religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1994 / BALANDIS —APRIL / VOL. XLV, NO. 4

Šis numeris iliustruotas dail. Zuzanos Pranaitytės — seselės Augustinos darbų nuotraukomis Viršelio piešinys — dail. Joanos Plikionytės-Bružienės.
Skyrių vinjetės — Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS(ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes toLaiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

ANTANAS JASMANTAS

Laukų balandžiai ūbauja pušyse.
Pavasaris, o Viešpatie, pas mus!
Atvožęs juodus arimus,
Žalių raštelių prirašysi:
Ir kils giesmė lyg vyturėliai,
Upeliai ūžaus ir skardens,
Kad iš numirusio akmens
Kalnelių šypsenoj mums prisikėlei.
Naktis nusilenkė. Ateina Rytas.
Ir Tu atgniaužtą delną pradarai:
Aloe varva pumpurai,
Grumsteliai nusigandę ritas,
Ir obels drobule tava vyniojas.
Tik kas, o Viešpatie, slidžiais
Takelių mūsų paledžiais
Skubės Tau apkabint rasotas kojas?

Eucharistinis Kristus (terakota)  Zuzana Pranaitytė

 (Suaugusiųjų grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)

 GINTARAS PATACKAS

     Bene iš visų pasaulio religijų krikščionybė yra labiausiai išskyrusi atlaidumo sąvoką, ateinančią jau, ko gero, iš ankstesnio antikinio pasaulio. “Jupiteri, tu pyksti, vadinasi — tu neteisus” — sakydavo senovės romėnai. Jeigu net pyktis dievus paverčia menkesniais, ką tada kalbėti apie silpną padarą — žmogų. Tik atlaidumas leidžia išsivaduoti iš pykčio pančių, padėdamas pereiti į sekančią ir galutinę pakopą — Meilę, kurią Kristus išskyrė paskutiniame ir didžiausiame savo įsakyme “Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, mylėk savo artimą kaip pats save”. Iš šio pasakymo antitezės išplaukia blogio esmė — kas nemyli savo artimo, tas neapkenčia ir pats savęs. Būtent čia pažeidžiami pagrindiniai ir švenčiausi savisaugos — gyvybės pasireiškimo pradai — nekenčiantis savęs, žudo ir ardo Dievo kūrinį ir tampa priešas genialiam Dieviškajam planui, kurio esmė — padėti prisikelti puolusiam Rojaus žmogui, kuriam gyvybės trupinys žemiškuose varguose suteiktas tam, kad jis per trumpą savo gyvenimą sugebėtų apvalyti suterštą sielą ir grąžinti ją prie Aukščiausiojo sosto.

    Atlaidumas dar nėra Meilė, bet kaip tai jau daug neapykantos pavergtam žmogui. Atleisti, leisti, laisvėti, išsilaisvinti — toks yra kelias vargą kenčiančiam vergui ar vargetai, norinčiam tapti laisvu. Atlaidumas yra dvasinis ir fizinis vyksmas, neatskiriamas nuo gamtos dėsnių — taip po ilgo žiemos apmirimo ir sąstingio, veikiant saulės šilumai, atsileidžia šalčiai, paleidžia sniegą, galingi polaidžio vandenys sutrauko ledų grandines, prasideda atlydys, ir upių gyslomis pasileidžia plaukti ižas, nešdamas derlingą dumblą į gyvybei bundančius žemupius. Rudeniop, nujausdami maisto stygių ir artėjančius speigus, paukščiai apleidžia gimtuosius lizdus, gyvuliai ganyklas, žmogus — įtemptus vasaros ir rudens darbus, gamta tarsi pati įspėja ir groja graudų Atlaidumo motyvą.

Ses. Zuzana Pranaitytė tarp dviejų savo medžio skuptūrų. Jos dešinėje “Motinos skausmas”, kairėje “Senelis ir anūkas”.

Skaityti daugiau: PAVASARINIAI ATLAIDUMO VANDENYS

Kun. K AMBRASAS, SJ

Gal kai kam lapkričio pirmosiomis dienomis ketvirtis metro sniego— didelė staigmena, bet Kvebeko krašte tokios gamtos išdaigos ničnieko nenustebina. Kai tik saulutė, o iš paskos smarkokas lietutis visiškai nuplovė pirmuosius žiemos mėginimus paimti į savo ledinius gniaužtus dar ką tik nusietusią žaliuosius apdarus žemę, pakviesti trumpam pasivėžinimui užmiestin, sprunkame iš Monrealio į rytus.

    Štai jau paskutiniai švaraus ir dailiai sutvarkyto priemiesčio trobesiai. Plati Šv. Lauryno upės vaga, per kurią nutiestas gal net penkiakilometrinis gelžbetonio tiltas. Dešinėje pusėje už dosnaus rudeninio lietaus žlegsinčios pelkės, priaugusios nuobodaus plonų medelių miško, stūkso vienišas medžiais ir krūmokšniais apaugęs Šv. Grigaliaus (Mont-Saint-Gregoire) kalnas, prie kurio gimęs vienas iš garsiausių šio krašto žmonių — brolis Andrius. Kadaise buvęs vienuolyno broliukas durininkas, nūnai ant įspūdingos vidur Montrealio tebestovinčios išnašios kalvos — Westmount (nuo gretimo netoli stūksančio kito kalno viršūnės Mont Royal vardo dabar turime ir šio miesto pavadinimą) — didžiulės Šv. Juozapo šventovės sumanytojas ir didelis stebukladaris, daug pagelbsti tiems, kurie prašosi jo užtarimo...

Motinos portretas (marmuras) Z. Pranaitytė.

Skaityti daugiau: Skriskite iš klevo šalies gimtojon žemėn mintys..

Tėvo portretas (medis)    Z Pranaitytė.

JUOZAS PRUNSKIS

Prie vieno kryžiaus buvo pritvirtintas toks užrašas:

     — Aš taip padariau dėl Jūsų, o ką Jūs padarėte dėl Manęs?

     Šį klausimą kiekvienas turėtume pasvarstyti.

     Visų pirma — iš kryžiaus turime semtis jėgų kantriai savo kasdienį kryžių nešti, Kristų laikydami pavyzdžiu. Jei mums pasidaro per sunku nešti savo kasdienį kryžių, atremkime jį į Kristaus kryžių, ir bus lengviau. O kryžių kiekvienas turime — tai liga, tai senatvė, tai sunkumai su tais, su kuriais kasdien turime susitikti. Paguodos, sustiprinimo turime ieškoti Kristaus pavyzdyje.

     Penkioliktojo šimtmečio anglų mistike Juliana iš Norwich paskelbė mintį, neužmirštamą per penkis šimtmečius:

     — Didžiausia garbė, kurią galim reikšti Dievui, didesnė už pasiaukojimus ir nusimarinimus, yra gyventi džiaugsmingai, žinant Jo meilę.

     Šitokios idėjos gali nešti didesnį mūsų kasdienybės įprasminimą.

Skaityti daugiau: GILESNIS KASDIENYBĖS ĮPRASMINIMAS

JONAS LAURIŪNAS, S J

10. Žodžio liturgija (IV) — Credo — Tikiu

    Sekmadieniais ir didesnėse šventėse po pamokslo giedama ar skaitoma “TIKIU” — Credo. Tai svarbiausiųjų tikėjimo tiesų išvardijimas, sąrašas, kitaip dar vadinamas tikėjimo simboliu. Šių simbolių yra keli: apaštalinis, Nikėjos, Konstantinopolio, Tridento. Jie atsirado šimtmečių eigoje.

    Apaštalinisarba apaštalų — tai tas, kurį mes kiekvienas mokam iš mažens. Jis yra pats trumpiausias. Sena legenda pasakoja, kad apaštalai, prieš išsiskirstydami į platųjį pasaulį, susirinkę ir nutarę, ko jie mokysis. Taip jie ir sudėję, suredagavę 12 tiesų sąrašą, į kurį kiekvienas įterpė po vieną sakinį.

