religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1997 / BIRŽELIS - JUNE / VOL. XLVIII, NO. 6

Šis numeris iliustruotas Zigmo Degučio nuotraukomis iš Laiškų lietuviams metinės šventės. Viršelio piešinys - dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (USPS 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Juozas Vaišnys SJ

     Turbūt gražiausias mėnuo Lietuvoje yra birželis. Aukštai pakilus saulei ir sušildžius gamtą, sužaliuoja pievos, suošia miškai, sužydi sodai. Ir Bažnyčios liturgijoje bei papročiuose birželis yra ypatingas. Po liūdnos gavėnios, kai buvo apmąstoma Kristaus kančia ir mirtis, po Velykų laikotarpio, kur triumfavo garbingas Kristaus prisikėlimas, Bažnyčia prisimena tą motyvą, kuris vertė Išganytoją kentėti ir mirti - Jo širdies meilę. Tad ir šis mėnuo paskirtas Jėzaus Širdžiai. Kai kam šis Jėzaus Širdies garbinimas gali atrodyti labai saldus, per daug moteriškas, gal net da-

Pagrindinis įėjimas į Jaunimo centrą.

vatkiškas. Bet tai tikras nesusipratimas. Kas šio garbinimo prasmę gerai supranta, žino, kad čia prisimenama visa tai, kas kilnu, gražu ir heroiška. Tai yra Kristaus heroiškos meilės garbinimas. Tos meilės, kuri Jį nuvedė ant kryžiaus, kad mes gėlėtume vėl tapti Dievo vaikais ir amžinosios laimės paveldėtojais.

Skaityti daugiau: Nėra didesnės meilės už kančioje subrendusią

 (Lietuvos vyskupų laiškas Jėzaus Kristaus metams)

Pasirengimas 2000 m. Jubiliejui

     Šiais metais pradėjome Šventojo Tėvo paskelbtą tiesioginio pasirengimo Didžiajam 2000 metų Jubiliejui periodą. Šiais pasirengimo Didžiajam Jubiliejui metais Bažnyčia atkreipia mūsų dėmesį į patį Jubiliatą, Jėzų Kristų, kuris prieš du tūkstančius metų įsikūnijo, kad mus išgelbėtų. Šie metai skirti Kristaus, Tėvo Žodžio, kuris Šventosios Dvasios veikimu tapo žmogumi, apmąstymui. Taip pat šiais metais apmąstysime tikėjimo paslaptį, į kurią Krikšto dėka esame įjungti.

     Visi esame pakrikštyti viename tikėjime. Tikime į Jėzų Kristų, Dievą, dėl mūsų išganymo tapusį žmogumi; Jėzų Kristų, kuris yra gyvas, kuris yra tarp mūsų, kuris yra mūsų Išganymas, mūsų gyvenimo prasmė ir viltis. “Jėzus Kristus, vienintelis pasaulio Išganytojas, vakar, šiandien ir visada” (plg. Žyd 13, 8).

Konkurso vertinimo komisijos sekretorė Aldona Jurkutė skaito protokolą. Z.Degučio nuotr.

     Tikėjimas Lietuvoje buvo išsaugotas tautos, kuri išgyveno ilgus persekiojimo metus. Jis buvo perduotas vaikams didele kaina, nors dažnai ši tradicija šeimoje ir nutrūkdavo. Atgauta laisvė mums primena, kad tikėjimą privalome ne tik išsaugoti, bet ir juo gyventi.

Skaityti daugiau: JĖZUS KRISTRUS: TIKĖJIMO PRADŽIA IR PABAIGA

Aldona Kamantienė

(Konkurse premijuotas straipsnis)

     "Duoti yra gyventi ", tarė angelas. "Eik ir papenėk alkanus saldžia gailestingumo duona". "Bet... ar aš turiu duoti ir vėl duoti? Išgirdau savo irzlų klausimą ". "O ne", atsakė angelas, mane perverdamas savo aštriu žvilgsniu. "Duoki tik tol, kol tavo Viešpats nustos tau davęs".

(autorius nežinomas)

     Gyvename pasaulyje, kuris yra mums dovanotas. Visa tvarinija ir viskas, kas yra žemėje, yra Dievo dovana mums, dar prieš mums ateinant į šį pasaulį. Pats mūsų gyvenimas yra stebuklas, mums Dievo duotas. "Žemė yra Viešpaties ir visa, kas joje yra, pasaulis ir tie, kurie jame gyvena" (Ps 24,1). Turime laisvą valią, galime savo gyvenimą ir visas Dievo mums duotas dovanas tvarkyti taip, kaip norime.

Redaktorius įteikia čekį pirmosios premijos laimėtojai Aldonai Kamantienei.      Z.Degučio nuotr.

     Mes to visko nesame verti, mes neužsidirbome. Nuo pat pradžios, visų dovanų neįvertindamas, žmogus nusisuko nuo savo Viešpaties. Ir tada Dievas tą savo rankų kūrinį, žmogų, kuris buvo panašus į savo Kūrėją, neatstūmė amžinai. Jis jam davė dar didesnę dovaną, pačią didžiausią; Jis siuntė savo Sūnų, kad Jis gimtų žmogumi, kentėtų ir mirtų už žmogų ir tokiu būdu jį patrauktų amžinajam gyvenimui su Juo danguje. Ši buvo didžiausia dovana — atidavimas gyvybės už savo kūrinį — žmogų. Guatemalos poetė Julia Esquivel gražiai nusako Dievo gerumą ir dosnumą mums:

     "Tu save visiškai ištuštinai,
     nieko sau nepasilikdamas.
     Ir dabar, visiškai apnuogintas,
     apiplėštas, tu mums save duodi duonoje,
     Kuri palaiko mūsų gyvybę,
     ir vyne, kuris mus stiprina.
     Tu esi mums Šviesa ir Tiesa,
     Tu esi Kelias, Viltis ir Gyvenimas.
     Auk mumyse, Viešpatie!"

Skaityti daugiau: DUOTI YRA GYVENTI

Gabrielė Liniauskaitė

(Tarpukario istorijos paieškos)

     Tradicija tapęs jėzuitų ordino rūpinimasis švietimu nebuvo išimtis ir Lietuvoje. 1569 m. jėzuitams atvykus į Lietuvą, po metų įsteigiama jėzuitų kolegija Vilniuje. Nuo to laiko Vilniuje suaktyvėja švietimas ir kultūrinis gyvenimas. Kolegijos pagrindu 1579 m. įkuriamas Vilniaus universitetas. Įkūrus universitetą, kolegija nenustoja veikusi, 1751 m. ji pertvarkoma į Kilmingųjų kolegiją (Collegium nobilium). Kolegija veikia iki 1773 m., kai panaikinamas Jėzuitų ordinas. Jau po ilgesnio laiko, 1919 m., lenkų jėzuitai atvyksta į Vilnių ir įsikuria čia iki 1939 m. 1921 m. rugsėjo 15 d. prie Šv. Kazimiero bažnyčios atidaroma Aukštesnioji berniukų bendrojo lavinimo mokykla. Kitais metais patvirtinamas Tėvų Jėzuitų gimnazijos vardas. Jos direktoriumi paskiriamas kun. M. Barglevskis. 1923 m. gimnazijai suteikiamos valstybinės gimanzijos teisės.

Maisto ruošimo personalas ir padavėjos iš Racine Bakery su vadove Birute Jodvaliene (3-čia iš kairės).     Z.Degučio nuotr.

     Nuo gimnazijos įsteigimo jos reikšmė ir populiarumas kiekvienais metais vis augo. Teko įvesti net tris paralelines klases. 1926 - 27 mokslo metais Švietimo ministerijos nutarimu gimnazioje vykdavo parodomosios paskaitos, kuriose dalyvaudavo kitų gimnazijų mokytojai bei direktoriai. Gimnazijoje dėstė prityrę jėzuitų pedagogai ir pedagogai pasauliečiai, tarp kurių buvo ir Vilniaus universiteto profesorių. Augant gimnazijos populiarumui, buvo keliami reikalavimai stojantiems bei pereinantiems iš vienos klasės į kitą. Mokinys, gavęs tris nepatenkinamus pažymius, buvo paliekamas antriems metams.

Skaityti daugiau: VILNIAUS JĖZUITŲ GIMNAZIJA

Kęstutis A. Trimakas

(Tęsinys)

8. Asmenybės ir tikėjimo brendimas

     Toliau - pasakojimas apie jaunystės laikotarpį, kuriame per krizę ir maišatį vis dėlto randama jungtis tarp asmenybės ir tikėjimo.

Sumaištis ir ramybė

JŪRATĖ

     Jūratei jaunystė, kuri jai liko kaip “labiausiai aktualus laikotarpis”, “pasižymėjo ypatingu veiksmingumu, jausmingumu, atkaklių 'kaprizų' pasireiškimu, savotiškos savo tiesos išreiškimu, bręstančiu pasaulio supratimu, savitu energijos išliejimu, ypatingu jautrumu, aiškiu ir nepriklausomu savojo “aš” iškėlimu, įvairiais troškimais, ieškojimais, atradimais ir galbūt praradimais”.

     Taigi buvo visko... Ankstyvoje jaunystėje dėmesys pakrypo į išorę: džinsinis sijonas, pakirpta plaukų šukuosena, basutės su kulniukais - “išsiskirti iš savo bendraamžių, atkreipti kitų dėmesį”. Viduriniojoje jaunystėje daugiau užsiėmė sportu, pradėjo lankyti aerobikos pratybas. Tačiau “tuo laikotarpiu į viską lyg ir pradėjau žiūrėti truputį rimčiau. Pradėjau galvoti apie ateitį, t.y. ar mokysiuos toliau, nes man patiko siekti žinių ir gilintis”. Pradėjo rimtai galvoti ir apie profesiją. “Troškimas buvo tapti pradinių klasių mokytoja”.

Skaityti daugiau: Tapatybė ar vaidmenų maišatis?

     Šias metines šventes su konkurso premijų įteikimu pradėjome organizuoti 1960 metais, minėdami žurnalo dešimtmetį. Šių metų konkursas jau buvo 38-asis. Kiek per tą laiką įvairiomis temomis straipsnių buvo prirašyta ir atsiųsta premijuoti! Esame tikrai dėkingi visiems konkursų dalyviams, savo rašiniais praturtinusiems ne tik žurnalą, bet ir skaitytojus įvairiose šalyse.

Dalis svečių, užpildžiusių didžiąją Jaunimo centro salę, Laikškų lietuviams metinėje šventėje.     Z.Degučio nuotr.

     Per tris dešimtmečius konkursams straipsniai plaukė daugiausia iš JAV, bet kartais ir iš Kanados, Vokietijos, Australijos, Italijos. Pagaliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nauja plaukimo banga pūstelėjo ir iš Tėvynės. Deja, labai sumažėjo iš kitų kraštų. To sumažėjimo priežastis aiški - vyresnioji karta pavargo, paseno ar į kitą pasaulį iškeliavo, o jaunimas jau sunkiai besulipdo rašinį lietuviškai. Vis dėlto dar ir dabar pasitaiko išimčių, pvz., šiais metais konkurse dalyvavo keturi asmenys iš JAV ir visi keturi buvo premijuoti. Tad išeivijos lietuviams nevertėtų nuleisti rankų ir manyti, kad jie nebegali konkuruoti su rašančiais iš Lietuvos.

Skaityti daugiau: “Laiškų lietuviams” metinė šventė

CHIARA LUBICH

“Aš - gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę” (Jn 10,11).

     Ganytojo įvaizdis buvo žinomas tiems, kurie klausėsi Jėzaus, nes tai buvo jų kultūros dalis ir kasdienos gyvenimo dalis, taip pat ir tai, kad pranašai skelbė jį kaip mesianizmo simbolį. Žadėtasis Išganytojas turėjo būti ganytojas, vadas, be to, ir karalius.

     Kas gi tas ganytojas turėtų būti? Tame pamokyme, kuris yra kaip pagrindinė tema dešimtame skyriuje pagal Jono Evangeliją, Jėzus pabrėžia net tris kartus, kad tikrojo ganytojo visų privalumų pagrindas yra tai, kad jis "guldo gyvybę", jis yra pasiruošęs aukoti gyvybę už savo kaimenę.

     "Aš - gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę". Jėzus aiškiai sakė apie save: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13). Ir jis tęsia toliau, sakydamas, kad toksai aukojimas turi būti nesiliaujantis. Jo meilė yra savęs atidavimas ir tai reiškia, kad tokia meilė turi būti visuomet pasiruošusi aukoti savo gyvybę. Bet jei mes tokios meilės svarbumo nesistengėme gerai suprasti, mūsų rūpestis artimo kentėjimais bus ribotas, kai bandysime bent kiek padėti jam sunkenybėse, tada mes negalėsime mylėti kaip Jėzus mylėjo.

Skaityti daugiau: Gerasis Ganytojas

Jadvyga Vilčinskaitė

     Kuo galiu aš didžiuotis, kuo girtis galiu,
     Jeigu viskas iš Viešpaties rankų ?
     Jam turiu vien tik ačiū kasdieną sakyt,
     Žvilgsnį keldamas į dangų nuolankų.

     Puikybė, išdidumas — tai pati pirmoji Dievo kūrinių padaryta nuodėmė, kuri gražiuosius dangaus angelus pavertė pragariniais velniais.

     Mūsų puikybė Dievą labai įžeidžia todėl, kad pripažįstame savo nuopelnu visa tai, ką esame gavę iš Dievo. Juk tai yra savinimasis paties Kūrėjo garbės! Ypač Dievą įžeidžianti ir mums pražūtinga yra toji. puikybė, kai save laikome gerais, o kitus niekinam, smerkiam, juose stengiamės matyti tiktai blogį... Skaitydami Evangeliją, pastebėsime, kad Kristus kaip tik daugiausiai priekaištų pateikia išpuikusiems fariziejams, kurie buvo laikomi pamaldžiųjų draugija. Nuolankus nusidėjėlis gali greitai tapti šventuoju, bet niekados netaps šventuoju tas dorasis, kuris savo dorumu didžiuojasi.

Skaityti daugiau: PUIKYBĖ — DIDŽIAUSIOJI KLIŪTIS IŠGANYMO KELYJE

Kun. K.J. Ambrasas SJ

     Tarp dviejų mūrinių nuo laiko aptrupėjusių dvimetrinių sienų skrieja pasilinguodamos įvairių markių, formų ir spalvų mašinos. Net sunku patikėti! Koks didelis skirtumas tarp šių keturkampių grindinio akmenų ir tarp šių paskutinės laidos automobilių! Juk prieš du tūkstančius metų gerų kelių nebuvo, kol romėnai pradėjo tiesti gerus kelius. Jie jungė valdas - provincijas - su Roma. Štai iš kur tas garsusis posakis - visi keliai veda į Romą. Aure šiuo blizgančiu ir jau kur ne kur banguotu (ką norėti, juk šiam iš keturkampiai suskaldytų akmenų grindiniui daugiau kaip 23 šimtmečiai!) keliu žvangindami skydais ir kalavijais žengė garsiosios imperijos karvedžiai, siaubą priešams įvarančios romėnų kareivių kolonos. Stebėtinai gera užkariautojų nuovoka! Jie savo keliais nejungė vienos nukariautos provincijos su kita. Ne! Jie kelius tiesė tik į Romą. Kad geriau būtų galima ją pasiekti, judėti kariuomenei. Tokiais per pelkes ir kalnus, griovas ir upes nutiestais romėnų keliais pasiuntinys perdien galėdavo net apie 120 kilometrų nukakti. Po šiais juodais ir blizgančiais lyg titnagas ketvirtainiais (italų kalboje selce kartu reiškia titnagą ir grindinio akmenį) išpilti net trys apsauginiai sluoksniai: smėlio ar kalkių skiedinio klodas, viršum jo kietas kalkių ir skaldos betono sluoksnis ir trečiasis - kalkių ir žvyro betonas, į kurį sukloti šie ketvirtainiai akmenų blokai. Rūpestingi romėnai net vandeniui drenažo griovelių nepamiršo palikti. Štai kodėl tie garsieji romėnų keliai išliko net lig mūsų atomo, neapykantos ir autostradų amžiaus... Kone visame pasaulyje žinomas ir daugely istorinių šaltinių minimas kelias Via Appia Antica. Vienas seniausių Italijos grįstų vieškelių, 312 metais dar prieš Kristų nutiestas konsulo Apijaus Kliaudijaus (Appius Claudius) įsakymu. Jis iš Romos vingiuoja į Kapują (Capua). Laikomas vienu įžymiausių romėnų kelių statybos pavyzdžių. Romėnų pasididžiavimas. Juk šiuo keliu jie žygiavo savo didžiajai imperijai užkariauti naujų žemių. Juo grįždavo imperatoriai ir triumfuodami, vergus gindami karvedžiai. Matyt, ne veltui tad šį kelią vadindavo “Regina Viarum”, “Regina delle vie” - visų kelių karalienė, abipus kurios telkėsi išnašios šventyklos, iškilmingi kapai, kurių gausios liekanos su aukštai iškilusiais bokštų kuorais, giliais šuliniais, maudyklių likučiais, nuskaldytais biustų veidais, nudaužytomis nosimis marmurinėmis skulptūromis dar ir nūnai žvelgia į dvidešimtojo amžiaus abejingais žvilgsniais dviračiais, motociklais ir žingine pėdinančius praeivius. Iš didingų antkapių, iš kadais perteklium ir puošnumu varvančių vilų, margiausiais želdiniais padabintų takų ir alėjų dažnai telikęs tik skurdus ir į gilų apmąstymą lenkiąs reginys (sic transit gloria mundi!). Maždaug 190 metais prieš Kr. šis kelias buvo gerokai pailgintas: nutiestas lig Benevento ir Brindisi miestų. Šitaip buvo pradėtas tiesioginis susisiekimas ir su kitomis tolesnėmis Europos šalimis.

Skaityti daugiau: QUO VADIS?

Knygos iš Tėvynės

Alė Rūta

     Prof. Česlovas Kudaba pavadino Eleonorą Ravickienę kraštotyros bitele, kuri daugiau kaip 40 metų tyrė Žemaitijos gamtą, dvarų kultūrą, parašė dvi knygas: “Atsisveikinimas su Tėvyne” (1992 m.) apie Rietavo kunigaikščius Oginskius ir “Šimtmečių takais” (1997 m.) apie Plungės miestą. Tai rokiškietė pedagogė, baigusi Klaipėdos pedagoginį institutą, drauge su vyru mokytoju Jonu Ravicku išvaikščiojusi visus Žemaitijos kampelius, ištyrinėjusi gamtą ir šalies praeitį, parašė daugybę straipsnių apie senovę, istorinių ir legendarinių pasakojimų, - visa tai iš meilės lietuvių istorijai, gamtai, jaunimui... Už tai įvertinta laikraščio “Gimtinė” garbės diplomu, Prancūzijos ambasados dovana už rūpestį prancūzų ir lietuvių draugyste, 1996 m. jai suteiktu Gedimino ordinu.

Meninės programos atlikėjos su “Dainavos” ansamblio vadovu Darium Polikaičiu.  Z.Degučio nuotr.

     Savo knygai “Šimtmečių takais” poliglote E. Ravickienė panaudojo ne vien savo tyrimų medžiagą, bet ir žinias iš aprašymų lietuvių, rusų, vokiečių, prancūzų, lenkų istorikų ir kraštotyrininkų. Knygoje yra nemaža įdomių nuotraukų. Vietovių ir Žemaitijos istorinių asmenų aprašymai bei su tuo susiję legendos ir pasakos. Knyga parašyta pavyzdinga lietuvių kalba. įdomiu stiliumi, su pedagogine linkme į gėrį, šviesą, tarpusavio žmonių meilę, kultūrinę pažangą ir, žinoma, su pasididžiavimu lietuvių tautos senove, su skausmu dėl tautos nelaimių ir su viltimi Dieve bei žmoniškume. Knygą turėtų skaityti jaunimas ir senimas, žemaičiai ir aukštaičiai...

Skaityti daugiau: KNYGOS

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Žvilgsnis atgal

Juozas Vaišnys SJ

     Kai Lietuva pateko Sovietų vergijon, buvo uždaryta ir ten ėjusi “Gimtoji Kalba”. Iš Lietuvos į Ameriką pasitraukusieji kalbininkai ir kalbos mėgėjai nutarė “Gimtąją Kalbą” atgaivinti. 1958 metais buvo išleistas jos pirmas numeris. Redagavo prof. Petras Jonikas. 1961 m. Redagavimą perėmė Leonardas Dambriūnas ir jį tęsė iki 1968 metų, kada redaktorius su savo artimiausiais bendradarbiais dr. P. Joniku, dr. A. Saliu ir dr. P. Skardžium nutarė ši darbą baigti, nes kaip pats redaktorius rašė, jiems atrodė, kad tai bereikalingos pastangos: “Kalbą mokantiems ji nebuvo reikalinga, o nepakankamai mokantieji vistiek tarėsi moką pakankamai ir nedaug, atrodo, teskyrė jai dėmesio”(GK, 1968, Nr. 1-2/39-403).

“Laiškų lietuviams” šventės organizacinis komitetas. Iš kairės sėdi: Sofija Plenienė, Redaktorius, Albina Ramanauskienė. Stovi: Aldona Jurkutė, Juzė Ivašauskienė, Regina Andrijauskienė, Stasė Petersonienė, Marytė Utz, Pranė Masilionienė.     Z.Degučio nuotr.

     Vis dėlto po “Gimtosios Kalbos” palaidojimo kai kurie kalbos mėgėjai pajuto didelę spragą ir svarstė, ką daryti, kaip tą spragą kaip nors užpildyti. Čia “Laiškų lietuviams” redaktoriui atėjo mintis savo žurnale įvesti kalbos skyrių, kur būtų mėginama populiariu būdu ravėti lietuvių kalbą nuo įvairių privisusių piktžolių. Tai buvo 1970 metų pradžioje. Šis skyrius žurnale tebesitęsia iki šiol. Daugelio skaitytojų jis yra mėgstamas. Bet tikrai atrodo keista, kad jį labiausiai vertina tie, kuris jiems mažiausiai reikalingas, t.y. kalbos žinovai, ypač kalbininkai Lietuvoje, bet nedaug juo domisi tie, kuriems jis būtų labai reikalingas, ypač mūsų lietuviškų radijo valandėlių diktoriai ir įvairių leidinių redaktoriai. Todėl kartais ateina mintis pasielgti taip, kaip 1968 m. L. Dambriūnas -numoti ranka į tą bereikalingą ir nenaudingą Sizifo darbą. Bet iki šiol gimtosios kalbos meilė ir sąžinė vis neleisdavo. Manome, kad vis dėlto vienam kitam, nesergančiam didybės manija, gali padėt išrauti vieną kitą piktžolę iš savo šnekamosios ar rašomosios kalbos.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė Marija A. Jurkutė

ŠIŲ DIENŲ MINTYS APIE VYTAUTĄ DIDĮJĮ

     Vilniaus Vytautų klubas išleido knygą “Vytautas Didysis ir Lietuva” (sudarė E.V. Eidukaitienė, leidykla “Žara”).

     Knyga suskirstyta į keturis skyrius, kuriuose išspausdinti septyniolikos autorių moksliniai straipsniai. Tai naujausi istorijos ir archeologijos tyrimai ne tik apie Vytauto Didžiojo gyvenamą epochą, bet ir apie jos įtaką tolesnei lietuvių tautos plėtrai.

Programos vadovė Marytė Utz.     Z.Degučio nuotr.

     Knygoje pirmą kartą lietuvių kalba skelbiamas pirmasis, trumpiausias (1428 m.) “Vytauto pagyrimas”, kurį išvertė A. Jovaišas ir S. Temči-nas, ir pilnas Vytauto laiškas Europos šalių valdovams, didikams, miestų bendruomenėms (1409 m. rugsėjo mėn. 9 d.). Laišką išvertė D. Dilytė.

     Lietuvos valstybė vaidino svarbų vaidmenį visų baltų tautų kovoje dėl egzistencijos — stabdė agresyvias viduramžių jėgas, grasinančias iš Vakarų ir iš Rytų. Šiame procese svarbi buvo Lietuvos gynybos sistema. Apie LDK pilis Vytauto Didžiojo epochoje rašo dr. R. Batūra.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

—    Pasakyk, Pranuk: tavo motina pirko du kilogramus obuolių. Obuolių kilogramas kainuoja 50 centų. Kiek ji užmokėjo už visus obuolius?

—    Sunku pasakyti, ponas mokytojau. Ji labai derasi.

♥

—    Mano sužadėtinė atsisakė už manęs tekėti. Man tai lygu mirties sprendimui.

—    Nenusimink. Geriau mirtis, negu kalėjimas iki gyvos galvos.

♥

Tikybos pamokoje kapelionas klausia mokinį, kaip reikia suprasti šiuos Šventraščio žodžius: "Savo veido prakaite valgysi duoną"?

— Tai reiškia, kad žmogus turi taip ilgai valgyti, kol išprakaituoja.

—    Ei, vos tik susituokei, tuoj imi keistis gero-jon pusėn: drabužiai tvarkingi, kelnės išlygintos...

—    Brolyti, pirmas darbas, kurį žmona užkrovė — tai išsilyginti kelnes.

♥

Praeivis į žmogų, iššokusį pro langą:

—    Kodėl tu šokai pro langą?

—    Dėl to kad moteris man pamelavo.

—    Manau, kad dėl to nėra jokio reikalo šokti. Ką ji tau pamelavo?

—    Ji sakė, kad jos vyras išvažiavęs į kitą miestą.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

□ Rusų stačiatikių Bažnyčios vadovas patriarchas Aleksiejus II liepos mėn. lankysis Vilniuje, kur bus minimos dvi sukaktys: vienintelio Lietuvoje Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno 400 m. ir trijų Lietuvos kankinių už Kristų (D.L. kunigaikščio Algirdo laikais) žuvimo 650 m. sukaktis.

□    Gruodžio 26 d. Šiaulių Šv. Ignaco jėzuitų bažnyčioje jos chorvedė sol. V. Urbonaitė ir vargonininkas Antanas Narbutas suorganizavo kalėdinių giesmių koncertą.

□    Kun. Rokas Puzonas, Musninkų klebonas, kovo mėn. vedė rekolekcijos trijose lietuviškose parapijose: Šv. Antano Cicero ir dvi Čikagoje: Švč. M..Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijoje Brighton Parke ir Švč: M. Marijos Gimimo par. Marąuette Parke.

□    Japonijos Hokaido saloje įsikūręs Šv. Dievo Motinos trapistų vienuolynas paminėjo savo šimto metų jubiliejų. Šis vienuolynas yra seniausias. Tolimųjų Rytų Trapa (trapistų vienuolynas). Jį 1897 m. įkūrė septyni iš Pracūzijos atvykę vienuoliai. Jubiliejaus iškilmėms vadovavo Tokijo arkiv. kard. Shirayanagi Seiichi.

□    Šiauliuose ir Panevėžyje jau antri metai rengiami suaugusiems Šv. Rašto kursai. Jų pradininkės — ses. Agnietė Širkaitė ir Panevėžio katechetikos centro vedėja Zita Tručionienė.

□    Kauno arkiv. Sigitas Tamkevičius per šv. Mišias Kauno arkikatedroje bazilikoje sausio 5 d. akcentavo būtinybę prieš kūdikių krikštą katekizuoti tėvus ir krikštatėvius. Arkivyskupas dar šiais metais įpareigosiąs visus kunigus sudaryti galimybę jiems išklausyti katekezės kursą.

Skaityti daugiau: Trumpai

Laiškų lietuviams straipsnio konkursas

     Skelbiame 39-ąjį konkursą parašyti straipsnį, tinkamą spausdinti "Laiškuose lietuviams". Siūlome rašiniui pasirinkti kurią nors iš šių temų: 1. Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais? 2. Kaip nugalėti savo perdėtą išdidumą? 3. Ar nuolankumas yra silpnybė? 4. Kaip reaguoti į apkalbas? 5. Kaip vertinti pasiteisinimą: "Ne mano kiaulės, ne mano pupos"? 6. Ar sutinkate su teigimu, kad be tikėjimo neįmanoma dora? 7. Koks turėtų būti šių dienų kunigas? 8. Kaip žiūriu į Lietuvos ateitį?

     Konkurse gali dalyvauti ir suaugusieji, ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jie būtinai turi prie straipsnio pažymėti, kad jis skiriamas jaunimo grupei. Jei nebus pažymėta, jis bus priskirtas suaugusiųjų grupei, kur yra didesni reikalavimai. Suaugusiųjų straipsnio apimtis - maždaug 5-7 mašinėle rašyti puslapiai. Jaunimo gali būti ir trumpesni.

     Rašinys pasirašomas slapyvardžiu. Į atskirą vokelį įdedama tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas. Ant vokelio užrašomas tik slapyvardis. Užklijuotas vokelis įdedamas kartu su straipsniu į didesnį voką ir siunčiamas redakcijai šiuo adresu: "Laiškai lietuviams", 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636, USA. Straipsniai turi pasiekti redakciją iki 1998 metų vasario mėn. 16 dienos.

     Galima rašyti ir beletristine (tik ne eiliuota) forma. Pageidaujama rašyti mašinėle, bet jeigu kam nors tai visai neįmanoma, priimsime ir kaligrafiškai ranka parašytus straipsnius. Primename, jog ir mašinėle reikia taip rašyti, kad būtų galima lengvai įskaityti. Siųskite ne atšviestą kopiją, bet originalą. Netvarkingi rašiniai gali neigiamai paveikti ir vertinimo komisiją.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas