Aldona Kamantienė

(Konkurse premijuotas straipsnis)

     "Duoti yra gyventi ", tarė angelas. "Eik ir papenėk alkanus saldžia gailestingumo duona". "Bet... ar aš turiu duoti ir vėl duoti? Išgirdau savo irzlų klausimą ". "O ne", atsakė angelas, mane perverdamas savo aštriu žvilgsniu. "Duoki tik tol, kol tavo Viešpats nustos tau davęs".

(autorius nežinomas)

     Gyvename pasaulyje, kuris yra mums dovanotas. Visa tvarinija ir viskas, kas yra žemėje, yra Dievo dovana mums, dar prieš mums ateinant į šį pasaulį. Pats mūsų gyvenimas yra stebuklas, mums Dievo duotas. "Žemė yra Viešpaties ir visa, kas joje yra, pasaulis ir tie, kurie jame gyvena" (Ps 24,1). Turime laisvą valią, galime savo gyvenimą ir visas Dievo mums duotas dovanas tvarkyti taip, kaip norime.

Redaktorius įteikia čekį pirmosios premijos laimėtojai Aldonai Kamantienei.      Z.Degučio nuotr.

     Mes to visko nesame verti, mes neužsidirbome. Nuo pat pradžios, visų dovanų neįvertindamas, žmogus nusisuko nuo savo Viešpaties. Ir tada Dievas tą savo rankų kūrinį, žmogų, kuris buvo panašus į savo Kūrėją, neatstūmė amžinai. Jis jam davė dar didesnę dovaną, pačią didžiausią; Jis siuntė savo Sūnų, kad Jis gimtų žmogumi, kentėtų ir mirtų už žmogų ir tokiu būdu jį patrauktų amžinajam gyvenimui su Juo danguje. Ši buvo didžiausia dovana — atidavimas gyvybės už savo kūrinį — žmogų. Guatemalos poetė Julia Esquivel gražiai nusako Dievo gerumą ir dosnumą mums:

     "Tu save visiškai ištuštinai,
     nieko sau nepasilikdamas.
     Ir dabar, visiškai apnuogintas,
     apiplėštas, tu mums save duodi duonoje,
     Kuri palaiko mūsų gyvybę,
     ir vyne, kuris mus stiprina.
     Tu esi mums Šviesa ir Tiesa,
     Tu esi Kelias, Viltis ir Gyvenimas.
     Auk mumyse, Viešpatie!"

     Džiaugsmas ir dėkingumas ateina su gilesniu Jėzaus pažinimu; pažinimu Jo begalinės meilės ir gerumo mums. Dėkodami Jam už neišmatuojamus lobius, prašome, kad Jis padėtų mums ugdyti dėkingumą Tėvui. Kai kiekviena mūsų gyvenimo minutė yra suprasta, kaip Dievo dovana, tada atiduodame save Dievui kaip auką Jam. Dievas priima ir laimina visa, kas Jam aukojama. Tada kažkas nepaprasto, o gal stebuklingo darosi. Pačiame buvime atrandame gyvenimo esmę. Negana to, mes atrandame Dievą.

     Viskas atrodo taip paprasta, bet kartu taip sunku ir sudėtinga. Šio pasaulio dvasia temdo Dievo pažinimą ir iš to plaukiantį Jam dėkingumą. Ji sako, kad viskas, ką mes turime, yra mūsų nuosavybė. Būsiu laimingas, jeigu būsiu turtingas ir darysiu, ką aš noriu ("do my own thing"). Norime prisiskirti sau, kaip savo nuopelnus, viską, ką Dievas mums duoda. Didžiuojamės viskuo, ką turime, ir savinamės viską, ką užsidirbame. Praregime tik tada, kai didelė liga ar kokia kita didelė krizė mus suspaudžia, kad pats gyvenimas ir viskas, ką turime, kabo ant labai plono siūlo ir kiekvieną minutę gali sudužti. Tada pamatome, kad viskas priklauso Jam, dovanų davėjui.

     Artinantis į dvidešimt pirmą šimtmetį, Amerikos svajonė (American Dream) yra ne laisvė ir teisingumas visiems ir ne bendras gėris visiems. Vietoj to ieškoma asmeniško pralobimo (Strike it rich), arba "savęs išsipildymo" (self fullfilment). Didelei daliai žmonių pasidarė "šventa misija" pinigų gavimas ir turtų krovimas. Privatus pelnas yra daugiau vertinamas negu bendras gėris. Ši padėtis veda į perteklių ir nesibaigiantį alkį siekti daugiau. Nuolatinis rūpestis turėti daugiau pražudo pažinimą Dievo, kuris gyvena mumyse.

     Rūpinamės liūdna pasaulio padėtimi. Dėmesio skiriame tokioms šių laikų apraiškoms kaip seksualiai užkrečiamoms ligoms, didėjančioms šeimų skyryboms, žiaurumams šeimose, narkotikų ir alkoholio plėtotei jaunime. Visos tos blogybės yra vertos dėmesio. Bet ar ne per mažai dėmesio skiriame kitai šio amžiaus epidemijai, iš kurios išsivysto visos kitos, ir kurios vardas yra "Aš"? Ši epidemija klesti pasaulyje, kuriame daug rankų siekia duonos ir meilės.

     Mums reikia naujo atsivertimo — išvertimo mūsų kišenių. Klystame, manydami, kad galime dvasiškai atsiversti, nesuprasdami, kad turime peržiūrėti ir savo kišenes, ir pagalvoti kaip ir kokiems tikslams savo turtus, viską ką turime, naudojame. Be kišenių išvertimo mūsų siela atrofuojasi ir išgyvena dvasinę mažakraujystę.

     Kiekvieną minutę daugybė vaikų pasaulyje miršta iš bado arba nuo ligų, kurios galėtų būti lengvai pagydomos. Tas vyskta Indijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje, o dabar ir Lietuvoje. Klausiame, kur yra Dievas, kuris myli nekaltus vaikus? Kodėl Jis leidžia tokius baisumus? Kadaise Jis pasotino alkaną minią ir ne tik pasotino, bet ir trupinių dvylika pintinių liko. Į Jį kreipiamės beviltiškoje padėtyje, o Jis visuomet atsako: "Aš čia". Jis niekuomet neatšaukė savo pažado: "Aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos" (Mat 28,20). Tikėkime, Jis tebėra su mumis ir dabar. Jo atsakymas į mus spaudžiančias problemas nepasikeitė per 2000 metų. "Duokite jiems valgyti jūs patys". Jis liepia dalintis tuo, ką turime, nors tai būtų ir nedaug. Jis nenori iš mūsų to nevykusio pasakymo, kurį apaštalai kadaise Jam davė: "Paleisk minią, kad jie galėtų eiti ir nusipirkti sau maisto". Jo atsakymas buvo, kad jie, apaštalai, surastų žmonėms duonos. Taip, mes turime badaujančius vaikus valgydinti, juos gydyti, globoti, o Jis padarys visa kita, ko mes savo žmogiškume negalime padaryti. Atsiminkime, kad Jis pavalgydino minią su penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvim...

     Žmonijos ateitis, mūsų istorija priklausys nuo vaikų. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Bill Clinton inauguracijos metu Amerikos poetas Miller parašė eilėraštį "Apie istoriją ir viltį", kuriame sako, kad mokame gerai Amerikos istoriją. Ją išmokome atmintinai kartojamose ceremonijose, dainuojamose senose tradicinėse dainose. Poetas klausia, kaip ir kas formuos ateities istoriją. Bet čia pat jis ir atsako, kad mūsų vaikai kuria ateities istoriją, kuri jau yra jų protuose ir galima matyti jų akyse. Poeto mintį galime ir toliau plėsti, kad Amerikos ir pasaulio ateitis priklausys nuo dabartinių vaikų; kaip mes juos užauginsime, ką jiems duosime, koks bus mūsų požiūris į juos, kokioje aplinkoje jie augs. Ypač mums yra aktuali Lietuvos vaikų ateitis. Duokime ir vėl duokime Lietuvos vaikams! Tik sotūs, turintys pastogę, mokslą, dorą ir meilę vaikai pakeis Lietuvos ateitį į šviesesnę.

     Dažnai girdisi: "Jeigu laimėčiau loteriją, oi, kiek daug gerų darbų padaryti galėčiau. Galėčiau būti daug dosnesnis". Arba: "Jeigu turėčiau geresnį darbą ir galėčiau telkti pinigus, būdamas labai taupus, tada užtektų man ir, kas liktų, galėčiau duoti beturčiams". Deja, yra problemų ir su šiais argumentais ir kažin... ar Dievas juos pateisintų? Jeigu panaudočiau visą savo laiką ir energiją telkdamas savo lobius, gali būti, kad tada neturėčiau laiko ir noro nei Dievui, nei artimui. Turime gyvenime per daug pavyzdžių, kad telkiant turtus atšąla santykiai šeimose, atšąla draugystės, nesurandame vietos savo širdyse Dievui. Daiktai ir pinigai pasidaro "šventi" ir užima pirmesnę vietą negu Dievas ir žmogus. Turtai žmogų praryja. Žmogus tampa inkorporuotas į daiktus. Turėti pasidaro beveik neišvengiama būti pavergtam turimų daiktų.

     Pereitų metų vasarą Valdas Adamkus, lankydamasis Lietuvoje ir kalbėdamas Sambūriui, kėlė klausimą, kodėl Lietuvos žmonių gyvenimas po nepriklausomybės atkūrimo ne tik nepagerėjo, bet net pablogėjo? Jis sumini tuometinės valdžios godumą klausytis tik pačių savęs. "Savo interesų ir norų siekiant, apeiti valstybės įstatymus yra ne tik amoralu, bet net laikoma natūralu, kone sveikintinas dalykas" (Draugas, 1996 liepos 13 d). Iš noro greitai pralobti kyla neteisingumas, kuris veda į korupciją. Adamkus klausia: "Kaip galima Lietuvoje tikėtis įstatymo viršenybės, jeigu žmonės mano, kad įmanoma papirkti net ir teisėją? Kaip galima tikėtis asmens saugumo, jei manoma, kad policininkai, prokurorai, muitininkai ima kyšius iš nusikaltėlių?" Adamkus pastebėjo, kad brangūs valdžios automobiliai puošia gatves. Jis sako, kad jeigu šis noras praturtėti nebūtų toks didelis, gal Lietuvos vargstančiųjų pensijos būtų didesnės? Valdžios ausys vargstantiems yra kurčios, ir širdys sukietėję.

     Seimo narys Juozas Listavičius pastebi, kad 80% Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir tik 7% yra pasiturintys. "Tai pastarųjų ketverių metų valdžios pjūties vaisius", sako Listavičius. "Iš valdžios skirtų milijonų žemės ūkio fondui pinigai nukeliauja visai kitur" (Draugas, 1996 rugpjūčio 14 d.).

     Kalbėdamas apie popiežiaus Jono Pauliaus II mintį apie gyvybės ir mirties kultūros ženklus, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kalbėjo Kauno jaunimo dienoje, Jėzuitų gimnazijoje, kad nešamas į Lietuvą materializmas yra pagrindinis mirties kultūros ženklas. Jis sakė, kad įsigalint medžiaginių dalykų, pinigų ir gerovės kultui, atmetamas Dievas, suniekinama pagarba žmogui. Jis sakė, kad tos mirties kultūros nešėjai yra informavimo priemonės, noras bet kokiom sąlygom turėti pinigų, neteisingi įstatymai, tarnaujantys galingiesiems. "Norėti gerai gyventi yra natūralu, bet kai gerovė kuriama nesiskaitant su sąžine — šis kelias veda į mirtį". Arkivyskupas ragino pirmenybę skirti dvasinėms vertybėms ir gyventi pagarbos gyvybei kultūroje.

     Senojo Testamento laikais godūs biznieriai pirko vargšus už sidabrinius ir reikalingus šalpos už porą sandalų (Am 8,5-6). Pranašas Amosas juos perspėjo, kad jų neapgalvotas siekimas materialinių gėrybių statė į pavojų jų dvasinį gyvenimą ir jų tapatybę būti Dievo žmonėmis. Pranašas Izaijas sakė, kad Dievas baudė Izraelį surasdamas būdą, kad jie prarastų visus savo žemiškus lobius (Iz 10). Atrodo, kad ši žmogaus yda, turėti ir gyventi, kad turėtų, jau reiškėsi ir anais, Senojo Testamento laikais.

     Naujajame Testamente ir pats Jėzus nemažai kalba apie turtus ir iš jų kylančias negeroves. Prisimename Jo pasakymą, kad būtų lengviau drambliui išlįsti per adatos skylę negu turtuoliui patekti į dangų. Taip pat žinome ir ką Jėzus sakė turtingam jaunuoliui, kuris Jėzaus klausė, ką jis turi daryti, kad laimėtų amžiną gyvenimą. (Mat 19,20). Tas Jėzaus atsakymas baugina ne vieną iš mūsų. Ar tikrai Jėzus turėjo galvoje viską parduoti? Kas atsitiktų su manim? Turėčiau pasakyti savo vaikams, kad ateinu pas juos gyventi, nes pardaviau savo butą ir atidaviau pinigus vargšams. Kaip į darbą nuvažiuočiau be automobilio? Autobusai ar traukiniai čia nevaikšto. Susimąstau. Kai jaunuolis nusiminęs nuėjo, nes jis turėjo daug turtų, Jėzus dar pridūrė: "Žmonėms nėra įmanoma, bet ne Dievui. Dievui viskas yra galima" (Mk 10,27). Daugiau pagalvoję, turbūt prieisime išvados, kad Jėzus neliepia mums pakeisti savo gyvenimo iš pagrindų. Didžiausiais iššūkis iš šio Jėzaus pokalbio yra tai, kad nebūtume vergai to, ką turime, ir kad dalintumės su kitais, mažiau turinčiais.

     Šv. Raštas mums sako, kad anksčiau ar vėliau turėsime atsakyti prieš Dievą, visko davėją, kaip panaudojome Jo mums duotas dovanas — savo gyvenimą ir talentus, kurie mums atneša neapčiuopiamus pasiekimus ir medžiaginius turtus. Tik naudodami tinkamai Jo duotas dvasines ir medžiagines dovanas, mes gyvensime džiaugsmingai Jo globoje.

     Iš gyvenimo pavyzdžių žinome, kad žemiški turtai, jeigu jie nenaudojami taip, kaip Dievas nori, nepadaro žmogaus laimingo. Tik pažiūrėkime į didžiuosius Amerikos turtuolius. Vieni savo turtus naudojo kitų gerovei, kiti juos krovė ir laikė tik sau. Neseniai girdėjome, kad Walgreen kompanijos paveldėtojas nutraukė savo gyvenimo siūlą. Turtai nepadarė jo laimingo.

     Pagrindinis nurodymas, kaip mes turime Dievo duotomis dovanomis naudotis, buvo paties Kristaus, Jo apaštalų, sekėjų ir pranašų kartotas: "Tarnauti Dievui ir vienas kitam", arba dar trumpesnis ir viską apimantis žodis — "Mylėti". Esame krikščionys, Kristaus sekėjai, ir girdime Jo kvietimą mylėti. "Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo kurio nemato (Jn 4,20). Tikroji krikščioniška meilė pasireiškia dosnumu. Garsusis mokslininkas Albert Schweitzer sakė: "Nežinau, koks bus jūsų likimas, bet tik vieną dalyką žinau, tie bus laimingi, kurie ieško ir randa, kaip kitiems tarnauti".

Dievas mus įpareigoja dalintis savo dvasiniais ir medžiaginiais turtais su savo broliais, kurie mažiau turi.

     Matydami Dievo dosnumą ir iš to išplaukiančią meilę Jam, negalėsime nematyti vargšų, ligonių, beturčių, našlaičių. Didelę dosnumo pamoką randame šv. Pauliaus antrame laiške korintiečiams: "Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas". Ir toliau jis sako: "Būdami visko pertekę — tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės — parodykite pertekę ir dosnumo".

     Dievo dvasia mus kviečia tarnystei. Turime turėti, bet nesikrauti turtų, turime tiesti pagalbos ranką, o ne iš kito plėšti. Cleveland Indians Pitcher, Orei Harshiser IV yra kartą pasakęs: "Pagrindinė mano filosofija yra, kad mano pinigai yra man Dievo paskolinti. Aš juos tik tvarkau. Aš esu atsakingas už jų investavimą, už jų dalies atidavimą geriems tikslams, už aprūpinimą mano šeimos". Tai yra teisinga ir krikščioniška pažiūra į turtus. Viena iš būtinų sąlygų būti geru krikščioniu yra būti geru ūkvedžiu visų dovanų, kurias Dievas mums pavedė tvarkyti. Turime atsargiai ir daug galvoti, kaip panaudosime viską, kuo Dievas leido mums naudotis. Viską, ką pasaulis vadina "privačiu turtu", krikščionys turi laikyti Dievo mums laikinai duota naudotis Jo nuosavybe. Pasaulio siūlomas materializmas kartais užtemdo tą mums Dievo duotą dvasią dalintis su mažiau turinčiais. Kai ateiname į šį pasaulį, ateiname, nieko neturėdami. Būkime tikri, kad nieko neišsinešdami ir išeisime. Viskas, ką mes turime gyvendami, yra Dievo mums paskolinta.

     Turiu ušsirašiusi (nežinomo autoriaus) eilutes, kuriose matau išsakytą mūsų gyvenimo prasmę: "Duokime turtus, duokime darbus, duokime jėgas, duokime mintis, duokime meilę, duokime ašaras, duokime laiką, duokime save pačius. Duokime, duokime, visuomet būkime beduodantys. Tas, kuris neduoda, — negyvena; juo daugiau duosi, tuo daugiau gyvensi". Didelis protestantų teologas Dietrich Banhoeffer yra pasakęs: "Žemiški turtai yra tam, kad jais naudotumės ir dalintumės, ne krautume. Godžiai rinkti turtus yra stabmeldystė".

     Kai kalbame apie davimą, daugiausiai galvojame apie pinigų ir daiktų davimą. Gal didžiausia dovana yra duoti save patį. Vidurio rytų poetas ir filosofas Kahlil Gibran, savo knygoje "Pranašas" (Prophet) sako: "Tikras davimas yra, kai duodi dalį savęs". Kaip matėme aukščiau minėtose eilėse, galime duoti jėgas, mintis, meilę. Galime duoti ir laiką. Koks brangus yra mums laikas! Ir kaip nudžiuginame ligonį ar prislėgtą, skirdami jam dalelę savo laiko ir savęs... Baisios ligos palaužtas kardinolas Bernardinas yra pavyzdys, kaip net prieš mirštant naudoti mums Dievo duotą laiką. Pats vos paeidamas lankė nepagydomai sergančius ligonius, ypač vaikus, ir baigė rašyti savo knygą. "The Gift of Peace". "Yra klaidinga eikvoti brangų laiką atšiaurumams ir skaldymuisi", sakė jis. Amerikos prezidentas Bill Clinton naudojo šią kardinolo citatą savo inauguracinėje kalboje. Negalime kontroliuoti mums duoto gyvenimo ilgio, bet galime kontroliuoti jo platumą ir gilumą. Kiekvienas iš mūsų išeinantis geras darbas artimui didina mūsų gyvenimo platumą ir gilumą.

     Duoti nereiškia būtinai rašyti didelį čekį. Mato evangelijos našlė nedaug davė, bet ji davė iš širdies, ir Jėzus duoda ją mums pavyzdžiu. Ir minėtas poetas Kahlil Gibran laikosi šios minties: "Tie, kurie turi mažai, bet atiduoda viską, tiki gyvenimu ir jo turtingumu; jų skrynia niekuomet neišseka". Šios yra laiko ir gyvenimo išbandytos tiesos. Jos turėtų būti ir kiekvieno krikščionio pažiūros į davimą. Pažinau senutę pensininkę, kuri duodavo visoms labdaros organizacijoms, šelpdavo visus vargšus. Ir ji duodavo su dideliu malonumu ir sakydavo, kad jai visuomet užtenka, kad ji iš Dievo gauna šimteriopai atgal. Esu ne kartą girdėjusi iš 92 metų senelio pensininko, kad kai jis šiek tiek susitaupo, labai kukliai gyvendamas iš savo pensijos, jis rūpinasi, kad jau per daug turi. Jis turi dalintis su vargšais. Tokiu būdu jis šelpia našlaitį Lietuvoje, šelpia Sibiro tremtinius, nepamiršta senelių prieglaudoje. Jis pasitiki Dievu ir Jo begaline meile. Jis mano, kad jam nereikia krautis pinigų, kad jį Dievas globos ir jam užteks to, ką jis turi. Iš šių žmonių galime ne vienas pasimokyti. Kai duodame, gauname šimteriopai atgal. Tada mūsų gyvenimas palieka gražią vagą Viešpaties pasaulyje,

     Paul Brooks, Renesanso korporacijos viceprezidentas, domėdamasis filantropija, priėjo išvados, kad šis "menas" nėra įgimtas. Mes neateiname į šį pasaulį su apetitu duoti. Tai išmokstame iš visko davėjo Dievo, to mokomės stebėdami ir darydami. "Jeigu žmogus yra subrendęs ir sugeba uždirbti pinigų, nebūtinai jis turi būti subrendęs duoti. Davimo veiksmas, jeigu jis eina iš širdies, yra dvasinis veiksmas, išreikštas meile kitam žmogui.

     Mokytis naudoti savo turtus, talentus ir laiką kitų labui turi prasidėti dar šeimoje, jaunystėje, arba net vaikystėje. Jeigu vaikai mato tėvus, besirūpinančius kitais, vaikai taip pat tai darys. Jeigu vaikas užaugs su mintim, kad jis būtinai turi tik gauti, bet niekuomet neduoti mažiau turinčiam, vargiai ateis laikas, kad užaugęs jis panorės dalintis su kitais.

     Tą davimo dvasią reikia formuoti ir mūsų sesėms bei broliams Lietuvoje. Per okupacijos dešimtmečius jų niekas nemokė krikščioniško davimo, padėjimo savo artimui, nubūtinai su pinigais. Kai atėjo nepritekliaus metas, nė nesapnuojama, kad reikia dalintis su mažiau turinčiu. Žmonės mokėsi iš buvusios valdžios, kad jeigu pasitaiko proga, gali skriausti savo artimą užuot jam padėjus. Galvojama, kad gali "sau padėti", jeigu yra galimybė pasisavinti tau nepriklausomą turtą. O Dievas moko kitaip. Jis moko mylėti savo artimą, jam tarnauti, su juo dalintis, kaip Jėzus tebeduoda ir tebesidalina savimi.

     Kaip tie suminėti pensininkai senukai, kuriems visko užteko, reikia būti patenkintiems tuo, ką turime. Deja, kartais net nematome ko ir kiek turime ir juo labiau nevertiname. Geras to pavyzdys yra II Karalių knygoje 4,1-7. Ten kalbama apie našlę, kuri kreipiasi į pranašą Elišą (Eliziejų) su nesibaigiančiu skundu. Ji skundžiasi, kad jos gyvenimas yra tik vargas. Jos vyras mirė ir mirdamas paliko dideles skolas. Skolininkas nori pasiimti jos du sūnus, kad jie, jam dirbdami kaip vergai, atmokėtų tėvo skolą. Tačiau pranašas Eliša nukreipia jos aimanas kita linkme. Jis ją spiria pasakyti, ką ji dar turi, o ne tai, ką ji prarado ar dar praras. Galų gale ji prisimena, kad ji dar turi ąsotį alyvos. Eliša liepia jai eiti pas kaimynus ir pasiskolinti kiek gali tuščių indų. Tada jis jai pataria supilti alyvą į tuos tuščius indus. Paskui sako, kad ji parduotų tą alyvą ir užsimokėtų vyro skolas, kad nereiktų jos sūnums eiti vergauti. O iš likusios alyvos ji ir jos sūnūs dar galės pragyventi.

     Šiame pasakojime galime įžiūrėti ne tik Dievo daromą stebuklą, bet ir našlės praregėjimą, kad iš tiesų ji dar daug turi. Ji turi savo du sūnus, pastogę, alyvos, gerus kaimynus ir galbūt dar gerą sveikatą. Kokia laimė turėti gerą sveikatą ir dar sveikus vaikus! Kaip dažnai ir mes nematome, kiek daug turime, ir reikia gyvenime tragedijos ar kokios krizės, kad atsigręžtume, praregėtume ir už visas turimas Dievo dovanas Jam dėkotume.

     Dar kita priežastis, kodėl turime duoti — tai kad paliktume ši pasaulį truputį gražesnį, negu jį radome. Kaip gražiai šią davimo mintį išsako žydų Talmudas: "Kai atėjau į šį pasaulį, neradau jį apleistą. Kaip mano tėvai sodino prieš man gimstant, taip ir aš sodinu tiems, kurie ateis po manęs". Negalime pamesti minties, kad ir po mūsų dar kiti gyvens. Lengviau apie tai pagalvoti, kai turime vaikus ir anūkus. Kokia bus jų ateitis? Kaip būtų gera, kad pasaulyje pasibaigtų karai, niekam nereiktų atominių ginklų. Kaip būtų gera, jeigu nepagydomos ligos būtų jiems praeities reiškiniai, kad gamta nebus teršiama ir naikinama. Reikia turėti vilties, kad ir Lietuvoje išaugs kartos, kurios pažins tiesą ir sąžiningumą, turės pagarbą kitam žmogui, kurios supras, kad pinigai nėra viso mūsų gyvenimo pradžia ir pabaiga.

     Tokios vilties sėkla jau turi būti sėjama dabar. "Negalime pasėti sėklą ir skinti vaisių sekantį rytą" (Jesse Jackson). Ta geresnio rytojaus sėkla ir bus tarnavimas Dievui ir vienas kitam, kuris pasireiškia meile. Ta sėkla bus mūsų vertybių pasirinkimas, kurios viršija godumą, šykštumą, neapykantą, turimų turtų sudievinimą.

     Taip, turime duoti, kad ateities pasaulis būtų gražesnis negu jį radome. Kaip gražiai šią mintį išsako Amerikos poetė Maya Angelou savo knygoje "Wouldn't Take Nothing for My Journey Now": "Kai išbarstome duoną pavandeniui, galime tikėtis, kad kas nors, kurio vardo nežinome ir kurio veido niekados nepamatysime, pasinaudos tuo, ką padarėme, kaip ir mes, kurie esame pavandeniui, naudosimės kito davėjo mums paliktomis dovanomis". Ir galop šią tarnavimo ir meilės mintį išreiškia Henry Ward Beecher, sakydamas, kad "Turime gyventi ir dirbti mums duotame laike, kad kas mums buvo perduota kaip sėkla, galėtų pasiekti kitą generaciją kaip žiedas, ir kad kas mums buvo duota kaip žiedas, galėtų pasiekti kitą kartą kaip vaisius. Taip būtų išreikšta kiekvieno mūsų meilė kitam žmogui".

Ar gana duodu?

     Duokime ne iš to, kas lieka, bet duokime iš širdies. Prisiminkime vėl evangelijos našlę, kuri atidavė paskutinį savo skatiką. Duokime, kad truputį skaudėtų. Ir Senojo Testamento Malachiejaus knygoje randame apie Viešpaties raginimą duoti. "Atneškite pilną dešimtinę į sandėlius, kad būtų maisto mano namuose, ir taip mane išmėginkite, — kalbėjo Galybių Viešpats. Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima" (Mal 3,10). Nebijokime duoti, nes mums bus atlyginta už tai šimteriopai. "Duokite ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą , sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta" (Lk 6, 38). "Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus" (2 Kor 9,6). "Tie, kurie duoda mažai iš to ko jie turi apsčiai ir duoda kad būtų pastebėti, jų slaptas motyvas daro jų davimą jiems nesveiką", tęsia toliau savo mąstymą apie davimą minėtas poetas Kahlil Gibran. Tad neduokime iš savo pertekliaus, duokime iš širdies. Don McClanen, "Pinigų Administravimas" knygos autorius sako: "Kaip gaila matyti, kad mūsų lenktyniaujančiame ir godžiame pasaulyje praradome davimo džiaugsmą". Toliau jis sako, kad jis nepažįstąs nė vieno žmogaus, kuris yra laimingas, kad jis daug turi. Džiaugsmas, laimė ir vidinė ramybė ateina, kai mes duodame save kitiems. Todėl kai duodame, neduokime, kad kiti duoda, arba kad galėtume nuo pajamų mokesčių nusirašyti. Šv. Paulius sako: "Neduokite iš pareigos" (Kor 9,7). Vietoj to, duokime džiaugsmingai ir linksmai, kad galime kitam padėti, kad galime kito gyvenimą lengvesnį padaryti. Duokime, kad esame dėkingi Dievui už Jo dovanas. Duokime, kad norime būti panašūs į Dievą, t.y. davėjai kaip Jis.

     Septynerius metus dirbdama savanore Hospice organizacijoje ir lankydama mirštančius ligonius, juos stebėjau. Dauguma iš jų kentėjo didelius skausmus. Kartais galėdavau tik tyliai šalia jų pasėdėti ir jiems ranką palaikyti. Tačiau tame rankos palaikyme, toje tylos valandėlėje, jų skausmas sumažėdavo. Jie nusišypsodavo. Atmenu vieną senuką, kuris vis klausdavo: "Kodėl tu man tokia gera?" O aš jam nieko neduodavau ir nedarydavau; aš tik sėdėdavau ir laikydavau jo ranką. Aš tik buvau su juo. Kartais ligonis pasidalindavo su manim žiupsneliu savo gyvenimo prisiminimų. Palikus tuos ligonius, jausdavausi praturtėjusi. Kiti manydavo, kad toks darbas turi būti labai slegiantis, išsemiantis, bet anaiptol, jis man toks nebuvo. Po tokio ligonio aplankymo visuomet turėdavau daug už ką Dievui dėkoti. Dėkojau už sveikatą ir už viską, ką aš turiu.

     Būkime Kristaus rankos ir kojos. Ne vienas matėme paveikslą, kur vaizduojamas nukryžiuotasis Jėzus. Bet Jis yra be rankų ir be kojų. Po paveikslu užrašas: "Būkite mano rankos ir mano kojos". Ką reiškia būti Kristaus rankomis ir kojomis šių dienų pasaulyje? Tai reiškia daryti, ką jis darė ir tebedaro. Tą darbą geriausiai išsako pats Jėzus:

     "Buvau išalkęs — ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau nuogas — mane aprengėte, ligonis — mane aplankėte, kalinys - atėjote pas mane" (Mt 25,35-36,40). Ir tikėkime, kad kiek kartų tai padarysime vienam iš Jo mažiausiųjų brolių, padarysime Jam. Davimas turi daug formų, kurios keičiasi su laiko ir aplinkybių išneštais poreikiais. Kai savo pavyzdžiu ir savo dosnumu pasėsime taikos ir meilės sėklą savo šeimose, kai būsime atlaidūs tiems, kurie mus įskaudino, kai skleisime tikėjimo liepsnelę pasaulyje, kuris bando apsieiti be Dievo, kai įžiebsime vilties kibirkštėlę ten, kur jos nėra, kai guosime nuliūdusius ir rodysime jiems, kad tikrasis džiaugsmas yra Dieve, kai daugiau norėsime duoti negu gauti ir kai visas mūsų gyvenimas turės vieną tikslą duoti kaip mūsų Viešpats mums duoda, tada būsime nukryžiuotojo Jėzaus rankos ir kojos, ko Jis iš mūsų ir nori.