką tai virsta didesnė, vis skaudesnė, vis nepakenčiamesnė tikrovė.

Čia įsimaišė “ožiukas”.     K.L. Musteikio nuotr.

     O, taip, žinojau, kad mano amžiaus mergaitės įklimpsta, kad jos pastoja, kad dar netekėjusios gimdo vaikus. Bet jos ne tokios mergaitės kaip aš. Jos yra vargingų šeimų mergaitės, gatvės auklėtos, kažkur už šimtų šimtų mylių... Jos neturėjo gerų tėvų, negavo religinio auklėjimo, buvo patvirkę, netašytos. Bet mano tipo mergaitės tokion bėdon nepapuola. Taip aš galvojau ir tikėjau. Mes esame per daug protingos, per gerai išauklėtos, turim per daug gerą aplinką ir šeimą, kad galėtumėm šitaip užsimiršti.

Skaityti daugiau: NETEKĖJUSIOS MOTINOS IŠPAŽINTIS

Asta Zalenkauskaitė

     Paguoda - svarbi mūsų gyvenimo dalis. Susiduriame ne tik su skambiais pasveikinimo šūksniais, bet ir klaidomis, pralaimėjimais, netektimis.. . Tuomet ji tokia reikalinga ir geidžiama, lyg pirmas vaistas liūdinčiam ir atstumtam. Tai vaistas, kuris neužgydo, bet bent jau neleidžia plisti, keroti nerimui, skausmui, baimei. Tad kaip svarbu mokėti paguosti, mokėti prieiti. Niekuomet negali elgtis nuoširdžiai, pats nepatyręs negandų.

     Į žmonių ketinimus padėti tau kiekvieną kartą reaguoji skirtingai. Rodos, kad pats gali įveikti visus sunkumus, - geriau užsisklęsti, nusigręžti nuo pagalbos rankos, sunku net pasidalinti tuo, kas žeidžia širdį. Po akimirkos blaškaisi, ieškai to, kam galėtum viską pasakyti.

     Slenka atsiminimai iš vaikystės: apgaubianti tamsa ir baimė, beprotiška baimė, neišmatuojama. Ji nepaaiškinamai mane persekioja, grasindama negrąžinamai pagrobti. Man atrodė, kad kiekviena tamsi kertė, kiekvienas keistas, paslaptingas garsas tvirtino, kad tai pabaiga, kad neišvengiamai apgobs naikinantis sparnas. Belieka tik susigūžus virpėti, nes neįmanoma išsivaduoti iš tų kerų. Iki šiandien išlikę prisiminimai apie kasdien besikartojantį košmarą, kurį bandydavo atitolinti kantri mamos ranka. Tą sunkią akimirką išgelbėdavo motiniška nuojauta apie mano išgyvenimus. Kaip svarbi tuomet buvo jos širdies šiluma, meilė, atsidavimas - tik taip nutolinama baimė. Užtekdavo tų kelių žodžių, ir ateidavo ramybė, nes sklindantis švelnus balsas grąžindavo drąsą.

Skaityti daugiau: NULIŪDUSĮ PAGUOSTI

Juozas Vaišnys SJ

     Kai kurie skatitytojai klausia, dėl ko Katalikų Bažnyčia yra tokia griežta skyrybų atžvilgiu. Juk, jų nuomone, net ir Kristus leidęs skyrybas kai kuriais atvejais. Apie tai šv. Matas savo evangelijoje rašo: “Kiekvienas, kurs paleidžia savo žmoną, - jei ne ištvirkavimo atveju, - skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda - svetimauja”(Mt 5,32). Panašiai kalbama ir kitoje vietoje: “Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, - jei ne dėl ištvirkavimo, - ir veda kitą, svetimauja” (Mt 19,9). Iš čia pacituotų evangelijos žodžių atrodo, kad svetimavimo atveju Kristus leidžia skirtis. Tad dėl ko Katalikų Bažnyčia į tai nekreipia dėmesio ir neleidžia skirtis net ir šiuo atveju?

Aš jau moku pozuoti.     K.L. Musteikio nuotr.

     Atsakant į šį klausimą, pirmiausia reikia pastebėti, kad kitose Šv. Rašto vietose yra labai aiškiai pasakyta, jog skyrybos yra draudžiamos be jokių išimčių. Štai kaip šv. Paulius rašo: “Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru: - taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos” (IKor 7, 10-11). Taigi, jeigu žmona su vyru negali sugyventi, jiems leidžiama atsiskirti, bet juodu vis tiek pasilieka santuokos ryšiu sujungti, todėl vyras negali kitos vesti, o žmona negali už kito tekėti, kol abudu yra gyvi. Tai yra aiškiai pabrėžiama ir kitoje vietoje: “Žmona surišta, kol jos vyras gyvas. Vyrui mirus, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje” (IKor 7, 3).

Skaityti daugiau: Ar Kristus leidžia skirtis?

Aldona Elena Puišytė

AVE, CRUX

Lūtis- ledinė - krito man per veidą
Šiuru ir šalta - Švis kiti krantai...
Kodėl tam kirčiui kirsti, Dieve, leidai? -
Suklupus klausiu, skųsiuos Tau tiktai.

Kodėl bandai mane lyg vargšą Jobą? -
Sudužo visa, ką širdim dengiau...
Nūnai pasaulis kaip calūnas - juodas.
Paguosk mane ar pasišauk, dangau.

Ką kalba gudrūs žemiški guodėjai,
Girdėt nenoriu, jų kalba - paika. -
Kam netekty širdies dar neskaudėjo,
Ką besupras? O, Viešpatie, o kaip.

Pakelti šį kirtį, težinai Tu vienas.
Prie Tavo kojų — su malda - klumpu.
Aplink jau spiečias artimųjų vėlės.
Kartu jos meldžias ties nauju kapu.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Kai kurių linksnių netaisyklinga vartosena

     Vardininkas nevartotinas neapibrėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti. Dažniausiai toks vardininkas būna susijęs su veiksmažodžiais: būti, pasitaikyti, atsirasti, atsitikti, įvykti, pasiekti, daugėti, mažėti, rasti ir pan. Pvz.: Tokios problemos (= Tokių problemų) būna ir kitose šeimose. Mūsų laikais tokios nelaimės (= tokių nelaimių) atsitinka vis dainiau. Esant tokiam nepastoviam orui, padaugėjo įvairios epidemijos (= įvairių epidemijų). Besižvalgydamas po knygynus, suradau labai įdomias knygas (= įdomių knygų).

     Taip pat geriau vartoti ne vardininką, bet kilmininką įvairiems pavadinimams reikšti, pvz.: Sporto klubas “Gintaras” (= “Gintaro” sporto klubas). Spaudos bendrovė “Dirva" (= “Dirvos” spaudos bendrovė). Žurnalas “Laiškai lietuviams” (= “Laiškų lietuviams” žurnalas).

     Galima vartoti vardininką arba galininką laiko tarpui arba kartojimui reikšti: Ketveri metai (Ketvirtus metus) jis čia gyvena. Jis pradėjo mane lankyti kas vakaras (kas vakarą).

Skaityti daugiau: Kalba

Nerimo metų eilėraščiai

Alė Rūta

     Ona Budzilaitė. ILGI NERIMO METAI. Eilėraščiai. “Dobilo” leidykla, Jonava, 1996 m. Dail. Reda Konovalovienė. 70 psl., kaina nepažymėta. Gaunama “Panevėžio spaustuvėje”, Beržų 52, Panevėžys.

Lietuviai - lyrikai, dainos mėgėjai, muzikos, meno kūrėjai. Dabar net kaimuose, miesteliuose rašytojų sąjungos globoja mėginančius rašyti.

Jau mano šeima netelpa į vieną vežimėlį.     K. L. Musteikio nuotr.

Gavau kuklią, dailiu viršeliu knygelę. Trijuose skyriuose apie 70 ir autentiškai nuoširdžių, ir dar silpnokų eilėraščių. Autorė, gimusi prie Sartų ežero Aukštaitijoje (“Sartų lelija”), lankė Mokytojų seminariją, bet 1946 m. buvo. Sovietų areštuota, ištremta. Grįžusi dirbo plytinėj, mezgykloj, slapstėsi tėviškėj, pagaliau, leidus jai mokytis, baigė Maskvos politechnikos institutą ir dirbo tekstilės pramonės srityje. Visą laiką rašė eilėraščius, ir ši knygelė - tartum jos lyrinis dienoraštis. Iš dalies jos likimą išsako jau eilėraščių knygos pavadinimas “Skrido gervės į šiaurę”, “Pėdsakus užpusto vėjas”, “Po žeme upelis". Poetei nemažos įtakos padarė Miškinio eilėraščiai, pvz.:

     Buvo daug dainų dainuotų,
     daug aš jų girdėjau.
     Buvo daug jaunystės, buvo linksmo juoko.
     Pūtė ir šnarėjo vakariniai vėjai,
     Jų kalbos lig šiolei aš dar neišmokau.

Skaityti daugiau: KNYGOS

Paruošė Marija A. Jurkutė

ATSIMINIMAI APIE GARSIUS GAMTININKUS

     Lietuvos knygynai sėkmingai prekiauja atsiminimais apie garsius Lietuvos gamtininkus E. Šimkūnaitę ir Č. Kudabą.

     Ar visiems reikėtų žinoti retųjų augalų vietas? Į šį klausimą habilituota gamtos mokslų daktarė E. Šimkūnaitė yra atsakiusi taip: “Miškininkams reikia pasakyti, bet plačiajai liaudžiai - niekaip. Keletas asilų - visi jaunystėj buvom asilai - parašėm, kad tokioj ir tokioj vietoj rastas retas augalas. Nei to reto augalo, nei aplink jį augusių augalų neliko nė pėdsako. Miškininkai turėtų žinoti retų augalų augavietes, bet kitiems reikėtų būti skūpiems kaip suvalkiečiams ir nerodyti visiems prašaliečiams. Visada atsiras arba labai protingų, arba durnų, kurie išgabens”.

