religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1999 / VASARIS - FEBRUARY / VOL. L. NO. 2

Šis numeris iliustruotas J. Grikienio nuotraukomis iš Kauno įžymybių.. Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Algirdas Paliokas, SJ

     Vasaris. Jo 16 diena įrašyta Lietuvos istorijoje. Ji išliks amžiams didinga kol Lietuva gyvuos, kol bent vieno lietuvio krūtinė alsuos.

     Iš kur nepriklausomybė? Žmonės galvas už ją dėjo, ir Dievas savo ranką pridėjo. O antroji, lyg stebuklu atėjusi, buvo daugelio ašarų, kraujo, kalėjimų, lagerių bei nekaltų mirčių pasekmė. Šią pasekmę pagreitino išeivija, kuri kalbėjo, rašė. demonstravo ir darė visus įmanomus žygius, kad Lietuva būtų laisva. Ir Dievas pritarė. Atėjus laikui, atėjo laisvė.

     Ne tik šiandieną Lietuva yra mūsų mintyse ir širdyse. Kasdien mes jaučiame jos pulsą, džiaugiamės jos laimėjimais ir liūdime dėl nesibaigiančių ar vis naujų sunkumų. Mus nepatenkina nepilna Lietuvos laisvė, nesaugumas, ekonomikos krizė, didumos žmonių vargas, nusikaltėlių siautėjimas ir t.t. Matant nuskurusį medį, ne visada galima pamatyti jo ligos priežastis. Tos nematomos priežastys yra po žeme, šaknyse.

Laisvės paminklas Kaune.     J. Grikienio nuotr.

     Panašiai yra ir su Lietuva. Kokios yra tos nematomosios priežastys? Apie tai šis straipsnis.

Skaityti daugiau: LAISVĖ KAIP PASEKMĖ

Nijolė Jankutė

     Daugelis mūsų esame matę arba bent girdėję apie filmą vardu Apokalypse Now! Vien tas žodis traukia minias į kino teatrus ir pripildo doleriais režisierių ir producentų skrynias. Nes vienas maloniausių žmonijos užsiėmimų — spėt ateitį, ypač jei ateitį populiarieji menai vaizduoja kaip globalinių kataklizmų virtinę, kaip siautėjantį smurtą.

     Kodėl toks gėrėjimasis smurtu, nuožmumu, baisių nelaimių vaizdais? Argi ne kasdien mus semia apokaliptiniai nuotykiai, mokiniai šaudo mokytojus ir dar kelis klasės draugus, taip sakant, “dėl magaryčių”, motina badu numarina ligotą dukterį, “nes ji vis tiek mirs”, kita - paskandina 2 mažamečius vaikus, nes “jie kliudo meilužiui”, tėvas apkrečia mažametį sūnų savo AIDS; dr. Kavorkian užfiksuoja vaizdajuostėje, kaip jis numarina pacientą, ir tas vaizdas rodomas televizijos žiniose, propaguojant eutanaziją. Paprastai vakarinių žinių “sum-ma summarum” - maždaug 5 nušauti, 5 kitaip nužudyti, bent vienas naujagimis išmestas į šiukšlių dėžę. Prieš tokį kasdienybės įvykių sąrašą nublanksta ir uraganas Mitch. Jis tik gamtos siautulys, bet ne apsvarstytas, ne suplanuotas ir visais legalistiniais būdais pateisintas nuožmumas.

Skaityti daugiau: APOKALIPSĖ - DAR NE!

A. Saulaitis, SJ

     Jeigu pirmasis gausesnis lietuvių būrys Pietų Amerikon nuvyko po 1863 m. sukilimo, tai šias eilutes rašantysis atsiliko 105 metus. Pirmuoju iš lietuvių jėzuitų 1949 m. (iš Čikagos) misijų vesti nuplaukė T. Jonas Kidykas, tai čia aprašomi įspūdžiai prasidėjo beveik du dešimtmečius po pradininko kelionės. 1968 m. pačioje pradžioje Pasaulio Lietuvių Bendruomenė siuntė tuometinį seminarijos studentą į jaunimo užsiėmimus pietinėje žemyno srityje tęsti 1966 Jaunimo metų ir jais vykusio I Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso ryšius.

     Tais laikais nebuvo įprasta klieriką \ tolimus užsienius siųsti, bet jėzuitų vyresnieji tikriausiai pagalvojo, kad namisėdai gera aukotis ir keliauti, auką suprantant augustiniškai kaip visa tai, kas žmones vienija savo tarpe ir su Dievu. Taip, Bostono lėktuvinėje palydovams numetęs žieminį švarką, žmogus per dešimtį valandų atsirado atogrąžų vidurvasarį.

Pažaislio bažnyčios fragmentas.     J. Grikienio miotr.

     Visą ryšį su Pietų Amerika ir jos lietuvių kilmės žmonėmis jungia du dvasiniai ir bendruomeniniai įspūdžiai. Bičiulystė prasidėjo prie jaunimo ir svečių laužo palmėmis apaugusio ežero pakrantėje. Puoselėję pomėgį dainuoti, vietiniai lietuviai dainą, kone giesmę, “Lietuva brangi” traukė keturiais balsais, kurie, regis, šiandien tebeaidi. Baigminis išgyvenimas buvo ne giedotinis, o kalbamas. Po daugelio metų bendravimo, išleistuvių pamaldose pradėjus melsti “Tėve mūsų”, jauni žmonės ne tik susiėmė rankomis, o vienas prie kito prisispaudė, lyg tik laikydamiesi drauge išliks tuomi, kas jiems brangu.

Skaityti daugiau: TRYS DEŠIMTMEČIAI PIETŲ AMERIKOJE

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Valerija Vilčinskienė

     Su pavargusia ašara, su netikrumo skauduliu, su švintančia ir gęstančia viltimi, su nuovargio našta skubu į ateitį... Visi telpame tavy. Visi - tave apvylę, išdavę ir pardavę, dėl menkniekių užgavę ir užgauliojantys, dėl ambicijų, noro būti pranešnesniais vienas už kitą... Visi, tau atiduodantys savo gyvenimą, savo mintis, savo siekius, darbus, sielą... Mūsų tiek daug - tokia marga jūra tavo širdy, o tu viena... Pavargusi, įskaudinta, mylėta ir mylima, atleidžianti ir visus priglaudžianti... Tu viena, Lietuva, Marijos žeme, mano gimtine, mano vargeli, mano gyvenime... Ir brangi tokia, kokia esi... Kiekvienas suklumpa tavo širdy, po savo kryželiu, keliasi tavo pakylėti su šviesia tavo būties vizija. Kylame ir klumpame... Bandome ieškoti taškų, į ką atsiremti, kuo patikėti, kuo nenusivilti, kaip išgyventi... Po klajonių su gailia širdies nostalgija grįžtame į tavo senus namus, kur gyva tautos dvasia, kur mes su tavimi suaugę po Aukščiausiojo Palaima. Jo Palaima nušvinta padangė, pražysta pilkas pakelės grumstas, skalsesnė duona, dosnesnis gerumas, atidesnė mintis, atsakingesnis žingsnis, ramesnis rytojus... Mano širdyje ir tu, Lietuva, augi po Dievo Palaima...

Skaityti daugiau: KAIP ŽIŪRIU Į LIETUVOS ATEITĮ

Spyglys

     Žmogus save laiko šios žemės šeimininku. Per ilgą žmonijos gyvenimą labai pasikeitė jos buitis; prisigamino įvairiausių įrankių, mašinų, įrengimų, pasistatė gerus būstus, nutiesė gerus kelius, augina brandžius derlius ir t.t. Žodžiu, labai pagerino, paįvairino savo egzistenciją - tapo, kaip sakoma, civilizuotu, kultūringu. Tokiu save laiko šiandieninis žmogus, bet ar taip ištikrųjų yra ?

     Taip, žmogus padarė didelę pažangą buityje, tai akivaizdu. Bet kodėl jis taip baisiai prišiukšlino savo būstą - žemę, užteršė apnuodijo atmosferą ir pats tapo fiziškai ir dvasiškai paliegęs?

Pažaislio vaizdas iš rytų pusės.     J. Grikienio nuotr.

     Kokios gi priežastys vertė žmogų taip nusikalstamai elgtis su gyvąja gamta, jos turtais?

Skaityti daugiau: TIKĖJIMO GALIA

CHIARA LUBICH

"Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais" (Jn 1,12).

     Tai yra didi naujiena, kurią Jėzus paskelbė žmonijai, kad mes galime tapti Dievo vaikais jo malonės dėka.

     Bet kodėl ir kam toji malonė duodama? “Tiems, kurie jį priima” ir tiems, kurie jį priiminės per amžius. Mes privalome priimti Jėzų su tikėjimu ir meile, tikėdami, kad jis yra mūsų Išganytojas.

     Bet stenkimės suprasti ir tą gilesnę prasmę, ką reiškia būti Dievo vaikais.

     Tik pažiūrėkime į Jėzų, Dievo Sūnų, ir jo santykius su Tėvu, kai jis meldė Tėvą, visiškai juo pasitikėdamas su beribe meile, vadindamas jį “Aba, Tėve”.

Skaityti daugiau: Kaip tapti Dievo vaikais

Antanas Marčiulaitis

     Gėrio ir blogio dvikova prasidėjo kartu su žmonija. Pirmieji mūsų tėvai Adomas ir Ieva buvo paženklinti dieviškojo gerumo aoreole, bet piktosios dvasios veikimu jų gerumą nugalėjo blogis: pažeidė Dievo valią, prarado rojų ir ne tik sau, bet ir visai žmonijai uždėjo vargo ir kančių naštą. Kaino asmenyje pasireiškęs blogis negalėjo pakęsti brolio Abelio gerumo, parodyto aukojant Viešpačiui auką. Todėl iš pavydo, kad Abelio aukos dūmai kilo į viršų, o Kaino sėdo žemyn, pastarasis užmušė brolį.

Pažaislio zakrastijos koridoriaus skliaustų fragmentas.     J. Grikienio nuotr.

     Dievas kaip absoliutus Gerumas kantriai laukia ir iš mūsų kasdienio gerumo, pasireiškiančio įvairiomis formomis. Dievas negali toleruoti bet kokio blogio, tuo labiau išeinančio iš žmogaus piktavališkumo.

Skaityti daugiau: GERUMO ABĖCĖLĖ

Dr. Juozas Kriaučiūnas

     Žmogaus kūno gemalas jau turi kai kurių juslių, o gimstantis kūdikis turi visas jusles, tik kai kurias jų dar patobulina ankstyvoje kūdikystėje ir augdamas. Juslės išlieka visą žmogaus gyvenimą. Į jusles veikiant ar jas jaudinant, iššaukiamas jutimas. Viena tų juslių yra lietimo jutimas. Lietimo juslė yra kūno paviršiuje, kūno padengime, odoje, kuri yra didžiausias kūno organas. Kūno paviršiuje, odoje yra išsėta milijonai lietimo jutimo priėmėjų ar suvokėjų (receptors), pvz.: piršto galas turi jų apie 5 tūkstančius.

     Priėmėjai per nervų tinklą perduoda jų pagautą ar priimtą jaudinimą (stimulus) į centrinę nervų sistemą, smegenis, kuriose lokalizuojama jutimo vieta, jutimo pobūdis ir stiprumas ir nusprendžiama reakcija, veikimas ar saviveika į jaudinimą. Jeigu tas jaudinimas yra labai stiprus, tai gali iššaukti skausmą ar net ir jaudinamos kūno dalies pakenkimą, nuo to kenčia visas kūnas, visas organizmas.

Kauno arkikatedra - bazilika. J. Grikienio nuotr.

     Kūno paviršiaus nusėjimas tokia daugybe jutimo priėmėjų rodo, kad kūnui, organizmui jutimas yra labai svarbus, kad lietimo jutimas įtaigauja organizmo reakciją, veikimą palaikyti kūną, organizmą patogiai ir sveiką, ko pasiekiama tik pakankamu jaudinimu, bet ne per stipriu. Į lietimo grupę įeina ir masažas, glostymas ir mylavimas.

Skaityti daugiau: Lietimo, masažo, glamonėjimo gydymoji galia

Kun. K.J. Ambrasas, SJ

     Žmogui reikia religijos, o kiekvienai religijai reikia šventovės, kuri neapsieina be kunigų. Saliamono pastatytą ano meto garsiausią šventovę 586 m. prieš Kristų sugriovė Nabuchodonozaras. Antroji, atstatyta iš Babilono nelaisvės grįžusių žydų. Jėzaus lankytoji šventykla, dar didesnė negu anksčiau, buvo atstatyta karaliaus Erodo. Tatai buvo trečioji šventykla, kurią 70 m. po Kristaus lig pamatų sugriovė romėnai. Musulmonai toje vietoje pasistatė rūmus, o vėliau dar šiandien tebestovinčią Jeruzalėje Aksos mečetę. Taigi buvusios, tos garsiosios, psalmėmis apgiedotos, istorijų minimos Saliamono šventyklos nėra likę nė ženklo. Jos vietoje - mečetė.

     Saliamono šventyklos prieangis, vidus, šventų Švenčiausioji ir kitos plano detalės buvo panašios į kanaaniečių šventyklą Asore ir Sirijoje Tel Tajinato Šventovę. Jeruzalės šventyklos sijoms ir apdailai buvo panaudotas kedras. Kai kurie egiptiečių ir asirų metraščiai giriasi šventyklomis, kur grindys išklotos sidabru, o sienos ir durys - auksu. Brangieji metalai jau seniai išgrobstyti. Kur ne kur telikę gabalėliai ir kitos nereikšmingos liekanos.

Skaityti daugiau: ŠVENTYKLA

Janina Lukoševičienė

     Kiekvienas suprantame, kad kunigas -ypatingas žmogus, išsiskiriantis iš kitų tvirtu apsisprendimu skelbti Dievo žodį, tarnauti žmogui, bet svarbiausia - žmogus, išgirdęs Visagalio pašaukimą ir jį subrandinęs, aiškiai suvokęs, kad ne visiems skirtas šis gyvenimo kelias.

     Nuo pat vaikystės prisimenu sekmadienines pamaldas mūsų mažytėje kaimo bažnytėlėje. Kaip smagu būdavo keliauti rasotais laukų takeliais iki pat ežero, o paskui, perėjus per lieptelį, patekti į šventorių, kur ūždavo susirinkę žmonės; skambėdavo varpai ir visi skubėdavo į Mišias. Dar ir dabar matau akyse reginį: dešinėje pusėje - tik vyrai, kairėje - tik moterys. O tas platus takas - tik kunigui, kuris man atrodydavo nežemiškas, išsiskiriantis iš visų mūsų, mirtingųjų. Pamaldžiai skambantys lotyniški žodžiai, žinomi tik jam, dar labiau suteikdavo paslaptingumo. Grįždavau pakylėta, užmiršusi kasdienybės rūpesčius.

     Taip būdavo sekmadieniais. O paprastomis dienomis tais pačiais takais eidavau pro bažnyčią į mokyklą, o vėliau ir pro atidarytą karčiamą. Grįždama skubėdavau praeiti pro girtuoklių landynę, iš kurios, mano didžiausiai nuostabai ir nusivylimui, išsvirduliuodavo gerbiami kaimynai, pažįstami, o neretai... ir kunigas. Bet baisiausia būdavo tada, kai tėvelis grįždavo iš darbo ir, nukinkęs arklius, ramiai atsisėsdavo prie stalo ir su pikta nuoskauda pranešdavo; “Taigi, motin, gausiu 300 dienų atlaidų, nes radau griovy kunigėlį, šiaip taip įsikėliau į vežimą ir parvežiau klebonijon. Va, tau ir bažnyčia!”. Mes visi pasijusdavome lyg botagu pertraukti. Šitie mano tėvo, paprasto kaimiečio, žodžiai turbūt geriausiai atskleidžia kunigo, kaip Dievo skelbėjo, esmę: juk labai dažnai žmonės savo tikėjimą sieja su kunigo asmeniu: doras, sąžiningas dvasininkas stiprina bažnyčios autoritetą, o silpnavalis griauna patį tikėjimą. Tai labai pavojinga visais laikais - ne tik sovietiniais, bet ir dabartiniais.

Skaityti daugiau: KOKS TURĖTŲ BŪTI ŠIŲ DIENŲ KUNIGAS

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

Rita Povilaitytė

     Lietuvių liaudies išminties tik pavydėti galima, nes po šauniais posakiais slypi gili ir pamokanti mintis. Žinių iš jos pasisemti gali ne tik jaunoji karta, bet ir vyresnieji. Todėl pirmiau pamąstykime, kaip patys elgiamės, ir tik tada pulkim kitus auklėti.

     Posakis “ne mano kiaulės, ne mano pupos” reiškia nesirūpinimą kitu žmogumi. Blogam poelgiui nėra pateisinimo, o čia, manau, kaip tik ir yra savanaudiškumo išraiška. Žmogų Dievas apdovanojo jausmais - didele brangenybe, kurios negali nei parduoti, nei nusipirkti. Bet tas žmogus, kuris bando teisintis šiuo posakiu, tikriausiai nesupranta jausmų vertės. Kai tavo draugui, artimam ar netgi visiškai nepažįstamam žmogui atsitinka nelaimė -žmogau, nelik abejingas. Juk kiekviename rusena gailesčio, užuojautos, supratimo ugnelė. Nereikia, kad ji degtų, užtenka žibėti, bet neleiskim jai užgesti, nes sudegę pelenai niekam nereikalingi... Jeigu šalia esančiam neatsuksi nugaros, o ištiesi ranką, jus sujungs skaisčiai šviečianti draugystės ugnis.

Skaityti daugiau: KAIP VERTINTI PASITEISINIMĄ NE MANO KIAULĖS, NE MANO PUPOS

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

 (Tęsinys)

Parengė Rita Urnėžiūtė

     A. Pupkis. Svarbiausia išlaikyti vakarietiškojo kirčiavimo pagrindus, pačią sistemą. Daugiau ar mažiau variantų norminamajame žodyne - visai kitas klausimas, svarstytinas specialioje auditorijoje, kur, žinoma, atsižvelgtina į gerai kirčiuojančių praktikų nuomonę.

     J. Klimavičius. Gal čia ir yra informacijos stoka. Jeigu kas reikalauja kirčiuoti palikuonį, tai yra pasenęs kirčiavimo variantas. Dabar norėčiau šį tą pasakyti dėl kitų konkrečių dalykų. Teologai kritikuoja Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, bet sako, kad teologijos ar religijotyros žodyno - tokio, kuriame būtų galima rasti informacijos - jie negalį parašyti. Aš nežinau, kur reikia kalbėti apie tokius dalykus. Turbūt ten, kur išgirstų ausys tų, kurie daro sprendimus. O dėl Dabartinės lietuvių kalbos žodyno... Pirmas leidimas išėjo 1954 m. antras 1972 m., buvo kalbėta, kad trečias leidimas tą aštuoniolikos metų tarpą sumažins, bet jis išėjo 1993 m. Dabar, ko gero, po trečio leidimo irgi bus nemažas tarpas. Tai, žinoma, nenormalu.

Skaityti daugiau: KATALIKŲ BAŽNYČIOS KALBOS REIKALAI

Janina Degutytė

     Tu - mažutė, tu telpi visa
     Į Čiurlionio karalių delnus...
     Tu — riekelė duonos kasdieninės
     Ant pasaulio vaišių pilno stalo...

     Tu ant gaublio — mažas lopinėlis,    
     Žalgirio šarvų plieninis žvynas.
     Pirčiupio liepsnos ir kraujo ženklas.
     Ežerų dangaus tyriausias lašas.

Skaityti daugiau: MAŽUTĖ

Paruošė Marija A. Jurkutė

NE VIEN KAVOS TIRŠČIUOSE SLYPI LEMTIS

     Kalėdų nakties burtai gyvuoja jau daugelį amžių. Noras sužinoti, kas slepiasi už ateities skraistės, rusena ir šiandien. Dirstelėjimu į nežinią šiuolaikinis žmogus telkiasi ne kompiuterį. XX ir XXI amžių sandūroje, kaip ir prieš šimtą metų, iš po Kūčių staltiesės traukiami šiaudai, rodantys, ilgas ar trumpas, vingiuotas ar tiesus gyvenimas laukia. Rankom glėbiamos tvoros (arba radiatoriai...), kad viengungiai žinotų - suras savąją “puselę” kitais metais, ar teks dar palūkėti. Ir batelius merginos tebesvaido per petį - į namus atsigręš ar durų link, į anytos valdas teks iškeliauti, ar dar po mamos sparnu pasilepinti.

     Populiariausi Kalėdų burtai nūnai yra su vašku ar kavos tirščiais. Patogiausia, nereikia iš anksto sukti galvos, kaip parsigabenti šiaudų, kur rasti tvorą. Žinovai tvirtina, kad būrimas vašku ar kavos tirščiais yra pakankamai informatyvus, tik reikia teisingai iššifruoti simbolius. Be painios ir miglotos simbolikos - laiptų, sūpuoklių, įvairių gyvūnų, figūrų - kurią galima įvairiai išsiaiškinti, yra keletas vienareikšmių simbolių.

     Jei puodelio ar lėkštės dugne išvydote rožę, angelą, žvaigždę, skrynią, širdį, žinokite: laukia visa, ką gyvenimas begali skirti geriausio. Meilė ir pinigai, sveikata ir sėkmė. Tokie pat besąlygiškai gera linkintys ženklai yra skaitmenys “4”, “6“, “7” ir “10”.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

"Religiniai" anekdotai

Prieš keletą metų teko Vilniuje lankytis “Mažojoje studijoje”. Tuometinis jos redaktorius, žinodamas, kad “Laiškuose lietuviams” yra populiarus juokų skyrius, pavadintas ”Šypsuliais”, prašė atsiųsti tokių anekdotų, kurie ką nors bendra turėtų su religija ar su dvasininkais. Tad jam vieną kitą tokį anekdotą nusiunčiau, bet dabar pagalvojau, kad daugeliui būtų įdomu surinkti tokius įvairiuose numeriuose buvusius anekdotus ir perspausdinti šiame Šypsulių skyriuje.

Redaktorius

*

Jaunas, dar neseniai įšventintas kunigėlis nuėjo pas pažįstamus kaimynus į svečius. Vakare penkerių metų mergytė, prieš eidama gulti, pabučiavo mamytę, tėvelį ir, priėjusi prie kunigėlio, norėjo ir jį pabučiuoti, bet kuklus kunigėlis sumišęs sako: “Palauk, mažyte, - kai būsi didesnė...”

*

Kartą šv. Petras pastebėjo, kad sugadinti dangaus vartai. Jis buvo tikras, kad tai velnių darbas. Tad paskambino Liuciferiui ir sako:

-    Sugadinti dangaus vartai. Be abejo, tai jūsiškių darbas. Tad prašau tuoj ateiti ir juos sutaisyti, o jei ne, tai pasimatysime teisme!

-    Cha, cha, cha, - nusikvatojo Liuciferis, -teisme tu nieko nelaimėsi, nes visi advokatai yra pas mus.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Šv. Baltramiejaus bažnyčią Užupyje, Vilniaus priemiestyje, kuri 50 m. buvo uždaryta, rugpjūčio 30 d. atšventino Vilniaus arkiv. A.J. Bačkis. Jos rektorius Jan Šutkiewica pranešė, kad čia šv. Mišios bus laikomos lietuvių, lenkų ir gudų kalbomis. Norima, kad ši bažnyčia taptų gudų bendruomenės širdimi.

■    1998 m. rudenį benediktinių vienuolynas “Regina Paeis”, įsteigtas 1957 m. Bedford, New Hampshire, likus tik dviem senyvo amžiaus vienuolėms seselėms, uždaromas. Abi seselės persikėlė į Lietuvą.

■    Lapkričio 21 d. Kražiuose buvo paminėta didelė šventė - 105 m. nuo kruvinųjų skerdynių rusų caro laikais. Iškilmėse dalyvavo keletas vyskupų.

■    Jau 8 m. Lietuva laisva, laisva ir spauda. Deja, katalikiški laikraščiai, periodiniai leidiniai vienas po kito užsidaro. 1998 m. vasarą užsidarė Naujasis židinys - Aidai,toks pat likimas gresia XXI amžiuiir kitiems. Katalikiškoji spauda laukia užsienio lietuvių prenumeratų ir paramos.

Skaityti daugiau: Trumpai

PADĖKIME ATSTATYTI VILNIAUS KALVARIJAS

     Vilniaus Kalvarijos buvo baigtos įkurti 1669 metais. Kryžiaus kelio koplyčios ir vartai buvo išdėstyti taip, kad topografiškai atitiko tą kančios kelią, kurį Jeruzalėje nuėjo Jėzus Kristus. Prie kiekvienos koplyčios buvo atvežta Jeruzalės žemės. Vilniaus Kalvarijų įkūrimas buvo padėka Dievui už krašto išvadavimą nuo žiaurios Maskvos kariaunos, net šešerius metus siautėjusios Lietuvos žemėje, pasižymėjusios ypatingu žiaurumu, plėšikavimais, žudynėmis, bažnyčių, vienuolynų ir kitų lietuviams brangių pastatų bei religinių ir kultūrinių vertybių niokojimu.

     Beveik po trijų šimtų metų Lietuvą ištiko tokia pat baisi nelaimė, atėjusi iš tų pačių Rytų. Tik šį kartą okupacija užtruko ne šešerius, o pusę šimto metų. Kokią didžiulę fizinę ir dvasinę bei moralinę žalą toji okupacija padarė mūsų kraštui — visiems gerai žinoma. 1962 m. buvo susprogdintos beveik visos 35 Vilniaus Kalvarijų Kryžių Kelio stotys. Buvo padaryta viskas, kad tik neliktų jokio ženklo, jog čia jos stovėjo.

     Gydant tautos kūnui ir jos dvasiai okupantų padarytas gilias žaizdas, būtina atkurti ir Vilniaus Kalvarijų Kryžius Kelią — gilaus dvasingumo šventovę bei barokinės architektūros paminklą, kuris kadaise sutraukdavo minias maldininkų ne tik iš visos Lietuvos, bet taip pat ir iš kaimyninių kraštų. Ši tradicija ir šiandieną gyva.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas