religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1999 / LIEPA-RUGP. - JULY-AUGUST / VOL. L, NO. 7
|
217 |
Juozas Vaišnys SJ |
|
|
220 |
Antanas Marčiulaitis |
|
|
224 |
Kęstutis Trimakas |
|
|
226 |
Aldona Jurkutė |
|
|
229 |
Giedrė Kazlauskaitė |
|
|
233 |
Romualdas Kriaučiūnas |
|
|
235 |
Agnesa Daukantienė |
|
|
240 |
Chiara Lubich |
|
|
241 |
Ieva Baliūnaitė |
|
|
242 |
Red. |
|
|
244 |
Red. |
|
|
248 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
251 |
Red. |
|
|
252 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas Zigmo Degučio ir Genutės Jokubaitytės nuotraukomis iš Laiškų lietuviams metinės šventės.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.
Juozas Vaišnys SJ
Paprastai Laiškų lietuviams vasariniame numeryje (liepos-rugpjūčio mėn.) vedamasis būdavo apie poilsį ir atostogas. Pvz., 1975 m. rašėme, kad Šv. Raštas sako, jog Dievas, per šešias dienas sukūręs pasaulį, septintąją ilsėjosi. Be abejo, Dievui poilsis nebuvo reikalingas, tik Jis norėjo žmogui duoti pavyzdį, kad reikia ne tik dirbti, bet ir poilsiauti. Juk žmogus nėra kokia nors mašina ar perpetuum mobile, jis negali be pertraukos dirbti. Jeigu kas giriasi, kad jau daug metų neturi jokių atostogų, tai jį reikėtų labai rimtai perspėti, jog čia nėra ko girtis. Jis turėtų tuoj keisti savo gyvenimo būdą, kol dar visiškai nesugadino nervų sau ar kitiems.
Kitoje vietoje buvo rašyta, kad žmogus yra neriboto Dievo ribotas kūrinys. Jo gyvenimo pareiga yra veikla ir darbas. Bet ribotam žmogui nuolatinis darbas neįmanomas. Tad ne mažesnė pareiga yra ilsėtis negu dirbti. Jeigu nebus poilsio, nebus nei darbo, nei veiklos. Poilsis jam yra būtinai reikalingas, kad sveikame kūne ir siela būtų sveika. Nuo atostogų priklausys ir ateinantieji metai. Tad ribotam žmogui būtinai reikia ir atostogų, ir poilsio, kad šiame ribotame pasaulyje jis galėtų toliau nueiti amžinojo gyvenimo neribotos laimės kryptimi.
Didžiąją Jaunimo centro salę užpildė Laiškų lietuviamsbičiuliai ir gerbėjai.
Antanas Marčiulaitis
Dar ir šiandien kai kas bando spręsti dilemą: ar nebuvo galima Lietuvoje išvengti aukų tuoj po antrojo pasaulinio karo, ar būtinai reikėjo pokarinio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos)? Pabandykime bent glaustai žvilgterėti j šią politinę anomaliją moraliniu požiūriu, pasitelkdami istorinius faktus.
SSRS vyriausybė 1940 m. birželio 15 d. įteikė Lietuvai ultimatumą tuoj po raudonosios armijos dalinių įvedimo į jos teritoriją. Tai buvo dvidešimtame amžiuje negirdėtas mažos valstybės pažeminimas ir didžiulės imperijos juodų kėslų bei suktumo pademonstravimas. Po dviejų dienų svetimų šeimininkų statytinis Dekanozovas sukurpė naują Lietuvos vyriausybę pagal Kremliaus modelį, be tautos atsiklausimo, be referendumo. Tų pačių metų liepos 14-15 d.d. Maskvos satrapai, vietinių komunistų apsišaukėlių padedami, pravedė Lietuvoje liaudies seimo rinkimus. O jau liepos 21 dieną neteisėtai išrinkto seimo pritarimu Lietuva buvo įjungta į SSRS sudėtį. Šitaip buvo galutinai palaužta mūsų valstybės nepriklausomybė, šitaip nusileido 22-jus metus švietusi laisvės saulė ir sutrikdytas taikios ir darbščios tautos gyvenimas.
LL šventės organizatoriai ir programos atlikėjai. Iš kairės: Aldona Jurkutė, Svajonė Kerelytė, Redaktorius, Nijolė Penikaitė, dr. Vilija Kerelytė, prof. Algis Zaboras.
1941 m. birželio 14-17 d. Lietuvai buvo suduotas pirmas skaudus smūgis - masinis žmonių trėmimas. Tąsyk buvo ištremta apie 36,000 tautiečių. Šia savo šėtoniška akcija SSRS dar labiau atidengė savo tikrąjį politinį veidą, galbūt to nesitikėdama. Ar ne paradoksas: svetima valstybė sulaužė taikos ir nepuolimo sutartį, pasirašytą 1920 m. liepos 12 d., okupavo Lietuvą ir, negana to, dar apkaltino neklusnumu. Visai nekaltus žmones, tautos elitą, deportavo į tolimąsias šiaurės-rytų rajonų dykvietes badui, šalčiui, sunkiems ir alinantiems darbams vien už tai, kad jie mylėjo savo tėvynę, buvo darbštūs, taikūs. Gyvų išliko vos kas dešimtas, visi kiti išmirė. Klausėme tada, klausiame ir dabar: kodėl? už ką?..
Kęstutis Trimakas
Žodis Eucharistijos aukoje Laiškų lietuviamsšventėje, 1999 m. gegužės mėn. 2 d., Čikagoje.
Brangūs Laiškų lietuviams Bičiuliai! Susibūrę prie Kristaus altoriaus Laiškų lietuviamsšventėje pamąstykime apie laiškų gilią prasmę. Šis žurnalas dabinasi labai prasmingu pavadinimu: “Laiškai...”
Laiškas yra vieno asmens adresuotas raštas kitam asmeniui arba kitiems asmenims. Laiškas tuo brangesnis, kuo brangesnis yra rašantysis tam, kuriam rašoma: sūnaus laiškas motinai, mylimo asmens - mylimam. Ir laiškas tuo svarbesnis, kuo svarbesnė juo perduodama žinia: pavyzdžiui, jei nelaimės ištiktasis parašo, kad išliko gyvas.
Laiškų lietuviams šventės mišias koncelebruoja prel. Ignas Urbonas, kun. Kęstutis Trimakas ir kun. Algirdas Paliokas SJ.
Šventasis Raštas yra Dievo laiškas mums
Dabar, kai jau išspausdintas viso Šventojo Rašto lietuviškas vertimas vienoje knygoje, matome, kokia ji stora. Kai žvelgiame į ją tik kaip į knygą, galime likti šalti, abejingi. Kai suvokiame, kad tai Dievo įkvėptas, mums asmeniškai adresuotas raštas - kad tai Jo laiškas mums, jis tuoj mums tampa nepaprastai brangus ir reikšmingas. Taip yra: visu Šventojo Rašto įkvėptu turiniu dieviškasis Autorius kreipiasi į mus. Tai per daugelį tūkstančių metų parašytas Dievo laiškas mums, kaip Jis kreipė visos žmonijos istoriją tam, kad kiekvienas blogio nelaimės ištikti nežūtume, bet būtume asmeniškai Jo Sūnaus išgelbėti.
Aldona Jurkutė
“Gerieji Jūsų darbai bus pamiršti rytoj, - vis dėlto darykite gerus darbus”.
(Motina Teresė)
Ar bus paskelbtas 40-jo sukaktuvinio Laiškų lietuviams straipsnių konkurso temos Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose. Kada? Kuriuose? Ar atsilieps į jas Lietuvos jaunimas? Kiek viltingų laiškų sulauksime? Kuri tema rašantiems pasirodys artimiausia? Ar paragins, paskatins jaunąjį Amerikos atžalyną rašyti čia esančių lietuviškų mokyklų mokytojai?
Ar nepasivėlins pavasaris? Ar laiku pražys šių metų šventei užplanuoti (Aukščiausiojo prašyti, išmelsti ...) violetinės spalvos žiedai? Ar nebus per daug pailsęs redaktorius kun. J.Vaišnys, kuriam sulig kiekviena diena sunkiau suvaldyti plunksną bei svetima valia jam užkrautus darbus ir nelengvas mintis?
Meninės programos atlikėjai: solistė Nijolė Penikaitė ir akompaniatorius prof. Algis Zaboras.
1999-jų gražią, šiltą, saulėtą gegužės 2 d. popietę tradicinė Jaunimo centro scenos gilumoje iškelta paukštė su tik man įžūrimu šakelės snape krustelėjimu, džiugiu akies mirktelėjimu, tik man tegirdimais garsais iščiulbėjo atėjus tinkamam laikui kokį pusšimtį “ar” su klaustuku pakeisti paprastu nuoširdžiai ištartu “ačiū”.
Skaityti daugiau: Pamąstymai po 40-osios Laiškų lietuviams šventės
(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Giedrė Kazlauskaitė
Žmogui gyvenant nėra tiek laiko
kad viskam užtektų laiko
Ir nėra laiko, kad būtų laiko
visokiems troškimams. Ekleziastas
nebuvo teisus, kai šitaip kalbėjo
Jehuda Amichajus
Sėskis, mano vaike. Kiek, sakei, tau metų? Septyniolika? Ak, ne, man nesvarbu tikslūs tavo duomenys: jei nori, vadinsiu tave Marile -mūsų vienuolyne įprasta vadintis sugalvotais vardais. Šitas vardas primins man vaikystę: tai vienos pasakų mergytės vardas.
Argi ne puiki šiandien diena? Pažvelk į šitas storas užuolaidas, - jos tokios tamsios tik iš vidaus, aną jų pusę išblukino saulė. Kai užsimanysi, gali jas atidengti, už lango puikus vaizdas į ežerą. Tu metei mokyklą? Be reikalo. Būtų užtekę ją pakeisti. Tačiau noriu, jog žinotum, kad bet kada galėsi viską pradėti iš naujo. Bet kada, Marile, net jeigu tau prireiktų dešimties ar daugiau metų, nors aš tikiuosi, jog pakaks tik keleto mėnesių. Šitos sienos labai gailestingos, tačiau vienuolynas nėra slėptuvė nuo išorinio pasaulio, be abejo, kada nors suprasi.
Romualdas Kriaučiūnas
Niekas nėra laimingas visą laiką. Tačiau kai kurie žmonės, nors ir sunkiose aplinkybėse, yra laimingesni už kitus. Ieškant laimės sau, mums pravertėtų arčiau j tuos laiminguosius pažvelgti.
Dalai Lama iš Tibeto yra vienas iš tokių asmenų. Jo paties gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Kiniečių išvarytas iš Tibeto, jis jau daugelį metų gyvena tremtyje. Jis, būdamas politinis ir religinis vadas, ant savo pečių neša didelę atsakomybę. Tuo pačiu jis atrodo ramus, kantrus ir sąmojingas. Tai laimingo asmens bruožai. Neseniai Riverhead knygų leidykla išleido jo knygą - Laimės menas: Vadovas gyvenimui (The Art of Happiness: A Hand-book for Living). Su kai kuriomis tos knygos mintimis vertėtų arčiau susipažinti. Jas mums suglaustai pristato dr. Howard Cutler, jau minėtos knygos autoriaus padėjėjas.
Kaip Dalai Lama aptaria laimę? Jo stebėjimu, daugelis žmonių sumaišo malonumą su laime. Malonumas daugiausia yra fizinis ir trumpalaikis, kaip, pvz., skanus valgis, šilta vonia, lytinis pasitenkinimas. Toks malonumas priklauso nuo išorinių aplinkybių
Laimė, tuo tarpu, yra gilesnis protinis stovis, mažai priklausomas nuo išorinių aplinkybių. Pažįstame laimingus asmenis, mažai ką turinčius. Jie neturtingi, gal našlės ar našliai, o gal visai be šeimos. Jų sveikata gal pašlijus. Tačiau jie yra beveik visada taikūs ir geros nuotaikos. Pažįstame ir tokių, kurie apsupti žemiškų gėrybių - pinigų, puošnių rezidencijų, geros sveikatos, savos šeimos - atrodo nuolatos nepatenkinti, skęsta pyktyje bei pagiežoje. Nesvarbu, kiek jie ko beturėtų, vis dar trokšta daugiau. Niekas tokių laimingais nepalaikytų.
Agnesa Daukantienė
Liaudies išminties lobynas yra neišsemiamas. Tai liudija tūkstančiai patarlių ir priežodžių - smulkioji liaudies kūryba, pasižyminti aukštu meniniu vaizdo ir kalbos tobulumu. Paprastas žmogus, visa savo esybe prigludęs prie žemės, išminties mokėsi iš jį supančios aplinkos, iš kasdieninio gyvenimo reiškinių, iš gyvosios ir negyvosios gamtos. Stebėdamas augaliją ir gyvūniją, dažnai pats betarpiškai dalyvaudamas jų gyvenime, vienaip ar antraip pakreipdamas jų egzistenciją sau reikalinga kryptimi, žmogus daug ką patyrė ir išmoko. Tiek augalų, tiek naminių ir laukinių gyvūnų gyvenime įžiūrėdamas tam tikrą dėsningumą, tuos dėsnius pritaikė ir savo gyvenime. Visos patarlės ir priežodžiai, nesvarbu, kas yra jų veikėjai, išreiškia žmonių tarpusavio santykius, gyvenimo patirtį ir išmintį.
Redaktorius ir svečiai iš Lietuvos: Laima Kabišaitytė, Aušra Adomaitytė, kun. Rimantas Gudelis.
Taigi mūsų pasirinktoji patarlė “Ne mano kiaulės, ne mano pupos” kalba ne apie kiaules ir pupas, bet apie tam tikro elgesio, tam tikros moralės žmones. Ne kartą valstiečiui teks susidurti su pasitaikiančiu nemaloniu reiškiniu, kai savas gyvulys įlenda į kaimyno daržą arba kaimyno galvijas įsisuka į jo pasėlius. Ne kartą dėl tokių, rodos, menkniekių apsibarama, o kartais sugenda net geri kaimyniniai santykiai.
CHIARA LUBICH
“Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją”. (Mt 10,39).
Šiame skaityme du būdai padeda mums geriau suprasti ir tikėti, kad mūsų žemiškasis gyvenimas nesibaigia mirtimi. Dievas mums duoda tą nepaprastos vertės pagrindinį ir autentišką gyvenimą, kurį Jėzus, ateidamas į šią žemę, savo gyvenimo pavyzdžiu ir mirtimi nupelnė mums. O tai duoda mums drąsos ir pasiryžimą gyventi tuo būdu, kad galėtumėm nusipelnyti tą Dievo duotą dovaną, net “neprarasdami” mūsų žemiškojo gyvenimo ir galėtumėm pasiekti amžinąjį gyvenimą.
“Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją”.
Kai Jėzus tuos žodžius sakė, Jis galvojo apie savo kančią. Kaip ir visi krikščionys, mes turime būti pasiruošę, sekti mūsų Mokytoją, pasilikdami ištikimais Evangelijai, nors prarasdami mūsų gyvenimą, net mirdami iš prievartos, jei būtina, ir su Dievo malone laimėsime tikrąjį gyvenimą. Jėzus buvo pirmasis, kuris “prarado” savo gyvenimą, bet Jis jį atgavo ir buvo pašlovintas. O Jis įspėjo mus: “Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos” (Mt 10, 28). Šiandieną Jis sako mums: “Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs - atras ją”.
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Ieva Baliūnaitė
Saulėtos Kalifornijos žiemos pavakarys. Sėdžiu Ramiojo vandenyno pakrantėj ir stebiu saulę -didelę, raudoną. Ji tuoj ramiai nusileis už vandenyno. Tai nepaprasto grožio reginys. Atrodo, galėčiau sėdėti čia per amžius, bet štai ir vėl mintyse Lietuva, jos lygūs laukai, pasipuošę žaliomis pievomis. Šis nenusakomo grožio saulėlydis taip pat primena Lietuvą, gal dėl to, kad vaikystėje panašius matydavau prie Baltijos Jūros. Kalifornijoje šilta, gražu; aukšti kalnai, žiedų gausybė, daug šypsenų gatvėse, o širdyse..? Šiandieną turiu atsakyti į šį klausimą! “Ar kultūringas žmogus ir inteligentas - sinonimai?” Inteligentas - išsilavinęs žmogus, o kultūringas ne būtinai išsilavinęs, bet malonus, nieko neįžeidžiantis.
Eidama namo, nusprendžiau pasivaikščioti ir paieškoti atsakymo į šį klausimą. Stebiu žmones ir galvoju: “Kuris iš jų kultūringas, kuris, mano manymu, inteligentas?” Kaip galėtų atrodyti inteligentas? Pažvelgiu į vieną iš praeivių: “Aha, jis turbūt inteligentas?! Tamsus kostiumas, balti marškiniai, kaklaraištis!” Stebiu toliau. Kitas vyriškis rūko, garsiai keikiasi, skeryčiojasi rankomis. Tai tikrai ne inteligentas ir ne kultūringas žmogus! Mano stebėjimai nedavė atsakymo į temos klausimą, nes mačiau tik praeivių išvaizdą, aprangą, bet neturėjau galimybės su jais pabendrauti. Lietuvių liaudies išmintis sako: “žmogų sutinka pagal rūbą, o išleidžia pagal darbą!” Todėl man atrodo, kad šie du žodžiai inteligentas ir kultūringas žmogus gali būti ir sinonimai ir antonimai.
Skaityti daugiau: AR KULTŪRINGAS ŽMOGUS IR INTELIGENTAS — SINONIMAI?
PSICHOLOGIJA APIE TIKĖJIMO BRENDIMĄ
Kęstutis A. Trimakas. TIKINT BRĘSTI: II. Egzistencinio apsisprendimo psichologija. Knygos leidėjas: Katalikų teologijos fakultetas Vytauto Didžiojo universitete. Paruošė spaudai Lietuvos katechetikos centro knygų leidykla. Kalbos priežiūra: Albinos Pribušauskaitės. Viršelis dail. Algės Varnaitės. Kaunas, 1998 374 psl.
Ši yra trečioji psichologo-kunigo K. Trimako studija religijos psichologijos knygų serijoje. Ši studija yra apie tikėjimo vystymąsi. Knygos pradžioje autorius pateikia dviejų psichologų tyrimų rezultatus apie tikėjimo vystymąsi: olandas H. C. Ruemke žvelgia į tikėjimą kaip į Dievo pripažinimą ir Jam atsidavimą, o amerikietis J. W. Fowler -kaip į esminių tiesų ir vertybių priėmimą iš kitų, jų pasisavinimą ir perdavimą kitiems savo veikla ir gyvenimu.
Šių psichologų idėjas kritiškai apsvarstęs, kun. dr. K. Trimakas toliau nagrinėja žmogaus išgyvenimų ir apsisprendimų vaidmenį tikėjimo vystymesi, savo idėjas gausiai iliustruodamas pavyzdžiais iš jaunų arba vyresnio amžiaus mūsų tautiečių pasipasakojimų bei žymių asmenybių biografijų ar autobiografijų ištraukų. Taip apie savo tikėjimą, abejones ar netikėjimą čia liudija Motina Teresė iš Kalkutos, didysis mokslininkas Albertas Einšteinas, komunistų persekiotas dvasios didvyris kun. Juozas Zdebskis, psichoanalizės įkūrėjas ateistas Sigmundas Freudas, indų tautos dvasinis vadas Gandhis, į Sibirą ištremtas jaunas lietuvis ir kt.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
Žodžių ir junginių reikšmės klaidos (tęsinys)
išstatyti sąskaitą = parteikti, išrašyti sąskaitų.
išstoti - nevart. r. “kalbėti; viešai pasirodyti”: Kas dar nori ištoti (=kalbėti) ? Dabar išstos (= pasirodys) ansamblis.
išstojimas - nevart. r. “kalba; viešas pasirodymas”.
iššaukti - nevart. r. “sukelti": iššaukti (= sukelti) ligą, reakciją, žemės drebėjimą ir pan.
LL sveikina LB Kulturos tarybos pirmininkė Marija Remienė.
iššaukiantis, -i, iššaukiamas, -a - nevart. r. “įžūlus, -i, provokuojamas, -a”: iššaukiantis (=įžūlus, provokuojanmas) elgesys, žvilgsnis, tonas ir pan.
iššaukiančiai, iššaukiamai - nevart. r. “įžūliai, provokuojamai”.
Paruošė Aldona M. Jurkutė
Lietuvos pilietybė suteikta devyniolikai kitų valstybių žmonių
Prezidento kanceliarija pranešė, kad komisijoje, be kitų, buvo pasiūlyta patenkinti žinomo rašytojo ir dramaturgo Grigorijaus Kanovičiaus sūnaus, 36 metų Izraelio piliečio Sergejaus Kanovičiaus prašymą suteikti Lietuvos pilietybę. S. Kanovičius gimęs Vilniuje, čia baigęs vidurinę mokyklą, taip pat Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Dirbo "Vagos" leidykloje, vėliau -bendroje Lietuvos ir Didžiosios Britanijos įmonėje “Lietuvos Spectrumas”. 1991 metais, susirgus sūnui, išvyko į Izraelį.
Lietuvos pilietybė taip pat suteikta Z. Kanovičiaus žmonai Jurgai Kanovič-Gaidamavičiūtei bei jųdviejų vaikams - Nojui ir Danieliui.
Pilietybę Prezidentas suteikė vokiečiui Lutcui Viliui Fritcui Venau bei jo žmonai Elizabetai Margo Venau. 1930 metais Berlyne gimęs L. Venau 20 metų Rytų Vokietijos mokyklose dėstė gamtos pažinimą ir istoriją. Dėl konfliktų su valdančiąja partija buvo atsidūręs saugumo (Stasi) kalėjime, po to išsiųstas į tuometinę Vakarų Vokietiją. Išėjęs į pensiją ėmė domėtis istorija, kraštotyra.
Tyrinėdamas šeimos genealogiją L. Venau išsamiai išsiaiškino, kad protėviai susiję giminystės ryšiais su Kristijonu Donelaičiu. Nuo to laiko pagrindinis jo tyrinėjimų objektas yra buvusi Mažoji Lietuva.
1966 metais L. Venau išleido pirmąją knygą "Tolminkiemio klebonas ir poetas bei jo laikas". Šiais metais parengė spaudai K. Donelaičio "Metų" vertimą į vokiečių kalbą. Sukauptą medžiagą apie K.Donelaitį jis padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai.
Lietuvos pilietybė suteikta 1935 metais Tauragės apylinkėse gimusiam Juliui Radtkei. Tai Vokietijos pilietis į šią šalį išvykęs gyventi 1960 metais. Visą laiką J. Radtkė buvo lietuvių bendruomenės narys. Daug pasidarbavo, kad būtų sukurta Vokietijos Raudonojo Kryžiaus Verdeno miesto darbo grupė "Pagalba Lietuvai". Ji atgabeno į Lietuvą devynias gausias humanitarinės pagalbos siuntas, parėmė beveik 9 tūkst. Šilutės rajono gyventojų, jau antrus metus padeda 130 socialiai remtinų šeimų. (XXI amžius, Nr. 8)
Mažas berniukas kreipiasi į tėvą:
- Tėveli, einam pažaisti. Mama sako, kad tu jau suvaikėjęs.
Viena dama sako kitai:
- Mums su seseria, kartu paėmus, šešiasdešimt metų.
- Vaje, vaje, ir jūs nebijote tokią mažą seserį vieną palikti namuose?
*
Kunigas klausia berniuką:
- Kiek yra sakramentų?
- Šeši, klebone.
- Ne šeši, o septyni.
- Mama sakė, kad santuoka ir atgaila yra tas pat.
*
■ Kazlų Rūdoje bal. 5 d. kun. Antanas Kereišis aukojo pirmąsias iškilmingas šv. Mišias ir teikė primicijų palaiminimą. Šios iškilmės Kazlų Rūdoje parapiečius džiugino, nes jau daug metų šioje parapijoje nebuvo pašaukimų į kunigus.
■ Kun. Vinco Valkavičiaus trilogija “Lithuanian religiuos life in America” (Lietuvių religinis gyvenimas Amerikoje) po 12 m. darbo galutinai baigta. I tomas apima rytines valstijas, II t. tik Pennsylvanijos, o III t. visas kitas į vakarus. Šiuose tomuose yra straipsnių apie daugiau kaip 130 lietuvių katalikų parapijų ir taip pat informacijos apie lietuvius protestantus. Be to, yra 7 vienuolynų, vyrų ir moterų, aprašymai, nemažai kunigų ir brolių biografijų.
■ Kan. Juozas Andrikonis, Kriauklių par. klebonas, mirė bal. 9 d., sulaukęs beveik 90 m. Nuo 1992 m. jis stengėsi atstatyti sovietinės kariuomenės sunaikintą Kriauklių bažnyčią. Gavus paramos iš išeivijos ir Lietuvos tikinčįųjų, statyba artėja prie galo. Deja, statytojas, darbų pabaigos nesulaukęs, iškeliavo amžinybėn.
■ Gavėnios metu, jubiliejinius metus švęsdama, Šv. Andriejaus lietuvių parapija Philadelphijoje surengė dvasinį atsinaujinimą - rekolekcijas, kurias vedė iš Vašingtono atvykęs Telšių vyskupijos kun. Antanas Lapė.
41-ajam Laiškų lietuviams konkursui siūlomos temos:
1. Ką pasiimsime ir ką paliksime, žengdami į trečiąjį tūkstantmetį.
2. Laiškų lietuviams vieta mūsų periodikoje.
3. Kaip išvengti depresijos.
4. Jeigu santuokoje atsiranda dvasinė meilė - ji amžina.
5. Ar atvirumas žmogui padeda, ar kenkia?
6. Ne savo ugnimi žėruojam, ne sau aplinkui šviesą liejam.
7. Nėra šventų žmonių, yra tik šventi darbai.
8. Kelias į žmonių širdį eina per širdį.
9. Kas padaroma vaiko labui - padaroma tautos gerovei.
10. Į Tiesą - per ją supančias netiesas.
Konkurse gali dalyvauti ir suaugusieji, ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik vidurinių ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jie būtinai turi pažymėti, kad straipsnis skiriamas jaunimo grupei.