Antanas Saulaitis, SJ

     Vilniuje studentai pokalbyje apie vertybes pildė pratimų lapelius, iš psichologų priimto vienuolikos pagrindinių ir tokio pat skaičiaus pagalbinių vertybių išrinkdami savąsias. Prie vertybių pridėjo gyvenimo patirtį, kuri šias pirmenybes iššaukia ar išreiškia. Pašnekesiui baigiantis, klausia pokalbio vedėjo, kokios būtų jo gyvenimo svarbiausios vertybės. Nebebuvo laiko pakalbėti. Tuo prasidėjo vertybes iškėlusių gyvenimo pamokų sąrašėlis. Kai kurie pavyzdėliai atsiranda pamokslėliuose, rekolekcijų pokalbiuose. Juos girdėjusieji siūlė gyvenimo pamokas, pamokėles surašyti.

     Mokslininkai teigia, kad žmogaus esminės gyvenimo vertybės įsitvirtinusios vaikystėje, nesulaukus dar dešimt metų amžiaus. Suaugusio žmogaus vertybės tesikeičia gilaus, sukrečiančio išgyvenimo metu. Tačiau manytina, kad visuomet galima iš gyvenimo mokytis.

•Kasdienis žodelis

     Nuo mažens žinojome, kad motinos širdis silpna, galėtų bet kurią dieną staiga sustoti plakusi. Todėl vaikai suprato kasdien savo meilę išreikšti, o išvykę stovyklon, universitetan, kelionėn, o vėliau gyvendami kitose šalyse — kasdien metų metus laiškelius rašė, kad vis drauge būtume už kiekvieną dieną kasdien dėkingi. Ir motinai mirus nereikėjo graužtis, kad kas nors nebūtų buvę pasakyta, išreikšta.

•Karas ir taika

     Penkerių metų vaikas slėptuvėje baimės apimtas, kai žemė bombų bildesiu dreba, o kiti vaikai tarp suolų ir susigrūdusiųjų žaidžia. Išėjus visi mato naktimi dieną dūmų paverstą. Kai valstybės tariasi, skirtingų tautų ar kultūrų žmonės sutaria, buriasi, kai du žmonės vienas kito išklauso — yra vilčių, kad kada nors nebereikės kartų kartoms penkerių metų vaikams iš baimės drebėti.

•Ištikimybės pamoka

     Kas pergyveno ausų uždegimą, nuvokia, ką reiškia keliolika metų tokia būkle vargti. Turbūt dar vaikučio lovytėje vienas pirmųjų sąmonės akimirkų buvo ištisa sopančios ausies naktis. Ir kai tik dėl skausmo prabudęs pasukdavo galvą, aptemusiame kambaryje šalia mato budinčią motiną.

•Ryžtingai siekti

     Paveldime savo tėvų, motinų, šeimos vertybes. Senelis jaunas mirė, palikdamas žmoną su penkiais vaikais. Trečioji duktė labai norėjo tapti anglų kalbos mokytoja ir, ilgėdamasi taip mylimo tėvo, eidavo prie jo kapo verkti ir kasdien šešiasdešimt naujų anglų kalbos žodžių išmokti.

•Čigonų pamoka

     Dar pirmaisiais naujojoje šalyje metais motina siunčia dešimties metų sūnų už kelių gatvių gyvenantiems vargstantiems čigonams didelę dėžę drabužių nunešti. Iš lietuviškų pasakų girdėjęs apie vaikus vagiančius čigonus, vaikas baimingai apeina namus, kol pro galinių langų užuolaidas pamato pilną kambarį čigoniškai vilkinčių čigonų. Paklusniai padeda dėžę prie durų — ir mauna namo. Tik daug vėliau žmogus supranti, ką reiškia neturtingųjų solidarumas.

•Nedidelis darbelis

     Kas trečiadienį — skautų sueiga, o aštuonis kilometrus nuo parapijos patalpų gyvenantys grįžta jau sutemus. Dvejus metus jaunesnio skautuko tėvai nenori vieno leisti, tai keturiolikmetis du kilometrus iš kelio patamsyje jaunesnį kas trečiadienį palydi namo, grįždamas pro baisiai lojančius kaimo šunis ir nakties šešėlius. Ir jau tada paaiškėja, kad kartais tereikia labai mažu darbeliu prisidėti, kad kitas žmogus galėtų kažkuo gyvenime džiaugtis. Mūsų draugystė išliko iki šių laikų.

•Kiekviename gero rasti

     Keliolikmečių Stumbrų skiltyje du labai netvarkingi ir išdykę berniukai, kuriuos ir tuntininkas, ir draugininkas nori iš skautų pašalinti. Tikriausiai sąmoningai nesuprasdamas kodėl, skiltininkas atsisako tų dviejų brolių “atsikratyti”, ir aštuonių berniukų būrelis dvejus metus vis sėkmingiau bendrauja. Po daugel metų tų dviejų brolių motina prieina ir padėkoja, kad jos sūnų neišmetėme — jiedu gražiai bręsta į žmones.

•Paprasta malda

     Iš visų namie kalbėtų ir girdėtų maldų ryškiausia yra kasdienė maldelė prie stalo: “Ačiū Dievui už visas malones”. Ir saulėtą, ir tamsią dieną.

•Velykų pamoka

     Tai buvo 1955 m. Velykų sekmadienis, kai tėvas su penkiolikmečiu sūnum išėjo visą dieną po gretimus miškus iškylauti. Nuostabu buvo rasti visos karvės griaučius (kaukolę namo parsinešti, nugaros slankstelius kaklaraiščio žiedais paversti), o nuostabiausia, kad toks senas (tuomet 49 m. metų amžiaus) tėvas visą saulėtą dieną drauge praleido ir kartu visus nuotykius namie atpasakojo.

•Saikingumo pamoka

     Kad namuose būtų vienas tėvų, tėvelis dirbo antrąją pamainą fabrike. Gerokai po vienuoliktos nakties valandos grįžtantį tėvą sūnus iš didelės meilės nusprendė sutikti tėvo mėgstama kava. Kad būtų skanesnė, kavininką įjungė ištisą valandą virti (tais laikais dar nebuvo automatiškų prietaisų). Namai gardžia kava kvepėjo, tik tėvas švelniai pastebėjo, kad geriau būtų nepersistengti.

•Šikšnosparnis

     Žmonės mano, kad šikšnosparniai geria žmonių kraują arba bent veliasi į plaukus — tokios baisenybės labai bijo, vieni kitiems baimę įkalbėdami. Užtinki nuo tvoros vielos aukštyn kojom kabantį šikšnosparnį, labai mieguistą gyvūnėlį ramiai į delną įsidėdamas ir glostydamas pajunti, koks minkštas kailiukas ir kokia labai švelni sparnelių šikšna. Pasirodo, ne visada reikia bijoti, ko “visi” bijo.

•Davatkos pamoka

     Ką tik lietuvių parapijoje atsiradusios šeimos sūnelį žavi Šv. Juozapo bažnyčios žvakės, degančios prie šventųjų statulų. Čia berniukas užtinka caro laikais atvykusią Barborą, seną skarotą davatkėlę, valančią žvakides. Dar tebeįsikuriančios šeimos nariui buvo malonu retkarčiais gauti net 25 centus, bet labiausiai išlieka įspūdis apie senutę, supratusią, kiek svarbus žmogaus dėmesys žmogui, kad ir nedideliam.

Vaistininkė

     Vienas pirmųjų darbų už atlyginimą buvo valyti Tareilų vaistinę, prekes į lentynas krauti, iš sunkvežimio į rūsį nunešti, pirkėjams patarnauti. Panelė Tareilaitė kasdien skaitydavo vieną pagrindinių JAV laikraščių “New York Times” ir vis savo tarnautojui, atėjus ramiai be pirkėjų ar darbų valandėlei, prekystalyje laikraščio dalį paslenka. Visai nepastebėdamas, keliolikmetis įpranta ilgus ir sudėtingus straipsnius skaityti, į visokiausius klausimus įsigilinti.

•Draugų įtaka

     Kelerius metus į gimnaziją autobusu keliaujame su draugu, kurio aistros — klasinė muzika ir laivų istorija. Bematant savo jaunesnį bendrą tiek paveikia, kad šis iš pirmojo savo uždarbio nusiperka plokštelėms groti patefoną, iki šiandien mėgsta burlaivius, laivų bei laivynų istoriją. O nenorėdamas nuo kitų atsilikti, iš daug gabesnio klasės draugo išmoko kasdien po knygą perskaityti. Po keliolikos skaitybos metų nebebuvo sąlygų papročio tęsti, bet liko kruopštaus skaitymo pamoka.

•Prelato paveikslas

     Kai Lietuvių Bendruomenės pradininkai rinkdavosi pas mus, prelatas Jonas Balkūnas sužinojo, kad keliolikmetis domisi kunigyste. Vietoj ilgų raginimų ar skatinimų, nieko nesakydamas padovanoja Marijos, Nuolatinės Pagalbos, paveikslą, kuris ir po 40 metų kambaryje kabo.

•Po žvaigždėmis

     Šv. Pranciškaus Asyžietis — viena mėgstamiausių asmenybių, o jo dvasią geriausia pažįsti, bendraudamas su pranciškonais. Kennebunkporte berniukų stovykloje vienas smagiausių nuotykių buvo išeiti toliau nuo namelio į pamiškę. Miegmaišiuose gulėdami žiūrime į švarų žvaigždėtą dangų, su pranciškonu klieriku kalbėdamiesi ir apie žvaigždes, ir apie šv. Pranciškų, kuris mokėjo džiaugtis kiekviena Dievo dovana.

•Pamoka apie mirtį

     Keletą mėnesių prieš mirtį motina savo sūnaus kunigo, naktį prie lovos budinčio, klausia labiau teiginiu negu klausimu: “Sūneli, ar mirtis reiškia, kad Kristus žmogų apkabina?”

•Vienuolės laiminimas

     Gimnazijos biologijos pamokoje susidraugaujame su seserimi Anina, dabar jau per 90 m. amžiaus (ir tada keliolikmečiui atrodė labai sena). Daug iš mokinių reikalaudama, mokėjo kiekvieną paskatinti, padrąsinti. Atsisveikindama su abiturientu, taria: “Sėkmingai pavyks Tavo užsimoti darbai”. Ligi šiandien susirašinėjame, o vienuolės paskata daug kartų sunkią valandą guodžia.

•Puota

     Kas keletas dienų telefonu pasikalbame su Kalifornijos ligoninėje vėžiu mirštančia šviesia jauna moterimi. Paskutiniai jos žodžiai — kai po to dar skambinta, jau lovoje gulėjo kita ligonė — buvo: “Pakviesiu Tave į savo vestuves”. Jėzus tiek kartų apie savo Tėvo, mūsų Dievo, namus kalba kaip apie dangiškąją puotą.

•Alfonso Petraičio pamoka

     Brazilijoje prie savaitraščio “Mūsų Lietuvos” pradėjome literatūros puslapį, vaikams skyrelį, literatūros ratelį, akademinį sambūrį ir daug kitų lietuviškai krikščioniškų ar krikščioniškai lietuviškų sumanymų žmonėms suartinti ir prie parapijos, lietuvių bendruomenės pritraukti, išlaikyti. Būna neigiamų atsiliepimų, ne visuomet tobulas ir mūsų darbas. “Kiti padarys geriau” — buvo mūsų veiklos šūkis.

•Petro Šimonio pamoka

     Sanpaulietis, sulaukęs proanūkių, visą gyvenimą prisideda prie lietuvių parapijų, organizacijų, padeda jaunimui, kol kai kurie kiti pasitraukia, atsitraukia, nusimena. Nekreipdamas dėmesio į trūkumus, neigiamybes, 80 m. senelis lipa bažnyčios bokšte kryžiaus taisyti, viena ranka tvirtai laikydamasis plaktuko, kita — vinies. “Gelbėkime, ką galime” yra jo nusistatymas.

•Halinos Mošinskienės pamoka

     Kokios bebūtų šeimos bėdos, ekonominė namų padėtis, nuotaikos visuomenėje, sveikatos, dešimtmetį po dešimtmečio niekad neatsisako padėti — tai klasėje, tai namuose mokyti lietuvių kalbos, aprašyti renginį ar įvykį, bendradarbiauti draugijose, sielotis kiekvienu lietuvišku dalyku, kurti apysakas, bendrauti su žmonėmis, jautria širdimi prisitaikyti prie kiekvieno, kiekvienos, daugiau ir gražiau negu būtų galima iš žmogaus tikėtis.

•Edvardo Pažėros pamoka

     Atsiųstas iš tarpkarinės Nepriklausomos Lietuvos mokytojauti Sanpaulyje, anksčiau buvo mokytoju aplenkėjusiose Rytų Lietuvos žemėse. Jam atrodė, kad pajėgiausi žmonės turėtų būti laikomi ne Lietuvos ar lietuviško gyvenimo centre, o būti pasiųsti į pasienį, į apkasus, ten, kur silpniausios sąlygos ir didžiausios progos.

•Pamoka prie traukinėlio

     Praeivį požeminyje užkalbino mergina, klausdama, kur rasti jai reikalingą traukinį. Nieko negalvodamas ir stoties tikrai nepaindamas, atsakai, rodydamas į didžiulę lentą su visų traukinių bei autobusų kryptimis. Jauna moteris pažiūrėjo į praeivį vos ne vos liūdnu veideliu — ir nuėjo, į lentą nepasižiūrėjusi. Tik vėliau supranti, kad jauna brazilietė nemokėjo skaityti.

•Limoje

     Kelios dienos pas kone vienintelį Peru sostinės lietuvį ir jo šeimą. Niekad tokio svečio neglobojęs, savo vietiniams artimiesiems aiškina: “Čia mano kunigas”. “Kiek toli dėl vieno lietuvio apsimoka keliauti”, — amžinai žmonės klausia.

•Maldos būrelis

     Vatikano II-ojo nuotaikas anksti patyrę jėzuitų seminarijoje auklėtiniai pradėjo burtis į maldos būrelius. Tai vieno, tai kito kambaryje skaito Šv. Raštą, meldžiasi savo žodžiais. Vadovybė įtartinai žiūri į teologijos daug nestudijavusių susirinkimus, kai šie pradėjo dažnėti. Rektorius leido tik kartą per savaitę, tai maldos ratelis slaptai pranešdavo apie dažnesnes maldos valandėles mažyčiu popierėliu, pažymėtu žuvimi (senu krikščionišku — Kristaus — simboliu) ir studento kambario numeriu. Praėjus keleriems metams, pats rektorius mielai prisijungė prie mūsų ratelio kas trečiadienį.

•Metinė pamoka

     Jauna pora kasmet mini savo santuokos metines. Vietoj vakarienės ištaigingoje valgykloje, tą vakarą lieka namie, prie žvakių kukliai valgo; Dievui dėkodami, restorano puotos kainą skiria varguoliams šelpti.

•Pas žvejus

     Visas būrys jaunų kunigų prisideda prie šiaurės rytų Brazilijos pajūrio 140-ties mažų bendruomenių vadovų bei vadovių studijų dienos. Iš žvejų kaimelių pėsti atkeliavę atneša maisto — viename puode visos mėsos, kitame — ryžiai ar bulvės, trečiame — daržovės. Diena baigiasi šv. Mišiomis, kurioms reikia vadovo, pamokslininko. “Bet esu kitos kultūros, kitos kalbos žmogus; geriau būtų vietinis, kurį geriau suprastų”. Po Mišių prieina jauni ir seni, pasidžiaugiame mūsų bendru tikėjimu, viltimi, kai tikrai visus jungia Kristus.

•Erika

     Su tėvais bei seneliais apsupę 13-kos mėnesių mergytės lovą, ligoninėje meldžiamės, taip neseniai krikštytą patepame Ligonių aliejumi, gydytojai atjungia visus prietaisus. Motina nuprausia, paruošia laidotuvėms. “Kaip jai bus danguje — juk ji ten nieko nepažįsta”, — rūpinasi motina. Močiutė primena senelį ir dėdę, kurie pasitiks ir globos; mamos širdis aprimsta. Ir kai šiandien Šv. Kazimiero kapuose būni, visada sustoji prie gėlėmis apsodinto kapelio, žinodamas, kokius puikius tėvus turi po šios pirmosios gimę trys vaikeliai.

•Katilinėje

     Lankydami senelių prieglaudą, susipažįstame su storoku, ne per daug gudriu šildymo prietaisų prižiūrėtoju. Skirtingos tikybos pagyvenęs vyras, draugiškas ir paslaugus, atvyksta į seminariją apsilankyti. Svečių kambaryje kalbamės, kol užeina rami tyla. Tą minutę įėjęs auklėtojas iš karto pastebi: “Atrodo, meldžiatės”. Kai mes nutylam, Dievas prabyla.

•Dėkingumo pamokos

     Neringos stovykloje susirgusiam berniukui naktį reikia duoti vaistų. Užmerktom akim stovi, išgeria vaistus, taria “Ačiū” ir toliau miega. Tarp visų šimtų Rako stovykloje per dvi savaites nejučiomis išryškėja du (vėliau paaiškėjo, kad brolis ir sesuo), kurie kiekviena proga, visuomet atsimena padėkoti — už kiekvieną menkniekį, už pravestą užsiėmimą, už dieną stovykloje. Ir mokaisi iš už save daug jaunesnių, kad prieš Dievą pati prigimtinė krikščionio laikysena yra dėkingumas.

•Prie ligonio

     Prie sūnaus švenčiame Ligonių patepimo sakramentą, kai tėvas jau be sąmonės ypatingos priežiūros skyriuje. Išrašyti žodžiai meldžia, kad ligonis galėtų sugrįžti prie savo darbų, kad Viešpats suteiktų kantrybės ir sveikatos. Lyg viskas taikoma pačiam sergančiajam ir mirštančiajam. O sūnus po kiek mėnesių už šį aplankymą dėkoja, sakydamas, kad maldos bei apeigos jam padėjo tėvo mirtį priimti ir jį į Dievo rankas atiduoti.

•Neregiai

     Aklų berniukų rekolekcijose sėdime po vieną regintį prie stalo, kalbėdamiesi apie viską ir apie susitelkimo dienų mintis. Taip norėtųsi daugiau padėti, kai berniukas pirštu lėkštėje bulvių košės ar mėsos gabaliuko ieško, kai siekia pieno stiklinės, kai eina rekolekcijų namų koridoriumi. Bet atsimename, kad jie — kaip ir visi žmonės — turi teisę bręsti ir tapti savarankiškais asmenimis, atsakingais už save ir savo gyvenimą. Daugiau padedame nepadedami.

•Nuostaba

     Bendruomeninėse Susitaikinimo sakramento apeigose su pusantro šimto studentų dalyvauja jėzuitų bendruomenės 22 kunigai, klausydami asmeninės išpažinties po bendruomeninio prisipažinimo. Viskas atrodo normalu. Klierikams baigus, kunigai pradeda vienas pas kitą išpažinties visų akivaizdoje eiti, ir visų širdys prisipildo padėka už visiems ir kiekvienam taip dosniai prieinamą Viešpaties gailestingumą.

•Didelė palapinė

     Niekaip vienam nesiseka didelės palapinės ištiesti. Praeina kitų kalbų nemokantis japonas skautas, pastebi vargstančio bėdą — ir per dvi minutes palapinė stovi. Jeigu visi žmonės — skirtingų kalbų, rasių, kultūrų, tikybų, įsitikinimų — to paties tikslo siekdami, suprasdami, kas darytina, taip sklandžiai bendradarbiautų, Dievo svajonė apie jo sutvertą žmoniją tikrai išsipildytų.

■ Prel. Simonas Morkūnas, neprikl. Lietuvoje pasižymėjęs šalpos darbais, vokiečių okupacijos metu gelbėjęs žydus nuo sunaikinimo, Amerikoje nuo 1949 m. buvęs Sioux City, Iowa, liet. Šv. Kazimiero parapijos klebonu, neseniai išėjęs į poilsį, vasario mėn. sulaukė 92 m. amžiaus.