religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1992 / SAUSIS — JANUARY / VOL. XLIII, NO. 1
|
1 |
Juozas Vaišnys, S J |
|
|
4 |
Vysk. S. Tamkevičius, SJ |
|
|
11 |
Chiara Lubich |
|
|
12 |
P. Daugintis, SJ |
|
|
17 |
A. Saulaitis, SJ |
|
|
24 |
D. Bingelytė |
|
|
26 |
Red. |
|
|
27 |
Alė Rūta |
|
|
29 |
Gediminas Vakaris |
|
|
33 |
Juozas Vaišnys, S J |
|
|
34 |
Red. |
|
|
35 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas dail. Algirdo Kurausko grafikos darbų nuotraukomis. Dail. A. Kurauskas yra daug bendradarbiavęs su “Laiškais lietuviams”, piešdamas viršelius, vinjetes, užsklandas. Ir dabartinė “Laiškų lietuviams” titulinė vinjetė yra sukurta dail. Kurausko.
Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apipavidalinimas Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
JUOZAS VAIŠNYS, S J
Štai ir vėl, lyg sraunios upės vanduo, praskubėjo pro mus 1991-ieji metai. Įdomūs ir svarbūs jie buvo Lietuvai. Ji vėl pasaulio tautų šeimoje! Lietuvą pripažino ir mezga su ja ekonominius bei kultūrinius ryšius beveik visos pasaulio valstybės. Mums, lietuviams, tiek tėvynėje, tiek išeivijoje gyvenantiems, iškyla daug naujų uždavinių.
Išeivius nuo Lietuvoje gyvenančiųjų sesių ir brolių skiria pusšimtis metų. Per tą ilgą laikotarpį ir vieni, ir kiti ėjome skirtingais keliais. Vieni gyvenome vergijoje, kiti - laisvės ir visokio pertekliaus kraštuose. Per tą pusšimtį metų smarkokai išryškėjo tie nelemti žodžiai: mes ir jie, mes ir jūs. Jau pats laikas būtų šiuos mums visiems suprantama prasme tariamus žodžius visiškai užmiršti, išbraukti iš savo kasdieninio žodyno ir į jų vietą didelėmis raidėmis įrašyti: MES. Juk mes visi, nors gyvendami labai nepalankiomis sąlygomis, išlikome lietuviai: 50 vergijos metų vienų nepadarė
Algirdas Kurauskas
nei bolševikais, nei rusais, o kitų per daug nesužavėjo Vakarų kapitalistinio pasaulio siūlomos gėrybės, neištrynė iš jų širdžių Lietuvos ir lietuvio vardo.
VYSK. SIGITAS TAMKEVIČIUS, SJ
Daugelis bando analizuoti dabarties įvykius ir surasti svarbiausias priežastis, pasitarnavusias komunizmo žlugimui ir nepriklausomybės atgavimui Lietuvoje.
Aš norėčiau ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui pasakyti: Lietuva todėl yra laisva, nes buvo šimtai tūkstančių kankinių už Tėvynę, tikėjimą, už aukščiausias žmogiškąsias vertybes. Visa Lietuva yra pasipuošusi kryžiais, stovinčiais ant krauju ir ašaromis aplaistytos žemės, kryžiais, po kuriais guli kankinių kaulai.
Algirdas Kurauskas
Kančios pradžia
Lietuvos kančių keliai prasidėjo po gėdingo Ribentropo-Molotovo pakto, kai mes buvome pasaulio galingųjų parduoti ir nupirkti. Vos okupacinė kariuomenė įžengė į Lietuvą, ir Tėvynės žemė nusidažė kankinių krauju. Buvo žudomi žmonės ne už nusikaltimus, bet už tai, kad praeityje jie buvo geri Tėvynės sūnūs ir dukros. Rainių miškelis buvo liudininkas niekuo nepateisinamos, šiurpios tragedijos, po kurios visi suprato, kad Lietuvos laukia sunki Golgota.
1940 m. vasarą kun. Lipniūnas, sakydamas atlaidų pamokslą Pumpėnuose, pranašiškai pasakė, kad Dievas išsirinko tris Pabaltijo šalis, kaip auką, kad subyrėtų komunizmas. Su kiekviena diena aukų skaičius vis didėjo; buvo kankinami ir žudomi net kunigai, pvz., Skaruliuose, Budavonėje ir kt.
CHIARA LUBICH
“Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso' (Jn 18, 37).
Ketvirtoje Evangelijoje minimi žodžiai, kuriais Jėzus užbaigė pasikalbėjimą su Pilotu, kai jis buvo pas jį atvestas teisti (Jn 18, 33-38).
Geriau galėsime suprasti šiuos jo žodžius kartu su ankstyvesnių sakiniu, kurie visi sudaro vientisą mintį. Atsakydamas Pilotui, kuris gyvenime mėgo kompromisus, Jėzus parodė save kaip tokį, kuris atėjo į pasaulį liudyti tiesą. Virš visko Jėzui tiesa yra žodyje, kurį jis gavo iš Tėvo. Tai žodis, kurį Tėvas siuntė į pasaulį per Jėzų, norėdamas mums parodyti tikrąją mūsų egzistencijos prasmę ir gyvenimo pilnybę, kuriai mes ir esame sutverti.
Todėl, pristatydamas save kaip tiesos liuditoją, Jėzus nori pasakyti, jog jis perduoda mums Tėvo žodyje tikrąją tiesą, save patį vadindamas tiesa.
Dabar mes galime suprasti čia mąstomų žodžių turtingumą ir gilybę. Bet užtai mes patys turime laikytis tiesos, kad galėtumėm suprasti Jėzų, kuris yra pati tiesa. Kitais žodžiais tariant, mes turime būti harmonijoje su tiesa ir tos pačios prigimties kaip tiesa, kuri yra tikrasis gėris. O tasai gėris gyvena mumyse, kai mes atsiveriame tiesai, jos siekiame ir ją mylime, esame pasiruošę ją priimti ir vykdyti, net jei reikėtų atsisakyti savo patogumo ir naudos. Jei mes būsime taip pasiryžę ir uolūs, be abejo, patirsime naują meilę Jėzui ir troškimą visuomet būti su juo.
Skaityti daugiau: "BŪKIME TIESOS LIUDYTOJAI IR TAIKOS NEŠĖJAI"
P. DAUGINTIS, S J
Pirmoje šio rašinio dalyje, lapkričio mėn. “Laiškų lietuviams” numeryje, rašėme, ką popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje “Centesimus Annus”, minėdamas enciklikos “Rerum Novarum” šimto metų sukaktį, sako apie socializmą ir komunistinę santvarką. Komunizmas laiko žmogų tik socialinio organizmo molekule, kolektyvo dalele, neigia Dievą ir žmogaus orumą. Ši santvarka atima iš žmonių privatinę nuosavybę, padaro juos savanaudiškų valdančiųjų vergais. Tad kokia turėtų būti gera ekonominė, socialinė santvarka? Gal kapitalistinė?
Atsakydamas į šiuos klausimus, popiežius savo enciklikoje platokai rašo apie teisingą privačios nuosavybės sampratą. Kūrėjas Dievas sutvėrė žemę ir žmogų, davė žmogui apvaldyti žemę ir naudotis jos vaisiais. Ją Dievas davė visai žmonių giminei, neišskirdamas nė vieno žmogaus, nė vieno neprivilegijuodamas. Žemė ir jos gėrybės turi universalią, visuotinę paskirtį.
Algirdas Kurauskas
Tačiau toji Dievo žmogui duota dovana — žemė pati daug vaisių jam neduoda, reikia paties žmogaus pastangų, darbo. Naudodamasis savo protu, laisva valia ir kūno jėgomis, žmogus ją padaro našią, sau tinkamą ir naudingą. Tai čia ir yra privačios nuosavybės pradžia ir teisė. Aišku, jis turi jausti atsakomybę nekliudyti kitiems turėti savo šios Dievo dovanos dalį. Be to, turi bendradarbiauti su kitais, kad geriau galėtų apvaldyti žemę ir gauti daugiau vaisių.
Skaityti daugiau: KĄ GALVOTI IR DARYTI ŽLUNGANT KOMUNIZMUI (II)
A. SAULAITIS, S J
Prievarta atskirta nuo pasaulinės Bažnyčios, Lietuva iš sovietinėje įtakoje gyvenančių šalių beveik paskutinė laisvėja. Pačioje Lietuvoje Katalikų Bažnyčia laisvai veikia jau daugiau kaip porą metų ir palaipsniui susiduria su visuotine Bažnyčia, per 50 metų labai pakitusia. Kadangi Lietuva brangi ir artima, norėtųsi manyti, kad jos vystymasis skiriasi nuo kitų tautų bei valstybių. Tačiau skaityba ir patirtis kitose Rytų Europos šalyse liudija, kad Bažnyčios, kultūros, visuomeninio gyvenimo, švietimo ir kitų sričių vystymasis labai panašus, laikydamasis beveik neišvengiamos bendros eigos.
Nereikia būti istoriku ar psichologu norint žinoti, kad Bažnyčia, kaip ir kalinamieji ar įkaitai, nejučiomis pasisavina save supančio prispaudėjo bruožus. Juk visuotinė (graikiškai - katalikiškoji) Bažnyčia pasisavino pirmųjų amžių didžiausios priešininkės vardą ir dabar vadinasi Romos Katalikų Bažnyčia. Šiai minčiai apie galimą Lietuvos - išeivijos tikinčiųjų bendravimą galiotų dvi prilipusios sąlygos. Pirma, pasaulį pasiekė dešimt “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” tomų, neminint visų kitų žinių ir dokumentų, o Lietuvos katalikams ir krikščionims teko labai mažai apie išeivijos religinį gyvenimą sužinoti. Antra, sovietai dešimtmečiais skelbė, kad “Vakarai supuvę”, ir nenuostabu, kad tokia nuotaika nėra svetima Lietuvoje. Šių eilučių autorių sukrėtė vieną savaitę sutapimas, kad sovietuos KGB viršininkas ir aukštas Lietuvos Katalikų Bažnyčios pareigūnas beveik tais pačiais žodžiais išsireiškė apie Vakarus.
Algirdas Kurauskas
Kaip išeivijos lietuviai krikščionys ir katalikai gali su Lietuva dalytis tikėjimu, religine patirtimi, Bažnyčios rūpesčiais taip, kad ir tautos šakelė, ir tautos kamienas praturtėtų? Kaip broliškai, seseriškai bendrauti dvasiniu gyvenimu ir kasdiene tikėjimo praktika? Kaip medžiaginę paramą -knygos, spauda, menas, vaizdajuostės, instrumentai... - įprasminti ir asmeniškai bendruomeniniu liudijimu?
Skaityti daugiau: SEPTYNERI VARTAI LIETUVOS BAŽNYČIOS ATEITYJE
Daiva Bingelytė
Dievas sukūrė žmogų, bet kodėl žmogus į savo širdį taip sunkiai įsileidžia Dievą? Niekas nepaneigs, kad jo švento buvimo mumyse labai trūksta. Kaip dar galima paaiškinti klestinti žiaurumą, despotizmą, neapykantą vienas kitam?
Dirbdama mokykloje, daugsyk pastebėjau, kokie kartais pikti, iki žvėriškumo įniršę būna vaikai. Stebėtis telieka, iš kur tokiame mažame žmoguje šitiek despotizmo. Mušasi bendraamžiai, vyresnieji skriaudžia mažuosius, berniukai virkdo mergaites. Mano klasė nebuvo išimtis. Mušasi vaikai vos ne kas dieną. Sunku pamiršti trečiaklasio Vyto sužvėrėjusias akis, pikto pasitenkinimo perkreiptą veidą, kai jis iš visų jėgų spardė ant grindų parkritusį silpnesnį klasės draugą. Nepamiršiu ir kvailai besišypsančio Arūno. Jis žiauriai mušdavo klasiokus per kur pakliūva, nevengdavo stuktelėti ir mergaitėms. Nuskriaustieji bėgdavo skųstis. Aš kartais norėdavau už galvos susiėmusi bėgti iš mokyklos. Priprasti prie vaikų žiaurumo neįmanoma. Kovoti su juo vienai pasirodė be galo sunku. Į mokyklą vaikai ateina iš šeimos, suformavusios jo charakterį, požiūrį į vieną ar kitą reiškinį, todėl palenkti jį į teisingą pusę nelengva. Juo labiau, kad ir mokykloje dirba sovietinės sistemos sugadinti žmonės. Per pertraukas ir pamokas nuolat mokytojai vaikus bara, ant jų šaukia. Kiti nesusivaldo ir rankų nesulaiko. Štai viena mokytoja stipriai įplėšė neklaužadai ausį, norėdama jį nubausti, pagąsdinti. Koks žmogučiui liks prisiminimas - nuspėti nesunku. Mokykloje vaikai, ypač mažieji, nesijaučia saugūs. Jie nuolat ko nors bijosi: besibarančio mokytojo dėl neišmoktos pamokos, stipresnio įžūlesnio klasioko ar vyresniojo kumščio, užgaulaus žodžio. Vos įžengęs į mokyklą, pajunti, kaip čia stinga pagarbos žmogui, ir mažam, ir dideliam, pagarbos mokyklai, tai žinių šventovei.
Kita vertus, pagarbai įsisprausti ten, kur klesti baimė, nėra jokios vilties. Vaikas bijo mokytojo, mokytojas vengia direktoriaus, direktorius nemaloniai pasijunta atvykus vyresnybei. Tačiau, mano tvirtu įsitikinimu, mokykloje nejauku todėl, kad joje dar neatsirado vietos Dievui. Jokiu būdu nesiūlau mokyklą paversti seminarija ar vienuolynu, bet diena mokykloje privalo prasidėti nuo šviesaus, tiesą ir gėrį skleidžiančio Dievo žodžio. Mokykla turi būti pakylėta virš kasdienybės. Joje kiekvienas turėtų pajusti Gerosios Dvasios buvimą. Kodėl pirmosios pamokos negalėtų pradėti trumpa maldele, susikaupimu? Kodėl pietų pertraukai neskirti daugiau laiko? Juk tik susėdus mokiniams ir mokytojui prie pietų stalo, reikėtų padėkos Dievui žodžiu pradėti valgyti. Ramiai, nesišnekant ir nesistumdant.
Daugiau kaip du tūkstančiai transplantacijų
Švedijos spaudoje buvo paskelbta įdomi statistika apie įvairių žmogaus organų persodinimą nuo 1954 metų, kai Bostono prof. Juozas Murray pirmą kartą persodino inkstą. Paskui buvo pradėta įvairiose pasaulio šalyse persodinti ir kiti organai. Štai tų persodinimų statistika. Plaučių - 300, širdies - 10.000, plaučių ir širdies - 600, kepenų - 10.000, inkstų -150.000, kasos - 2.500, kaulų čiulpų - 30.000, žarnyno - 20.
Didžiausi transplantacijos sunkumai - organų trūkumas, donorų stoka. Eksperimentuojama persodinti žmogui gyvulių organus. Jau yra ir džiuginančių duomenų. Taip pat ieškoma galimybių persodinti gyvūnų ląsteles žmogui. Vienoje Švedijos klinikoje ligoniui buvo persodintos kiaulės ląstelės, gaminančios insuliną. Jos gerai veikė beveik mėnesį, bet vėliau organizmas į svetimkūnį sureagavo.
Filtras išmetamoms automobilių dujoms
Švedijos laikraštis “Svenska Dagbladet” praneša, kad garsi švedų firma “Volvo” sukūrė filtrą dyzelinių variklių išmetamoms dujoms filtruoti. Jis sulaiko 80% išmetamų kietųjų dalelių, 60% angliavandenilių ir 50% anglies dvideginio. Įrenginys, pavadintas miesto filtru, kone visiškai nukenksmina autobusų, sunkvežimių išmetamas dujas. Įrengus filtrą, gerokai sumažėja ir variklio triukšmas, nors jo galingumas išlieka nepakitęs ir kuro suvartojama tiek pat.
Alė Rūta
Neužmirštamas Stasys Santvaras
Stasys Santvaras. “Saulėlydžio sonetai”. Dail. Vytautas Dilba. Išleido Vilties leidykla 1990 m., spaudė Morkūno spaustuvė. Mecenatai - Neolituanai ir Tautinės sąjungos Bostono sk- rius.
Knygos motto:
Ar tikėjomės, sulaukę rudenį kumpą,
taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai?
Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!”
Iš Kristijono Donelaičio posmų
Ir iš eilėšraščio 96 psl.:
Nulenki galvą, pasiduok likimui, mielasai Stasy!
Aiman, gyvenimo miražų ir sapnų nepavijai...
Taip Santvaras lyg reziumuoja savąjj ir apskritai žmogaus gyvenimą. Ir visuose sonetuose - lyg to reziumavimo žymės. Žinojo poetas, kad tai paskutinis jo eilėraščių rinkinys. Jo turinio dvi dalys: Minčių akimirkos ir Bibliniai sonetai. Tai Santvara poetiniai mąstymai, sudėti į taisyklingų sonetų formą. Minoriniai, pritemdyti - lyg prieš saulėlydį gamta. Nors yra dvasinės rimties ir giedros akimirkų, išduodančių poeto gilų tikėjimą antgamtiniu esimu.
Paruošė Gediminas Vakaris
ŽINIOS IŠ DZŪKIJOS
▼ Varėnos valstybinė grūdų perdirbimo įmonė pradeda sutartinėmis kainomis pirkti grikius. Ateinančiais metais pastačius grikių perdirbimo gamyklą, įmonė galės per metus vartotojams patiekti daugiau kaip tris tūkstančius tonų grikių kruopų, kurių šiandien parduotuvėse ir su žibalu nerasi. Gal tai paskatins dzūkus daugiau auginti jų smėlynus mėgstančius grikius.
▼ Alytaus valstybinės “Astros” gamykla pagamino pirmąsias naujo pavyzdžio dviejų tipų skalbimo mašinas. Jos dešimties kilogramų talpos ir visai sausai išgręžia skalbinius. Vienos labiau tiks vaikų darželiams, ligoninėms, o kitos - didelėms skalbykloms.
▼ Leipalingyje, kur įsikūrė Lazdijų rajono melioratoriai, veikia sulčių cechas, yra bitynas, jau senokai dirba ir elektronikos dirbtuvės, o dabar melioratoriai ėmė gaminti keramzito blokelius, kuriuos noriai perka individualių namų statytojai.
▼ Varėnos rajone atliekama nemaža istorinių ir kultūros paminklų priežiūros bei apsaugos darbų. Šiemet norima baigti tvarkyti Merinės piliakalnį, restauruoti Liškiavos bažnyčią. Tvarkomas etnografinis Zervynų kaimas.
▼ Alytaus miesto savivaldybė paskyrė šių metų kultūros premijas. Jos atiteko knygos “Sušaudytos dainos” sudarytojams - V. Ledui, H. Rimkui, Z. Bulgakovui, “Putino” choro muzikos studijai, audėjai J. Platukienei.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Prielinksnio tarp vartosena
Prielinksnis tarp (tarpu) vartojamas su kilmininku, žymint: 1. vietą, ribojamą dviejų objektų: Šulinys buvo tarp pirkios ir klėties. Jis gyvena tarp Vilniaus ir Kauno. 2. vietą, esančią daugelio vienarūšių daiktų viduje: Jų sodyba buvo tarp miškų. 3. laiką, ribotą dviejų momentų: Tai įvyko tarp trečios ir ketvirtos valandos. 4. galimų nukrypimų ribas: Dalyvių skaičius svyravo tarp šešių ir septynių šimtų. 5. įvairius santykius: Tarp šių draugų yra daug panašumo. Kilo karas tarp kaimyninių tautų. 6. savitarpius veiksmus: Susitarė tarp savęs. Tarp mūsų kalbant. 7. dalybų dalyvius: Tėvo palikimą pasidalijo tarp sūnų ir dukterų. 8. asmenis, su kuriais palaikomi nuolatiniai ryšiai: Jis gyvena tarp mokslo žmonių.
Prielinksnis tarpu vartojamas kai kuriose tarmėse, bet kartais jis priimtinas ir bendrinei kalbai.
Posakis tarp savęs dažnai visai be reikalo vartojamas. Pvz., užuot pasakius Juodu vis tarp savęs ginčijasi, užtenka sakyti Juodu vis ginčijasi.
Su veiksmažodžiais kalbėti, šnekėti taip pat geriau apsieiti be prielinksnio tarp konstrukcijų, pvz.: Tarp mūsų kaimo gyventojų eina kalbos (=Mūsų kaimo gyventojai kalba). Tarp paauglių kartais pasišnekama apie netinkamus dalykus (= Paaugliai kartais pasišneka...)
Krautuvėse pardavėja padeda klientei apsivilkti platų, sunkų ir brangų kailinį paltą ir, žinoma, jį kaip įmanydama giria. Pirkėjos vyras kramto lūpą ir nesugalvoja argumentų atkalbinti žmoną nuo tokio kišenės ištuštinimo. Staiga padėtį išgelbsti ketverių metų sūnus:
— Mama, kaip tu gražiai atrodai tarp tų plaukų, dabar visai panaši į gorilą...
— Ar jūs, daktare, esate tikras, kad aš pasveiksiu? — klausia nusigandusi motelėlė.
— Aš žinau vieną atsitikimą, kad daktaras gydė ligonį nuo plaučių uždegimo, o ligonis mirė nuo apendicito...
— Nesijaudink! — nuramino daktaras, — man taip nepasitaiko. Jeigu aš gydau ligonį nuo plaučių uždegimo, tai jis ir miršta nuo plaučių uždegimo...
Viename Amerikos kalėjime N. Metų proga buvo suruoštas kalinių prisiminimų vakaras.
Vienas kalinys pasakojo:
— Kartą nuėjome apiplėšti provincijos banko. Viskas puikiai ėjo, tik kasininkas, kurį pirmąjį surišome ir buvome užkimšę burną, muistėsi, vartė akis, rodydamas, kad nori kažką pasakyti. Susidėję pinigus, atkimšome jam bumą.
— Ponai, — sudejavo kasininkas, — paimkinte ir kasos knygas. Aš paėmiau iš kasos 50.000 dolerių. Kai paaiškės, tai aš pražuvęs.
— Ką gi padarysi, — sako kalinys, — paėmėm ir knygas. Juk reikia savo artimui pagelbėti.
• Studentų bažnyčioje Kaune okupantai buvo įrengę sandėlį. Dabar ji perduota Caritas globon ir joje tuo tarpu paskirstomi vaistai ir iš užsienio gaunama humanitarinė pagalba.
• Australijoje, Sidnio mieste, lietuvių kapelionas prel. P. Butkus su parapijiečiais ryžosi pastatyti paminklinį lietuvišką kryžių prie Šv. Joachimo bažnyčios, kur lietuviai jau 25 m. turi savo pamaldas, dažnai prašydami laisvės Lietuvai.
• Lietuvoje po pusės šimtmečio pertraukos vėl grąžinta policijos šventė Angelų Sargų dieną (spalio 2). Šventė pradėta Mišiomis Vilniaus katedroje, pašventinta policijos vėliava, prie Vidaus reikalų ministerijos atidengtas paminklas žuvusiems policininkams. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirm. V. Landsbergis, min. pirm. G. Vagnorius, kiti aukštieji valdžios žmonės bei partijų pirmininkai.
• Vatikano radijo direktorius jėzuitas kun. Sesto Quarcetti, sirgęs vėžiu, mirė 1991 m. rugs. 17 d., sulaukęs 54 m. amžiaus. Kunigu buvo įšventintas 1967 m. Daug metų dirbo Vietnamo misijose.
• Kuboje diktatorius Castro yra ištrėmęs apie 130 kunigų ir vieną vyskupą. Nors Castro motina - pamaldi katalikė, nors jis pats yra lankęs jėzuitų mokyklą, bet jo valdomo krašto katalikai jaučia priespaudą, diskriminaciją. Kubos 11 mil. gyventojų yra katalikai. Yra septynios vyskupijos su 219 kunigų ir 329 vienuoliais.
Trisdešimt trečiasis “Laiškų lietuviams' konkursas
Apie šį konkursą jau buvo plačiau rašyta praėjusiuose “Laiškų lietuviams” numeriuose. Jo pagrindinė tema: “Kaip aš įsivaizduoju idealų, pavyzdingą žmogų”. Toks žmogus gali būti: tėvas, motina, kunigas, mokytojas, auklėtoja, draugas, gydytojas ir t.t.
Bus trys konkurso dalyvių grupės: 1. Suaugusieji, 2. Aukštųjų mokyklų studentai, 3. Viduriniųjų mokyklų moksleiviai (gimnazistai).
Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukūrusieji šeimą, nežiūrint jų amžiaus, priklauso suaugusiųjų grupei. Siunčiant konkursui straipsnį, būtinai reikia pažymėti, kuriai grupei autorius priklauso. Jeigu nebus pažymėta, straipsnis bus skiriamas suaugusiųjų grupei.
Kiekvienos grupės laimėtojams bus skiriama po penkias premijas:
Suaugusiųjų: 200, 150, 100, 75, 50 dol.
Studentų: 150, 100, 75, 50, 25 dol.
Moksleivių: 100, 80, 60, 40, 20 dol.