religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1995 / KOVAS —MARCH / VOL. XLVI, NO. 3

Šis numeris iliustruotas kun. A. Liuimos, SJ, nuotraukomis iš Marijos Kankinių Karalienės koplyčios ir prie jos esančių kryžių Utenoje.
Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Kun. K. J. Ambrasas, SJ

     Štai žmogus pasiekė, ko norėjo: Dievas-žmogus sumuštas, iškankintas, išniekintas taip, kad net Motina negalėjo Jo pažinti. Jis jau miręs. Ar nėra čia mano rankų pridėta prie šio didžiausio pasaulio istorijoje nusikaltimo? Yra. Ir netgi nemažai. Juk kiekviena nedora mintis, mano įsiūtis, pagieža, melas, neištikimybė, dvasinis ir fizinis nesaikingumas, — kiekvienas nedoras poelgis paženklintas Kristaus kūne. Tad ne veltui Kotryna Emerich, mačiusi visas savo kaltes, kurios paliko pėdsakus Kristaus kančioje, persigando. Manai, kad tų pėdsakų nepadarei TU? Padarėme jų aš ir TU, bet daugiau negalim taip daryti.

     Pažvelkime į Kristaus karstą įvairiose mūsų bažnyčiose. Jis visur išpuoštas gėlėmis, dega daug žvakių, žmonės nuolat jį lanko ir meldžiasi. O kaip šiandien atrodo Kristaus karstas ten, ant Golgotos, Jeruzalėje, kur, anot Jn 19, 41-42, “buvo sodas, ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų...”

     Dabar toje vietoje jokio sodo visai nėra. Stovi Kristaus Karsto bazilika, IV a. pastatyta imp. Konstantino. Po jos kupolu — tarsi koks romėniškas sarkofagas, padabintas kolonėlėmis, žibintais,

Guido Reni     Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Jn 13, 1

Skaityti daugiau: TEN JIE PAGULDĖ JĖZŲ

JONAS BORUTA, SJ

     Vilniuje jėzuitų vidurinio mokslo mokykla, viena iš seniausių Lietuvos vidurinio mokslo institucija — kolegija, įsteigta 1570 liepos 17 d., nors dvi žemiausios klasės veikė jau nuo 1569 metų rudens, t. y. nuo pat pirmųjų jėzuitų įsikūrimo Vilniuje. Nuo 1570 spalio 23 pradėtos pamokos visose tuomet vidurinio mokslo kolegijose įprastose penkiose klasėse. Nuo 1572 m. pradėta dėstyti logika, matematika, teologija ir hebrajų kalba. 1579 metais jėzuitų vidurinio mokslo kolegijos pagrindu įkurtas Vilniaus universitetas, tačiau ir įkūrus universitetą, vidurinio mokslo kolegija veikė ir toliau. Pirmus aštuonerius metus kolegijai vadovavo Stanislovas Varševickis, įstatęs šią mokymo įstaigą į normalias darbo vėžes, moksleivių skaičius nuo 160 — 1570 m. pašokio iki 400 — 1578 metais. Pirmasis jėzuitų kolegijos rektorius St. Varševickis daug pasitarnavo Lietuvos ne tik didikų, bet ir kaimo žmonių švietimui, įžvalgiai numatė, kad būtina paruošti kaimo žmonėms kunigų, kurie sugebėtų juos šviesti jų gimtąja kalba. St. Varševickis atrinkdavo gabesnius lietuvius jaunuolius, dažniausiai iš paprastų miestiečių šeimų, juos pamokęs kolegijoje, siųsdavo tolimesnėms studijoms į įvairius užsienio universitetus, kur po studijų gaudavo kunigo šventimus ir grįždavo darbui į lietuviškas parapijas. Šį St. Varševickio rūpestį lietuviškai kalbančios dvasininkijos ir inteligentijos ugdymui pabrėžia ir lenkų istorikai, pvz.: Paplatekas. Šią tradiciją tęsė vėlesni Vilniaus jėzuitų kolegijos vedėjai. 1751 metais, po sunkaus karų, okupacijų ir marų šimtmečio jėzuitų kolegija prie Vilniaus universiteto buvo pertvarkyta į kilmingąją kolegiją. (Collegium nobilium). Ji įsikūrė prie Šv. Kazimiero bažnyčios ir vienuolyno, Lydos vėliavininko Kazimiero Kiškos jėzuitams padovanotame žemės sklype ir namuose, toje vietoje, kur dabar stovi 1922 metais jėzuitų rekonstruoti dabartiniai Jėzuitų gimnazijos pastatai. 1773 m. paskelbus jėzuitų ordino brevę, toji kolegija sunyko, o pastatai vėliau caro valdžios atiduoti kareivinėms.