     Šis ir daug kitų pernai mirusios E. Šimkūnaitės pamokymų surašyti “Žiniuonės kalendoriuje”, kurį parengė ir išleido jos kraštiečiai ir gerbėjai. Leidinio sudarytojas, Utenos rajono laikraščio redaktorius D. Čepukas sakė, jog kalendoriaus forma pasirinkta neatsitiktinai: norėta, kad žmonės galėtų kasdien pasiskaityti žiniuonės patarimų. Pateikiama atsiminimų apie ją.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

-    Kuo tamsta skundiesi? - paklausė gydytojas savo pacientą.

-    Oi, ponas daktare, mano nosyje didžiausia votis, per kūną laksto skruzdės, pilve kažkas kliuksi, galva dreba, o nuospaudos taip dega, kad net kibirkštys lekia iš akių, aš negaliu net susilenkti, visuomet esu alkanas. Man atrodo, kad ir inkstai ne visai normalūs... Daktaras plokštelėjo rankomis ir sušuko:

-    O Dievuli! kokia gi puiki tamstos sveikata, kad gali pakelti tokį didelį krūvį ligų!

■ ■

Mokytoja klausia mokinius:

-    Kodėl jau pora dienų nėra klasėje Elenutės? Vienas iš mokinių atsiliepė

-    Ponia mokytoja, aš vakar sirgau ir ją mačiau. Mes drauge sėdėjome kine.

■ ■

Verkdama žmona skundžiasi savo vyrui:

-    Tu daugiau manęs nebemyli! Kai tu matai mane verkiančią, net nepaklausi, kodėl aš verkiu.

-    O mieloji, - atsakė vyras, - tas klausimas jau man kainavo daug pinigų.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

□ Gruodžio 9 d. spaudos konferencijoje Vilniaus arkivyskupijos kurijoje buvo oficialiai pristatytas neseniai išleistas Katalikų Bažnyčios katekizmo lietuviškas vertimas. Katekizmą pristatė Lietuvos vyskupų konferencijos pirm. arkiv. Audrys J. Bačkis ir LVK Švietimo komisijos pirm. arkiv. Sigitas Tamkevičius. Pagal šį katekizmą galvojama rengti vaikams ir jaunimui pritaikytus katekizmus.

□ Gruodžio 7 d. Kaišiadorių vyskupijos jaunimas dalyvavo tradicinėje vyskupijos jaunimo dienoje, kuri šį kartą vyko Kaišiadoryse, Molėtuose ir Krikštėnuose. Šiuo renginiu jaunuoliai norėjo pasirengti susitikimui su Šv. Tėvu per XII Pasaulio jaunimo dieną, kuri 1997 m. rugp. 14-24 d. vyks Paryžiuje. Rengiasi dalyvauti apie 120 Kaišiadorių vyskupijos jaunuolių.

□    Gruodžio 7 d. Kretingos Šv. Antano religijos studijų instituto salėje paminėta Švč. M. Marijos Nepaliaujamos Pagalbos Šv. Pranciškaus seserų kongregacijos 60 m. sukaktis. Kongregaciją 1936 m. gruodžio 8 d. įsteigė kun. Augustinas Dirvelė OFM. Seselės daugiausia dėmesio skiria ligonių slaugymui ir apaštalavimui. Šiuo metu yra 28 seserys. Jų centras Kretingoje, bet veikia visoje Lietuvoje.

□ Sausio mėn. Vilniuje buvo paminėtos pogrindinio leidinio “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” 25-osios metinės.

Skaityti daugiau: Trumpai

Laiškų lietuviams38-ojo konkurso premijų laimėtojai

     Šių metų konkursas ne taip gerai pasisekė kaip praėjusieji - gavome tik 38 straipsnius suaugusiųjų ir vos tiktai du jaunimo. Stengėmės duoti kiek galima daugiau premijų, nors ir nedidelių. Iš viso paskirta 17 premijų. 10 ar 12 straipsnių bus spausdintini, nors ir nepremijuoti. Apie 10 rašinių netiks spaudai.

     Štai tie laimingieji:

I.    (po 200 dol.): Aldona Kamantienė /Downers Grove, IL) ir Ona Balkevičienė (Telšiai).

II.    (po 150 dol.): Valerija Vilčinskienė (Gelgaudiškis) ir Jonas Ivanauskas (Kvėdarna).

III.    (po 100 dol.) : Romualdas Kriaučiūnas (Lansing, Mich.) ir Dalia Staniškienė (Cleveland).

IV.    (po 75 dol.): Vygantas Čaplikas (Vilnius) ir Jūratė Peršonytė (Utena).

V.    (po 50 dol.): Kostas Paulius (Čikaga), Jurga Spamauskienė (Tauragė), Marija Gudiškytė (Kaunas), Kostas Gruodis (Ukmergė), Birutė Žemaitytė (Alytus), Dijana Kančienė (Obeliai), Aušra Lukoševičiūtė (Panevėžys). VI. (po 25 dol.): Dalia Jašinauskaitė (Kaunas), Aušrinė Jurgelionytė (Lazdijų raj.).

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas