religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1992 / LIEPA-RUGP. / JULY-AUGUST / VOL. XLIII, NO. 7-8
|
217 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
220 |
Aldona Ruseckaitė |
|
|
224 |
Alfredas Guščius |
|
|
226 |
Chiara Lubich |
|
|
227 |
Aldona Kačerauskienė |
|
|
230 |
Francis Martin |
|
|
235 |
Vytautas Bagdanavičius, MIC |
|
|
239 |
Tomas Kurapkaitis |
|
|
240 |
Alė Žibūdaitė |
|
|
242 |
Gediminas Vakaris |
|
|
245 |
Algirdas Sabaliauskas |
|
|
247 |
Red. |
|
|
248 |
Red. |
|
|
249 |
Red. |
|
|
250 |
Juoz. Pr. |
Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apdaila Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams -- Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
JUOZAS VAIŠNYS, S J
Šių metų balandžio mėn. numeryje viena skaitytoja aprašė kai kurias jai nepatinkančias naujoves mūsų bažnyčiose. Dabartinio numerio “Atgarsių” skyriuje įdėjome kelių skaitytojų pasisakymus tuo klausimu. Visiems primename, kad tai, kas rašoma “Atgarsių” skyriuje, nebūtinai turi sutikti su redakcijos nuomone. Ten dedame ir kontroversinius klausimus, kad sulauktume kitų pasisakymų, kad būtų galima padiskutuoti ir taip labiau išryškinti keliamas problemas.
Bažnyčios istorijoje yra buvę visokių nuomonių ir visokių klaidų apie Eucharistiją. Dažnai jai buvo rodoma per mažai pagrabos, kai kurie net neigdavo realų Kristaus buvimą joje. Tad Bažnyčios vadovai, norėdami žmones labiau įtikinti, kad konsekruotoje duonoje ir konsekruotame vyne tikrai yra Kristus, stengėsi visokiais būdais skatinti žmones reikšti Eucharistijai kiek galima didesnę pagarbą. Kartais būdavo nueinama į kitą kraštutinumą. Būdavo laikoma nuodėme, jeigu žmogus rankomis paliestų ne tik ostiją, bet net tą indą, kuriame būdavo laikomos ostijos. Jeigu, kunigui dalijant Komuniją, bent dalelė nukrisdavo ant žemės, jis atsiklaupęs ją paimdavo ir vandeniu
Vasaros nuotaikos Alg. Grigaičio nuotr.
plaudavo tą vietą, kur buvo nukritusi ostija ar net jos dalelė. Po Komunijos Mišiose kai kurie kunigai, bijodami, kad ant korporalo nepasiliktų kokia nors mažytė ostijos dalelė ar net dulkelė, gramdydavo patena korporalą ir paskui visa tai, ką prigramdydavo, pildavo į taurę ir su vandeniu ar vynu išgerdavo. Bet ko jie ten prigramdydavo? Kadangi korporalai būdavo sukrakmolyti, tai, žinoma, prigramdydavo krakmolo dalelyčių ir kitokių dulkių, nieko bendra neturinčių su Eucharistija, su Kristaus buvimu tose dulkelėse. Teologai labai teisingai sako, kad Kristaus realus buvimas yra tose medžiagose, kurias mes vadiname duona ir vynu, nors tai būtų ir mažos dalelės, bet aiškiai pastebimos ir pažįstamos. Tose duonos ar vyno dalelėse, kurios beveik nepastebimos žmogaus akimi, be abejo, Kristaus realaus buvimo nėra.
ALDONA RUSECKAITĖ
Ilgus dešimtmečius kultūrininkas ir knygų leidėjas Antanas Kniūkšta buvo užmaršties šešėlyje. Sovietinio gyvenimo piktžolynuose šiam kilniam žmogui teko tik dilgėlės. Keturiolika metų Vorkutos lageriuose, po to stumdymasis be savo kampo, be tinkamo darbo, prašymai ir pareiškimai “aukštoms instancijoms” dėl personalinės pensijos, dėl reabilitacijos ir atsakymai, “kad išdavęs Tėvynę visa karo metų kenkėjiška veikla”. Todėl valdžia jam niekad neatleido ir jokios paramos nesuteikė. O J. Aistis yra taip pasakęs: “A. Kniūkšta yra padaręs daugiau negu kuri ministerija su visomis savo žinybomis...” (Iš laiško V. Sirijos Girai 1970 m.)
Iš tikrųjų dvidešimt gražiausių gyvenimo metų A. Kniūkšta atidavęs knygų leidybai, buvo aukštai pakilęs ant “Sakalo” sparnų ir tuo save įamžino Lietuvos kultūros istorijoje.
Antanas Kniūkšta tremtyje Vorkutoje (1945-1958).
Nuotrauka iš giminių archyvo. Reprodukcija Alvydo Urbano.
Iš kurgi atėjo į “Sakalą” šis užsispyręs, darbštus žmogus, taip atkakliai mokėjęs siekti tikslo, nepabūgęs rizikos? “Aš gimęs 1892 m. rugpjūčio 15 d. Kretingos raj. Salantų ap. Erlėnų km., bežemio darbininko kumečio šeimoje, buvome 8 vaikai. Tėvui susirgus, trejus metus jį pavadavau ir dirbau dvare. 1910 m. atvažiavau į Kauną laimės ieškoti” (iš A. Kniūkštos laiško R. Mikšytei 1979 m.). Buvo begalinis noras mokytis, skaityti knygas. Kaune baigė suaugusiųjų gimnazijos 4 klases, buhalterijos ir kooperacijos kursus, įstojo į S. Daukanto mokytojų seminariją, bet antrame kurse susirgo, o vėliau likimas nubloškė kitur. Dirbo “Vienybės” savaitraščio pasiuntiniu, Šv. Kazimiero draugijos knygyne pardavėju, vėliau vedėju, “Eltos” ekspeditoriumi. Tačiau iš tikrųjų jis buvo savamokslis intelektualas, mokėjęs keletą kalbų. Jau į amžiaus pabaigą atsiminimuose pasidžiaugė, kad visą gyvenimą turėjo laimės “čiupinėti” knygą.
ALFREDAS GUŠČIUS
Šiandien, kai valstybės įnirtingai pešasi dėl aukso luitų, dėl naftos barelių, dėl žemės lopinių, dėl įvairiausių įtakos sferų, tyliai pasidžiaugi, jog dar lieka vertybių, kurių žmonės niekada negalės pasiglemžti savo egoistiniams tikslams. Tai — saulė ir žvaigždės virš mūsų galvų, tai — visata, begalybė, tai — Dievas.
Sėkmingai vystytis ir išlikti žmonija tegalės protingai taikydamasi prie gamtos dėsnių, o ne juos ciniškai laužydama. Jei nebus įsiklausyta į žemės gelmių ir dangaus šauksmą, ekologinė žūtis neišvengiama. Tačiau ekologinė disharmonija tėra rezultatas, o priežastis — žmonijos dvasinio ir moralinio vystymosi pusiausvyros praradimas. Biosocialinių reiškinių disbalansas atsirado todėl, kad pastaraisiais istoriniais laikais, ir ypač XX amžiuje, žmones apkvailino techniniai pasiekimai, ir jie didžiąją savo sumanumo, energijos dalį atidavė materialinės gerovės, bet ne dvasinio pasaulio tobulinimui. Paprasčiau kalbant — kūno, o ne dvasios reikmėms.
Toksai netolygumas — grėsmingos ateities garantas. Nesinori prakeiksmo vilyčias laidyti vien naujiesiems laikams, kadangi nemaža vystymosi netolygumų būta jau senovėje. Žinoma, kad dėl moralinio išgverimo suirdavo net didžiulės imperijos. Dorovinį nuopolį elementarios technikos fone gamta iškentė nesunkiai. Visai kitokia jos lemtis siaubingos pramonizacijos ir atomizacijos akivaizdoje. Žūstanti žmonija bus pajėgi pražudyti ir visą gyvąją gamtą. “Homo sapiens” nenorės ... nusibaigti vienas — su savimi į bedugnę jis tempsis ir kitus žemės gyvius.
Nelinksmos mintys?
Sėkmingai vystytis ir išlikti žmonija tegalės protingai taikydamasi prie gamtos dėsnių, o ne juos ciniškai laužydama.
CHIARA LUBICH
Paulius ir Barnabas skelbė: “Per daugelį vargų mes turime eiti į Dievo karalystę” (Apd 14, 22).
Kai Paulius ir Barnabas tai paskelbė, tada paliko tas bendruomenes, kurias jie buvo įkūrę jų pirmosios misijinės kelionės metu. Tuos žodžius skelbti juos paskatino persekiojimas. Grupės, kurios priešinosi Evangelijai, prieš juos sukilo ir juos persekiojo. Du apaštalai, turėdami tai širdy, paliko savo mokiniams pagrindinį krikščioniško gyvenimo principą, kuris moko, jog būsime Dievo bandomi, kad galėtumėm įeiti į jo karalystę.
“Per daugelį vargų mes turime eiti į Dievo karalystę” (Apd 14, 22).
Vargai, kuriuos apaštalai minėjo, reiškia persekiojimus ir visokias nelaimes, kurias Viešpats siunčia Evangelijos skelbėjams. Jei mes gyvename Dievo malonėje, jau dabar čia žemėje priklausome jo karalystei, žinoma, dar negalutiniu būdu. Net jei mums ir atrodytų, jog jau esame išgelbėti, visuomet dar lieka galimybė prarasti išganymą, jei neištvertumėm ištikimybėje Dievui.
Tad turime suprasti, jog Dievas, mylėdamas mus, leis nelaimėms mus ištikti, kad galėtumėm tapti jo ištikimais draugais ir turėtumėm dalį jo karalystėje.
Todėl kai mus ištinka įvairios sunkenybės, nesvarbu kokios jos bebūtų, neturime galvoti, jog jos tik bausmės. Vietoj to jose turime matyti Dievo meilę, meilę, kuri mus lydi ir nori, kad mes jį mylėtumėm. Kiekviename bandyme veikia Dievo malonė ir vykdo jo meilės planą, kurį jis turi kiekvienam iš mūsų.
(Konkurso suaugusiųjų grupėje II vietą laimėjęs straipsnis)
ALDONA KAČERAUSKIENĖ
Prieš mane — mažytė, smulkaus kūno sudėjimo moteris, rodos, tikras trapumo įsikūnijimas. Tai medicinos sesuo Marija Žiliūtė — gyvoji rezistencijos laikų legenda. Aštuoniasdešimt ketveri gyvenimo metai mažiausiai palietė veidą. Išliko senatvės ir sunkių išbandymų nesudarkyti dailūs bruožai, gerumą ir meilę skleidžianti šypsena, daug skausmo ir nelaimių mačiusios reto vaiskumo mėlynos akys. Patys kukliausi kambarėlio daiktai — metalinė lova, spinta, nedidukas stalelis — regis, taip pat pilni šeimininkės dvasios. Paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą, ji iškart įspėja: “Aš gi nieko ypatingo neatlikau. Dariau tai, ką daugumas žmonių tuomet darė”. Tačiau toliau įkalbinėt nereikia. Sakiniai rišlūs, logiški ir vaizdingi. Taip kalba apsiskaitę, intelektualūs žmonės. Beje, ir dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, ji nenustoja domėtis Lietuvos likimu, nuo pirmo iki paskutinio puslapio perskaito “Atgimimą”, laikraščius, intensyviai klauso radijo.
Marija Žiliūtė gimė 1906 metais Jurbarke. Šeimoje dar buvo brolis Vitas, būsimasis kompozitorius. Tėvas, vienas šviesiausių miestelio žmonių, turėjo knygyną. Nuo pat vaikystės ją supo nuostabus Dievo pasaulis: nuoširdūs artimųjų santykiai, daugybė knygų, reto grožio gamta. Ką reiškė Jurbarko vaikams Nemunas, tik jie vieni gali pasakyti, todėl nesistebėjau, kai mums kalbantis Marija apgailestavo: “Kaip gaila, kad jūs augote ne mūsų apylinkėse”.
Gyvenimo pradžia nežadėjo jokių kataklizmų. Sėkmingai baigusi mokyklą, norėdama kuo daugiau padėti žmonėms, Marija į užsienį išvyko studijuoti mediciną. Grįžusi nesunkiai gavo darbą. Pasirinko Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninę.
FRANCIS MARTIN
Mikas, kaip ir kiekvieną rytą, savo mažu mėlynu automobiliu važiavo patogiu greitkeliu į darbą. Važiavimas buvo gana malonus - mažas judėjimas, nedaug jį lenkiančių mašinų, gražios apylinkės.
Kasdieninė rutina varginanti, bet duodanti laiko maldai ir mintims - dėkoti Dievui už tokį gražų gyvenimą. Mikas turėjo visko, ko žmogus galėtų norėti: puikią žmoną, du gerus vaikus, daug krikščionių brolių ir seserų, gerą darbą ir naują namą. Jis buvo geros sveikatos, mylintis Dievą ir ištikimas savo pareigoms. Jis buvo ypatingai Dievo apdovanotas savo tikėjimo pasidalinimu su draugais. Savaitinės Šv. Rašto studijos, organizuotos Miko darbovietėje, turėjo būti tą pačią dieną, pietų metu.
Bet Dievas tą rytą aplankė Miką su nelauktu vizitu. Posūkyje jo mašina susverdėjo, beveik trenkdama į sunkvežimį, kurio šoferis suspėjo laimingai pasitraukti. Mašinai apsivertus, Mikas žuvo vietoje. Jo šeima ir draugai pasiliko jo sudužusių svajonių liudininkai.
Niekas nesužinojo tikros nelaimės priežasties. Žinojo tiek, kad paskutinėmis dienomis nuo sunkios darbo naštos Mikas buvo labai pavargęs. Gal jis užsnūdo prie vairo? Gal ištiko staigus širdies smūgis? Kokia bebūtų priežastis, jo laidotuvėse buvo džiugi nuotaika, nes kiekvienas žinojo, kad Mikas nuėjo pas Viešpatį pasiruošęs.
Ar pagalvojai, kaip bus, kai tu mirsi? Rimtais momentais mes apie tai pamąstome. Gal norėtume staigios mirties, kad išvengtume lėtos ir kankinančios ligos? Ar yra kas nors tikrai pasiruošęs mirti arba netekti mylimo asmens?
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
1. Įvadas į žmogaus teologiją
Kartą vienas kunigas paklausė jauną motiną: “Ar tu žinai, kas yra žmogus?” Ji atsakė: “Aišku, kad žinau”. Bet kunigas prisipažino, kad jis to nežinąs, nes žmogus yra toks didelis ir turtingas, kad visi bandymai jį aptarti nėra sėkmingi. Ypač verta tai pasakyti, kai prieš akis turime visą žmonijos istoriją, nuo jos paslaptingos pradžios ligi dar paslaptingesnės pabaigos. Bet ir apie atskirą žmogų mąstant, nėra lengva jį aptarti. Kai kas bando žmogų suprasti, sugretindamas jį su gyvuliu ir stebėdamas, kiek jis skiriasi nuo gyvulio. Kiti supratimo ieško ne atskirame asmenyje, bet žmonių bendrijoje, o į atskirą žmogų yra linkę žiūrėti tik kaip į laikiną apraišką. Pagal juos, žmogaus prasmė būtų vienaip ar kitaip paskęsti žmonijos istorijoje, jokio amžino vertinimo nesiekiant. Dar kiti, priešingai, žmogaus prasmės ieško jo individualiame skirtingume nuo kitų žmonių. Jie sako, kad žmogus tuo labiau yra žmogiškas, kuo labiau jis yra kitoniškas. Jeigu pirmieji yra labiau komunistinio bendrumo šalininkai, tai antrieji yra arba individualistinio romantizmo, arba kapitalizmo atstovai.
Kokį pasakymą apie žmogaus buvimo prasmę galima išskaityti krikščioniškame apreiškime? Nėra abejonės, kad krikščioniškasis apreiškimas turi labai kilnią pažiūrą apie žmogų. Tačiau, kai pradedama ją aptarti, iškyla ir pavojai. Vienas iš jų yra panteizmo pavojus, kai žmogus taip aukštai iškeliamas, kad užima net paties Dievo vaidmenį. Tai yra žinomo XVII šimtmečio filosofo Spinozos pažiūra. Tačiau ir mūsų laikais atsiranda religingų žmonių, kurie įsikūnijimu žmogui suteiktą Dievo malonę taip pervertina, kad nebelieka Dievo, o tik atpirktas žmogus. Čia turima galvoje “God is dead” sąjūdis. Thomas J. Alizer savo knygoje “Toward a new Christianity” (Harcourt, Brace & Co., New York - Chicago) kalba apie mirusio Dievo teologiją. Tai yra rinkinys teologinių studijų, kurios daugiau ar mažiau yra artimos autoriaus pažiūrai, kad atpirktas žmogus užima Dievo vietą. Jis tai daro labai įmantriu būdu, norėdamas parodyti, kad po Kristaus mirties yra panaikintas skirtumas tarp to, kas yra ši tikrovė, ir kas tradiciniu terminu yra vadinama antgamtine tikrove. Jis sako, kad “Dievo mirtis panaikina transcendenciją, tuo būdu padarydamas naują ir absoliutinę imanenciją, tokią imanenciją, kuri išlaisvina iš bet kokio transcendencijos ženklo” (318 psl.). Transcendenciją mes lietuviškai galime suprasti antgamtiškumu, t.y. buvimu anapus sukurtos tikrovės arba kūrinijos.
1991 m. kovo 1 d. šventinamas Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios naujas pastovus altorius. Altorių pašventino vysk. S. Tamkevičius, SJ. Į iškilmes buvo susirinkę ateitininkai iš visos Lietuvos. Po pamaldų buvo šv. Kazimiero minėjimas.
J. Grikienio nuotr.
(Konkurso moksleivių grupėje II vietą laimėjęs straipsnis)
Tomas Kurapkaitis
Žmogus yra gimęs daryti tik gera. Dievas ji sukūrė tik tam, kad jis vykdytų jo valią, bet kai kurie žmonės iškrypo iš to Dievo nurodyto kelio ir tapo galvažudžiais, melagiais, vagimis. Tačiau ta dalis, kuri eina Dievo nurodytu keliu, tampa gerais ir dorais žmonėmis. Tarp pastarųjų mes ir galime ieškoti idealių žmonių, nors jų surasti yra labai sunku. Vienas iš tų idealiųjų žmonių yra motina, nors ne visos ir motinos yra idealios, ir pasakyčiau netgi labai nedaug yra idealių motinų.
Motina, man saulė tavo veidą mena,
Vargo raukšlės šviečia kaip žvaigždžių keliai,
Visą šitos žemės klaidų kelią mano
Tegu švies man tavo veido spinduliai.
Taip Bernardas Brazdžionis pradeda savo nuostabų eilėraštį apie motiną. Iš tiesų, motina yra savotiška saulė, kuri mums šviečia kelią gyvenime. Savo nuostabiais žvilgsniais ji mums atstoja saulės spindulius, o meile - jos šilumą. Tik žiūrėk - pagauni motinos žvilgsnį, ir pakyla nuotaika, prašviesėja akys. Bet kai jau nuliūdusi, kaip saulė prieš lietų, išnyksta visas linksmumas, nebesinori nieko daryti, tik galvoji, kas atsitiko, ko motina liūdi, tik slankioji aplink, norėdamas įtikti, paguosti. Ji visą laiką susirūpinus, susimąsčius, tarsi jai šis gyvenimas nemielas. Tačiau taip nėra, taip tik atrodo. Ji būna ir linksma. Tuomet jos akys šviečia kaip dvi žvaigždelės, žandeliai raudoni lyg du obuoliukai, nudegę saulėje, lūpos tarsi du jauni mėnuliukai. O žodžiai! Tai tiesiog žodžiai, sklindantys iš Dievo lūpų! Klausaisi jų ir galvoji, vis tik gera turėti šalia motiną.
(Konkurso studentų grupėje III vietq laimėjęs straipsnis)
Alė Žibūdaitė
Kad pažintum, kiek kas myli Dievą,
reikia žinoti, kiek jis myli artimą.
Šv. Kotryna
Esu laiminga, kad savo gyvenimo kelyje sutikau kunigą Juozapą Zdebskį. Pažįstu daug kunigų ir su daugeliu bendrauju, bet labiausiai mane žavi ir moko, kaip reikia gyventi, kun. Juozapo pavyzdys. Kodėl? Todėl, kad visas jo gyvenimas buvo geri darbai. F. Herwig sako: “Jei kas klaustų jus, kur yra Dievas, atsakykite: Čia! ir padarykite gerą darbą”. Kun. Juozapas mokėjo visus mylėti. “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13, 35). O kaip svarbu žmogui jausti, kad jis yra mylimas, kad juo kažkas rūpinasi. Tačiau ir širdyje dažnas jausdavo, kad tikrai nėra vertas tos jo nuoširdžios, atlygio nereikalaujančios meilės. Visi, kas tik prie jo artindavosi, rasdavo paguodą, ramybę. Jis buvo kunigas, mylėjo Dievą, o Dievo meilė pasireikšdavo per meilę žmonėms. Juk Viešpats sakė, kad “meilė parodyta artimui yra tas pat, kas meilė pareikšta jam pačiam”. Dievo meilę parodyti žmonėms jam buvo per trumpos dienos, todėl dirbdavo ir naktimis. Miegodavo labai mažai, todėl akys beveik visuomet būdavo raudonos, pavargusios, bet širdis buvo mylinti, o veide visada šypsena.
Pirmaisiais mėnesių penktadieniais kun. Juozapas lankydavo vienišus, visų užmirštus senelius, aprūpindamas juos Švnč. Sakramentu. Kaip džiaugdavosi seneliai, kad pas juos į namus ateina pats Jėzus ir jį labai mylintis kunigas. Kartais seneliai, jo nesulaukdami, užmigdavo. Į jų duris jis išdrįsdavo belstis ir naktį, nes tokia trumpa diena, o senelių daug... Juk visi vylėsi ir tikėjosi sulaukti jo kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį. Ir sulaukdavo - nesvarbu kuriuo paros metu. O koks liūdnas buvo seneliams 1986 m. vasario mėnesio pirmasis penktadienis, kai jo nesulaukė. Kun. Juozapas Zdebskis 1986.02.05. žuvo autoavarijoje neaiškiomis aplinkybėmis. Visų jo lankomų ligonių akyse buvo ašaros ir nerimas: kas dabar juos lankys, paguos? Kas taip juos mylės?
Paruošė Gediminas Vakaris
PARODA SUNAIKINTOMS KALVARIJŲ KOPLYČIOMS ATMINTI
Keramikės Jolantos Kvašytės ir jos brolio grafiko Vaidoto Kvašio atidaryta bendra paroda “Vartų” galerijoje. Parodos darbai paskirti Vilniaus Kalvarijų koplyčių atminimui. Ši idėja grafikui Vaidotui Kvašiui kilo dirbant restauratoriumi Verkių dvare, netoli nuo buvusių koplyčių. Eidamas po darbo namo, jis dažnai aptikdavo susprogdintų koplyčių vietoje iš kankorėžių, šakučių, akmenukų ir plytų nuolaužų sudėstytus kryžius. Jie ilgai nepabūdavo. Komunistai juos išsprogdindavo, ištrypdavo, bet neilgam. Po kelių dienų kryžiai kalvelėse vėl atsirasdavo. Sumanymą atkurti koplyčias subrandino tragiški sausio įvykiai. Skausmas dėl pralieto nekaltų žmonių kraujo ir rūpestis dėl Lietuvos likimo paaštrino istorines paraleles, atsirado bendra Lietuvos kančių tema. Kristaus kančios apmąstymas įkvėpdavo viduramžių menininkams sukurti nemirtingus šedevrus. Mūsų laikais Lietuvoje bandančių taip įprastinti savo kūrybą yra nedaug.
Vilniaus Kalvarijų Kristaus kančios stotys buvo įrengtos XVII amžiaus antroje pusėje Vilniaus vyskupo Jurgio Belazaro rūpesčiu. Taip buvo norima padėkoti Dievui už atgautą po rusų okupacijos 1655-1661 m. Vilnių ir įsigalėjusią krašte taiką. Per okupaciją kraštas buvo labai nusiaubtas, sugriauta daug bažnyčių (Nemenčinės, Maišiogalos, Šalčininkų, Medininkų, Merkinės ir kt.). Visiškai sugriauta katedra. Krašte siautė maras. Reikėjo milžiniškų pastangų grąžinti gyvenimą į normalias vėžes. Iš griuvėsių ėmė kilti pastatai, į Vilnių sugrįžo išblaškyta vyskupo kapitula. Buvo sugrąžinti išvežti šv. Kazimiero palaikai.
Kalvarijų Kristaus kančios stotims įrengti buvo paskirta septyni valakai žemės. Atstumai tarp stočių tiksliai išlaikyti tokie pat, kaip ir Kristaus kančios kelyje Jeruzalėje. Vyskupo Jurgio Belazaro ir jo įpėdinio Aleksandro Sapiegos pastangomis jau 1669 m. gražiame miške buvo pastatyta daug koplyčių, o ant aukščiausio Kalvarijos kalno iškilo Šv. Kryžiaus bažnyčia. 1772 m. vietoje medinės ten pastatyta dabartinė mūro bažnyčia. Iš viso buvo įrengtos 36 stotys. 19 iš jų mūrinės. Jos buvo išdėstytos tarp Neries ir Trinapolio, Baltupio ir Jeruzalės priemesčio šilų ties Verkiais apie 7 km nuo Vilniaus. Stotys prasidėjo ties Baltupiu ir baigėsi Šv. Kryžiaus bažnyčioje.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J.
Algirdas Sabaliauskas Balandis
Virš miestų rūkstančių griuvėsių
Balti balandžiai ištiesė sparnus,
Ir neša jie sapnuos alyvos žiedą šviesų—
Lyg taikią žinią auštančių dienų...
Eugenijus Matuzevičius
Mūsų balandis, latvių balodis, kaip ir piktžolė balanda, gražiai siejasi su žodžiais baltas, balti. Tokį siejimą patvirtintų daugelio kalbų balandžių pavadinimai, plg. anglų dove ‘balandis’, vokiečių die Taube ‘balandis’, airių dub ‘juodas’, graikų peleia ‘laukinis balandis’, graikų pelios ‘mėlynas, pamėlynavęs’, persų kabūtar ‘balandis’, persų kabūd ‘mėlynas’, osetinų aeksimaeg ‘laukinis balandis’, osetinų aeksin ‘tamsiai pilkas’. Kai kas iš karto prisimins čia turbūt ir rusų golub ‘balandis’, rusų goluboj ‘žydras, melsvas’. Tačiau rusų ir kitose slavų kalbose veikiausiai ne balandis savo vardą nuo spalvos gavo, o spalva balandžio vardu pavadinta. Apie rusų golub ‘balandis’ kilmę tiek hipotezių prikurta, kad čia jų ir atpasakoti būtų neįmanoma. Pavyzdžiui, vieni šį žodį sieja su mūsų gulbė, kiti — su mūsų gelumbe (‘toks vilnonis audinys’), kiti laiko skoliniu iš lotynų kalbos, dar kitiems atrodo, kad šitą žodį indoeuropiečiai jau rado atsikraustę į Europą.
Neseniai kalbininkai atkreipė dėmesį, kad ir osetinų kalboje yra naminio balandžio pavadinimas baelon, kuris labai primena lietuvių ir latvių kalbų balandžio pavadinimus. Ar čia atsitiktinumas, ar sena giminystė?
Lietuvų kalboje, kaip žinoma, šalia balandis vartojamas ir šio paukščio pavadinimas karvelis, kurio kilmė yra labai neaiški. Pirmiausia turbūt kiekvienas jį norėtų sieti su žodžiu karvė. Bet koks jų prasminis ryšys? Galėjo kartais ir taip būti, kad laukinį balandį lietuviai vadino balandžiu, o naminį karveliu. Gal šis ir mėgo apie karves sukinėtis? O gal ir lietuvių kalbos žodyje karvelis slypi koks nors šiandien mūsų kalboje išnykęs spalvos pavadinimas.
Gerbiamas Redaktoriau,
Š.m. balandžio mėn. numeryje Janina Miliauskienė parašė įdomių minčių, su kuriomis visiškai sutinku. Reiškiu pagarbą jai, išdrįsusiai pasakyti teisybę, ir Jums, nepabūgusiam liberališkai nusiteikusių žmonių galimiems užpuoliams. Žinau, kad yra “katalikų”, kuriems kiekvienas pakeitimas yra priimtinas, nes jis lengvina krikščioniškų pareigų atlikimą. Daug lengviau pasakyti, kad nėra nuodėmės ar pragaro, nes jie nelaiko savo veiksmų nuodėmingais, nors tie veiksmai tikrai gal yra nesuderinami su Kristaus mokslu. Kai kurie skelbia, kad Dievas yra toks geras, jis visus nuves į dangų. Bet jie užmiršta, kad, norint patekti į dangų, reikia laikytis Dievo įsakymų ir Kristaus mokslo.
Galvojimas, kad II Vatikano susirinkimas padidino tikinčiųjų skaičių, nėra teisingas. Kai kurie nesuprato to susirinkimo pagrindinės minties ir nuėjo į klystkelius. Seminarijos ir vienuolynai ištuštėjo, daugelis kunigų ir vienuolių metė savo pašaukimą. Kam jaunimui eiti į seminarijas ir vienuolynus, jeigu ten nebėra idealizmo ir reikiamos pagarbos Dievui bei pasirinktam pašaukimui.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Dievo namai dabar kai kur paverčiami “daržinėmis”, susirinkimų salėmis.
Galvojimas, kad suliberalinta Bažnyčia patrauks daugiau žmonių, ypač jaunimo, nepasitvirtino.
Antanas Paužuolis
J. Miliauskienės mintys balandžio mėn. numeryje tikrai aktualios. Būtų gera, kad kunigai atkreiptų į tai dėmesį ir pagalvotų, ką reikėtų pataisyti. Vyresnieji yra kantrūs, eina į bažnyčią, ignoruoja “nesusipratimus ” ir savaip meldžiasi.
Jaunesnieji atvirai pasako: “Man tos pamaldos bažnyčioje nieko neduoda. Dažnai ten sėdime pasyvūs ir laukiame pabaigos”. Drįstu pasakyti, kad tai tiesa daugelyje bažnyčių. Iškilmingų pamaldų su choru ir giesmėmis beveik nebeliko. Sekti kunigų maldas didelėse bažnyčiose neįmanoma. Įtaisyti mikrofonai dažniausiai blogai veikia. Garsiau kalbėti nesistengiama, tad nėra kontakto tarp esančių prie altoriaus ir toliau bažnyčioje. Išeina žmonės beveik negirdėję ir nesupratę nei maldos žodžių, nei pamokslo. Po kiek laiko, netekę kantrybės, pradeda abejoti, ar beverta eiti į bažnyčią. Neveikiant gerai mikrofonui, kartais kunigas išeina pamokslo sakyti į pagrindinį bažnyčios taką. Padėtis pasidaro dar blogesnė. Nepatenkintieji pamaldomis tikintieji pradeda bažnyčią visai apleisti arba eina į kitų tikybų bažnyčias.
Būtinai reikėtų mūsų lietuvių bažnyčiose sustiprinti visų dalyvaujančių giedojimą, vieningą, garsų maldų skaitymą, prašyti kunigus trumpų, bet prasmingų, gerai paruoštų pamokslų.
Angelė Gailiūnienė
Pabandykite— nepakenks
Turbūt visiems patinka dainos ir muzika, bet mums neateina nė į galvą, kad iš jų gali būti ir kitokios naudos. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad daina ir muzika gali būti lyg vaistai mūsų sveikatai palaikyti.
Kai garso vibracijos derinasi su mūsų vidiniais ritmais, jos palankiai veikia organizmą: sudainavus melodingą dainą, galima nuraminti pairusius nervus. Taip pat pastebėta, kad mėgstantiems dainuoti greičiau gyja žaizdos. Senovės Indijos traktatuose tvirtinama, kad balsių pratęstas tarimas su šypsena gali pakeisti dainavimą. Jei norite, kad gerai dirbtų smegenys ir inkstai, pabandykite tęsti “ i-i-i” vienodu aukščiu, kol beveik visai iškvėpsite. Toks pats pratęstas tarimas “e-e-e” gerai stimuliuoja vidaus sekrecijos liaukas, “a-a-a” masažuoja gerklę ir skydliaukę, “o-o-o” sutvarko vidurinę krūtinės ląstos dalį. Pagaliau “oi-oi-oi” labai naudinga širdžiai. Pratimai daromi kartą per dieną, pakartojant kiekvieną po 3-4 kartus.
Gerų rezultatų pasiekiama ir gydant muzika, tik ne bet kokia, o klasikine. Eksperimentai patvirtina, kad Bethoveno 5-oji simfonija gerina širdies veiksmą, o “Mėnesienos sonata” pašalina susierzinimą. Šopeno mazurkos ir Štrauso valsai kelia nuotaiką, nuveja nerimą. įširdusiems geriausia yra paklausti Bacho “Itališkojo koncerto”, jis sušvelnina pyktį. Na, o hipertonikai turėtų atminti, kad Čaikovskio “Gulbių ežero” muzika ir Šopeno noktiurnas re-minor mažina kraujo spaudimą.
Pabandykite — nepakenks, bet gal tikrai padės.
Skandinavės ilgiau ir geriau gyvena
Jeigu esate moteris, geresnės vietos Žemėje už Skandinaviją nerasite. Tokia išvada padaryta Jungtinių Tautų pranešime. Jame lyginamas ir vertinamas moterų gyvenimas daugiau kaip 160 pasaulio šalių. Keturias pirmąsias vietas užima Skandinavijos šalys. Pirmauja Suomija, kur moterys ne tik ilgiau gyvena už kitų šalių moteris, bet turi ir daugiau teisių, didesnes galimybes kilti karjeros laiptais. Nuo suomių labai mažai teatsilieka švedės ir norvegės.
— Mama, dėl ko tu ištekėjai už tėtės? — klausia šešerių metų Tomukas.
— Na, vaikeli, tai jau ir tu pradedi stebėtis, — atsako motina.
— Dėl ko reikia padėti mamytėms? — klausia mokytoja pirmo skyriaus mokinį.
— Dėl to, kad jos storos, — atsako berniukas.
— Ar turite kuo užmokėti?
— Taip, turime, — atsako.
— Tai šaukite kitą, jauną daktarą. Aš esu per senas vidurnaktį vykti pas ligonį, kuris gali užmokėti...
■ Panevėžyje tikintiesiems grąžinti vyskupijos rūmai. Juose atidaryta katalikų mokykla: dvi pirmosios klasės ir viena antroji. Vadovauja vyskupijos kurijos atstovas. Pamokos pradedamos ir baigiamos malda.
■ Kauno arkikatedroje — bazilikoje kiekvieną mėnesio antrą sekmadienį vyksta mokytojams rekolekcijos.
■ Vysk. M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio moterų taryba pirmame posėdyje sausio 14 d. savo šūkiu pasirinko: “Dora, sveika, laisva Lietuva”. Savo blaivystės ir doros idealus pasiryžo skleisti ir per televiziją.
■ Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo pagerbtas prof. Kazimieras Raišinskis jo 85-jo gimtadienio proga. Susirinko daug profesoriaus auklėtinių, miesto inteligentų ir švietimo vadovų. Šv. Mišias aukojo parapijos klebonas kun. J. Gražulis.
■ Baltarusijoje Šv. Tėvas įkūrė Mohiliovo arkivyskupiją — metropoliją ir Pinsko bei Gardino vyskupijas. Jose yra apie 1,5 mil. katalikų, kurių dauguma lenkų kilmės. Minsko-Mohiliovo arkivyskupas K. Sviatekas buvo komunistų kalintas lageriuose dešimtį metų. Baltarusijoje veikia 150 bažnyčių, 87 restauruojamos ir 9 statomos. Visose trijose vyskupijose darbuojasi 130 kunigų. Gardino kunigų seminarijoje mokosi 55 klierikai.
■ Irane palaipsniui uždaromos abortų klinikos.
■ Berčiūnų mokykloje, Panevėžio rajone, sausio 28 d. susirinkus mokiniams ir mokytojams, mokyklos direktorius pakvietė kapelioną kun. J. Jurgaitį, paprašė jį pašventinti patalpas, kryžių ir vesti tikybos pamokas. Po šventinimo apeigų kun. Jurgaitis pasakė: “Kristus — mūsų gyvenimo šviesa. Mokykla — jo šventovė. Mokiniai — jo auklėtiniai. Savo visu gyvenimu jie turi panašėti į Kristų. Kokie mes laimingi — Kristus mokosi su mumis”. Mokiniai pamoką pratęsė eilėraščiais, giesmėmis ir dainomis.
34-asis “Laiškų lietuviams” konkursas
Šiam straipsnio konkursui siūlomos pasirinkti keturios temos: 1. Atlaidumas, 2. Į ką kreipti dėmesį kuriant šeimą, 3. Kaip sucementuoti šeimą, kad nesuirtų, 4. Dabartinio mūsų jaunimo charakteristika. Bus dvi konkursantų grupės: 1. Suaugusieji, 2. Jaunimas. Jaunimo grupei priklauso moksleiviai ir studentai. Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukūrusieji šeimą - priklauso suaugusiųjų grupei, nežiūrint jų amžiaus. Konkurso taisyklės tokios pat, kaip ir praėjusiais metais. Suaugusiųjų rašiniai turi būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo - bent 2-3 puslapių, bet gali būti ir ilgesni. Pasirašoma slapyvardžiu ir įdedamas atskiras vokelis su tikrąja pavarde, adresu bei telefonu. Rašiniai turi pasiekti redakciją iki 1993 m. kovo 1 dienos.
Premijoms turime apie pusantro tūkstančio dolerių. Premijų skaičių ir didumą nuspręs konkurso vertinimo komisija.
Pernai daugelis konkurso dalyvių iš Lietuvos nesilaikė nustatytų taisyklių. Į tai nekreipėme daug dėmesio, bet šiame konkurse jau būsime griežtesni, tai gerai įsidėmėkite taisykles ir jų laikykitės.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams
25 dol. aukojo Nina Gailiūnienė.
Po 15 dol. aukojo:V. Tauras, A. Maurutienė, S. Zulpa, Em. Kiela.