Irena Stančikienė
Toks mažas ir bespalvis mano namas. Link namo kelias-siauras ir duobėtas. Laukuos prijaukintas žirgas ganos. Namuos jau prijaukintos mano bėdos.
Jonas Mačiukevičius
Kretingos rajone, Padvarių pensione, dviejų kambarių bute gyvena Alberta ir Gintautas. Jie susipažino Kauno neįgaliųjų vaikų internate. Ir jau dvidešimt metų tęsiasi ši retos šilumos broliška draugystė, kupina meilės ir pasiaukojimo vienas kitam. Tuomet Albertas sirgo, sunkiai vaikščiojo. Jo niekas nelankė: nei tėvai, nei giminės. Gintą, sergantį cerebaliniu paralyžiumi, mama išsivežė į internatą, arčiau namų. Bet Ginto ir Alberto draugystė nenutrūko. Kitiems padedant, skriejo parašyti laiškai. Albertui draugystė su Gintu, padėjo sustiprėti. Jiedu labai užimti žmonės, nes kuria! Gintas -eilėraščius, o Albertas gražiai piešia, siuva, lipdo... Ginto eilėraščius Albertas išverčia socialinei darbuotojai, ši juos užrašo. Išleido ir bendrą knygelę Vienišo ilgesys.
Kas padeda šiems jauniems vyrams ir kitiems likimo nuskriaustiems žmonėms gyventi? Ar jie laimingi? Taip. Nes jie sugeba nusijuokti vienatvei, liūdesiui, skausmui. Priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Ir yra laimingi, nes užmiršdami savo vargus ir kančias, moka džiaugtis ir šypsotis pro ašaras.
Tokie pavyzdžiai verčia susimąstyti apie daugelį dalykų. Gyvename įvairių įvykių rutinoje. Mus visada supa daugybė žmonių: gatvėje, namuose, poilsiavietėse, kavinėse, bažnyčioje. Bet dauguma jaučiasi vieniši. Vieniši tarp žmonių. Kodėl? Kas padeda ir kas kliudo mums sugyventi su kitais?
Esam tokie, kokie esam,
Ir išaušta diena lyg naktis,
mes bevardžiai minioj ir beveidžiai
tarsi žvaigždės Visatos glėby.
Saugom mintį kalbėdami frazėm
ir retai apkabinti pravirkstam,
ir retai draugų neišduodam
kaip apgirtą išduodame mintį.
Birutė Steponavičienė
Gyvename savyje užsisklendę, užsitvėrę nuo kitų sienas. Tiek žodžių, bendravimo, tiek tikrų tikriausias plytų tvoras. Bijome būti išduoti, išjuokti. Pats gyvenimas to išmokė. Svarbiausia - mūsų širdyse įsikerojo pavydas. Pavydime kaimynui, draugui, draugei, nepažįstamam praeiviui. Ir nesvarbu ko: gero vyro, žmonos, vaikų, svetimo turto, rūbų, šypsenas ar nuoširdaus juoko.
Kad ir mūsų kaimynės elgesio pavyzdys. Visą amžių patys dirba sunkiai, vos galą su galu suduria. Kodėl? Daugelis nesupranta tai. Pamąstau, o gal todėl, kad jos vyras girtuoklis, prageria tiek ir tiek, - nors kitą rytą matai jį triūsiantį nuo pat aušros: ravi daržus, pjauna dalgiu žolę, nes mašina pjauti brangu. Ir suprask žmogau, bet nutyla. Kada kaimynei blogai - susirgo telyčaitė, paršelis, atbėga - padėk. Eini, padedi, o kaip žmogui bėdoje nepadėsi. Atvažiavo dukra — paskolink kiaušinių, atneši, gal ir pieno įpilk, gerai būtų ir vištą jei papjautum - grąžinsiu. Laukiu jau kokius 6 metus, tegu. Negaila, bet kam apgaudinėti, kad grąžins. Tik neseniai išgirdau, kad pati esu “skūpa”, su manimi sunku atsiskaityti. Še tau boba ir devintinės. Taigi, kai kaimynėlei bloga - ji visada šalia. Bet jeigu jai sekasi gerai - nežiūri į tavo pusę, net apsirikusi. Dar blogiau, jei išgirdo, kad man kas nors pasisekė: gavau gerai apmokamą darbą, ar - pažaliuoja veidas, nė žodžio nebegali ištarti. Manau, kad šalia pavydo visada kartu ir gobšumas. Bet ieškai žmoguje ir gerų savybių. Tikiu, kad gėrio yra daugiau nei blogio. Juk auginame atžalas, ką mato jie? Gėrio ir blogio daigai išdygsta šeimoje, o toliau auga ir lapoja visuomenėje. Kiekvienas daigas suranda savo terpę.
Tėvų pasėta gėrio, meilės sėkla turi imunitetą blogiui. Blogio yra mažiau nei gėrio. Tačiau gėris nepastebimas, jis yra norma. Blogis greit pastebimas, iš kitų išsiskiria.
Blogis - tai mūsų viduje, pasąmonėje glūdinčios mintys, susikaupę jausmai, mus įžeidusiam žmogui. Viduje mes pykstame, kunkuliuojame. Ir ateina tokia akimirka, kada mes sprogstame lyg ugnikalniai. Įsiliejame ant šalia esančių žmonių, nors dažnai nebūna tų, kurie mus įskaudino. Apie pasekmes susimąstome tik tada, kai jau viskas išsakyta ar padaryta. Neveltui yra sukurta daug patarlių, kad “žodis-gydo, žodis-žeidžia”, kirvio padaryta žaizda užgyja, žodžiais įskaudinta širdis- niekada”.
Kaip dažnai norime, kad vaikai būtų geresni už mus, protingesni, laimingesni. Kiek kartų mamos susibara tarpusavyje dėl vaikų! Gindamos savo mažylį dažnai neįsiklauso kieno buvo tiesa. Yra sakoma, kad “maži vaikai, maži vargai”. Tačiau tai ne visiška tiesa. Juk yra patarlė “lenk medį kol jaunas”. Todėl tėvams tenka sunkiausia pareiga - užauginti dorą, darbštų dėmesingą vaiką. Būti tėvais, o ne gimdytojais. Be meilės sau, artimui, Dievui niekas gyvenime nepasisektų.
Žmogus tikėjime atranda atsvarą savo problemoms, bėdoms. “Dievas mus moko savo Kalėdų nakties stebuklingu užgimimu, išlikti didžiu žmogumi, Dievo vaiku. Tarp žmogaus vargingos buities ir aplinkinio pasaulio, stokojant daugelio, atrodytų, būtinų dalykų. Niekados nestokoti meilės Dievui ir artimui”. Meilė tikrai padeda sugyventi su kitais. Reikia prisipažinti vieni kitiems meilėje, reikia apie tai kalbėti ir demonstruoti, o ne gėdytis. Meilės sąvoka plati. Gaila, kad dauguma jaunuolių susižavi vienas kitu, nesupratę tikrosios meilės galios. Meilę supranta tik fiziniu aspektu. Gąsdina spaudoje pateiktų statistikų skaičiai: 4 santuokos, 7 ištuokos, nulis santuokų, 3 ištuokos. Kas atsitiko? Nebėra šeimose pagarbos vienas kitam, nuoširdumo, pakantumo, pasitikėjimo. O jie patys didžiausi darnios šeimos sąjungininkai.
Aš visada džiaugiuosi draugės Dalios ir Rimvydo šeima. Augina 3 sūnus, kaip ąžuolus. Šeimoje visi pasiskirstę pareigomis, vienas kitam padeda. Tarp vaikų užsiplieskia taip pat karai. Bet vaikai turi gerą pavyzdį - tėvus, kurie auklėja ne tiesomis, kaip reikia sakyti, daryti, - bet savo gyvenimo pavyzdžiu. Kiekvieną sekmadienį tėvelis su mažaisiais sūnumis klauso bažnyčioje šv. Mišių, o mama su vyriausiuoju sūnumi gieda ir groja vargonais. Problemų, piniginių sunkumų iškyla ir jiems, bet jie sugeba neįskaudinę vienas kito jas išspręsti. Dar daug gražių žodžių galiu pasakyti apie šią šeimą.
Ir kaip kontrastas išplaukia giminaitės šeima. Motinai nepasisekė šeimyninis gyvenimas. Augino dukrą ir sūnų. Moteriai sunku vienai, tai draugų, padedančių atsipalaiduoti nuo rūpesčių, visada atsirasdavo. Ir vis su gėlėm, šampano buteliu, vaikams saldainių atnešdavo. Užaugo dukra neparuošta šeimai, nusipieštu gero tėčio įvaizdžiu. Ištekėjo. Vyras tas pats kasdien, ir valgyti prašo, ir rūbus skalbti reikia, o ji to daryti nepasirengusi. Vyras ne iš tų kantriųjų, vis auklėja. Nelaiminga ji, nelaimingas jis, o jų auginama dukra lyg laukinuke, kol tėvai kovoja - vaikas daro ką nori. Pradeda kovoti kiekvienas už savo tiesą. O kovos būdu pasirenka pagal savo charakterį, doros suvokimą.
Man atmintin įsirėžė profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiai: “Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Lemties nėra - yra pasirinkimas”. Kiti tikina, kad žmogus yra pats savo laimės kalvis. Kodėl laimės negalima nudrožti, laiku ją “nutverti”. Užsižiopsom, ir ji praeis pro šalį. Daug kam trūksta šito jausmo - laimės. Linkime mes jos vieni kitiems įvairių progų metu. Bet ji neapčiuopiamas dalykas, suvokiamas tik pačiam žmogui. Ar ji padeda sugyventi su kitais? Taip. Ypač jei tu kartu džiaugiesi artimo laime.
Mano gimtinėje gyveno Močiutė. Visi miestelio žmonės ją vadino ne vardu, pavarde, o paprasčiausiai - Močiute. Ji sugyveno su visais, buvo visų laukiama. Nes ji, daug vargo gyvenime patyrusi, nuo mažens nedidukė, trapi, išsaugojo neapsakomą širdies gerumą ir meilę viskam, kas gyva. Visada ji buvo švytinti, gera, paprasta, nuoširdi. Su ja smagu būdavo laimės akimirką, drąsu - nelaimėje ir skausme.
Nuo rūpesčių apsunkusi siela visada ieško prieglobsčio gerų žmonių apsuptyje. O jų yra, ir gana nemažai. Apie mamos draugę Onutę, dabar jau iškeliavusią Anapilin, galiu pasakyti:
“Tave lyg saulę, aš išvydusi džiaugiuos
Po mėnesį lietingo, apsiniaukusio,
Vien liūdesį į sielą man atnešusio
Dangaus...”
Dovilė Berkutė
Ji pati visados gyveno dorai ir klystančiam ištiesdavo pagalbos ranką. Pasitempusi, pasipuošusi sutikdavo kiekvieną svečią. O kokių patarimų skraistę ji turėjo! Ji be jokio atlygio kiekvienam pagelbėdavo bėdoje, patardavo kaip elgtis bet kurioje situacijoje. Ir niekada neapsirikdavo. Giminių mažai turėjo, bet draugų! Lyg toje dainoje, kurią dainuodavo Ala Pugačiova: “Turėk daug draugų, o ne daug pinigų”. Laiminga buvo Onutė, galėdama padėti kitiems. Skaudžiai išgyvendavo, matydama, kiek vyksta teismų tarp brolių ir seserų, tėvų ir vaikų. Kiek godumo, išskaičiavimo, pykčio. Juk juos visus motinos augino, kad kaip toje pasakoje - visų krūvoje neperlaužtų svetimi, kad gyvenime vieni kitiems padėtų.
Anksčiau tik grožinėje literatūroje, skaitydavome apie vargšus, elgetas, bedarbius. Nebuvo alkoholikų, narkomanijos problemos, o dabar tik apie tai tekalbama. Vadinasi, gyvenome užsisklendę, nematydami kitų skausmo, vienišumo. Nuteisti, pasmerkti mokame greitai. Norėčiau pacituoti kunigo Žygo mintis: “Elgetai, alkoholikui pirma nupirk duonos, o paskui žiūrėk, gal jam ir dvasiškai gali padėti”. Ugdykime savyje meilę ir pagarbą kiekvienam žmogui ir stenkimės suprasti, kad jis nėra mažesnis už tave.,
Apaštalas Paulius sako: “Kas aš būčiau, jei neturėčiau meilės?” Krikščionys kalba apie artimo meilę, pagarbą. Kristus mokė apie Dievo meilę, ir meilę priešams, atlaidumą. Sis jausmas, jei tik žmogus gali jį puoselėti, tampa atsvara bet kokiai destrukcijai, susvetimėjimui, susipriešinimui.
Mes gyvename dabartimi, lekiame ateitin. Bet dabartis ir ateitis remiasi j praeitį, į kurią verta atsigręžti. Verta atsigręžti į senolių patarimus, jų gyvenimo būdą, moralinius principus. Lengviau draugą atstumti, negu jį surasti. Kas gi kliudo sugyventi su kitais? Tai mūsų egoizmas, pavydas, pyktis, gobšumas, savęs perdėtas vertinimas, nemokėjimas išklausyti kitų.
“Apnuoginę sielą, akimirką
pasijuntam kitų išjuokti
Bet visada po lietaus sušviečia saulė, po nakties išaušta rytas. Taip ir mūsų jausmai vis keičiasi. Tai mes pykstame, tai atleidžiame, tai apkalbame - tuoj gailimės. Ir šitas mūsų nuoširdumas, atgaila, atjauta, pakantumas, meilė padeda sugyventi su kitais. Kokie bebūtume pikti, bet mums rūpi ir šalia esantis žmogus. Reikia stengtis kontroliuoti save: ne tik veiksmus, bet ir žodžius, net ir mintis. Laimingi žmonės turi dvasinę ramybę. Dvasinis bendravimas reikalingas kaip oras ir vanduo. Bendraudami įžiebiame nuoširdumo kibirkštėlę vienam, o šis tuo gerumu gali pasidalyti su savo artimu.
Ir visada tebūna šypsena, kuri džiugintų mus,
Draugas šalia mūsų.
Širdžių liepsna, kuri šildytų visus,
Malda, kurią galėtume kalbėti.