    Kitus simbolius yra suredagavę visuotiniai vyskupų susirinkimai — Nikėjos (325, M. Azijoje), Konstantinopolio (381), Tri-dento (XVI). Šie įvairūs tikėjimo tiesų sąrašai arba simboliai išvardija tas pačias tikėjimo tiesas, tik skirtingais atžvilgiais, kartais kiek praplėsdami ryšium su anuo laiku iškilusiais klaidingas mokymais. Su simboliais yra kaip su saule: ryte ji šviesi ir raudona, vidudienį — karšta, vakare kiek atvėsta, bet vis tiek ta pati saulė. Šv. Mišių metu yra vartojamas Konstantinopolio simbolis: jį galima rasti maldynuose; tai kiek ilgesnis už apaštalinį. Kur tikintieji nemoka Konstantinopolio simbolio, šv. Mišiose vartoja apaštalinį. Pastarasis vartojamas ir krikšto metu. Rytų Bažnyčia — provoslavai pripažįsta Nikėjos — Konstantinopolio simbolį, nes tuo metu, kai jis buvo suredaguotas, istorija dar nežinojo nei Rytų, nei Vakarų Bažnyčių, dar nebuvo skilimo.

Skaityti daugiau: ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

Antanas Saulaitis, SJ

     Vilniuje studentai pokalbyje apie vertybes pildė pratimų lapelius, iš psichologų priimto vienuolikos pagrindinių ir tokio pat skaičiaus pagalbinių vertybių išrinkdami savąsias. Prie vertybių pridėjo gyvenimo patirtį, kuri šias pirmenybes iššaukia ar išreiškia. Pašnekesiui baigiantis, klausia pokalbio vedėjo, kokios būtų jo gyvenimo svarbiausios vertybės. Nebebuvo laiko pakalbėti. Tuo prasidėjo vertybes iškėlusių gyvenimo pamokų sąrašėlis. Kai kurie pavyzdėliai atsiranda pamokslėliuose, rekolekcijų pokalbiuose. Juos girdėjusieji siūlė gyvenimo pamokas, pamokėles surašyti.

     Mokslininkai teigia, kad žmogaus esminės gyvenimo vertybės įsitvirtinusios vaikystėje, nesulaukus dar dešimt metų amžiaus. Suaugusio žmogaus vertybės tesikeičia gilaus, sukrečiančio išgyvenimo metu. Tačiau manytina, kad visuomet galima iš gyvenimo mokytis.

•Kasdienis žodelis

     Nuo mažens žinojome, kad motinos širdis silpna, galėtų bet kurią dieną staiga sustoti plakusi. Todėl vaikai suprato kasdien savo meilę išreikšti, o išvykę stovyklon, universitetan, kelionėn, o vėliau gyvendami kitose šalyse — kasdien metų metus laiškelius rašė, kad vis drauge būtume už kiekvieną dieną kasdien dėkingi. Ir motinai mirus nereikėjo graužtis, kad kas nors nebūtų buvę pasakyta, išreikšta.

•Karas ir taika

     Penkerių metų vaikas slėptuvėje baimės apimtas, kai žemė bombų bildesiu dreba, o kiti vaikai tarp suolų ir susigrūdusiųjų žaidžia. Išėjus visi mato naktimi dieną dūmų paverstą. Kai valstybės tariasi, skirtingų tautų ar kultūrų žmonės sutaria, buriasi, kai du žmonės vienas kito išklauso — yra vilčių, kad kada nors nebereikės kartų kartoms penkerių metų vaikams iš baimės drebėti.

Skaityti daugiau: GYVENIMO PAMOKOS

CHIARA LUBICH

"Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena"  ( 2 Kor 6,2).

     Šv. Paulius nurodo Izaijo tekstą (49, 8), kurį jis cituoja ankstesnėje strofoje. Pranašas joje kalba apie laiką ir momentą, kada Dievas įvykdė savo žmonių išganymą per Mesiją

     Apaštalas nori pasakyti, kad tas metas atėjo tada, kai Jėzus savo auka ant kryžiaus įvykdė sutaikinimą. O dabar tai skelbia Jo Bažnyčia, dalindamasi su visais žmonėmis to sutaikinimo vaisiais.