Skaityti daugiau: TRUMPA VILNIAUS JĖZUITU GIMNAZIJOS ISTORIJA

V. Dunda

     Kryžių kalnas — vienas garsiausių ir įžymiausių Lietuvos kultūros paminklų, kurį aplankyti kasmet atvyksta tūkstančiai turistų ir maldininkų iš viso mūsų krašto bei užsienio.

     Kryžių kalnas — Jurgaičių piliakalnis, senovėje Pilies kalnu vadinamas. Čia stovėjo didžiausia Šiaulių gynybinio regiono pilis. Išliko ne visas piliakalnis, nes antrasis kalnas buvo sunaikintas pokario metais. Smėlį iškasė ir išvežė į aerodromo statybą. Šis kalnas buvo žemesnis ir platesnis, ant jo nestatė kryžių.

     Jurgaičių kaimo pavadinimas kilęs nuo žmogaus pavardės. Prie Lūponių piliakalnio taip pat yra Jurgaičių kaimas. Ir nuotolis, ir kryptis atitinka kaip ir prie Kryžių kalno.

     Per pirmąjį pasaulinį karą, tiesiant geležinkelio liniją, smėlis buvo kasamas ir vežamas iš Jurgaičių kaimo. Ten buvo surastos didelės kapinės. Jos visų buvo pamirštos, nežinomos. Tai parodė, kad senovėje yra buvusi gyvenvietė.

Skaityti daugiau: KRYŽIŲ KALNAS

(Konkurse premijuotas straipsnis)

Anelė Švabaitė-Brazauskienė

     “Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, visu protu, o savo artimą, kaip save patį”.

     Tai pats didžiausias ir pats svarbiausias Dievo įsakymas, duotas žydams jų kelionės metu iš Egipto į Pažadėtąją Žemę.

     Visais laikais ir visoms tautoms buvo žinomas žodis Dievas.Ypač tai ryšku žydų tautoje, kurie tikėjo vieną Dievą. Ir be kitų Dievo savybių, žmogus jautė Dievą esant Meile.

     Dievas ir dalinasi su žmogumi savąja Meile. Kai žmogus suvokia, kad artimybė su ta Meile yra laimė, tai jis pajunta, jog ištikimybė tai Meilei yra jo gyvenimo žydėjimas ir viršūnė.

Skaityti daugiau: DIEVO IR ARTIMO MEILĖ

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

5. Kas yra kontempliacija?

     R. Guardini, pradėdamas aptarti kontempliacinę maldą, sako, kad tai yra tokia malda, kuri turi ypatingą ryšį su krikščionišku tikėjimu, kaip tiesa. Kartais jis sako, kad kontempliacinė malda yra domėjimasis tiesa. Taip pat jis sako, kad kontempliacinė malda nėra tas pat kaip protinis analizavimas. Tačiau, antra vertus, jis į kontempliacinę maldą žiūri, kaip į giliai žmogaus sąmonėje esantį dalyką. Pasak jo, tikinčių žmonių yra daug, bet nedaug tokių, kurie rimtai žiūrėtų į tikėjimo tiesas. Tačiau kontempliuojantis žmogus turi žinoti, kad jo gyvenamoje aplinkoje, taip pat ir jame pačiame, iš dalies yra kažkas priešinga kontempliacijai. Kontempliacija yra toli siekiantis žmogaus keitimas. Kontempliacija yra kažkas kita negu žmogaus gyvenimas, bet kartu jos tikslas yra keisti žmogaus pasaulėžiūrą.

     Kontempliuoj antis žmogus nieko neprašo iš Dievo. Kontempliacija pirmiausia nėra net Dievo garbinimas ar jam aukojimas. Ji yra tam tikra žmogaus būsena. Kontempliuojantis žmogus pirmiausia nori būti Dievo akivaizdoje. Savo buvimu jis nori būti Dievui klusnus. Jis nori būti Dievui klusnus toje padėtyje, kurioje Dievo apvaizda yra atsiradęs. Jei tai yra kentėjimo būklė, jis ją priima. Jei tai yra giedrios nuotaikos būklė, jis joje jaučiasi, kaip vykdantis  Dievo valią. Jeigu jis yra nesusipratimo sūkuryje, stengiasi ir jame išlikti klusnus Dievui.

     Visais tais atvejais jis žiūri, kad, ką nors pasirinkdamas, būtų teisus. Jei reikia kentėti, jis kenčia už tiesą. Jeigu jis yra malonioje būklėje, jis žiūri, kad nebūtų kam nors skriaudos ar papiktinimo. Būdinga kontempliacijai yra tai, kad ne žmogus iš Dievo ko nors prašo, bet jis priima savo turimą padėtį, kaip paties Dievo jam suteiktą. Kontempliacijoje Dievas yra duodantis, o ne žmogus savo aktyvumu pasireiškiantis.

Skaityti daugiau: MALDOS MOKSLAS PAGAL ROMANO GUARDINI

Kun. VYTENIS VAŠKELIS

     Vis dažniau girdime, jog šen ir ten vyksta karas. Naujas jo židinys įsiplieskė Čečėnijoje. Tą karo ugnį uždegė sveiko proto stokojantys Maskvos generolai ir kai kurie Rusijos vadovai. Jie yra draskomi pašėlusių aistrų įsitvirtinti valdžioje, o neklusniuosius čečėnus — bauginti, kankinti ir— sunaikinti.

     Dvasiškai vertinant karo baisumus, būtina prisiminti, jog jie — gimtosios nuodėmės pasekmė. Kai pirmieji žmonės buvo išguiti iš rojaus, Biblija neliudija, jog Adomas pyko ant Ievos, prikaišiodamas jai, kodėl ši neatsispyrė angies klastai. Galbūt savo nepaklusnumo Dievui tragiką pirmieji tėvai patyrė, laidodami užmuštą savo sūnų Abelį. Manau, kad jie daugiau apgailestavo dėl savo pragaištingo poelgio Edemo sode, negu rūstinosi dėl Kaino piktadarybės.

     Galime teigti, jog pirmasis — mažasis karo laužas, užsiliepsnojęs Kaino širdyje (vadinasi, Ievos ir Adomo šeimoje), palaipsniui išsiplėtė į kitus žmones, ir visa naikinančia karo liepsna siautėja mūsų laikų pasaulyje.

Skaityti daugiau: KAI BUNDA RUSIJOS “LOKYS”...

J.B

     Kun. prof. dr. Antanas Liuima, SJ, šiais metais švenčia savo amžiaus 85 metų sukaktį. Jis yra gimęs 1910 m. Ažudvario kaime (Utenos apskr.), vyriausias iš septynių užaugusių vaikų. 1928 m. baigė Utenos “Saulės” gimnaziją. 1929 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. Mokslus tęsė Olandijoje, VDU Kaune ir Prancūzijoje. 1942 m. buvo įšventintas į kunigus. Toliau studijavo asketikos ir mistinės teologijos mokslus. 1950 m. gavo teologijos daktaro laipsnį. Nuo 1951 metų pradėjęs akademinį darbą Romos Grigaliaus universitete, ten darbuojasi iki šiandien, tik, be abejo, skirtingose srityse.

