Religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1992 / RUGSĖJIS — SEPTEMBER / VOL. XLIII, NO. 9
|
253 |
Danutė Bindokienė |
|
|
256 |
K.J. Ambrasas, SJ |
|
|
260 |
Bitė Vilimaitė |
|
|
262 |
Chiara Lubich |
|
|
263 |
Vytautas Bagdanavičius, MIC. |
|
|
267 |
Nina Gailiunienė |
|
|
273 |
Ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė |
|
|
275 |
Jonas Ivanauskas |
|
|
276 |
Simona Bieliauskaitė |
|
|
277 |
Gediminas Vakaris |
|
|
281 |
Algirdas Sabaliauskas |
|
|
282 |
Red. |
|
|
284 |
Red'. |
|
|
285 |
Red. |
|
|
286 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Vido Dulkės iš Pasvalio nuotraukomis, šventinant Tėvo Pranciškaus Masilionio garbei pastatytą kryžių Pasvalio apylinkėse.
Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apdaila Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Paminėjus rugsėjo mėnesį, net ir suaugusieji, seniai iškopę iš mokinių amžiaus, nejučiomis pagalvoja apie mokslo metų pradžią. Kurgi negalvosi, jei parduotuvių lentynos linksta nuo rašomųjų priemonių, dažų ir mokiniškų kuprinių, o reklamos brukte bruka rūbus ir daiktus, pritaikytus kaip tik moksleivių reikalams. Tik patys mokiniai nelabai entuziastiškai laukia pirmojo skambučio ir nerūpestingų vasaros atostogų pabaigos.
Tačiau mums, lietuviams, kur kas daugiau rūpesčio kelia lituanistinių mokyklų mokslo metų pradžia: kiek mokinių susirinks, ar mokykla išsilaikys, ar nesutraiškys net kruopščiausio mokytojų pasiruošimo ir pasiaukojimo finansų stokos, mokinių mažėjimo ir visuomenės abejingumo našta?
Vos tik spėjome kiek apsidžiaugti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, lietuviškoje visuomenėje pradėjo pasigirsti balsai, kad, girdi, lituanistinės mokyklos mums daugiau nebereikalingos, jų paskirtis nubluko, kai tėvynė tapo laisva. Jeigu kurie tėvai nori būtinai savo vaikus lietuviškai mokyti, tegul siunčia į Lietuvą. Ten jie tikrai geriau išmoks, ir tėvynės
Kun. Pranui Masilioniui, SJ, pastatyto kryžiaus-paminklo apatinė dalis.
mokykloms bus naudinga Amerikos lietuvių finansinė parama. Be to, išeivijos lituanistinės mokyklos yra lyg ta kiaura gudraus berno kepurė, kurią pasakų velniūkštis veltui mėgino pinigų pripilti... Nesvarbu, kiek mokyklos remiamos, vis joms mažai, vis daugiau aukų prašo.
Skaityti daugiau: RUGSĖJO PRADŽIOJE MINTYS KRYPSTA Į MOKYKLAS
KUN. K.J. AMBRASAS, SJ
Lietuvos vyskupai šiuos 1992 metus paskelbė Gyvosios parapijos metais. Nors šie metai jau eina prie pabaigos, nors šis K. J. Ambraso, SJ, straipsnis parašytas turint prieš akis Lietuvos parapijas ir jų problemas, bet manome, kad jo mintys ir duodami patarimai nebus be naudos ir išeivijos lietuvių parapijoms.
Redakcija
Labai nuosekliai ir prasmingai žengia Lietuvos Katalikų Bažnyčios ganytojai savo skelbiamomis mintimis, siūlomomis intencijomis visai tautai. Pernai turėjome laiko per visą dvylika mėnesių pamąstyti apie lietuvišką šeimą. Meldėmės už jos tikrąją paskirtį, jos reikšmę, grąžintinas ir kai kurias gerokai pamirštas jos tradicijas. Šiemet -1992 m. laisvos ir nepriklausomos šalies dienomis - išgirdome tikrai reikšmingą naują progą ir pareigą visiems sutartinai ne tik pasimelsti, bet ir pamąstyti, pakalbėti, daug ką nuveikti, kad turėtume Gyvosios parapijos metus, kad turėtume gyvąją didesnę šeimą - parapiją. Ji per pusšimtį metų kur ne kur buvo aptrupėjusi. Ne vienas buvo nuo šios didesnės šeimos nutolęs, atsiskyręs, ją net išdavęs ar pametęs. Nenuostabu. Šitiek buvo padėta jėgų ir priemonių vienas kitą įtarinėti, persekioti, nepasitikėti. Įmestas ne vienas sunkus, didžiulis akmuo ne tik į kaimyno, brolio, kitaip manančio ir ypač tikinčiojo sodą bei daržą. Ne tik įmestas tas akmuo: išgriautos tvoros, išrauti stulpai, o kai kur - dar didesnės iškeltos nepasitikėjimo, neapykantos sienos.