     Tai nuoširdūs ir šilti šv. Pauliaus žodžiai, kuriais jis kreipiasi į Korinto krikščionis, prašydamas juos priimti tą sutaikinimą, kurį Kristus jiems duoda per Bažnyčią. Jie negali neigti apaštalo žodžių veikiami įvairių pretekstų (jo mažesnio autoriteto, menko iškalbingumo ir t.t.), jo priešininkų įtaigojimo ar kai kurių krikščionių dvasinės puikybės.

     Jis prašo, kad vietoj to, jie vadovautųsi tikru įžvalgumu, kuris padės jiems pažinti jo požymius (apaštalo išminties šviesą, sunkenybes ir bandymus, kuriuos jis drąsiai sutiko iš meilės Evangelijai, Šventosios Dvasios veikimo vaisius ir stebuklus tuose, kurie priėmė jo žodžius) ir Dievo veikimą jų išganymo darbe.

Skaityti daugiau: ESAMO MOMENTO SVARBA

Aldona Kačerauskienė

 Ne be reikalo sakoma: “Susitvarkė kaip  prieš Velykas”. Tvarkydavo žmonės ne tik savo aplinką, švarindavo kūną, bet nepamiršdavo ir sielos. Jai bene pirmiausia skirdavo dėmesį. Kiekvienas stengdavosi iki Verbų sekmadienio prieiti išpažinties, nusimesti nuodėmių naštą, susitaikyti su Dievu ir žmonėmis.

    Didžiosios savaitės pradžioje buvo švarinama aplinka, tvarkomi namai: perklijuojamos naujais popieriais sienos, nubalinamas krosnies mūrelis, numazgojamos medinės lubos ir valomi langai, naujais šiaudais prikemšami lovų čiužiniai, pervelkama patalynė ir t.t. Žmonės stengdavosi Velykoms pasidaryti ką nors naujo: pasisiūti paltą, kostiumą ar suknelę, nusimegzti pirštines ar kojines.

Žvejo dukros (gobelenas) Z. Pranaitytė

    Nuo Didžiojo ketvirtadienio žmonės eidavo į bažnyčią, melsdavosi. Didįjį šeštadienį iš kiekvienos šeimos kas nors skubindavosi į bažnyčią parnešti šventintos ugnies ir šventinto vandens.

    Namie kempinėje dar rusenanti ugnis buvo padedama į krosnį, o šventintas vanduo laikomas iki kitų Velykų, naudojamas įvairiems reikalams: juo šlakstomas mirštantis žmogus, ginamasi nuo gaisro ir t.t. Ne vienas Šeštadienį pasilikdavo visai nakčiai budėti prie Kristaus kapo, dalyvaudavo šiai nakčiai skirtose specialiose pamaldose.

Skaityti daugiau: VELYKOS AUKŠTAITIJOJE

 (LYRINIAI PAMĄSTYMAI MEDININKUOS APSILANKIUS)

JANINA ŠTRIMAITIENĖ

Vingiuotas kelias, bėgantis tarp gojų, pamiškių pievelių, palaipsniui vis kylantis žaliais kalneliais, atveda į garsiąją Juo-zapinės aukštumą. Žvelgi į mėlynas miškų juostas ir nematai tolokai likusio Vilniaus televizijos bokšto. Keista — stovi daug žemiau. Atvažiavai ir netiki, kad esi aukštumoje — tas palaipsniškas kilimas kalneliais apgaulingas.

     Kaip čia gražu! Stoviu prie Medininkų pilies griuvėsių ir glostau akimis vienintelio kuoro likučius. Iš 13—jo amžiaus glūdumos žvelgia į mane nebylūs akmenys, milžiniškas pilies vidaus kiemas, nebylūs vartai. Beveik 2 ha pilies kiemo, o visa teritorija su apsauginių griovių sistema — 6,5 ha.

Sakoma, kad Medininkų pilis savo originaliu planu primena romėnų karo stovyklą, o istoriniai šaltiniai pateikia žinių, kad čia gyvendavęs karalaitis Kazimieras, kuris vėliau buvo paskelbtas šventuoju. Taigi iš tiesų

     Lauko akmenys ir plytos
     Gilią praeitį mums mena,
     Kuoras griūvantis, sulytas,
     Žarija širdy rusena.
     Gal nuo medžio šitas vardas.

     Daug medinių būta sienų.
     Tai senovė čia aptverta
     Ryžto įkvepia kiekvieną.

Skaityti daugiau: TA ATMINTIS ŠVENTA

 (Suaugusiųjų grupėje V premiją laimėjęs rašinys)

Birutė Vilkaitytė

Žydėjimas

     Kai saulė nutirpdo upokšnių ledą ir sušildo žemę, ji nuvilnija margaspalviais žiedais. Ateik, žmogau, į gėlėtą pievą, pakelk akis j neaprėpiamą grožį, ir tavo siela taps tokia skaidri, kaip virš tavęs plaukiantis saulės sklidinas dangus. Tai žydėjimas! Ak, kaip šis nuostabus metas panašus į žmogaus žydėjimą. Į jaunystę. Tuomet neša svajonių sparnai. Ir nėra kliūčių, nėra prarajų, išnyksta neįveikiami toliai. Išlieka tik vienintelis noras — skristi. Jaunystė — tai viena gražiausių Dievo dovanų žmogui. Bet ji nušviečia tolesnį kelią anaiptol ne visiems vienodai, priklausomai nuo to, jaunas žmogau, kaip tu moki priimti tą brangią dovaną, koks tu esi ir ko sieki gyvenime.

     Su Ginta Žemaityte susipažinau Kybartuose, kai vėjuotą kovo popietę šaltuose kultūros namuose invalidų meno ir kultūros klubas “Gyvybės jėga” rengė savo parodą. Kalbinau vieną ir kitą vyresnį žmogų, klausinėjau, kaip jie nulipdė skulptūrėlę ar nutapė paveikslą, kai tarpduryje išvydau ją, linksmuolę su kibirkštėlėmis akyse. Ko jai reikia čia, sveikata, energija trykštančiai jaunuolei?.. Ilgai stovėjau prie stalelio, kur buvo išdėlioti Gintos dirbinėliai: dailūs siuviniai, mezginiai ir iš molio nulipdytos skulptūrėlės, vazelės.

Motina ir sūnus (medis)   Z. Pranaitytė.

     —    Žiesti dar tik pabandė. Bet sekasi Gintai, — pasakojo klubo pirmininkė Bronė Vyšniauskienė. — Sunkiai serga. Ji vos begali paeiti. Sulaužytas stuburas.

     Taip, Ginta, aš jau žinau, kad skausmas lydi tave kas žingsnis.

Skaityti daugiau: Dabartinio musų jaunimo charakteristika

 (Jaunimo grupėje V premiją laimėjęs rašinys)

Daiva Kulbokaitė

     Jam jau septyniasdešimt penkeri. Daug? Tikrai daug ypač šiais laikais, kai jaunus žmones šienauja vėžys, kai skęsta laivai, krinta lėktuvai, šimtai žūva autokatastrofose. Bet jam kažkodėl atrodo, kad to gyvenimo nugyventa tik maža kruopelytė. Apie savo metus prisimena tik sugedus liftui, kai reikia pūškuoti į ketvirtą namo aukštą, arba nuvingiavus ilgai eilutei prie sūrio ar dešros. Gyvena jis pas dukterį — turi šiltą ir jaukų kambarį. Duktė su žentu net kilimą nupirko. Kambaryje spalvotas televizorius. Vienatvės irgi nejaučia — trys mažos anūkėlės kartais net per daug išūžia galvą. Senelis skaito joms knygutes, dažnai išverda kokio valgio, padeda apsirengti — išeina kartu pasivaikščioti.

     Jo rytas prasideda malda prie nukryžiuoto Jėzaus paveikslo. Išpažinęs ir pagarbinęs Dievą, senelis akimis pasisveikina su žmonos fotografija. Žmona buvo jaunesnė už jį dvylika metų, prieš penkerius metus pasimirė. Emocinga ir jautri, bet visai dar jauna moteris, staiga apsirgo, o po poros mėnesių — nebėra žmogaus.