Kun. A. Liuimos mokslinė ir visuomeninė veikla

     Sovietų okupuotoje Lietuvoje mokslas ir kultūra buvo vystomi vieninga internacionalistine kryptimi, griežtai laikantis partijos nurodymų, “geranoriškai ir sąmoningai įsiliejant” į daugiatautę tarybinę pažangą. Apie Lietuvą kaip savarankišką valstybę Vakaruose buvo žinoma vis mažiau ir mažiau, o jaunosios kartos apie ją būtų gal ir visai negirdėjusios, jeigu ne 1956 m. Romoje atkurta Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (LKMA), kurios aktyvi veikla neleido užmiršti Lietuvos. Akademijos nariai, tikėdami Lietuvos laisve, stiprino ir kitų lietuvių išeivių dvasią, siekė mokslo bei kultūros aukštumų, pasiektais laimėjimais garsino lietuvio bei Lietuvos vardą plačiajame pasaulyje.

     Kun. prof. dr. Antanas Liuima, SJ, buvo prie šios Akademijos atkūrimo lopšio, o ją atkūrus, — išrinktas moksliniu sekretoriumi.

Skaityti daugiau: KUN. ANTANAS LIUIMA, SJ JUBILIATAS

CHIARA LUBICH

"Aš esu vynmedis, o jus šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti" (Jn 15,5).

     Tik pagalvok apie dvasinę mirtį, kurios kaip krikščionis pelnytai susilauksi, jei nebūsi vienybėje su Kristumi. Jau vien tik tokia mintis yra baisi! Tada tavo gyvenimas būtų visiškai beprasmis, nors sunkiai dirbtum nuo ryto ligi vakaro, net jei galvotumei, jog esi naudingas žmonijai, tavo žemiškos gėrybės gausėtų, jei tavo aukojimasis būtų pastebimas ir draugai tave girtų. Visa tai galėtų turėti bent kiek prasmės tavo žemiškam gyvenimui, bet jokios prasmės Kristui ir tavo amžinybei, kurioje gyvenimas kaip tik ir turi tą tikrąją prasmę.

     Kaip tu gali pasilikti Kristuje ir Kristus tavyje? Kaip tu, lyg vynmedžio šakelė, pasilikdama vynmedyje, gali būti sveika ir vaisinga šakelė? Pirmiausia, turi tikėti Kristų. Bet vien tik to neužtenka. Tavo tikėjimas turi skatinti veiklų gyvenimą. Kitais žodžiais tariant, tu turi gyventi pagal tikėjimą, vykdydamas Jėzaus žodžius konkrečiai. Be to, tu negali būti abejingas dieviškoms priemonėms, kurias Kristus tau paliko ir kurios tau padės siekti vienybės su juo ar prarastąją atgauti. To negali būti tikroje vienybėje su Kristumi, jei nesistengsi būti bažnytinės bendruomenės nariu.

Skaityti daugiau: VYNMEDIS IR ŠAKELĖS

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

GIEDRIUS VANAGAS

     Rudenėjant, po ilgai užsitęsusių lietų, pasipylė grybai. Dygo jie keistai: raudonikiai iš po beržų lindo į atviras pievaites, paberžiai klydinėjo po eglynėlius, o kazlėkai, išdavę žvyrynėlius, kėlė galvutes iš žole paėjusios molingos žemės.

     Mama klausėsi, klausėsi mano pasakojimų ir nebeištvėrė: šeštadienio rytą, išsitrynusi plukių šaknų syvais nuolat skaudančius kojų sąnarius, iškeliavo į mišką pati.

     Išėjo grybų, o grįžo su bulvėmis.

     —    Va, ir aš nusidėjau, — liūdnai atsiduso virtuvėje.

     Supratau, kad įvyko kažkas negero, bet kuo aš galėjau nuraminti graužatim užduotą mamos širdį?

Skaityti daugiau: MAMA, MANO MAMA...

DVYLIKA ATSILIEPIMŲ Į DIEVO MEILĘ

     Religinė literatūra lietuvių kalba yra labai negausi. Ypač trūksta knygų apie kasdieninį religinį gyvenimą. O tokios knygos yra būtinos. Jos ypač reikalingos tiems tikintiesiems, kurie nepasitenkina poteriais rytą ir vakare, bet nori siekti artimesnio ryšio su Dievu kasdien.

     1994 m. gale buvo išspausdinta kun. dr. Kęstučio Trimako knyga “Dvylika atsiliepimų į Dievo meilę”. Kaip pavadinimas nurodo, knygoje svarstoma, kaip atsiliepti į Dievo begalinę meilę.

     Svarstymai grindžiami nuostabiąja tikrove: “Dievas yra Meilė” (1 Jn 4,8) bei didžiuoju Įstatymu: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu..(Mt 22,37). Knygos autorius įvade rašo: “Saulės šviesa yra skaidri, bet, perleista per prizmę, skyla į žavias vaivorykštės spalvas. Panašiai yra su Dievo meile. Ji yra viena, bet mums, žmonėms, ji įvairiai apsireiškia... Mus mylintis Dievas mums yra Viskas. Jis — Saulė mūsų sieloms. Be Jo pražūstame. Su Juo klestime. Tad stiebiamės ir gręžiamės į Jį. Tam tikslui tepasitarnauja ir šis leidinys. Jo puslapiuose svarstome tuos kelius, kuriais Dievas apreiškia mums savo meilę, ir tada kiekvienai jo meilės apraiškai ieškome savo meilės atsako”.

Skaityti daugiau: KNYGOS

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Keletas ištraukų iš TV kalbos Viktorinos "Moki žodį — žinai kelią"

Kokios yra pagrindinės lietuvių kalbos tarmės ir patarmės pagal dabartinį lietuvių tarmių skirstymą?

     Lietuvių kalbos tarmės yra dvi: žemaičiaiir aukštaičiai.Žemaičių tarmė skiriama į tris patarmes: pietų žemaičiai, šiaurės žemaičiaiir vakarų žemaičiai.Aukštaičių tarmė taip pat skiriama į tris patarmes: vakarų aukštaičiai, pietų aukštaičiaiir rytų aukštaičiai.

Kuri tarmė neskiria žodžių ėstiir valgytiir turi tik vieną žodį ėsti?

     Žemaičių tarmė.

Lietuvių kalboje yra garsai š, č, ž. Mūsų rašto istorijoje šie garsai buvo įvairiai rašomi. Dabar mes juos rašome su "paukščiuku" viršuje. Į kurios kalbos raštą nusižiūrėję pradėjome taip rašyti?

     Nusižiūrėję į čekų kalbos raštą.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė MARIJA A. JURKUTE

GYVENTOJŲ SURAŠYMAS — 1999 m.

     Nors Lietuva iš trijų Baltijos valstybių didžiausia ir teritorija, ir gyventojų skaičiumi, tikslių duomenų, kiek šiandien žmonių gyvena šalyje, neturime. Statistikos departamento duomenimis, dabar Lietuvoje gyvena 3 mln. 720 tūkst. žmonių, bet per metus jų ne padaugėjo, o sumažėjo beveik 4 tūkstančiais.

     Siekiant turėti tikslių žinių ne tik apie gyventojų skaičių, bet ir turėti jų demografinius bei socialinius duomenis, nutarta surengti 1999 metais visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą. Paskutinis gyventojų surašymas vyko dar okupacijos sąlygomis (1970 metais). Tikimasi, kad busimasis surašymas duos ne tik naujų duomenų, bet ir tokių, kurie nerūpėjo sovietinei statistikai. Be to, Lietuva prisidės ir prie Jungtinių Tautų skelbiamo visuotinio gyventojų surašymo. (XXI amžiaus Nr. 89).

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Marija A. Jurkutė

     Tu manai, kad Tave galima pamiršti?
     O tai ką gi galima atsiminti man tada ?

     Galvą, nulenkiu,- ir rodos man, kad miršta
     Mus išskyrusi šaltoji valanda ...

(J. Kruminas)

Aleksandra Likanderienė.

Skaityti daugiau: ATLIKO PAREIGĄ IŠ MEILĖS

♦ Vadovaudamas spalio 8-9 d. Vatikane vykusiai šeimų šventei, popiedžius Jonas Paulius II ragino šeimas semtis stiprybės iš tikėjimo. Jis tvirtino, kad šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė ir pirmoji asmenybių formavimo vieta.

♦ Vysk. S. Tamkevičiaus pranešimu IX sinode Romoje 1994 m. spalio mėn., Lietuvoje tuo metu buvo šešios moterų vienuolijos su 977 narėmis ir 10 naujokių.

♦ Toronte veikianti Prisikėlimo parapija, kuriai vadovauja lietuviai pranciškonai, laikoma lietuviškiausia ir stipriausia visoje lietuvių išeivijoje.

♦ 140 visų Lietuvos vyskupijų kunigų “Dienovidyje” (1994, Nr. 42) ir “Lietuvos aide” (1994, Nr. 233) paskelbė atvirą laišką Lietuvos Respublikos min. pirm. A. Šleževičiui, kuriame kritikuojamas vyriausybės vadovo pareiškimas seime 1994 m. rugpj. 30 d. Tame pareiškime min. pirm. kritikavo kunigus už raginimą dalyvauti rugpj. mėnesį surengtame referendume, vartodamas bolševikinius terminus, vadindamas kunigus “kulto tarnais”, kaltino Bažnyčią dirbus “šventvagišką darbą”, “klaidinus” ir “dezinformavus” žmones.

Skaityti daugiau: Trumpai

Karvė, sutikusi kiškį ir norėdama iš jo pasišaipyti, sako:

—    Tu toks mažiukas ir jau su ūsais.

—    O tu tokia didelė ir dar be liemenėlės, — atsikerta kiškis.

★ ★ ★

Diplomatas

    Tai vyrutis pilnas takto,
    Šis pasauly nepražus...
    Moka niekinti mažus—
    Prieš didžiūnus lenkia kaktą...
    Ir į jų įeidams rūmą,
    Kad nepliaukštelt kokio nieko,
    ]is už durų— dėl švelnumo—
    Ne tik lazdą ir kaliošus,
    Bet ir nuomones palieka...

A. Jakštas

Skaityti daugiau: Šypsuliai

Paminklas žuvusiems partizanams

    Utenoje, ant kalvelės prie Dauniškio ežero, pašventinta įspūdinga Marijos Kankinių Karalienės koplyčia — paminklas žuvusiems Aukštaitijos rezistentams. Atgimimo metais čia jau buvo pristatyta kryžių enkavedistų užkastoms aukoms. Kryžiai pastatyti ir kitose vietose žuvusiems partizanams, kurie buvo atpažinti. Vieta parinkta labai graži ir tinkama prie ežero, j kurį buvo sumesta daug žuvusių partizanų. Paežere eina kelias, ir prie to kelio vartai į aptvertą paminklinę vietą — kapines.

    Šis “Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas tos meniškos koplyčios ir aplink ją esančių kryžių nuotraukomis.

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams

35 dol. aukojo: L. Ragas, V. Lukošiūnas, O. Strimaitis, J. Jankauskas.

30 dol. aukojo A. Matulionis.

Po 25 dol. aukojo: N. Šumskienė, E. Katilienė, O. Jankevičiūtė.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas