religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1995 / RUGSĖJIS — SEPTEMBER / VOL. XLVI, NO. 9
|
253 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
257 |
Birutė Žemaitytė |
|
|
262 |
Pranas Pučiliauskas |
|
|
266 |
Chiara Lubich |
|
|
267 |
Kun. Petras Linkevičius |
|
|
270 |
Antanas Saulaitis, SJ |
|
|
274 |
Neringa Armonaitė |
|
|
276 |
Irena Lukoševičienė |
|
|
279 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
280 |
Janina Štrimaitienė |
|
|
281 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
286 |
Red. |
|
|
287 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas kun. Ričardo Mikutavičiaus nuotraukomis iš Kauno Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios..
Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
Juozas Vaišnys, SJ
Religinės literatūros lietuvių kalba niekad per daug neturėjome, ypač jos trūko per tą nelaimingąjį okupacijos penkiasdešimtmetį. Kurie ta literatūra domėjosi, stengėsi kur nors sugriebti prancūziškų, angliškų, vokiškų leidinių. Ten dažnai sutikdavo žodžius: spiritualitė, spirituality, Geistigkeit, inneres Leben. Žodynai jiems duodavo tokius lietuviškus atitikmenis: dvasiškumas, dvasingumas, dvasinis ar vidinis gyvenimas. Dabar, kai jau galima apie religiją ir lietuviškai rašyti, labai paplito žodis „dvasingumas”. Ne visiems jis vienodai suprantamas. Kai kurie, norėdami jį paaiškinti, griebiasi visokių filosofijų, o vis dėlto būtų paprasčiausia ir visiems aiškiausia, jei tai pavadintume šventumu.
Deja, šis žodis daugelį atbaido, nes jo tikrosios prasmės jie nesupranta. Šventumas! Argi jis gali tikti visiems paprastiems mirtingiesiems? Kai kurie, matydami savo ar kitų žmonių kokį peiktiną elgesį, visai negalvodami pasako: „Ką padarysi, juk mes nesame šventieji”. Arba kartais, stovėdami prieš kokį nors rimtą darbą ir nenorėdami parodyti reikalingų
Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčios Kaune bendras vaizdas 1995 metais.
pastangų, save nuramina šablonišku pasiteisinimu: „O, tokį darbą galėtų atlikti tik šventieji”. Tai tikrai neišmintingi, nelogiški ir neapgalvoti pasakymai. Juk jeigu žmogus surpastų, kas jis yra ir koks jo tikslas, jeigu jam būtų aišku, kas yra šventumas, tai tokie posakiai jam pačiam atrodytų juokingi. Kiekvienas žmogus, jeigu jis nenori atsižadėti savo žmogiškumo ir garbės, turi siekti šventumo! Juk šventumas yra dvasinis tobulumas, todėl žmogus, būdamas dvasinės prigimties tvarinys, turi šio tobulumo siekti, jeigu nori gyventi pagal savo prigimtį.
Gydytoja Birutė Žemaitytė
Pernai Lietuvoje buvo išleista labai įdomi knyga „Palydėsiu į tėvo namus”. Tai gydytojos reanimatologės Birutės Žemaitytės dienoraštis. Autorės užsakymu knygą išleido Don Bosko saleziečių leidykla, Jurgiškių g. 4, 4580 Alytus.
Autorė savo žodyje skaitytojams rašo: „ Tai ne specialiai rašyta knyga, bet ištraukos iš dienoraščio, kurį rašau nuo 1964 metų. Dienoraštis— išpažintis sau. Kodėl dalelę panorau išleisti į viešumą? Šiam žingsniui paragino kiti žmonės, mano draugai.
Mažojo kupolo stogo perdengimo darbai 1994 m.
Panorau pasidalyti mintimis apie didžiuosius slėpinius— Gyvenimą ir Mirtį. Mūsų protėviams Mirtis buvo virsmas, jie į ją žiūrėjo su sakraline pagarba, o dabar, susilpnėjus dvasios jėgai, atsirado didžiulė baimė— mirties baimė. Norėčiau, kad šioje knygoje užfiksuoti žmonių išgyvenimai skatintų mus ieškoti ne sensacijų, bet stengtis suvokti savo būtį. Kodėl aš gyvenu ? Kas manęs laukia anapusinėje tikrovėje?
(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
Pranas Pučiliauskas
PRISIKĖLIMAS — koks didingas ir magiškas žodis. Jis nusako tapsmą, perėjimą iš nebūties į būtį, iš komos — į gyvenimą. Toks įvykis, nustebinęs pasaulį XX-jo amžiaus pabaigoje, buvo netikėtai ryžtingas Lietuvos išsiveržimas iš supergalingo komunistinio monstro — TSRS „globos”. Užmaršties vandenuos nenuskandinsi šiurpo tų dienų, nevilties debesimis užgulusių šeštadalį pasaulio. Tai dienos, pilnos netikrumo, grėsmės ir rūstybės, pažeminusios amžiaus orumą, paniekinusios jo išdidų, taurų spindėjimą, be jokio sąžinės graužulio išvarčiusios teisingumo rūmo kolonas, išspardžiusios žmogaus teisių deklaracijas. Melo jūroje jos plukdė sugėdintą amžiaus gyvenimą, nešėsi neišrištas nuodėmes bei buldozerio ateizmo riaumojimą. Tik ekskavatorių kaušai laikas nuo laiko sudegusių kančių pelenus išversdavo į numarinto BUVIMO karjerus.
Ir pamėgink, žmogau, tokioje apsuptyje ne tik ištarti teisybės žodį, demaskuoti oficialųjį melą, bet ir reikalauti pagrindinės žmogiškosios prigimties teisės — laisvės! Dar daugiau — nepriklausomybės ir valstybingumo. Kokie „pamišėliai” galėjo išdrįsti apie tai prabilti? Kas juos pastūmėjo? Žinoma, ne tie, „kurie bučiavo kanopas šėtono”, ne tie, „kurie nuopuolį šoko ant ledo”. Tai žmonės, patyrę daugybę neteisybių ir pažeminimų, matę mirties siautulio šokius, ragavę negailestingo ir prakeikto režimo „saldybių”. Tokie ir į juos panašūs „pamišėliai” ir išdrįso atsikratyti „homo sovieticus” sindromo, išdrįso sustabdyti pašėlusiai įsuktą komunistinio totalitarizmo nužmoginimo smagratį, išcentravusį žmonių širdis, įsupusį į jas daugybę prieštaringų ir maištingų ,,-izmų” ir išstūmusi iš visų gyvenimo sferų dieviškąjį pradą.
CHIARA LUBICH
„To aš ir meldžiu, kad jūsų meilė labiau ir labiau gausėtų žinojimu ir visokiu išmanymu, kad jūs brangintumėte geresniuosius dalykus" (Pil 1,9).
Šv. Paulius, kreipdamasis į pilypiečius, labiausiai meldžia Viešpatį, kad jų meilė vis augtų. Visai aišku, kad jis mini tą meilę, kurią jis gavo iš Dievo krikšto metu. O toji meilė reikalauja vykdyti Kristaus mokymą, ypatingai mylint artimą.
Apaštalas prašo pilypiečiams šviesos ir žinojimo, kad jie galėtų pastebėti, kas kiekvienoje padėtyje yra geriausio ir ko Viešpats kaip tik iš jų ir nori, kad jie siektų.
Žinojimas, apie kurį apaštalas čia kalba, reiškia pagrindinių krikščioniško gyvenimo principų supratimą; Dievo valios, kuri yra išreikšta jo įsakymuose ir Jėzaus Bažnyčios tų įsakymų aiškinime bei mokyme, kaip pagal juos turime gyventi.
Kun. Petras Linkevičius
Šiuolaikinių mokslų raida sukristalizavo visuotinio dėsningo vystymosi pasaulėvaizdį. Šiandien fizika ir astronomija konstatuoja, jog materialusis pasaulis — fizinė gamta dėsningai evoliucionuoja į vis aukštesnes ir aukštesnes pakopas. Pozityvieji mokslai aiškiai nusigręžia nuo vadinamosios „atsitiktinumo” teorijos bei determinizmo. Einšteinas yra vaizdingai aptaręs planingai vykstančią kūrybą visatoje, sakydamas, jog Dievas kauliukais nežaidžia.
Visata — tai kosmogenezė, procesas ir istorija. Atradimas, kad žemė evoliucionuoja, jau neginčijamas faktas, tačiau šis atradimas jokiu būdu neleidžia daryti išvados, jog kosmoso evoliucija yra „pati save kurianti”. Toks teigimas — tai akivaizdus sofizmas.
Marksas pasauliui ir gamtai priskiria tai, ką teologai monoteistai priskiria Dievui. Markso teiginiai nėra moksliški, nes joks mokslas mums negali tvirtinti, kad pasaulis egzistuoja pats iš savęs, nei kad evoliucija yra pati save sutvėrusi.
Žvelgiant į pasaulį jo genezės ir istorijos požiūriu, visiškai aišku, kad toji genezė ir evoliucija vyksta tam tikra kryptimi. Toji kryptis nėra atsitiktinė. Tiek kosminė evoliucija, tiek fizinė nesmunka žemyn nuo labiau sudėtingų prie mažiau sudėtingų. Kaip tik atvirkščiai, evoliucija aiškiai rodo kilimą nuo mažiau sudėtingų prie labiau sudėtingų, nuo negyvų prie gyvų ir sąmoningų būtybių.
Skaityti daugiau: PAŽANGOS IR PILNUMOS SIEKIMAS yra būdingas visatai ir žmogui
KONGRESINIAI VAIZDELIAI
Antanas Saulaitis, SJ
VIII-asis Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas 1994 m. liepos mėn. subūrė per 150 lietuvių kilmės jaunimo iš dvidešimties šalių. Pirmąjį kartą nuo I PLJK 1996 metais šio įvykio pradžia ir pusė programos vyko toje žemėje, apie kurią visuomet buvo kalbama ir svajojama. Prie už Lietuvos gyvenančiųjų prisidėjo dešimt Rytų Europos šalių atstovų, dauguma pirmą kartą tokioje bendrijoje.
Vyresnio amžiaus palydovas, kiek jam berūpėtų jaunimo reikalai, lieka stebėtoju.
Atstatyta nava dešinėje pusėje 1994 m.
VIENAS SAVŲJŲ
Dvasine prasme kongresas prasidėjo birželio 26, kai Vilniaus arkivyskupas Audrys Bačkis kunigu įšventino losangelietį Gintarą Grušą, buvusį pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininką, lietuvių kilmės jaunimui visose šalyse gerai pažįstamą, o Lietuvoje žinomą dėl tarnybos Popiežiaus viešnagės Lietuvoje rengimo komitete praėjusiais metais.
Neringa Armonaitė
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Šeima — maža visuomenės dalelytė, kurioje bręsta ir formuojasi žmogus. Ji atsakinga už kiekvieno šeimos nario dvasines savybes, pasaulėžiūrą. Nuo šeimos, joje susidariusios atmosferos, nuo vaikystės diegiamos gėrio sampratos priklauso, kokį požiūrį į gyvenimą susidaręs žmogus išeis į savarankišką gyvenimo kelią. Žmogus, šeimoje nesuradęs meilės, neišsiugdęs užuojautos kenčiančiam, atlaidumo nusikaltusiam, kantrybės ir tvirtos valios, niekuomet nesugebės jausti meilės aplinkiniams, o gyvenimas jį baus už klaidas. Neišmokęs gerbti ir mylėti to, kas sukurta Dievo ir žmonių, jis blaškysis gyvenimo labirinte kaip lapas, draskomas vėjo. Gerai paanalizavus, bus nesunku suvokti, kad daugelio klaidų kaltininkas — šeima. Ji privalėjo padėti savo nariui suprasti ir įsisavinti tai, kas bus reikalinga gyvenimui. Šiurkštų, despotišką, nekultūringą, veidmainį, savanaudį ir svetimoms kančioms abejingą žmogų atstums visuomenė, nusigręš aplinkiniai. Jei žmogus neišmokęs mylėti ir gerbti kitus žmones nuo mažų dienų, neišsiugdęs šio sudėtingo ir kartu tokio paprasto jausmo, padedant šeimai, tai ilgainiui darosi vis sunkiau išmokti. Mažas vaikas, matydamas, kaip elgiasi jo tėvai, tarytum užfiksuoja kiekvieną poelgio smulkmeną. Todėl labai svarbu, kad tėvai jam rodytų tik tinkamą ir dorą pavyzdį, dėl kurio vėliau netektų gailėtis. Mažas žmogutis, nė pats nenutuokdamas, mėgdžioja suaugusįjį, stengiasi būti į jį panašus. Dažniausiai vaiko autoritetingu pavyzdžiu tampa artimiausi jį supantys žmonės — tėvai.
Irena Lukoševičienė
(Tęsinys iš pereito numerio)
Jaunų vaikų šeima
Ar yra ruošiamasi ir apsisprendžiama, kada susilaukti vaikų?
Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Tai priklauso nuo bendro požiūrio į vedybas ir jų esmę. Visuomenėje, kurioje vesti apsisprendžiama intuityviai, panašiai vyksta ir kiti vedybinio gyvenimo etapai. Keičiantis gyvenimo sąlygoms, keičiasi moters vaidmuo bei statusas šeimoj ir visuomenėj, techniškos ir psichologinės priemonės bei požiūris į šeimos planavimą ir apsisprendimą turėti vaikų. Vakaruose, ypač Amerikoje, šiam reikalui yra skirta daug mokslinių studijų.
Vis rečiau šeimoje vaikas atsiranda netyčia, neplanuotai. Jei taip ir pasitaiko, tai aplinkiniai dėl to stebisi ir pasišaipo: „Ar jie nukrito iš mėnulio?”... Daugelis šeimų nusistato sąlygas, kada joms būtų geriausia susilaukti vaikų. Reikia įsitvirtinti materialiai — turėti namus, buitinius reikmenis, pastovų darbą, santaupų, kad motina bent pirmaisiais metais galėtų nedirbti ir t.t.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Nevartotinos svetimybės
Daugelis mūsų tautiečių, tiek gyvenančių Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, yra pasisavinę nemaža svetimų nevartotinų žodžių, daugiausia iš kaimyninių slavų kalbų. Žmonės dažniausiai žino, kad tie žodžiai nelietuviški, bet iš įpratimo juos vartoja, ypač šnekamojoje kalboje. Ne visi žino tų svetimų žodžių lietuviškus atitikmenis. Tad manome, kad bus naudinga sudaryti tų svetimžodžių sąrašėlį pagal abėcėlę. Sis sąrašėlis turbūt turės tęstis per kelis numerius.
abelnas — apskritas, bendras,
abrūsas — rankšluostis,
aficierius — karininkas,
akselis -— kapojai,
alasas — triukšmas,
apart — be.
apcūgai — replės,
apdūmoti — apmąstyti,
aptieka — vaistinė,
arenda — nuoma,
arkužas — lakštas,
armota — patranka,
atviorka — atsuktuvas,
ba, bo — nes.
bačka — statinė,
Janina Štrimaitienė
Tu— Motina su drobine skara
Gini apglėbusi Vilties švieselę.
Tvirtai žinai— to džiaugsmo jau nėra,
Kuris minias į saulės šviesą kelia.
Nėra! Kas pasakys, ar bus kada.
Kai vėl vieningai susiimsim rankom?
Nesrūva kraujas, bet kokia žaizda
Tau, mano Lietuva, klestėti kenkia.
Paruošė MARIJA A. JURKUTE
ŠV. ARKANGELO MYKOLO (ĮGULOS) BAŽNYČIA
Šis „Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas kun. Ričardo Mikutavičiaus nuotraukomis iš Kauno Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, kurioje dabar vykdomi dideli atnaujinimo darbai.
Ši bažnyčia, esanti dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje, buvo pastatyta 1890-1895 m. Kauno rusų stačiatikių reikalams, todėl buvo vadinama soboru (pravoslavų katedra). Stačiatikių ji buvo naudojama iki I pasaulinio karo pradžios. Vokiečiams užėmus Kauną, čia būdavo pamaldos vokiečių evangelikų kariams. Vėliau, kuriantis nepriklausomai Lietuvai, bažnyčia buvo perduota Lietuvos kariuomenei. Ji buvo vadinama Kauno Įgulos bažnyčia. Tai yra gražus, didingas bizantiško stiliaus pastatas su dideliu centriniu kupolu ir šonuose su mažesniais kupolais.
Kun. R. Mikutavičius prie paminklo maketo rezistencijos ir politinių kalinių aukoms. Skulptorius P. Deltuva.
Po II pasaulinio karo sovietų okupacinė valdžia bažnyčią iš katalikų atėmė. Iš pradžių joje buvo įruoštas sandėlis, vėliau buvo remontuojama ir ruošiama vitražo muziejui. Paskui iki pat komunizmo žlugimo joje buvo paveikslų galerija, skulptūros bei vitražų muziejus ir paveikslų galerija.
Kariuomenės sveikatos inspektorius, lankydamas kariuomenės dalinį, klausia karininką:
— Ką jūs darote, kad neužsikrėstumėte nuo vandens?
— Pirmiausia vandenį išviriname, — atsakė karininkas.
— Gerai.
— Paskui jį filtruojame.
— Labai gerai.
— O saugumo sumetimais geriame alų...
★ ★ ★
— Petriuk, eik ir duok bučinėlį naujai auklei,
— sako mama.
— Aš ne kvailas, — sako Petriukas, — aš nenoriu gauti į ausį taip, kaip gavo tėvelis.
♦ Italijos katalikų leidykla „Piemme”, kuri prieš keletą metų parengė į lietuvių kalbą išverstą tikybos vadovėlių seriją „Tikiu”, neseniai išleido „Tėve mūsų” maldą 250 kalbų.
♦ Uždarius Šv. Petro lietuvių parapijos bažnyčią Detroite, Detroito arkivyskupija leido visus bažnyčios įrengimus — altorius, vitražus, suolus, statulas ir kita — siųsti Lietuvon vienai Alytaus bažnyčiai.
♦ Pop. Jonas Paulius II gegužės mėn. lankėsi Čekijoje ir Lenkijoje, o birželio pabaigoje ir liepos pradžioje — Slovakijoje.
♦ Paryžiaus arkiv. kard. Jean Marie Lustiger balandžio pabaigoje lankėsi Izraelyje ir dalyvavo holokausto penkiasdešimtmečio minėjime. Čia jį, kaip persikrikštijusį žydą, aštriai užpuolė Izraelio rabinas Mair Lau, pavadindamas jį išdaviku ir pasielgusiu blogiau negu Hitleris. Šis įvykis susilaukė įvairios reakcijos Europos spaudoje.
♦ Vysk. M. Valančiaus blaivybės sąjūdis Lietuvoje paskelbė nuo birželio 1 iki 15 d. susilaikymą nuo alkoholinių gėrimų vartojimo šūkiais: „Negamink! Neprekiauk! Nepirk! Negerk! Nevaišink!”
♦ Kun. Algirdas Paliokas, SJ, Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos Lemonte kapelionas, gegužės 28 d. buvo pagerbtas PLC renginių komiteto suruoštuose iškilminguose pietuose.
♦ Birželio 3 d. Vilniuje įvyko Lietuvos Moterų katalikių suvažiavimas, kurio atidaryme kalbėjo Lietuvos vyskupų konferencijos pirm. arkiv. Audrys J. Bačkis ir Pasaulio lietuvių katalikių organizacijų pirm. prof. dr. A. Šlepetytė-Janačienė. Suvažiavimo programoje — įstatų ir veiklos uždavinių svarstymas, vadovybės rinkimai.
“Laiškų lietuviams” konkursas
Šiam konkursui siūloma pasirinkti temas iš septynių artimo meilės (labdarybės) darbų kūnui ir sielai. Pereitame „Laiškų lietuviams" numeryje buvo šių meilės darbų sąrašas. Konkurse bus dvi dalyvių grupės: suaugusieji ir jaunimas. Jaunimo grupei priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Siunčiant rašinį, būtinai turi būti pažymėta, kad jis yra jaunimo grupei. Jei nebus pažymėta, jis bus priskirtas suaugusiųjų grupei, kur yra didesni reikalavimai.
Straipsniai būtinai rašomi mašinėle su atitinkamais tarpais tarp eilučių. Straipsnio ilgumas: suaugusiųjų grupėje — 4-9 puslapiai, jaunimo — bent du puslapiai, bet pageidaujama ir ilgesnių. Šį kartą bus priimtina ir beletristinė forma (grožinė proza). Straipsnis pasirašomas tik slapyvardžiu. Į atskirą vokelį įdedama tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas. Šis vokelis įdedamas drauge su straipsniu į Įeitą didesnį voką ir siunčiamas šiuo adresu: „Laiškai lietuviams", 2345 W. 56th St., Chicago, IL 60636, USA. Rašiniai turi pasiekti redakciją iki 1996 metų vasario 16-osios dienos. Pavėlavusieji nebus į konkursą priimti.