     Po žmonos mirties senelis liko vienas. Kol dar neužsnigo, triūsė darže, sutvarkė visus pašalius apie namuką, pakalbėdavo su kaimynais. Vakarais senelis su skaudžiu liūdesiu prisimindavo žmoną. Jis tyliai mintyse prakalbindavo ją, pasipasakodavo, atleisdavo ir prašydavo Dievą, kad palaimintų jo žmonelę savuoju palaiminimu.

Skaityti daugiau: Mano senelio gyvenimo ramybė — jo atlaidumas

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

JUBILIEJINĖS DAINŲ ŠVENTĖS AKCENTAS

     J. Vileišio aikštėje, kur 1924 metais vyko pirmoji Lietuvos dainų šventė, bus pastatyta paminklų kompozicija. Autoriai — architektas Eugenijus Miliūnas ir skulptorius Vytautas Narutis. Nutarta, jog 100 tūkstančių litų kainuojančio paminklo išlaidas finansuos Kultūros ir švietimo ministerija bei Kauno merija. Paminklo atidengimas Kaune liepos 7 dieną bus vienas iš šiemetinės jubiliejinės dainų šventės akcentų. (Respublika)

POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II PJESĖ NEMENČINĖJE

     Į Nemenčinės parapijos namus vėl rinkos žmonės, atvyko ne tik parapijiečių, bet ir svečių iš Vilniaus, Kauno, gretimų parapijų kunigų, Seimo ir vyriausybės narių. Čia Rūta Staliliūnaitė, Nijolė Lepeškaitė ir kiti Kauno dramos teatro aktoriai vaidino popiežiaus Jono Pauliaus II (Karolio Voitylos) pjesę “Priešais juvelyro parduotuvę”, grojo Vilniaus styginis kvartetas. Koncertai, kūrybiniai vakarai Nemenčinės parapijos namuose vyksta kas antrą savaitę, kartais ir dažniau. (Respublika)

FILHARMONIJOS SALĖJE VĖL SKAMBĖS MUZIKA

     Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko iškilmingas šios salės atidarymas ir pirmasis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas. Septynerius metus neveikusi salė sušvito prabangia apdaila. Restauravimo darbai kainavo daugiau kaip pusantro milijono dolerių. Lenkijos firma “Budimex” darbus planuoja dar pusmečiui.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Kalbos taisymai

     Po pagrindinių žodžių ar posakių duodami sutrumpinimai reiškia:

     n. vert. — nevartotinas vertinys;
     n. svet. — nevartotina svetimybė;
     nevart. r. — nevartotinas reikšme... Toji reikšmė nurodoma žodžiais tarp kabučių.

auklėti dvasioje n. vert. — auklėti dvasia: Jaunimą reikia auklėti humanizmo dvasioje (= dvasia).

aukštame lygyje n. vert. — aukšto lygio: Paskaita buvo aukštame lygyje (=aukšto lygio paskaita).

bėgyje ko n. vert — per: Metų bėgyje daug kas pasikeis (= Per metus...). Viskas bus atlikta paros bėgyje (= per parą).

laiko bėgyje n. vert. — ilgainiui, po kiek laiko: Laiko bėgyje (= Ilgainiui) jo sveikata pagerės.

bujoti n. svet. — tarpti, keroti klestėti, vešėti, gražiai augti: Gėlės ir krūmai jau bujoja (klesti, keroja...).

daugumoje nevart. r. “daugiausia, dažniausiai, paprastai”: Šiuos darbus daugumoje (= dažniausiai, paprastai) atlieka moterys.

atsiekti nevart. r. “pasiekti”: Savo pastangomis jau daug atsiekėme (= pasiekėme). Lito įvedimas tai buvo didelis atsiekimas (= pasiekimas).

Skaityti daugiau: Kalba

Romoje du kunigėliai, apsivilkę civiliniais drabužiais, ėjo pasivaikščioti po miestą. Sutinka jie gražią merginą ir vienas sako:

—    Ciao, bella! (Labas, gražuole!).

O ji atsako:

—    Et cum spiritu tuo!..

Šešerių metų Algiukas niekaip negali suprasti, ką murma jo vienerių metų broliukas. Tada jis kreipiasi į motiną:

— Mama, ar tu tikra, kad jis lietuvis?

—    Kai aš buvau tavo amžiaus, daug geriau rašiau. Ar tau ne gėda?

—    Matyt, kad jūs turėjote geresnę mokytoją, — atsakė mokinė.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

Reumatą gydė prieš tris tukstančius metų!

     Senovės Egipto gydytojai jau prieš 3000 metų sėkmingai gydė reumatą. Faraonų laikais buvo žinoma mažiausia 250 įvairių reumatinių ligų. Buvo 720 būdų joms gydyti. Atkasant vieno gydytojo Enkmachoro kapą Sakare, rasta daug medicininių įrankių ir prietaisų, kuriais nuskausmindavo nugaros, kaklo, stuburo, kojų ir rankų sąnarių skausmus.

     Senovės gydytojai reumatą gydydavo masažu, smėlio ir purvo voniomis, kurios sėkmingai naudojamos iki šiol. Be to, archeologų duomenimis, jau tais laikais buvo paplitę protezai. Operacijos buvo daromos gan kvalifikuotai. Daugelis pacientų galėjo normaliai gyventi, nors reumato suardytos galūnės buvo pakeistos dirbtinėmis.

Lauką arti reikia naktį

     Lauke, suartame naktį, išauga dvigubai mažiau piktžolių negu artame dieną. Tai įrodė grupė Oregono universiteto (JAV) tyrinėtojų. Visiška tamsa nebūtina, traktorius gali dirbti su stipriais žibintais, tik svarbu, kad nebūtų apšviečiama žemė po plūgu.

Skaityti daugiau: Įvairybės

■    Lietuviai pranciškonai šiais metais turi 15 klierikų noviciate Kennebunkporte, ME, ir 11 klierikų Kauno kunigų seminarijoje.

■    Niujorke katalikai sudaro 43.4%, Čikagoje 38,6%, Philadelphijoje 37%, Miami — Ft. Lau-derdale — 34%

■    Arkivysk. Tadas Kondrusevičius pakvietė vysk. Paulių Baltakį ateinančią vasarą aplankyti St. Petersburgo, Maskvos ir Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenes.

■    Lietuvos atstovas prie šv. Sosto K. Lozoraitis gavo ir antrą paskyrimą — ambasadorium prie Maltos ordino.

■    Kun. dr. Bernardinas Grauslys, OFM, kilęs iš Kretingos apskr., mokslus baigęs Romoje ir Milane, lietuvių pranciškonų vienuolyne ėjęs įvairiausiais pareigas, mirė 1994 m. sausio 25 d. Kennebunkporte, ME.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Dail. Zuzana Pranaitytė — sesuo Augustina

     Zuzana Pranaitytė gimė 1930 m. birželio 20 d. Šakių apskrities Kulčikų kaime valstiečių šeimoje. Baigus vidurinį mokslą Pilviškiuose, įstojo į Lietuvos valstybinį dailės institutą, kurį baigė 1958 m. įsigijusi skulptorės profesiją.

     Pirmieji skulptūros mokytojai buvo E. Radauskaitė ir R. Jakimavičius. Vėliau dėstė B. Pundžius, J. Mikėnas; piešimą — J. Kėdainis, P. Aleksandravičius, V. Žuklys.

     Dabar dirba daugiausia religine tematika. Ji yra Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Augustina. Yra surengusi dvi parodas — 1970 ir 1990 metais.

     Atrodo, kad jos mėgstamiausias vaizdinio meno žanras — skulptūra, tačiau savo repertuare ji turi nemaža piešinių ir gobelenų. Skulptūroms daugiausia vartoja marmurą, medį, terakotą, gipsą, akmenį; piešiniams — vaško ar kreidinę pastelę; gobelenams — vilną, pusvilnę, liną.

     Šis “Laikų lietuviamas” numeris iliustruotas jos darbų (daugiausia skulptūrų) nuotraukomis.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas