1999 / GEGUŽĖ - MAY / VOL. L, NO. 5

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

Šis numeris iliustruotas atitinkamomis nuotraukomis Motinos dienos proga

Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio. Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Bruno Markaitis SJ

    Labai retai-pasitaiko, kad motinai tenka dalyvauti savo sūnaus egzekucijoje, kai prieš jos akis užgęsta vaiko akys, kai prieš jos akis numiršta įsčių vaisius. Tai ne kasdienė tragedija, savo dydžiu, svoriu ir aštrumu pralenkianti kiekvieną kitą žmogaus kančią. Tai ne kasdienė tragedija, tiksliau sakant, jos viršūnė - paskutinis tragedijos veiksmas, prieš kurį įvyko ilga kitų veiksmų eilė. Ne visi veiksmai buvo tragiški. Ne vienas jų nukeliavo į praeitį, palydėtas šviesaus džiaugsmo ir nuoširdaus juoko. Ne vienas jų buvo laime paženklintas, giedrios ramybės pabučiuotas.

    Bet pats pirmasis veiksmas slėpė didelę-kančią ir prasidėjo po tragedijos ženklu. Kiekviena motina, pajutusi pirmąjį gyvybės ženklą po savo širdimi, užgirsta likiminį klausimą: kas bus iš šio kūdikio? Svajonės pradeda maišytis su troškimais, viltys - su sapnais, tikrovė - su vaizduote. Bet virš nekantrumu plakančios širdies tebekabo įkyrus klausimas: kas bus iš šio kūdikio? Ar jis bus ašarų sūnus? Ar ji bus rūpesčių dukra? Kuriuo keliu sūnus pasuks, kai visi gyvenimo vieškeliai į kryžkeles subėgs? Kam dukros ranka teks, o kam -širdis?

Ses. Mercedes    Madona

    Į šį likiminį klausimą motina atsako dviem tikrovėm, kurios nuolat gyvos jos širdyje: meile ir kančia.

Skaityti daugiau: MOTINOS MEILĖ IR KANČIA

Indrė Bartašiūnienė

(Suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

    Inteligentas - šviesus žmogus, šviesuolis. Kasdienine prasme inteligentu vadinamas žmogus, išėjęs bent vidutinį mokslą ir dirbąs darbą. Inteligento vardas siejamas nebe su socialine padėtimi ar dirbamu darbu, o su tomis vidinėmis asmens savybėmis, kurios padaro žmogų šviesų (Dr. J. Grinius).

    Neseniai dar kartą perskaičiau J.Biliūno apsakymą “Ubagas". Pašiurpau pagalvojusi, kiek daug ubagų dabar Lietuvoje! Tikrų ir apsimetusių. Nuoširdžiai prašančių išmaldos ir vaidinančių vargšus!

Motinos rūpestis: kažin kas iš šio mažylio užaugs?

    “Priėjęs prie vartelių, apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atidaryti; paskui, pamatęs mane gulintį, dar labiau nusiminė ir drebančiu balsu paklausė: “Ar galima čia įeiti?"

    Tai buvo ubagas. “Atsirėmiau alkūne pagalvin ir nustebusiom akim žiūrėjau į senelį. Kas tai? Petras Sabaliūnas, kurį iš pat mažumės pažinojau kaip turtingą, pasiturintį žmogų, kursai buvo geriausias mano tėvų kaimynas ir bičiuolis, dabar ubagas?"

Skaityti daugiau: AR KULTŪRINGAS ŽMOGUS ir inteligentas yra sinonimai?

Vena Stačkūnienė

    Teko patirti apkalbas pačiu aukščiausiu lygiu, per spaudą ir įvairiuose susirinkimuose, iš anuo metu galingo žmogaus - saugumo viršininko. Ir be teisės apsiginti. Ir su pasekmėmis: teko išeiti iš darbo, draugės mama uždraudė bendrauti su manimi, kad nepakenktų savo ateičiai, o tėvo ranka pakilo prieš mane. Taip netekau ir namų.

    Buvo jaunystė, kaip ir visų - viliojanti, džiaugsminga, kilnių pažadų vedama. Į ją atėjau iš karo - tai pirmieji mano gyvenimo prisiminimai. O paskui pokaris. Mūsų Biržų miestelio šiaurinė Vytauto gatvės dalis, gal pusės kilometro ilgio, nuolat buvo nuguldyta jaunų vyrų lavonais. Vieni juos vadino miškiniais,kiti banditais.Mes, vaikai, eidavome žiūrėti. Juos net nužudytus saugojo ginkluoti stribiteliai. Kraupu buvo žiūrėti, kai klykianti sena motina ėjo prie sniege numesto, nuplėštais rūbais ir negyvo sūnaus, o stribitelis,įrėmęs šautuvo buožę į moteris krūtinę, stūmė tą nelaimingąją tolyn. Tada pravirkau ir aš. Man buvo penkeri metai. Tai buvo gyvenimo pamoka.

    Mes, pokario vaikai, nežaidėm su lėlėm ir nestatėm smėlio pilių. Mes žaidėm karą, mes buvom ginkluoti.Prie medžio šakos abiejų galų pririšdavom virvutę ir taip pasidarydavom šautuvą.Ir būdavom vokiečiaiarba rusai,ar miškiniaiir stribiteliai.

Skaityti daugiau: KAIP REAGUOTI Į APKALBAS?

Algirdas Paliokas SJ

    Gyvename poatpirkiminėje žmonijoje. Dievas mums jau nėra kažkas nesuprantama ir neregima, kaip tai buvo iki Kristaus. Prieš mūsų vaizduotės akis yra įsikūnijęs Dievas, Dievas su žmogaus kūnu ir žmogaus širdimi. Mes žinome Jo gyvenimą, Jo darbus, Jo mokslą. Meilės įsakymas yra didžiausias, ir mums jau nėra problemų mylėti tai, ką galime įsivaizduoti, apie ką tiek daug žinome iš Šv. Rašto. Jėzaus asmuo mus traukia ir žavi. Kuo labiau Jį pažįstame, tuo lengviau Jo klausyti.

    Prisimename duonos padauginimą. Kas paskatino Jėzų tai padaryti? “Jėzui pagailo jų ir jis išgydė sergančius" (Mt 14,14). Vėliau, vakarui atėjus, jam pagailo alkanų žmonių minios ir Jis ją pamaitino. Ne kartą ir ne du. Jam buvo gaila ligonių, demono apsėstųjų. Jis gydė ir gelbėjo, o labiausiai Jam buvo gaila dvasinėse tamsybėse klaidžiojančios žmonijos. Visas Jo laikas buvo skirtas mokyti, tarnauti, kad kartais nelikdavo laiko ne pavalgyti, o nakties dalį praleisdavo maldoje.

    Ko Jam gaila dabar? Jam gaila šiandieninės žmonijos, kuri nežiūrint jau įvykusio atpirkimo, nepriima Jo arba, priėmę tikėjimą, negyvena pagal jį. Po 2000 metų krikščionybe dar nealsuoja visos žemės tautos. Priešingai, pasaulis vis daugiau nusigręžia nuo Dievo. Po II Vatikano Susirinkimo krikščionybė tarsi buvo atiduota į žmonių rankas, raginant, kad Dievo būtų siekiama laisvai, Meilės Dvasiai veikiant ir žadinant. Dievo tautos dalis naujas laisvo pasirinkimo doktrinas, išsiaiškino savaip: nereikia save apsisunkinti įvairiomis religinėmis praktikomis, nereikia atgailos ir pan., nes ir be to esą galima sekti Kristų. Naujoms idėjoms pasklidus, pasirodė ir pasekmės. Kiek daug Dievui pasiaukojusių paliko šį luomą ir grįžo į pasaulį. Matome, kaip mąžta dvasinis luomas, matome, kokia dvasia jis palaipsniui užvaldomas, matome, kaip ten, kur lengva ir gera gyventi, nebėra atsiliepimų į Dievo šaukimą. Jėzui gaila mūsų, nes pjūtis didėja, o darbininkų mažėja.

Skaityti daugiau: “GAILA MAN MINIOS”

Irena Stančikienė

Toks mažas ir bespalvis mano namas. Link namo kelias-siauras ir duobėtas. Laukuos prijaukintas žirgas ganos. Namuos jau prijaukintos mano bėdos.

Jonas Mačiukevičius

    Kretingos rajone, Padvarių pensione,  dviejų kambarių bute gyvena Alberta ir Gintautas. Jie susipažino Kauno neįgaliųjų vaikų internate. Ir jau dvidešimt metų tęsiasi ši retos šilumos broliška draugystė, kupina meilės ir pasiaukojimo vienas kitam. Tuomet Albertas sirgo, sunkiai vaikščiojo. Jo niekas nelankė: nei tėvai, nei giminės. Gintą, sergantį cerebaliniu paralyžiumi, mama išsivežė į internatą, arčiau namų. Bet Ginto ir Alberto draugystė nenutrūko. Kitiems padedant, skriejo parašyti laiškai. Albertui draugystė su Gintu, padėjo sustiprėti. Jiedu labai užimti žmonės, nes kuria! Gintas -eilėraščius, o Albertas gražiai piešia, siuva, lipdo... Ginto eilėraščius Albertas išverčia socialinei darbuotojai, ši juos užrašo. Išleido ir bendrą knygelę Vienišo ilgesys.

    Kas padeda šiems jauniems vyrams ir kitiems likimo nuskriaustiems žmonėms gyventi? Ar jie laimingi? Taip. Nes jie sugeba nusijuokti vienatvei, liūdesiui, skausmui. Priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Ir yra laimingi, nes užmiršdami savo vargus ir kančias, moka džiaugtis ir šypsotis pro ašaras.

Skaityti daugiau: KAS PADEDA IR KAS KLIUDO SUGYVENTI SU KITAIS?

A.A. Varanavičius

    Doros ir tikėjimo santykį XX amžiuje galima buvo ilgą laiką stebėti tarytum specialaus eksperimento ypatingomis laboratorijos sąlygomis vadinamojoje “blogio imperijoje”, ypač į jos bolševikų gniaužtus patekusioje ideologinės ir dvasinės prievartos slegiamoje Lietuvoje jos okupavimo metais.

    Ne paslaptis, kad čia - kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje - masiškai ir įvairiausias būdais iš ateizuotų šios šalies centrų buvo diegiamas, skatinamas ir platinamas ateizmas, t.y. bedieviška pasaulėžiūra, atmetanti tikėjimą į Dievą ir tradicinių religijų palaikomas dorovines, dvasines bei apeigines normas, buvo raginama keisti tradicines šventes, apeigas bei filosofines ir teologines tezes. Nors religija ir bažnyčia oficialiai nebuvo panaikinta, bet dėl bolševikų vykdomos prievartos atskirų piliečių atžvilgiu laipsniškai iš gyvenimo praktikos buvo išstumta normali tėvų ir vaikų apsisprendimo galimybė arba sąžinės laisvė. Religinį tikėjimą buvo siekiama pakeisti tikėjimo surogatu - bolševikų skleidžiama ideologija ir jos vadų - Markso, Lenino, Stalino masišku garbinimu. Jų garbinimo paunksmėje buvo aukštinami ir vietiniai bolševikų vadai - rajkomų ir kitų organizacijų sekretoriai, jų rankose sutelkiant kadrų, biurokratinio aparato, ekonomikos, kultūros, teisės ir kitus valdymo klausimus.

Mama - mokytoja.

    Atvirai skelbdami vadinamąją proletariato diktatūrą, visas bolševikų aparatas skiepijo jaunimui ir gyventojams aklą tikėjimą, jais pačiais ir jų platinama ateistine pasaulėžiūra bei dirbtinai sukurtu komunistinės moralės kodeksu. Moralės srityje ypač buvo propapguojama Lenino kalba III komjaunimo suvažiavime, kurios pagrindinė tezė tokia: viskas doroviška, kas padeda kurti komunizmą. Tačiau komunizmo tikslus ir uždavinius formuoja ir platinta “ne-klystančioji” bolševikų partija ir jos vadai. 

Skaityti daugiau: AR DORA ĮMANOMA BE TIKĖJIMO?

Antanas Marčiulaitis

    Šimtametis senukas, paklaustas, kaip tvarkė savo gyvenimą, jei sulaukė tokio solidaus amžiaus, paaiškino:

    - Nepiktnaudžiavau alkoholiu, nerūkiau, racionaliai ir saikingai maitinausi, daug dirbau, judėjau, mankštinausi gryname ore. O svarbiausia - stengiausi išlaikyti pakilią nuotaiką, visą laiką buvau nepalaužiamas optimistas, į nesėkmes žiūrėjau kaip į laikiną, praeinantį dalyką.

    Manau, kad šito senuko teiginio neužginčytų nei gydytojai,, nei psichologai. Jau nuo seno žinomas posakis, kad juokas ir linksmumas atitolina nuo gydytojų ir nuo vaistinių.

    Visiems aišku, kad su linksmu, kultūringu sąmojingu žmogumi visada maloniau bendrauti, negu su paniurėliu, į viską žvelgiančiu pro juodus akinius. Optimistas pagyvina tarpusavio ryšius; o jei dar sugeba panaudoti, kur tinka, šmaikštų, bet neužgaulų žodį, sentenciją -jis tampa varomąja jėga, pokalbiui suteikia dvasinio gaivumo.

Skaityti daugiau: OPTIMIZMUI - PLATŲ KELIĄ

CHIARA LUBICH

"Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras" (Jn 10,9)

    Tie, kurie klausėsi Jėzaus žodžių, žinojo tą Jo minimą vartų panašumą; pats Viešpats yra tie vartai, per kuriuos teisieji galės įeiti. Jėzus save vadina vartais ir tam duoda naują reikšmę. Jis yra tie išganymo vartai, kurie atidaryti ganyklai, kurioje dvasinės gėrybės gausiai duodamos. Jis yra vienintelis tarpininkas, ir per jį vyrai bei moterys gali eiti pas Tėvą. Jis yra tasai įėjimas pas Tėvą, sako Ignacijus iš Antijochijos, per kurį įėjo Abraomas, Izaokas, Jokūbas, pranašai, apaštalai ir visa tikinčiųjų Bažnyčia.

    “Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras”.

Skaityti daugiau: Vartai į amžiną laimę

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

 Vaida Timinskaitė

“Didelė mums laimė, kad mes esame krikščionys. Iš Dievo malonės esame gausiai apdovanoti ir žinome, kam gyvename ant žemės ir kokia kilni paskirtis mūsų laukia

Iš"Katalikų Katekizmo"

    Prieš keturiolika metų buvo diena, kai aš skardžiu riksmu pranešiau apie savo atėjimą į pasaulį. Mane sutiko motinos šypsena - buvau laukiama, mylima. Po mėnesio atsirado dokumentas, liudijantis, kad aš esu pakrikštyta. Krikštas yra durys į bažnyčią, į tikėjimą. Vadinasi, per savo krikšto tėvus aš išpažinau tikėjimą, atsisakiau piktosios dvasios bei nuodėmės ir pasižadėjau gyventi kaip Dievo vaikas. Tai buvo mano pirmasis žingsnis į Dievo namus, per kunigą mane pasveikino visa tikinčiųjų bendruomenė. Taigi aš jau Dievo vaikas ir turėsiu vykdyti savo uždavinį žemėje: turėsiu Dievą vis labiau pažinti, jį garbinti. Bet aš tai supratau tik daug vėliau. Tėvai rūpinosi manimi. Bėgo laikas. Aš vis augau. Mama mane mokė tik gėrio ir grožio. Gėrį ir šilumą ji dalijo man ir to paties laukė iš manęs. Aš mylėjau savo lėles ir pliušinius meškiukus, o vakarais, kai languose imdavo gesti šviesos, mama mane guldydama mokė žegnotis, skaitė maldeles. Taip mano pasaulyje atsirado žodis Dievas.Taip aš sužinojau, kad Dievulis mane lydi, mane sergsti, kad mato visus negerus mano darbus. Mama man liepdavo saugoti gerumą. Todėl aš visada norėjau būti gera. Tik gal ne visada pavykdavo.

Motina - šeimos kunigas.

Skaityti daugiau: KAIP PRARANDAMAS IR ATRANDAMAS TIKĖJIMAS

Rita Maleiškienė

    Gyvybė yra brangiausia Dievo dovana. Tai pašaukimas būti. Būti Dievo sukurtame pasaulyje. Būti su Dievu.

    Dievas yra Gyvybė ir gyvybės šaltinis. Dievas pašaukia mus iš nebūties, ir tampame panašūs į Jį. Taigi Dievas yra vienatinis šios gyvybės Viešpats: žmogus negali su ja daryti ką užsimanęs.

Mokosi būti mama...

Natūralus šeimos planavimas

    Kalbėdamas apie vaikų skaičių, II Vatikano Susirinkimas pastebi kad, “sprendimą Dievo akivaizdoje galutinai turi padaryti patys sutuoktiniai” (Gaudium et spes).Jų vadovas turi būti sąžinė, besiremianti dieviškuoju įstatymu. Sutuoktiniai turi būti įsitikinę, kad “negali būti tvirto prieštaravimo tarp dieviškojo įstatymo, kuriuo remiasi gyvybės perdavimas, ir to, kas tarnauja tikrai santuokinei meilei” (ten pat).

Skaityti daugiau: PAGARBA ŽMOGAUS GYVYBEI

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

NETEIKTINI ŽODŽIŲ IR JUNGINIŲ VERTINIAI

    Apystova aplinkybė: Nusikaltimo apystovas (= aplinkybes) tiria ekonominių nusikaltimų skyriaus darbuotojai.

    gerbūvis = 1. gerovė: Reikėtų daugiau rūpintis žmonių gerbūviu (=gerove)\ 2. aplinka: Tik noro pritrūko sutvarkyti namo gerbūvį (=aplinką); 3. aplinkotvarka: Ieškoma lėšų sostinės gerbūviui (=aplinkotvarkai).

    įstatymdavys, -ė, įstatymleidys, -ė = įstatymų leidėjas, -a: Įstatymdaviai (=Įstatymų leidėjai) turi susirūpinti, kad ne visi gerbia valstybės įstatymus.

    įstatymdavystė, įstatymleidystė = įstatymų leidimas, leidyba: įstatymdavystė (=Įstatymų leidimas) - nelengvas darbas, tačiau kilni pareiga. Įstatymleidystė (=Įstatymų leidyba, leidimas) Lietuvoje turi senas tradicijas.

    išsireikšti = pasakyti, pareikšti: Ji ne visai tiksliai išsireiškė (=pasakė). Ar galima taip išsireikšti (=(pa)sakyti)l Kaip čia buvo išsireikšta (=pareikšta, pasakyta), statybos nejuda iš vietos.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė Marija A. Jurkutė

Kaip išsilaikyti visuomenėje.

Taisyklių sąvadas (tęsinys)

    Telefonas

    Daugelis naudojasi šiuo prietaisu tam, kad pabrėžtų savo asmens svarbą. Dėl to nieku gyvu neatsiliepkite iš karto, nes nenaudėlis aname laido gale bemat supras, jog budite prie aparato laukdamas nesulaukdamas, kada kas teiksis paskambinti.

    Jeigu skambinate pats, kuo ilgiau neprisistatykite: tuo būdu suinteresuosite pašnekovą ir įpūsite gyvybės kibirkštį šiam bedvasiam bendravimo būdui. Visuomet šnekėkite taip, tarsi jūsų telefoniniai pokalbiai būtų pasiklausomi, ir to dėlei laidykite kuo daugiau sąmojų, nes tie, kuriuos tarnyba verčia kiaurom parom sėdėti prie telefono ir klausytis įvairių tauškalų, be galo mėgsta ir vertina sąmojį.

    Pyktis

    Nors pykčio protrūkiai nuo seno yra privačių kompanijų vadovų privilegija, galima juos parekomenduoti ir jų tarnautojams - jeigu galimybė išlėkti iš darbo suteiks jiems malonumo.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Egzaminatorius klausia jaunos studentės, laikančios egzaminus vairuotojos teisėms įsigyti:

-    Štai jūs važiuojate šimto kilometrų per valandą greičiu. Staiga pajuntate, kad greitai nukris ratas. Ką jūs darote?

-    Žinote, - atsako jauna moteris, man tai visai nesvarbu.

-    Nejaugi tikrai taip manote?

-    Žinoma! Aš niekada nevažiuoju be atsarginio rato...

*

Du studentai stovi prieš teisėją.

-    Ar turite advokatą? - klausia teisėjas.

-    Neturime. Ir nereikia. Mes norime, kad teismas žinotų visa tiesą.

*

-    Kiek jums metų? - teiraujasi tardytojas liudytojos.

-Man... sukako... trisdešimt dveji, - ji atsako.

-    Na taip, galbūt, bet kuriais metais tai buvo!

Skaityti daugiau: Šypsuliai

* Gruodžio 28 - sausio 1 d. Užpaliuose, Utenos rajone, vyko Kun. A. Lipniūno kultūros centro organizuota Jaunimo žiemos akademija “Iššūkiai 2000-ųjų metų išvakarėse”. Jos tikslas buvo gilinti tikėjimą, panagrinėti aktualius Bažnyčiai ir visuomenei klausimus, mokytis gyventi bendruomenės dvasia. Akademijai daug talkino Užpalių pedagogai ir klebonas kun. E. Rimkevičius.

* Pranciškonų vadovybės metiniai posėdžiai šiemet vyko vasario 23-24 d. Kennebunkporte, ME, vienuolyne. Dalyvavo iš Lietuvos provincijolas kun. Br. Jurčys, patarėjas kun. A. Kungys ir sekr. kun. M. Jurevičius, iš JAV viceprovincijolas kun. PI. Barius, patarėjas kun. Pr. Giedgaudas, kun. J. Bacevičius ir ižd. R. Šakalys.

■    Prieš metus, pakeitęs dabartinį vysk. Joną Borutą, Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu tapo išeivijos lietuvis kun. Antanas Saulaitis, SJ. Po 56 m. sugrįžęs į Lietuvą, jis rūpinasi jėzuitų parapijų reikalais, klebonauja Vilniaus Šv. Kazimiero ir Šv. Jonų bažnyčiose, mėgina keisti sustabarėjusias religines tradicijas.

■    1998 m. gruodžio 20 d. lietuvių Šv. Petro parapijos klebonu Bostone buvo įvesdintas kun. Steponas Žukas, gimęs Worcester, MA, kunigu įšventintas 1992 m. Kard. Bernard Law ir vysk. William Murphy, suprasdami, kaip svarbu jauną kunigą paruošti lietuvių sielovadai, sudarė sąlygas vienerius metus gyventi Vilniuje, studijuoti universitete, geriau susipažinti su lietuvių kalba bei papročiais. Tik praeitą vasarą jis grįžo iš Lietuvos. Prel. Alberto Kontauto (Gontons) pastangos nulėmė, kad į jo, išeinančio į poilsį, vietą būtų paskirtas šis jaunas kunigas.

Skaityti daugiau: Trumpai

LAIŠKŲ LIETUVIAMS KONKURSO REZULTATAI

Kaip kiekvienas metais, taip ir šiemet nutarta apdovanoti kiek galima daugiau konkurso dalyvių, nors mažesnėmis premijomis. Vertinimo komisija (Genutė Jokūbaitytė, Aldona Jurkutė, Juozas Masilionis ir Aldona Šmulkštienė) paskyrė tokias premijas:

Suaugusieji

I.    (200 dol.): Indrė Bartašiūnienė, Vilnius.

II.    (po 150 dol.): Greta Bagdonaitė, Kaunas. Giedrė Kazlauskaitė, Kybartai.

III.    (po 100 dol.): Valerija Vilčinskienė, Šakių rajonas. Nijolė Sabonytė, Kaišiadorių rajonas.

IV.    (75 dol.): Antanas Marčiulaitis, Kauno rajonas.

V.    (po 50 dol.): Giedrė Mičiūnienė, Zarasai. Nijolė Rutkauskienė, Kaunas.

VI (po 25 dol.): Neringa Vilkytė-Augustinavičienė, Anykščių rajonas. Rožė Poškienė, Klaipėda, Doloresa Kazragytė, Kaunas. Jolanta Podleskytė, Vilnius. Jurga Sparnauskienė, Tauragė. Birutė Narkūnienė, Panevėžys. Pranas Pučiliauskas, Vilkaviškis. Vidas Kondratas, Vilniaus rajonas. Robertas Urbonavičius, Kaunas.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas