Nijolė Jankutė

     Daugelis mūsų esame matę arba bent girdėję apie filmą vardu Apokalypse Now! Vien tas žodis traukia minias į kino teatrus ir pripildo doleriais režisierių ir producentų skrynias. Nes vienas maloniausių žmonijos užsiėmimų — spėt ateitį, ypač jei ateitį populiarieji menai vaizduoja kaip globalinių kataklizmų virtinę, kaip siautėjantį smurtą.

     Kodėl toks gėrėjimasis smurtu, nuožmumu, baisių nelaimių vaizdais? Argi ne kasdien mus semia apokaliptiniai nuotykiai, mokiniai šaudo mokytojus ir dar kelis klasės draugus, taip sakant, “dėl magaryčių”, motina badu numarina ligotą dukterį, “nes ji vis tiek mirs”, kita - paskandina 2 mažamečius vaikus, nes “jie kliudo meilužiui”, tėvas apkrečia mažametį sūnų savo AIDS; dr. Kavorkian užfiksuoja vaizdajuostėje, kaip jis numarina pacientą, ir tas vaizdas rodomas televizijos žiniose, propaguojant eutanaziją. Paprastai vakarinių žinių “sum-ma summarum” - maždaug 5 nušauti, 5 kitaip nužudyti, bent vienas naujagimis išmestas į šiukšlių dėžę. Prieš tokį kasdienybės įvykių sąrašą nublanksta ir uraganas Mitch. Jis tik gamtos siautulys, bet ne apsvarstytas, ne suplanuotas ir visais legalistiniais būdais pateisintas nuožmumas.

     Taigi, kodėl? Kodėl šių dienų žmogus taip trokšta apokaliptinių vaizdų ir įvykių? (Tik pažvelkim į filmų reklamas: Armageddon, Deep Impact, vėl iš metų naftalino ištrauktas Psycho ir pan.)

     Atsakymų daug. Vienas iš jų gal, kad turtingoji pasaulio dalis - vartotojų visuomenė -viską perka, viską parduoda, viską išmeta, žmogų įskaitant, viską matuoja daiktais ir veiksmais, kurie teikia malonumą. Turbūt ir senovės romėnai mažiau reikalavo “panem et circen-ses”, negu šių laikų turtingieji kraštai. Kai “trečiasis pasaulis” šaukia “panem”, pirmasis reikalauja “circenses”. Ir tie “žaidimai” išsilieja baisenybių troškuliu, vedančiu vis gilyn į mirties kultūrą.

     Žvelgiant į kitą pusę, žmonės, kurie dar orientuojasi vertybių gradacijoj, kurie dar nepraradę teisingumo jausmo, pradeda trokšti bausmės skriaudikams, apgavikams, žmogžudžiams, išnaudotojams. Žodžiu, trokšta dramatiškos Blogio pražūties ir galų gale akivaizdaus Gėrio triumfo.

     “Tai kerštinga eschatologija”, - rašo rusų mąstytojas-filosofas Aleksandras Meni savo knygoje Komentaras apokalipsei, — “žmogus trokšta, kad Dievas paimtų vėzdą ir viską suknežintų...” Bet, kaip vokiečiai sako, “Gott ist nicht eilig, aber langweilig”. Kada Blogis atsiims savo užmokestį, anot Jėzaus, “nežino nei dangaus angelai”... Krikščionių Dievas nėra “deus ex machina”. Jis leidžia viskam įvykti žmonijai natūraliose laiko sąlygose.

     Šią temą labai įdomiai svarsto kun. Vyt. Bagdanavičius savo knygoje Žmonijos likimas Šv. Jono Apreiškimo knygoje: “...yra pavojus suprasti krikščionybę, kaip fantastinę realybę... Mūsų laikais rojaus sąlygų pasiilgimas... kyla be sąryšio su religija... Tačiau... jis kyla iš tokio idealizmo, kuris paneigia objektyvinę tikrovę.

     Tiek komunizmas, tiek nacionalizmas kilo iš to paties idealistinio sąjūdžio Vakarų Europoje.

     Šios sistemos neturi tolerancijos dorybės, jose nėra teisės augti, apie ką įsakmiai kalba Kristus Dievo karalystės palyginimuose. Šiose sistemose viešpataus paskutinio teismo nuotaika”.

     Šių laikų žmogus, savo protu pasiekęs svaigias aukštumas, vis labiau jaučiasi absoliutus visko valdovas, išragavęs “pažinimo medžio” vaisius. Tačiau, kaip Paskalis sako, “žmogus - nei Dievas, nei gyvulys, bet kai jis pradeda jaustis Dievu, pavirsta gyvuliu”. Čia vis dėlto reikia atsiprašyti gyvulių...

     Prieš tą didžiąją aroganciją ir jos padarinius kyla reakcija, pasipiktinimas ir apokalipsės troškimas. Vaizdžiai tariant, kyla noras griebt vėzdą iš Dievo rankų ir apdaužyt ištvirkusį pasaulį.

     Kaip reaguoja į visa tai krikščionybė? Krikščioniškoji filosofija? Tomas Akvinietis ir šv. Augustinas sako, kad būdingiausios šio gyvenimo dorybės yra kantrybė ir ištvermė žmogui skirtame laike. Šių dorybių Amžinybėje nėra, nes ten Gėriui nebėra kliūčių, su kuriomis čia kovoti žmogui padeda kantrybė. Kantrybės-ištvermės dėka žmogus pakelia savo gyvenimo nesėkmes, įvairų blogį, neprarasdamas dvasinės pusiausvyros ir nepasidavęs žlugdančiam liūdesiui bei kerštui. Ilgas, pastovus ir nuolatinis žmogaus priešinimasis blogiui yra kantrybės dorybė, o ištvėrimas gerame iki galo - Amžinybės sąlyga. Čia negalvokim apie kažkokius “nenatūraliai gerus”, fantastiškus šventuosius, bet, pavyzdžiui, apie mums gerai žinomus Sibiro tremtinius, kalinius, apie 1990-91 m. Lietuvos laisvinimosi vadus ir jų sekėjus, apie pogrindinės spaudos rašytojus ir skleidėjus; apie dešimtmečius sergančių artimųjų slaugytojus, apie tėvus, su meile auginančius fiziškai ar dvasiškai luošus vaikus. Tai jie, kurie “ištveria iki galo”, ir per juos mūsų pasaulis tampa truputėlį geresnis.

     Kantrybė ir ištvermė žmogų ugdo. Nors fiziškai asmuo sustoja augęs, kai pasiekia brandos metus, bet ne jo dvasia. Ji auga iki mirties, ir jos dirvožemis yra ištvermė. Todėl krikščioniui Apokalipsė - ne dabar, nežiūrint, kad yra daug sektų ir sąjūdžių, skelbiančių pasaulio pabaigą, kad septintosios dienos adventistai “tiksliai” apskaičiuoja Paskutinio Teismo dieną (tik tos datos vis praeina be to Teismo). Matant kasdien blogio triumfą, žinoma, sukyla teisingumo jausmas, reikalaujantis atpildo. Dažnai norėtum išraut tuos, anuos, šituos (blogąsias rauges) ir palikt laimingai vešėti mus - geruosius kviečius, deja... žmonijos likimas ne taip tvarkomas. Aleksandras Meni sako, kad “aistringas pabaigos troškimas yra liguistas reiškinys. Jis prieštarauja tikėjimui Dievu, neigdamas viltį ir kantrybę”. O Vyt. Bagdanavičius rašo, kad kantrybė artima taip reikalingai tolerancijai, bet ne tokiai, kuri nebeskiria gėrio ir blogio; kad žmonijos pašventinimas be kiekvieno žmogaus pastangų ir kovų neįmanomas.

     Nors pranašas Izaijas viliojančiai rašo, kad “Tuomet šalia vilko gulės ėriukas... klestės teisingumas, nes šalis bus pilna Viešpaties pažinimo..bet Paulius laiške romėnams realistiškai primena: “Visa, kas kitada parašyta, parašyta mums pamokyti, kad ištverme turėtume vilties... ir paguodos”.

     Todėl, nors kartais šiurpiai malonu įsivaizduot, kaip suskilusi kometa trenks kur nors į Atlantą ar Pacifiką, kaip atsitiko kaimynui Jupiteriui, ir visi baisieji nusidėjėliai bei piktžodžiautojai bus išgarinti (mes tai išsigelbėsim Alpių ar Rockies kalnuose!) apokalipsė - dar ne... Dar mums prieš akis Dievo duota kasdienybė, kuriai perkeist reikalingas ištvermingasis, gerasis darbelis.

     Be to, apokalipsė reiškia ne sunaikinimą, bet apreiškimą - Dievas per pranašą atskleidžia žmonijai kelią į Save.