Kryžių šventina Lietuvos jėzuitų provinciolas Jonas Boruta, SJ
Keli bruožai kunigo portretui
(Suaugusiųjų konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)
BITĖ VILIMAITĖ
Minkštą, baltą, snieginą 1982 metų žiemą Kybartų bažnyčios šventoriuje buvo surengta kalėdinė eglutė. Parapijos vaikai jau seniai jai ruošėsi. Vaikus viliojo dovanos, žaidimai. Jie atėjo, lydimi tėvų. Vyresnieji broliai ir seserys laikė mažiukus už rankų. O akys, spindinčios vaikų akys, buvo įsmeigtos į kunigą, kuris buvo šios šventės organizatorius ir to vakaro siela. Eglė, didelė, išpuošta, siūbavo, papūtus vėjui, ir tyliai skimbčiojo geltono stiklo žibintai, papūgėlės, grybukai ir sidabriniai nykštukų nameliai. Visas margas spalvotas žmonių būrys, vaikai ir suaugusieji, sveikino vienas kitą, sulaukus šventų Kalėdų. Dovanos taip pat buvo. Visi gavo dovanų ir, pakalbinti šiltais, glamonėjančiais žodžiais, jautėsi ramūs ir saugūs čia, bažnyčios prieglobstyje. Čia jie buvo tarsi viena šeima, vaikai ir dideli, su savo ganytoju kun. Sigitu Tamkevičium. (Vėliau ir jis dažnai prisimins mielus parapijiečių veidus, Dievo meilės kupinas širdis). Visi skirstėsi laimingi, linksmi, jausdami palaimą, žinodami, kad ilgai neužmirš šitos dienos.
Neužmiršo niekas. Ši diena vėliau buvo užfiksuota kun. Sigito Tamkevičiaus teismo byloje, kur buvo surašytas kiekvienas žodis, ištartas tą vakarą, ypatingai atkreipiant dėmesį į kelis pajuokavimus šventiniame scenarijuje apie tomis dienomis prekyboje esančias prekes. Visas vakaras byloje buvo pavadintas “subtilia antitarybinės veiklos forma”, o prekių stygiaus kritika - “tarybų valdžios silpninimu”.
Tik pusmetis po tos atmintinos kalėdinės eglutės skyrė kunigą S. Tamkevičių nuo arešto. Doras, pasiaukojantis kunigo darbas buvo “diagnozuotas” Lietuvos TSR BK 68 str. 1 d.
CHIARA LUBICH
Šioje ištraukoje šv. Paulius kalba apie charizmas, tai yra apie tas antgamtines dovanas, kurias Šventoji Dvasia įkvėpė ir dalijo Korinto krikščionims, kad jie tą bendruomenę galėtų statyti ir jai tarnauti. Visai aišku, kad Šventoji Dvasia yra dalintoja ne tik tų dovanų, kurios reiškiasi mūsų išorinėje veikloje, bet ir vidinių malonių, kurios veda mus į šventumą. Šventumas daro mus Dievo vaikais, Jėzaus broliais ir seserimis, vienydamas ir jungdamas mus į vieną kūną su juo.
Šventoji Dvasia — kaip apaštalas aiškina visame kontekste — yra šaltinis visam krikščioniškam žmonių gyvenimui ir visai Bažnyčiai vienybės aspektų įkvėpėja.
“Visi buvome pagirdyti viena Dvasia” (1 Kor 12, 13).
Šventoji Dvasia virš visko yra šaltinis antgamtinės šviesos, kuri įgalina mus suprasti ir įvertinti Dievo žodį, kad jis galėtų mumyse tobulai veikti. Ji yra toji, kuri mus patraukia, kuri mus žavi ir gyvenimo žodžiu mus transformuoja. Ji yra toji, kuri mums duoda vidinį įsitikinimą, kuri mums padeda būti ištikimiems Jėzui, Tiesai. Pagal nuostabų šv. Pauliaus išsireiškimą mes galime būti Jėzaus minties dalininkais. (1 Kor 2, 16).
V. BAGDANAVIČIUS, MIC
3. Dievas - buvimo davėjas
Norėdami prieiti prie žmogaus teologijos, pirma turime sustoti prie Dievo teologijos. Negalima tikėtis sveikos žmogaus teologijos, jeigu neturime teisingos ir gerai pasisavintos Dievo teologijos. Dievo supratimas yra pakibęs tarp dviejų sunkiai suderinamų jo savybių: Dievo visuotinybės ir jo intymaus dėmesio kiekvienam žmogui. Pasisavinus Dievo visuotinybę, dingsta galimybė jį suprasti kaip dėmesį kiekvieno žmogaus išimtinei individualybei. O kai gyvai pasisaviname Dievo individualų santykį su žmogumi, kuris aukščiausio lygio pasiekia toje meilėje, kuria Dievas myli žmogų, išnyksta galimybė suvokti Dievą, kaip tokį, kuris yra ir nuo kurio savo buvimu priklauso visa tai, kas yra.
Studijuodami Dievą, turime rasti būdą suderinti šias abi Dievo savybes. Pradėkime nuo to, kad iš viso geriau suprastume reikšmę ir skirtumą to, kas yra ir ko nėra. Tai iš tikrųjų yra aukščiausias uždavinys ne tik filosofui, bet ir kiekvienam tikinčiajam. Nepaprastai didelis skirtumas yra tarp būti ir nebūti. Mes daug lengviau suprantame mažesnius skirtumus, bet suprasti šį didįjį skirtumą mums kažkaip yra per daug. Ar žmogus yra sveikas ar ligonis, išauklėtas ar ne, ar jis yra mūsų tautietis ar ne, mes tai lengvai suprantame. Bet suprasti tai, kad aš esu, ir kaip būtų, jeigu aš neegzistuočiau, mums net nė į galvą neateina. Kad Dievas yra geras, mums paprastai nėra sunku suprasti, bet kad jis iš viso yra, mums tai lyg išsprūsta iš dėmesio. Iš dėmesio lauko tai išsprūsta net ir populiariems filosofams. Jie buvimą ima kaip savaime suprantamą dalyką, o nebuvimo pavojaus visai nemato. O kaip tik čia yra ta vieta, kurioje žūva Dievo samprata ir teisinga žmogaus samprata. Dievas yra pats buvimas, be kurio nėra jokio kito buvimo, o žmogus yra toks buvimas, kuris savo buvimą yra gavęs iš Dievo.
Kryžiaus šventinimo iškilmių dalyviai.
(Suaugusiųjų konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)
NINA GAILIŪNIENĖ
Vijomės rudenį. Palikome Connecticut be lapų. O apie Vašingtoną pakelės dar siūlė gėrėtis raudonų ir geltonų spalvų simfonija, rudens sukomponuota ir diriguota.
Kelias į Floridą žinomas. Pravažiavus Richmond miestą, gana nuobodus. Šeštadienio rytą beveik tuščias. Skubėti nebuvo ko. Net nakvynė nerūpėjo. Dienos kelio galas turėjo baigtis Pijaus Mažeikos namuose. (Vardai, pavardės, vietovės ir aplinkybės pakeistos).
Kryžiaus šventinimo iškilmėse kalba prof. Arvydas Žygas.
Pijų pažinojau iš vyro pasakojimų. Jų tėvų sodybos Lietuvoje buvo gretimuose kaimuose. Vaikai pradžios mokykloje buvo neatskiriami draugai. Kai reikėjo važiuoti į gimnaziją, jų keliai išsiskyrė. Jonas įstojo į gimnaziją savo apskrities mieste, o Mažeika išvežė savo sūnų į Kauną.
Pijus buvo vienintelis berniukas trijų vaikų šeimoje. Nenuostabu, kad tėvas ir motina krovė į jį savo svajones. Tos svajonės skyrėsi. Mažeikienė, nepaprastai pamaldi moteris, kuriai rožančius nekrito iš rankų, troško matyti sūnų prie Dievo altoriaus. Kitaip elgėsi tėvas. Jis norėjo, kad sūnus būtų inžinierius.
SES. GERARDA ELENA ŠULIAUSKAITĖ
Po sunkaus vergijos letargo keliasi nepriklausoma Lietuva. Dar sunkiai suskaičiuoja okupacijos aukas: nukankintus, dingusius, ištremtus, persekiotus. Vienus pagerbia tolimame Sibire, kitų kaulelius parsiveža į gimtąjį kraštą. Tėvynėje susirenka buvę tremtiniai, partizanai. Jie turi daug ką prisiminti ir planuoti ateitį. Užsienio lietuviai, karo audros išblokšti iš Tėvynės, jau laisvai gali aplankyti jiems brangias gimtąsias vietas, dažniausiai visai sunaikintas. Visi nori grįžti į praeitį, prisiminti ne tik košmariškus karo ir pokario įvykius, bet ir tai, kuo Lietuva gali didžiuotis - mūsų dvasios milžinus, kurie priespaudos tamsybėse švietė kaip kelrodės žvaigždės.
Vieną tokį išorėje kuklų, bet didžios dvasios - Tėvą Pr. Masilionį, SJ, š.m. balandžio 24 d. paminėjo Joniškėlio parapijos bažnyčioje. Tą dieną buvo švenčiami atlaidai. Gausiai susirinko tikinčiųjų. Į pamaldas atvyko Lietuvos jėzuitų provincijos provinciolas Tėvas J. Boruta, SJ. Šv. Mišias celebravo ir pamokslą pasakė vietos klebonas kun. Benediktas Urbonas. Pamokslininkas pasidžiaugė, kad Pasvalio žemė derlinga - duoda ne tik gerą javų derlių, bet išaugino ir daug garsių vyrų. Čia gimė ir augo busimasis jėzuitas Tėvas Pranciškus
Masilionis. “Tai buvo didis ir šventas žmogus. Jo veikla turėjo Lietuvos Bažnyčiai ir Tautai ne mažesnę reikšmę negu dr. V. Kudirkos, dr. J. Basanavičiaus lietuvių tautos atgimimo aušroje ar prof. S. Šalkauskio nepriklausomybės laikais. Sunkiausiais pokario metais Tėvas Pranciškus buvo dvasinio atgimimo šauklys, pažadinęs religinį atgimimą ir eucharistinį pamaldumą Lietuvos Bažnyčioje. Jis yra pogrindinio Kunigų sąjūdžio organizatorius, Eucharistinio Jėzaus Kongregacijos įsteigėjas, Eucharistijos Bičiulių įkvėpėjas, KGB siautėjimo laikais vedęs daugybę rekolekcijų kunigams ir seserims vienuolėms”.
(Konkurso moksleivių grupėje III premiją laimėjęs straipsnis)
Jonas Ivanauskas
Papasakosiu jums apie nuostabų žmogų — kunigą Povilą, kurio paveikslo iki šiol niekas negali užgožti.
Gerai atsimenu, tą dieną buvo Sekminės, giedro pavasario šventė. Jau ruošiausi eiti į bažnyčią, kai pro duris uždusęs įpuolė Adomas, mano draugas, su kuriuo ne tik kartu sėdim, bet ir patarnaujame prie šv. Mišių.
— Ar žinai, naują kunigą atkėlė. Šiandien jau Mišias laikys, — išpyškino jis neatsikvėpdamas. — Eime greičiau, nesikrapštyk!
Strimagalviais išskubėjome į bažnyčią. Zakristijoje vaikų dar nebuvo, tik senasis zakristijonas kažką kraustė lentynose.
— Dėde, ar tikrai naują kunigą..?
— Tsss... — perspėjo senukas, pridėjęs pirštą prie lūpų, nes plačiai atsivėrė durys ir ant slenksčio pasirodė aukštas, stambus, geltonplaukis vyras, vilkintis juoda sutana. Rankoje laikė storą juodą knygą ir atrodė tartum gerasis angelas, staiga nužengęs iš dangaus į mūsų bažnyčią.
— Garbė Jėzui Kristui, — nedrąsiai ištarėm kartu, iš baimės ir nuostabos netekę žado.
— Per amžius, — atsakė jis ir linksmai mums nusišypsojo.
(Moksleivių konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)
Simona Bieliauskaitė
Niekada ilgiau nesusimąstydavau apie tokį žmogų, idealų žmogų. Koks jis turėtų būti, kaip galvotų ir kalbėtų. Ar iš jo lūpų sklistų tik nuoširdūs, tiesiai iš gelmių plaukiantys žodžiai? Labai norėčiau turėti tokį draugą, kad galėčiau iš jo pasisemti stiprybės, išminties ir gėrio, kad jo elgesys ir kalba nuteiktų mane pakiliai, kreiptų tiesos ir gėrio keliu.
Kam draugas ir draugystė? Aš manau, kad ji reikalinga kiekvienam žmogui, kad jis nesijaustų vienišas, visada galėtų kreiptis į tą, kuris niekuomet jo neapviltų ir neatstumtų.
Koks būtų mano draugas? Turbūt jis niekuo neišsiskirtų iš kitų žmonių tarpo, einant gatve nieks ir nepagalvotų, kad tai — mano idealusis draugas, kuriam jie turėtų jausti pagarbą. Ne, jis toks pat pilkas praeivis, atrodytų niekuo nesiskiriantis nuo kitų, tačiau pažvelgę i jo širdies gelmes, mes pamatytume, kad jis daug pranašesnis už paprastą žmogų. Jis “nesugadintas” — taip tiesiai ir šviesiai būtų galima jį apibūdinti. Tai ne filosofas, ir ne koks nors įžymus mokslininkas. Jis — idealus žmogus.
Būtų nuostabu pažvelgti į įsivaizduojamo mano draugo vidinį pasaulį. Tai, ką išvystume, mus apstulbintų. Tačiau draugo kalba, sklandžiai reiškiamos mintys, džiaugsmas, liūdesys ir nerimas labai gerai atspindi jo vidinius jausmus. Dvasiškai žymiai turtingesnis už daugelį žmonių. Ir tai matyti iš giedrų, gėriu ir šviesa spindinčių akių, švelnių, bet kartu ir tvirtų rankų, kurias jis pasiruošęs ištiesti sunkią valandą. Neišsenkamos dvasinės vertybės — tai pats stipriausias požymis, iš kurio galima atskirti paprastą žmogų nuo idealaus. Jis turėtų būti ne tik man, bet ir kitiems pavyzdys. Būti asmeniu, kuris, pats to nežinodamas, yra mums tarsi kelrodė žvaigždė, siunčianti šviesą paklydusiems ir spindinti gūdžią naktį.
Paruošė Gediminas Vakaris
KODĖL NEĮKŪRUS RŪPINTOJĖLIO MUZIEJAUS?
“Lietuvos aide” kun. Robertas Pukenis rašo: “Rūpintojėli mūsų, mano Kristau, jau 600 su viršum metų rymai mūsų pakelėse ir sodybose, laimini mūsų tautą. Tavo veide atsispindi tėvynės bruožai. Kiek daug menininkų Tavyje įliejo savo skausmo ir širdies. Tu formavai lietuvišką charakterį ir esi mūsų gyvastis. Todėl Lietuvos priešai Tave daužė ir laužė - naikino kas šventa. Įkūrė velnių muziejų.
Kokia gėda, kad ir šiandien dar ne visi suvokiame šios velniavos priežastį. O Rūpintojėli, išsklaidyk mūsų proto sutemas ir būk tautos karaliumi.
Jeigu kiekvienas liaudies menininkas ar skulptorius savo gražiausią darbą skirtų šiam kampeliui, jis būtų tikrai įdomus ir prasmingas. Pradžia visuoment kukli. Pradėtume Panevėžyje, Marijonų gatvėje, buvusio vieuolyno pastate”.
NUO MŪSŲ VISŲ PRIKLAUSYS LIETUVOS ATEITIS
“Lietuvos aide” Vidmantas Valiušaitis kalbasi su vysk. Sigitu Tamkevičium, SJ, sakydamas, kad šiandien mūsų valstybė vėl išgyvena sudėtingą, gal net dramatišką laikotarpį. Politinė įtampa pasiekė tokį laipsnį, kad kilusi nesantaika graso net ir pačiam mūsų valstybingumui. Gal ne visi žmonės suvokia, kas iš tikrųjų dedasi mūsų valstybėje, tačiau daugelis širdim jaučia, kad įvykiai krypsta pavojinga linkme. “Jūsų Ekscelencija, kaip matote besiklostančią padėtį savo ganytojišku žvilgsniu?” Vysk. S. Tamkevičius, SJ, atsako: “Man atrodo, kad daugelis per daug optimistiškai žiūrėjo į ateitį ir manė, kad, atgavus nepriklausomybę, ypač po to, kai jau Vakarai pradėjo mus pripažinti, viskas klosis gana gerai. Bet dabartinė padėtis iš tikrųjų yra labai sunki, nors ją galima suprasti.
Per 50 metų buvo kuriamas naujas žmogus, žmogus be Dievo - materialistas, neabejingas tik turtui ir malonumams. Per tuos 50 metų mes visi nukentėjome, bet labiausiai nukentėjo jauni žmonės. Ir skaudžiausia, kad jie nukentėjo ne tik nuo praeities, bet jie kenčia ir nuo dabarties. Atgavus laisvę, atsivėrė durys į Vakarus, bet iš Vakarų kol kas imam ne pačias geriausias vertybes. Gal sunkiausia jaunimui kaip tik yra susiorientuoti.
Mane be galo liūdnina dabartinis žmonių abejingumas. Dalies žmonių, kuriai priklauso ir mūsų jaunimas, abejingumas. Aš nesistebėčiau, jei jaunimo būtų buvę mažai tik praėjusiame referendume. Bet kai matau, kad jo nubūna nei per Vasario 16-osios minėjimus, nei kitomis svarbiomis progomis, tai be galo liūdna. Štai pavyzdžiui, dalyvavau įteikiant Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarų titulus Česlavui Milošui ir dr. Antanui Liuimai. Buvo be galo skaudu, kad matėsi tik pagyvenę žmonės, o studentai, jaunimas visai neatėjo.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Algirdas Sabaliauskas
Pėda
Oi basas žiemkenly,
Ir nendre, — sesuo užmiršta.
Jums žemę, pabudęs anksti,
Sušildysiu savo pėda.
Marcelijus Martinaitis
Pėda— labai senas, gražiai daugelyje indoeuropiečių kalbų išsilaikęs žodis, plg. latvių pėda, sanskrito padam, graikų pūs (vienaskaitos kilmininkas podos, lotynų peš (vienaskaitos kilmininkas pedis), gotų fotus, anglų foot, vokiečių der Fuss, tocharų pe ir kt. Tos pačios giminės yra ir lietuvių padas, latvių pads, rusų pod ‘krosnies padas, dugnas’.
Prūsų kalbos paminkluose šio žodžio nerandame. Tačiau kad mūsų giminaičiai prūsai kadaise turėję tokį žodį, rodytų jų žodis peadey ‘kojinės’.
Daugelyje kraštų, ypač angliškai kalbančiose šalyse, šis žodis vartojamas ir kaip tam tikras matas — 12 colių = 30,48 cm. Legenda pasakoja, kad toks ilgio matas XIII amžiuje atsiradęs Anglijoje. Karalius Jonas Bežemis (karaliavęs 1199 -1216 m.) kartą, įspaudęs savo pėdą į purią žemę, parodė joje įmintą pėdsaką ir iškilmingai pareiškė: “Štai čia pėda, nuo šios dienos tegul ji bus matas”. Jonas Bežemis Anglijos istorijoje išgarsėjo ne tik savo 30,48 cm ilgio pėda. Šis karalius 1215 metų birželio 15 dieną pasirašė vadinamąją Didžiųjų laisvių chartiją (lotyniškai Magna Charta Libertatum), kuria jis vargšas, baronų, riterių ir miestelėnų prispirtas, apribojo savo karališką valdžią. Šia chartija ir prasidėjo konstituciniai Anglijos karalių valdžios varžymai, valdžios, kurios mūsų laikais jau beveik visai nebeliko.
Pradėję kalbėti apie karalius, turėtume prisiminti, kad ir ilgio matas colis (25,4 mm) taip pat yra karališkos kilmės. Tai Anglijos karaliaus Edgaro (karaliavo 944-975 metais) nykščio krumplio plotis. Aišku, čia taip pat legenda, o legendų, ypač lingvistinių, patikrinti neįmanoma.
Kaip kartais sunku kalbininkams patikrinti net ir mūsų laikais atsiradusių žodžių, susijusių su kokiais nors konkrečiais asmenimis, kilmę, gražiai parodo amerikietiško Oskaro istorija. 1929 metais Jungtinių Amerikos Valstijų Kino meno ir mokslo akademija įsteigė specialų prizą, kuriuo kasmet apdovanojami geriausi amerikiečių ir užsienio filmai, šių filmų aktoriai, režisieriai, kompozitoriai ir t.t. Tai yra pats garbingiausiais kino menininkų apdovanojimas. Šis prizas — tai apie 25 centimetrų aukščio auksuota vyro statulėlė. Kai ana akademija teikė pirmuosius prizus, jie jokio specialaus pavadinimo neturėjo. Bet štai po keleto metų jie jau vadinami Oskarais (angliškai Oscar). O kodėl?
1931 metais teikiant šiuos prizus, anos akademijos sekretorė Margarita Herik (Herrick), žvilgtelėjusi į vieną tokią statulėlę, šyptelėjo ir pasakė: “O ji atrodo visai kaip mano dėdė Oskaras”. Tačiau kai viename leidinyje buvo paskelbta ši žodžio atsiradimo versija, kažkas ja suabejojo. Labai rimtame Amerikos Jungtinėse Valstijose išleistame anglų kalbos žodyne nurodoma, kad šis prizas savo vardą gavo iš XX amžiaus amerikiečių fermerio — kviečių ir vaisių augintojo Oskaro Pierso (Pierce). Tačiau ar šis Oskaras Piersas buvo Margaritos Herik dėdė, žodyno autoriai nutyli. Atsirado dar vienas aiškinimas, jog šį Oskarą sugalvojo aštrialiežuvis amerikiečių dramaturgas Čarlzas Makartūras (MacArthur), kai 1932 metais tokį prizą gavo jo žmona. Rimtas pretenzijas į Oskaro autorės titulą pateikė kita Holivudo žvaigždė Betė Deivis (Davis). Štai ką ji pasakoja apie Oskaro atsiradimą. Ji Oskarą gavo tą dieną, kai sužinojo savo vyro Gomono O. Nelsono antrojo vardo paslaptį. Girdi, vyras jau niekada nesutikęs pasakyti antrojo vardo — mat labai jo nemėgęs. Taigi tą dieną į jos rankas pateko vyro metrikai, kur juoda ant balto buvo parašyta Oskaras. Taip ji ir pavadinusi aną auksuotą statulėlę. Iš pradžių vardas paplitęs tarp draugų, paskui kino studijoje, o paskui ir visame pasaulyje. Ši istorija daugeliui gali pasirodyti labai abejotina. Tačiau jos autorė ne tik Holivudo žvaigždė, bet 1941-1945 metais net anos Oskarus dalijančios akademijos prezidentė! Kaip vienintelė Oskaro atsiradimo versija, ši istorija pateikiama ir mūsų kinotyrininko ir režisieriaus Vytauto Mikalausko knygoje “Šimtas kino mįslių” (Vilnius, 1970). Tikriausiai gerai susipažinęs su visais šiais aiškinimais, kito garsaus amerikiečių žodyno (“The American Heritage Dictionary of the English Language”) redaktorius, prityręs žodžių istorijos tyrinėtojas Viljamas Morisas (Morris) prie žodžio Oscar, reiškiančio aną prizą, pridėjo pastabą “kilmė neaiški”. Vadinasi, jeigu 1931 metais atsiradęs žodis gali taip sumaišyti kalbininkų galvas, tai ką jau kalbėti apie prieš tūkstantį metų karaliavusio karaliaus krumplius ar pėdas.
Laiškas lietuviams
(Atsakymas į Janinos Miliauskienės rašinį š.m. balandžio mėn., Nr. 4)
Gyvenimas - tikriau mes - eina pirmyn. Išaugama vaikiškus marškinėlius ir prireikia naujų. Tai kodėl Bažnyčia turėtų tūnoti vietoje? Mes žinome, kad Bažnyčios istorijoje buvo ne vienas susirinkimas. Bažnyčia - mūsų kelrodė. Bet jeigu mes (laisvūnai!) nepaisome jos nurodymų ir einame savais keliais - argi ji kalta?
Kaip lengva kritikuoti, bet kaip sunku būti nekritikuojamam! Visi II Vatikano susirinkimo pokyčiai yra skirti šiuolaikiniam žmogui. Ne Susirinkimas yra kaltas, kad “išlakstė” statulos, ne dėl jo Jėzų įstūmė į kampą, ne dėl jo žmonės retai eina išpažinties, o dažnai Komunijos, ne dėl jo nešvenčiami sekmadieniai. Visa tai priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų požiūrio į save. Mes turime šimtus motyvų kaltinti kitus, o tūkstančius - pateisinti save! Kiekvienas žmogus - atskiras pasaulis.
Požiūris į trumpinamas maldas ir pamaldas kiekvieno suprantamas savaip. Autorė pasigenda egzekvijų. Tačiau būdavo atvejų, kai, atlydėjus į bažnyčią mirusį, beveik visi dalyviai “prapuldavo” - kas į šventorių paplepėti, kas už šventoriaus parūkyti, kas į parduotuvę apsiprekinti. Taigi tu, kunige, šnekėkis su vargonininku lotynų kalba, o mes einame, kur reikia. Kartą tokiu atveju ir kunigas, pasiėmęs tinkliuką, atsistojo parduotuvėje į eilutę. Laidotuvių dalyviams iššoko akys: “Kaipgi, kunige klebone, jūs ne bažnyčioje? Kodėl negiedate ‘konduktų’?” Klebonas atsakė: “Kur mano parapijiečiai, ten ir aš!” Ši pamoka buvo gana efektyvi ne tik tos parapijos žmonėms, bet ir tolimesniems.
Atmintis ir amžius
Įprasta sakyti, kad atmintis senstant blogėja. Šiuo teigimu suabejojo kai kurie anglų psichologai. Jie paprašė 175 žmones atsakyti į anketos klausimus ir patiems penkių balų sistema įvertinti savo atmintį. Daugiausia klausimų lietė kasdienį gyvenimą: prekių kainas, straipsnių turinius laikraščiuose, draugų gimtadienius, adresus, telefonų numerius, dainų žodžius, vaikystės prisiminimus ir t.t.
Apklausoje dalyvavo 3 grupės žmonių -nuo 20 iki 39, nuo 40 iki 59 ir vyresnių kaip 60 metų. Maksimali balų suma buvo 130. Jauniausių žmonių grupė savo žinias įvertino vidutiniškai 86, vidutinio amžiaus - 87, o pagyvenusių žmonių - 79 balais.
Apdorojus duomenis, paaiškėjo, kad ryškiausias skirtumas tarp jaunų ir pagyvenusių grupės įsimenant vardus, pavadinimus ir skaičius. Seni žmonės tokią informaciją įsimena kur kas prasčiau negu jauni ir vidutinio amžiaus žmonės. Senstant ypač sunku prisiminti vardus ir telefono numerius. Tačiau seni žmonės nė kiek nenusileidžia jauniems, jei reikia prisiminti perskaitytos knygos turinį, įdomios televizijos laidos ar iš anksto numatyto susitikimo laiką, gimtadienių datas, vaikystės įvykius, matytus veidus. Seni žmonės laiku atsako į laiškus, reguliariai vartoja vaistus.
Mokslininkai linkę manyti, kad atmintis senstant iš esmės nesusilpnėja. Vidutinio amžiaus žmonių atmintis, palyginti su jaunų, net pagerėja, o sulaukus 60 metų nedaug tesusilpnėja ir tik kai kuriom informacijos rūšims. Prasčiau įsimenama tai, kas iškalta mechaniškai. Tuo tarpu loginė atmintis senstant netgi pagerėja, nes žmogus ilgainiui išsiugdo žinių kaupimo sistemą, ir nauji faktai atsiduria iš anksto jiems paruoštose “lentynėlėse”.
Profesorius sako studentams:
- Kvailys gali užduoti daugiau klausimų negu dešimt protingų atsakyti.
Tada vienas studentas pašnibždėjo į ausį savo draugui:
- O, tai dabar man aišku, dėl ko daugelis pas jį neišlaiko egzaminų.
Kartą savo vaikystės metais Čarlis Čaplinas išmušė kaimynui langą. Išsigandęs jis leidosi bėgti, bet kaimynas suspėjo jį sučiupti.
- Ak tu, mažas nenaudėli! Ar nežinai, kad už iškultą langą teks užmokėti?
- Aišku, žinau, - atsakė Čarlis, - todėl ir bėgu namo atsinešti pinigų.
- Sveikinu tave gimtadienio proga!
- Ačiū, mama, bet koks reikalas buvo prikelti mane vidurnaktį?
- Tu mane taip pat prieš 42 metus prikėlei vidurnaktį, - atsakė motina, - aš norėjau bent kartą tau atsirevanšuoti.
■ Maskvoje nuo praeito rudens veikia Aukštoji katalikų teologijos mokykla, pavadinta Šv. Tomo Akviniečio kolegija. Joje mokslo metais buvo 40 klausytojų. Yra apie šimtas neakivaizdininkų. Dėstytojai — daugiausia užsienio atstovybių kapelionai. Kolegijos dekanas — T. Pikus. Kolegija atidaryta be ypatingos paramos iš vakarų.
■ Molėtuose Šv. Petro ir Povilo bažn. klebonas dek. I. Milašius ir vikaras kun. R. Jurkevičius pakrikštijo 24 pagalbinės mokyklos vaikus, kurie dalyvavo šv. Mišiose ir priėmė šv. Komuniją.
■ Slovėnijoje po 51 m. grąžinta katalikams Liublijanos vyskupijos gimnazija Sandvido miestelyje, netoli sostinės. Jos rūmai buvo pastatyti 1905 m. katalikų lėšomis. Komunistų teroro metu ji buvo paversta kareivinėmis. Ši gimnazija yra jau trečioji katalikų mokykla Slovėnijoje. Netrukus atvers duris ir ketvirtoji pačioje Lublianoje. Sostinės universitete jau atkurtas teologijos fakultetas, kur studijuoja 103 nauji klausytojai, jų tarpe 54 klierikai.
■ Vengrijoje, netoli Budapešto, 1992 m. rudenį pradės veikti Katalikų universitetas su dviem fakultetais. Filosofijos fakultete bus filologija, istorija, užsienio kalbos ir filosofija. Socialinių mokslų fakultete bus rengiami sociologai, menedžeriai, psichologai. Universitetas teiks ir daktaro laipsnius. Universitetas turės 19 ha plotą, anksčiau priklausiusį Šv. Klaros vienuolynui, o komunistų laikais čia buvo įruoštos kareivinės.
■ Vysk. Antanas Baranauskas, “Anykščių šilelio” autorius, yra miręs 1902 m. lapkričio 26 d., taigi šiemet sueina 90 m. nuo mirties. Lietuvoje jau iš anksto pradėta minėti to mūsų poeto, kalbininko ir vyskupo sukaktis.
34-asis “Laiškų lietuviams” konkursas
Šiam straipsnio konkursui galima pasirinkti kurią nors iš šių keturių temų: 1. Atlaidumas, 2. Į ką kreipti dėmesį kuriant šeimą, 3. Kaip sucementuoti šeimą, kad nesuirtų, 4. Dabartinio mūsų jaunimo charakteristika. Bus dvi dalyvių grupės: suaugusieji ir jaunimas. Jaunimui gali priklausyti moksleiviai ir studentai. Jeigu kas jau baigęs aukštąją mokyklą arba sukūręs šeimą - priklauso suaugusiųjų grupei. Jaunimas prie savo rašinių būtinai turi pažymėti, kad jie skiriami jaunimo grupei. Jeigu nebus pažymėta, jų rašiniai bus skiriami suaugusiųjų grupei, kur yra didesni reikalavimai.
Suaugusiųjų straipsniai turėtų būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo - bent dviejų mašinėle rašytų puslapių, bet pageidaujami ir ilgesni.
Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu ir pridedamas vokelis, kuriame nurodoma tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas. Tas vokelis turi būti užklijuotas ir ant jo užrašyta tik autoriaus slapyvardis.
Konkurso straipsniai turi pasiekti redakciją iki 1993 metų kovo mėn. pirmos dienos. Premijoms turime apie pusantro tūkstančio dolerių. Premijų skaičių ir didumą nuspręs konkurso vertinimo komisija, kuri bus paskelbta vėliau.
Konkurso pabaigos data nebus pratęsta, todėl ilgai nelaukite, tuoj rašykite ir siųskite redakcijai, ypač dalyviai iš Lietuvos, nes iš ten kartais ilgokai eina laiškai.
Teko girdėti, kad kai kurie išeivijoje gyvenantieji mano, jog jiems neverta dalyvauti konkurse, nes negalės konkuruoti su dalyviais iš Lietuvos. Tai klaidingas galvojimas. Tiesa, dalyviai iš Lietuvos paprastai daro mažiau rašybos klaidų, bet su jais puikiausiai galima konkuruoti minčių dėstymo atžvilgiu. Tad labai kviečiame konkurse dalyvauti ir išeivijos suaugusiuosius bei jaunimą, nes pernai iš išeivijos atsirado tik du dalyviai.