Laiškas lietuviams
(Atsakymas į Janinos Miliauskienės rašinį š.m. balandžio mėn., Nr. 4)
Gyvenimas - tikriau mes - eina pirmyn. Išaugama vaikiškus marškinėlius ir prireikia naujų. Tai kodėl Bažnyčia turėtų tūnoti vietoje? Mes žinome, kad Bažnyčios istorijoje buvo ne vienas susirinkimas. Bažnyčia - mūsų kelrodė. Bet jeigu mes (laisvūnai!) nepaisome jos nurodymų ir einame savais keliais - argi ji kalta?
Kaip lengva kritikuoti, bet kaip sunku būti nekritikuojamam! Visi II Vatikano susirinkimo pokyčiai yra skirti šiuolaikiniam žmogui. Ne Susirinkimas yra kaltas, kad “išlakstė” statulos, ne dėl jo Jėzų įstūmė į kampą, ne dėl jo žmonės retai eina išpažinties, o dažnai Komunijos, ne dėl jo nešvenčiami sekmadieniai. Visa tai priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų požiūrio į save. Mes turime šimtus motyvų kaltinti kitus, o tūkstančius - pateisinti save! Kiekvienas žmogus - atskiras pasaulis.
Požiūris į trumpinamas maldas ir pamaldas kiekvieno suprantamas savaip. Autorė pasigenda egzekvijų. Tačiau būdavo atvejų, kai, atlydėjus į bažnyčią mirusį, beveik visi dalyviai “prapuldavo” - kas į šventorių paplepėti, kas už šventoriaus parūkyti, kas į parduotuvę apsiprekinti. Taigi tu, kunige, šnekėkis su vargonininku lotynų kalba, o mes einame, kur reikia. Kartą tokiu atveju ir kunigas, pasiėmęs tinkliuką, atsistojo parduotuvėje į eilutę. Laidotuvių dalyviams iššoko akys: “Kaipgi, kunige klebone, jūs ne bažnyčioje? Kodėl negiedate ‘konduktų’?” Klebonas atsakė: “Kur mano parapijiečiai, ten ir aš!” Ši pamoka buvo gana efektyvi ne tik tos parapijos žmonėms, bet ir tolimesniems.
Yra daug ir įvairių nuomonių apie pasikeitimus Bažnyčioje. Tačiau II Vatikano susirinkimo nuosprendžiai buvo teologų priimti, Bažnyčios autoriteto patvirtinti, todėl mums privalomi.
Argi per maža maldų, kurias Mišių metu kalbama kartu su kunigu? Ar nevertėtų prieš Komuniją ir po jos neskaityti Jėzui svetimų žmonių sukurtų maldų, o kalbėti su juo savais žodžiais, kaip kalbamės savo šeimoje? Juk kiek daug turime pasakyti, pasiskųsti, pasiguosti. Žinoma, pirmiau jį pagarbinti, pasveikinti apsilankiusį pas mus, pasisakyti savo sulydimus, už juos atsiprašyti, už daug ką padėkoti ir prašyti, kad duotų jėgų kovoti su visa tuo, kas jį liūdnina ir žeidžia.
Gyvename skubos laikais. Ar nevertėtų, užuot kritikavus Bažnyčios potvarkius, pažvelgti į save. Kodėl mums nesudvasinti savo gyvenimo? Kodėl netapti nuolatine malda, nekalbant daug poterių? Argi ne malda, jeigu rytą pradedame kryžiaus ženklu ir visą dieną paaukojame Dievui (norima savo ar bendra intencija) ir skubame į darbą; jeigu truputį apkarpome savo pomėgį plepėti, argi tai nėra malda kartu su pasninku? Kiek daug gražių praktikų galime patys sau susikurti, nenuskurdinant savo pareigų Dievui, Bažnyčiai, Tėvynei, savo šeimai, artimui, bendradarbiams. Truputį išradingumo! Niekas tavęs nepravardžiuos “davatka”, “tamsuoliu”, “atsilikėliu”, tik stebėsis tavo giedria nuotaika, taktu, paslaugumu, atlaidumu.
Ne visi supranta rožinio turinį ir paskirtį. Dauguma kalba jį eidami į bažnyčią arba išeidami. Juda lūpos, juda ir akys į vargonus, į žmones ir dar nežinia kur. Jeigu susiburtų 10 ar 15 žmonių ir jie išsakytų savo nuomonę apie maldą, manau, kad kiekvieno samprata būtų skirtinga, savita.
Kaip “gera”, kad už savo klaidas turime ką kaltinti! Jeigu mes esame Kristaus sekėjai -katalikai, tai mums nebūtina, kad būtų po nuodėme įsakyta pasninkauti. Jei mes mylime Jėzų, savaime penktadienį prisiminę jo kančią ir mirtį, jam dėkodami už išganymą, truputį apsiribosime ne tik savo gomurio pomėgius, bet ir kitus (nors nenuodėmingus) malonumus.
II Vatikano susirinkimas nepanaikino ir nepakeitė 10 Dievo įsakymų. Vadinasi, esame, kaip ir buvome, upės su krantais. O jeigu mes patys tuos krantus išgriauname, tad ar turime teisę kaltinti visuomenę ir Bažnyčią? Nejaugi mes nežinome, kad Kristus savo įpėdiniams yra atsiuntęs Šv. Dvasią ir pasakęs: “Kas jūsų klauso, manęs klauso”...
Kas vyksta Amerikoje, aš nežinau, bet kalbu apie Lietuvą. 50 metų okupacijos, visokių gąsdinimų, trėmimų, ateizmo ir kitokių “izmų”, o tačiau buvo ir yra žmonių, ištisų šeimų, kurių svetima santvarka nepakeitė, jie liko katalikais.
Autorė rašo, kad “katalikiškose mokyklose tikyba dėstoma labai suprastinta forma”. O mes truputį pavargome nuo gilios teologijos, filosofijos, psichologijos. Džiaugiamės perskaitę ar išgirdę paprastą pavyzdį, gyvenimišką įvykį, jo aiškinimą.
Dievas nėra baimės, bet meilės Dievas. Žemos kultūros žmogus bijojo pragaro, todėl vykdė įsakymus, draudimus. Nūdienis žmogus nusikratė baimės, bet jeigu jis nusikrato ir meilės - argi Bažnyčia kalta?
Aš nematau tragedijos, jeigu Švenč. Sakramentas ne didžiajame altoriuje, bet kur nors kitoje pagarbioje vietoje. Dievas yra visur, taigi ir mūsų širdyse. Nejaugi mes jausime badą, jeigu duona bus ne kambary ant stalo, bet spintoje? O Jėzus, kur bebūtų, vis tiek jis pasislėpęs. Kai reikia maitintis jo kūnu, kunigas mums atneša tą maistą.
Šeštadieninės Mišios yra įvestos tik dėl to, kad kai kurie dėl darbo ar kitų svarbių priežasčių negali jose dalyvauti sekmadienį. Tai ar būtų geriau tuos žmones palikti visai be Mišių?
Kaip gera būtų kad, užuot šlavę svetimą kiemą, žvilgtelėtume į savąjį ir šluotume iš jo šiukšles. Netrukus pamatytume, kokia švari mūsų gatvė, koks mielas mūsų miestas, kokia graži mūsų Tėvynė!
Teofilija Žemaitytė (Marijampolė)
■ Leonardo Andriekaus naujajame poezijos rinkinyje “Palikau tik dangų mėlyną” skiriama daug vietos religinei minčiai.
■ “Ateities” žurnalo redaktorė Danutė Bindokienė suredagavo IX šokių šventės leidinį. Ji taip pat dirba “Draugo” redakcijoje.
■ Lietuvoje rugsėjo 19 - 26 dienomis rengiama ketvirtoji Sinoikija, religijos, filosofijos ir bažnytinio meno studijų savaitė. Paskaitos vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Taip pat bus ir bažnytinės muzikos sekcija. Paskaitos galės būti lietuvių, anglų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis. Bus organizuojamos parodos ir koncertai.