religinės ir tautinės kultūros žurnalas
2000 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOL. LI, NO. 11
|
325 |
Algirdas Paliokas SJ |
|
|
330 |
Alma Gaivenytė |
|
|
334 |
Ses. Ona Mikailaitė |
|
|
343 |
Ignas Naujokas |
|
|
348 |
Antanas Marčiulaitis |
|
|
352 |
Vidmantas Martikonis |
|
|
3353 |
Red. |
|
|
355 |
Laima Krivickienė |
|
|
359 |
Red. |
|
|
360 |
Juoz. M. |
Šis numeris papuoštas nuotraukomis, iliustruojančiomis M.K. Čiurlionio jubiliejų (125 m. nuo gimimo) ir šiame numeryje įdėtą straipsnį “Katalikų Bažnyčia ir žydai”.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August. Its publishers and owners are Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. The purpose, function, and non-profit status of this organization and the exemption status for Federal income tax purpose have not changed during the preceding 12 months. The editor is Rev. Joseph Vaišnys SJ. The managing editor is Rev. Algirdas Paliokas SJ. The office of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636-1098. In preceding 12 months Laiškai Lietuviams averaged a press run of 2,100. Total distribution 2,075 copies, mail subscription -1745, free distribution - 330. None (0) distributed to news agents and none (0) sold throught dealers, and 25 copies are left-over. Annual subscription is $20.00, single copy $2.00. Periodical postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.
Algirdas Paliokas SJ
okie įvairūs žmonių tikėjimo keliai. Vieni jų atsižvelgia vien į griežčiausius Dievo draudimus, visai nepaisydami kitų. Kiti reaguoja jau į daugiau Dievo draudimų. Kiti - dar į daugiau. Ir tik maža dalis - tarsi žmonijos išimtis - ne tik neperžiangia nė pačių mažiausių nurodymų, bet ir stengiasi Dievą vis labiau pažinti, Jo valią kuo tobuliau vykdyti ir Jį bei artimą vis labiau mylėti.
Ar silpnai, ar su užsidegimu Dievo ieškodamas žmogus visada susiduria su tariamai neįveikiamais sunkumais. Kovą su savo ydingumu ir savęs tobulinimą labai alina atkritimai į senas klaidas ir viltį gesina silpna bei nepastovi pažanga. Apie maldą geriau nė nekalbėti: tai niekada nesibaigianti problema. Kuo daugiau pastangų, tuo, atrodo, daugiau išsiblaškymų.
PSALMĖS
Kilusios iš Dovydo sukurtų giesmių,
kurias giedojo pritariant senovinei arfai.
Nuolatinės pastangos maldoje ir kasdieninės nesėkmės gundo nutraukti šią kovą ir pasitenkinti vaikiškai trumpa malda.
Kaip suprasti šią situaciją? Iš kur imtis energijos ir vilties žmogaus žemiško gyvenimo uždavinio įvykdymui?
Materialaus pasaulio vergovė
Yra materialinis ir dvasinis pasaulis. Kad būtų lengviau suprasti vieno ir kito poveikį į žmogų bei žmogaus bendravimo su Dievu pobūdį, galime įsivaizduoti žmogų, gyvenantį materialiam pasaulyje kaip kažkokiame skystyje. Dvasinis pasaulis yra virš jo. Kuriame pasaulyje žmogaus mintys, tame pasaulyje jis gyvena.
Alma Gaivenytė
moguje dega židinys, tai sunkiai apibūdinamas, be galo paslaptingas dalykas; jis gali skleisti gėrį, jaukumą, šilumą, spindulius ir gaivinti dvasią. Tas židinys yra ŠIRDIS. Šilta ir skaisti kaip saulė, aitri kaip žaizda ir yra mūsų širdis. Tavo ir mano...
Puikiai žinom, kad patys geriausi jausmai ištrykšta iš širdies. Nors taip pat žinom, kad įvairūs jausmai bei pajutimai, geri ar blogi, taip pat išsiveržia iš tos pačios širdies. Širdis yra nuostabi. Ji reaguoja į viską: į kito balso toną, į vos girdimą aimaną, į žmogaus šypseną ar nuliūdimą. Širdis nujaučia ateitį, įžvelgia visas paslaptis, todėl ji niekada nenurimsta, nuolatos blaškosi, ieškodama laimės, meilės, ramybės. O kas slypi dar giliau? Širdyje slypi nežinomos brangenybės, nenujaustos, negęstančios viltys... Kaip paslaptinga ir tauru.
Žiema. 1906-1907. IV
Kiekviena širdis - atskiras pasaulis, turįs savo pradžią ir nesibaigiančią pabaigą. Paslaptimi yra apsupta kiekvieno žmogaus širdis.
Ses. Ona Mikailaitė
Pastarąjį pusšimtį metų didelių pasikeitimų bangos užliejo katalikų nusiteikimus žydų atžvilgiu. Per šiuos penkiasdešimtis metų daugiau pažangos padaryta katalikų su žydais tarpusavio santykiuose negu per praėjusius du tūkstantmečius. Taip kalbėjo Rabinas Eric Yoffie, Amerikos hebrajų bendrijų (kurių JAV yra apie 800) sąjungos pirmininkas prieš pat Popiežiaus Jono Pauliaus istorinę kelionę į Izraelį šių jubiliejinių metų kovo mėnesį.
Šimtmečius kupinų katalikų su žydais nesusipratimų, kivirčų, įtampų ir neapykantos palengva keičia naujas tolerancijos amžius, kuriame pradedama rodyti didesnę pagarbą vieni kitiems. Žydams ypač reikšminga Vatikano su Izraeliu pasirašyta sutartis 1993 m. gruodžio 20 d. Jono Pauliaus II ryžtas šiam žygiui, nepaisant kai kurių Vatikano diplomatų būkštavimų, buvo esminis persilaužimas. Formalus Izraelio valstybės pripažinimas padėjo tvirtą pagrindą teigiamam santykiui katalikų su žydais.
Ir žydams, ir krikščionims 10 Dievo Įsakymų, kuriuos Išėjimo knygoje Mozė gauna iš Dievo, išrašytus ant akmens plokščių, sudaro biblinės moralės esmę — nurodo Dievo valią žmogui.
Žydų sinagogose dažnai iškabinama medinė lenta su pirmaisiais 10-ties Įsakymų žodžiais.
Seniau katalikų katekizmuose taip buvo vaizduojami 10 Dievo Įsakymų, duodamų Mozei Sinajaus kalne.
II pasaulinio karo metu Katalikų Bažnyčia rūpinosi karo pabėgėliais, o drauge padėjo ir persekiojamiems žydams. Daugelis Europos vienuolynų priglaudė benamius ir slėpė žydus, kuriems grėsė mirtis. Daugelis vyskupų ir kunigų taip pat pagelbėjo karo nuvargintiems žmonėms, taipogi ir žydams. Ir įvairių kraštų katalikai padėjo, kur ir kaip galėdami.
Ignas Naujokas
Modernusis gyvenimas yra pilnas neramumo ir triukšmo. Triukšmas neleidžia dvasiai susitelkti, ją išblaško, kliudo jai brandinti mintis ir idėjas ir tokiu būdu ją silpnina, gesina ir žudo. Kai žmogaus dvasia tegali vegetuoti, kai ji neturi sąlygų savo sparnus išplėsti, tada ir visas kultūrinis gyvenimas pradeda merdėti. Jokiu būdu netvirtiname, kad triukšmas ar ramybė yra vienintelės aplinkybės, slopinančios ar ugdančios dvasią. Tačiau negalima pamiršti fakto, kad didieji išminčiai, kurių dvasios palikimu ir šiandieninė žmonija minta, Sokratas, Platonas, Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, yra gyvenę ir kūrę, tais praeities laikais, kai gyvenimas dar nebuvo tiek nervingo skubėjimo ir triukšmo paliestas, kai buvo daugiau sąlygų, ramiam dvasios vaisių brandinimui. Neveltui kai kurie šių laikų rašytojai, pvz., Carrel, Dunhamel, reikalauja įsteigti miestuose tylos zonas, kad minties, mokslo ir kultūros žibintai nebūtų triukšmo užpūsti.
M.K. Čiurlionis
Triukšmo, skubėjimo ir nerimavimo išblaškytas žmogus pradeda gyventi tik išoriniais įspūdžiais ir išoriniu gyvenimu, o juk tikrasis gyvenimas yra dvasios gyvenimas. Tokiame gyvenime ieškoma atsakymo į didžiuosius buities klausimus, jame viskas yra nušviečiama tų klausimų šviesa. Triukšmas žmogų apkurtina, neduoda jam sąlygų sustoti prie didžiųjų klausimų, todėl visai nenuostabu, kad šių laikų gyvenimo išnervintos sielos ilgisi ir ieško gilesnio, prasmingesnio gyvenimo. Dėl to bus visiškai suprantama, kad ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse šiais laikais nemaža žmonių stoja į griežtus, kontempliatyvius vienuolynus» kur tyloje ir susitelkime bandoma tik Dievui gyventi. Tie gausūs šių vienuolynų kandidatai, kurių daugelis iš pragariško karo frontų triukšmo į tuos ramybės uostus įsuko, tartum instinktyviai pajuto, kad “reikia leisti veikti tylai, tai tiesos mokytojai, o pažintai tiesai vykdyti gali būti sutelktos jėgos tik tyloje, kuri yra tvirtųjų tėvynė" (Lacordaire).
Antanas Marčiulaitis
Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas (Fil 4,12)
ūsų laikų homo sapiens, visada nerimstantis ir ieškantis, įkyriai landus ir nebijantis rizikuoti, pasitinka trečiąjį tūkstantmetį su milžiniškais mokslo ir kūrybos laimėjimais. Jau atsiplėšę nuo žemės, lankėsi Mėnulyje, ruošiasi kelionėms į Marsą ir kitas planetas. Kuria neįtikėtinas, tiesiog stulbinančias kompiuterines programas. Netgi drįsta koreguoti savo paties prigimtį... Atrodo, jau pakankamai daug paslapčių atskleidė, begales nežinomybės barjerų įveikė, vertėtų kiek stabtelėti ir apie savo laikinumą šiame žemiškame gyvenime pamąstyti, savo dvasiniais reikalais pasirūpinti. Bet homo sapiens išdidumas neleidžia nuo svaiginančių mokslo aukštumų atsiplėšti. Be paliovos braunasi net į slapčių slapčiausias paslaptis, priklausančias vienintelei ir pačiai aukščiausiai Substancijai. O ar savo nepasotinamą veržlumą begalinėje laiko tėkmėje jis bent trumpam nukreipia į daug kur tvyrantį vargą, ar stengiasi jį sušvelninti? Ar ne per didelis atotrūkis tarp milžiniškų mokslo laimėjimų ir gailestingos širdies virptelėjimo (nors retsykiais) skausmų, kančių, vargo okeanų, nelaimių ir beprasmių sunaikinimų akivaizdoje? Mokslo ir technikos pažangą dažniausiai lemia pasiruošimai totaliniams karams, taigi ir sunaikinimams; o širdies jautrumas ir sąžinės balsas atveria vartus į dvasinio pasaulio aukštumas, į ramybės ir taikos pilnatvę. Štai ir tenka spręsti dilemą, kas ką: protas širdį, ar širdis protą?..
Atidžiau pažvelkime į šiandieninę realybę Lietuvoje, ir aiškiai suvoksime didžiulį skirtumą, tarp gėrio ir blogio, tarp dvasinės šviesos ir niekšybių tamsos, tarp kantriai tylinčios vargo ir įsismarkavusios prabangos. Pastebėsime ir suprasime, kad vienur labai reikalingas paslaugumas, širdies jautrumas, tarsi oras gyvam organizmui, kitur - griežtai tariamas įspėjimas: gana! liaukitės! Ir vis dėlto kai kas bando tuos skirtumus suartinti, netgi vietomis sukeisti: blogį vadinti gėriu ir atvirkščiai.
Vidmantas Martikonis
Vyro ir žmonos gyvenimas poroje trunka iki vieno iš jų mirties. Nors visi nuolatos ir gal net įkyriai kalbame apie to paties obuolio dvi puses, tačiau šis palyginimas nėra preciziškai tikslus. Gali atsitikti taip, kad viena puselė yra antaninio, o antroji - saldinio obuolio. Dažniausiai taip ir būna. Poron sueina du žmonės, kuriuos dalija ne tik priešingų lyčių ypatumai, bet ir skirtingi temperamentai, pomėgiai, profesijos ir t.t. Abu ateina iš nevienodų šeimų, tradicijų, kultūros, netgi aplinkos. Sutuoktinių pora nėra dviejų individų suma, o visiškai nauja formacija, kurianti kitonišką kokybę -šeimą, praturtintą jau dviejų patirčių ir kultūrų.
Jaunavedžiai paprastai nejaučia šito ir medaus mėnesį gyvena pagal principą: “Tu - tai aš, aš - tai tu”. Jeigu abu partneriai yra psichologiškai gerai subalansuotos ir stabilios asmenybės, tai “laikymosi už rankyčių” etapas baigiasi gana greitai. Tačiau žmonės dažniausiai tuokiasi jauni, ir jų mąstysena dar nestangi, todėl užsitęsęs tokio susiliejimo laikotarpis gali būti santuokai pražūtingas. Nuo pernelyg stipraus nepertraukiamo apsikabinimo galima ir uždusti.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ
Kalbos susinimas
Šis žodis reiškia menkinimą, skurdinimą. Galima susinti dirvą, gyvulį, bet čia prisiminsime kalbos susintojus. Šalia kalbos švarintojų ir teršėjų yra dar ir trečia grupė - kalbos susintojai. Jais vadiname tuos kalbos “švarintojus”, kurie nueina per toli arba prašauna pro šalį. Jie iš kalbos uja tokius žodžius ir posakius, kurie yra visai geri ir vartotini. Taip daro paprastai ne kalbininkai, o tik kalbos mėgėjai, nepakankamai susipažinę su kalbos dėsniais. Taip elgdamiesi, jie skurdina ir susina mūsų kalbą.
Žinoma, yra buvęs vienas kitas atvejis, kai ir mūsų žymieji kalbininkai, pvz., Būga ir Jablonskis, draudė vartoti kokį nors neaiškios kilmės žodį ar posakį, bet paskui savo nuomonę pakeitė. Neaiškumų ir diskutuotinų dalykų kalbos moksle visuomet buvo ir bus, bet reikia laikytis oficialiai ii visuotinai priimtų kalbos dėsnių.
Kompozicija. 1907-1908
Paminėsime vieną kitą pavyzdį, kai iš kalbos ujami visai geri ir vartotini žodžiai. Kai kurie mano, kad, pvz., zuikis ir sarmata yra slaviškos kilmės žodžiai, todėl nevartotini vietoj lietuviškų kiškis ir gėda. Tai visiškai klaidingas galvojimas. Tiesa, kad slavų kalbose yra vartojami atitinkami tos pačios šaknies žodžiai, bet Būga teigia, kad šių žodžių mes nesame pasiskolinę iš slavų, bet vieni ir kiti juos esame pasiėmę iš bendro šaltinio. Tad šie du žodžiai tiek mums yra “slaviški”, kiek slavams “lietuviški”.
Paruošė Laima Krivickienė
PADARYK MANE GERUMO ŽENKLU
Šie kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžiai, išskobti jo 80-mečio atminimo kryžiuje, kurį rugpjūčio 21-ąją Guronyse pašventino Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Sekmadieni, švenčiant Žolinę, prieš šv. Mišias į bažnyčią buvo iškilmingai įneštas Kardinolo portretas, kurį parapijos jaunimas per visas apeigas laikė rankose. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis pašventino Žąslių miestelio vėliavą, linkėdamas dorai ir garbingai gyventi “kardinoliškoje”, parapijoje. Arkivyskupas S.Tamkevičius pabrėžė, kad Kardinolas būtent čia, Žąslių parapijoje, išgirdo Dievo balsą, kalbantį per jo motiną, nuoširdžiai jį mokiusį tikėjimo, per vargą, kuris dažnai aplankydavo neturtingus Sladkevičių namus, tačiau išmokiusį dalytis duona ir meile. Arkivyskupas sulygino du tą dieną minimus ir Bažnyčiai nusipelniusius dvasininkus: šventąjį popiežių Pijų X ir kardinolą Vincentą Sladkevičių. Abu juos vienijo didžiulė meilė ir pagarba Eucharistijai bei pasiaukojantis sekimas Kristumi.
Rex. 1909
Aukuras. 1909
Viena senyva mergina labai puošėsi, kad tik neatrodytų sena. Kartą gatvėje ją sutikęs vaikinas paklausė: “Ar nežinai, močiute, kur yra miesto ligoninė?”
— Dar kartą pavadink mane močiute, tai parodysiu į ją patį trumpiausią kelią, - atsakė supykusi mergina.
■■
Lietuvos kaimiečiai dėvėdavo vyžas ir nagines. Panšų apavą dėvi ir miestiečiai, tik jį vadina ne naginėm, o sandalais.
■■
Du mažamečiai vaikai, likę vieni namuose, ima apžiūrinėti mamos tualetinį stalelį. Broliukas pastveria pudrinę ir ima pudruotis.
- Ką darai? - sudraudžia sesytė. - Pudruojasi tik moterys, o vyrai prausiasi!
■■
Amerikiečių žvalgyba ilgai nesuprato, kodėl rusų karininkai visur vaikšto po tris. Pagaliau išsiaiškino: vienas moka skaityti, antras rašyti, o trečias seka abu “intelektualus”...
■ Kun. Evaldas Vivulskis, Kauno kunigų seminarijos dėstytojas, norįs gerai išmokti anglų kalbą, apsigyveno Šv. Barboros parapijoje, kurios klebonas yra kun.M. Yakaitis, kuris taip pat yra ir Švč. M. Marijos Gimimo par. klebonas Marquette Parke.
■ Kun. Remigijus Gaidys MIC, Marijonų gimnazijos direktorius Marijampolėje, buvo atvykęs į Čikagą gimnazijos reikalais. Grįžo patenkintas, nes atsirado geradarių, kurie įteikė aukų gimnazijos išlaikymui.
■ Kun. Jonas Puodžiūnas OFM, gimęs ir augęs Philadelphijoje, 1986 m. davęs pranciškonų įžadus, 1987 m. įšventintas kunigu, ėjęs aukštas pareigas pranciškonų ordine, liepos 23 d. buvo įvesdintas Šv. Mortos amerikiečių parapijos klebonu šiaurės rytų Philadelphijoje. Jam 40 m., ir tai jauniausias klebonas Philadelphijos arkivyskupijoje. Jo tėvai Angelė ir Jonas Puodžiūnai yra veiklūs Šv. Andriejaus lietuvių parapijos komiteto nariai.
■ Palendrių kaime, Kelmės apylinkėje, birž. 18 d. pašventintas benediktinų vienuolyno kertinis akmuo ir bažnyčios statybos vieta. Šventinimo apeigoms vadovavo iš Salesmes atvykęs Šv. Petro vienuolyno abatas Phillipe Dupont. Iškilmėse dalyvavo Šiaulių vysk. E. Bartulis ir Kauno vysk. augz. R. Norvila. Statomame vienuolyne galės gyventi 20 vienuolių. Dabar Palendriuose gyvena 10 benediktinų: 8 iš Prancūzijos ir 2 lietuviai.
Mielieji Laiškų lietuviams skaitytojai,
Šioje vietoje jau buvo iki šiol skelbta naujasis konkursas. Jau gavome net vieną rašinį paskelbta tema. Su gailesčiu norime pranešti, kad leidėjai savo posėdyje su T. Saulaičiu nutarė nuo kitų metų pradžios šį žurnalą uždaryti. Užtat nesiųskite daugiau konkursui rašinių. Premijoms turime pakankamai pinigų, bet nežinau, kaip mes juos sunaudosime.
Žmonės, apie tai sužinoję, labai jaudinasi ir, sakė, rašys laiškus T. Saulaičiui į Vilnių. Adresas:
Šv. Kazimiero Bažnyčia Didžioji 34 LT 2001, Vilnius
Elektroninis paštas:
Nežinau, ar tai ką nors padės, bet tegul išreiškia savo mintis ir nusistatymą šiuo klausimu.