VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
5. Kas yra kontempliacija?
R. Guardini, pradėdamas aptarti kontempliacinę maldą, sako, kad tai yra tokia malda, kuri turi ypatingą ryšį su krikščionišku tikėjimu, kaip tiesa. Kartais jis sako, kad kontempliacinė malda yra domėjimasis tiesa. Taip pat jis sako, kad kontempliacinė malda nėra tas pat kaip protinis analizavimas. Tačiau, antra vertus, jis į kontempliacinę maldą žiūri, kaip į giliai žmogaus sąmonėje esantį dalyką. Pasak jo, tikinčių žmonių yra daug, bet nedaug tokių, kurie rimtai žiūrėtų į tikėjimo tiesas. Tačiau kontempliuojantis žmogus turi žinoti, kad jo gyvenamoje aplinkoje, taip pat ir jame pačiame, iš dalies yra kažkas priešinga kontempliacijai. Kontempliacija yra toli siekiantis žmogaus keitimas. Kontempliacija yra kažkas kita negu žmogaus gyvenimas, bet kartu jos tikslas yra keisti žmogaus pasaulėžiūrą.
Kontempliuoj antis žmogus nieko neprašo iš Dievo. Kontempliacija pirmiausia nėra net Dievo garbinimas ar jam aukojimas. Ji yra tam tikra žmogaus būsena. Kontempliuojantis žmogus pirmiausia nori būti Dievo akivaizdoje. Savo buvimu jis nori būti Dievui klusnus. Jis nori būti Dievui klusnus toje padėtyje, kurioje Dievo apvaizda yra atsiradęs. Jei tai yra kentėjimo būklė, jis ją priima. Jei tai yra giedrios nuotaikos būklė, jis joje jaučiasi, kaip vykdantis Dievo valią. Jeigu jis yra nesusipratimo sūkuryje, stengiasi ir jame išlikti klusnus Dievui.
Visais tais atvejais jis žiūri, kad, ką nors pasirinkdamas, būtų teisus. Jei reikia kentėti, jis kenčia už tiesą. Jeigu jis yra malonioje būklėje, jis žiūri, kad nebūtų kam nors skriaudos ar papiktinimo. Būdinga kontempliacijai yra tai, kad ne žmogus iš Dievo ko nors prašo, bet jis priima savo turimą padėtį, kaip paties Dievo jam suteiktą. Kontempliacijoje Dievas yra duodantis, o ne žmogus savo aktyvumu pasireiškiantis.
Turint tai prieš akis, atrodo suprantama Guardinio pastaba, kad kontempliacijos negalima suorganizuoti ar išmokti. Ji yra Dievo veikimas žmogui. Jis sako, kad “iš anksto paruoštos kontempliacijos yra dirbtinis dalykas, nepataikantis į esmę” (140 psl.). Tačiau nereikia kontempliacijos sutapatinti su dvasiniu pasyvumu. R. Guardini iškelia kontempliacijai dvi būtinas sąlygas. Tai yra dvasinė rimtis ir didelis dvasingumas Dievui (141 psl.).
Pasisakant už dvasinės rimties reikalingumą kontempliuotojui, nereikia tai suprasti nukreipimu nuo aktualių gyvenimo problemų. Jisai sako: “Mes neturime nepaisyti savo asmeninių betarpiškų problemų” (145 psl.).
Reikėtų dar daugiau pasakyti. Mistiško išgyvenimo nereikia jungti tik su giedriomis mūsų gyvenimo patirtimis. Nelaimės ir nesėkmės išgyvenimas taip pat gali būti gera proga mistiškai patirčiai. Ypač tokie nepaprasti nepasisekimai, kurie atsiranda visai nenumatytai, yra verti mistinio dėmesio. Galbūt jie yra surežisuoti piktos dvasios. Rašytojas Graham Greene pastebi, kad piktajai dvasiai joks žmogus nėra per mažas uždavinys jį griauti iš vidaus. Tačiau realiai tikintis žmogus, jei sugeba šią skaudžią savo problemą perkelti Dievo akivaizdon, t.y. kontempliaciniam mąstymui, paprastai susilaukia didelės palaimos.
Šią mintį galima pratęsti ir žmogaus nuodėmėms. Nuodėmė savo esme yra kliūtis žmogaus maldai, žmogaus santykiui su Dievu. Antra vertus, jei yra atvejų, kada nusidėjėlis pajunta gyvą reikalą palaikyti santykius su Dievu, ir kadangi žinome, kad Dievas visuomet yra pilnas dėmesio tokiam žmogaus nusistatymui (apie tai liudija daugelis Kristaus palyginimų), tai į šį žmogaus atsivėrimą Dievui galima žiūrėti kaip į autentišką kontempliaciją. Čia yra aktyvūs abudu veiksniai, reikalingi kontempliacijai. Čia yra pabudęs žmogaus dėmesys Dievui, kilęs ne iš knygų, bet iš labai realios, net nuodėmingos, jo paties padėties. Taip pat čia neabejotinai veikia Dievo dėmesys tokiam žmogui.
Tačiau, iškėlus kasdieniškumo reikšmę žmogaus kontempliacijai, nereikia praleisti dėmesio pačiam centriniam kontempliacijos veikėjui Dievui. Kaip sakėme, kontempliacijoje aktyvesnis yra Dievas. Bet ką jis kontempliuotojui duoda? Žinoma, negalima net svajoti, kad galėtume aptarti tai, ką Dievas gali pasakyti kontempliuotojui, nes tai būtų veržimasis į visą jo turtingumą. Kontempliuotojas gali iš Dievo išgirsti porą dalykų. Kai jis Dievui yra pakankamai atviras, gali iš Dievo išgirsti: “Klausyk manęs”. Tas pasakymas reikštų tai, kad reikia gyventi tarp tų uždavinių, kurie kyla iš tavo gyvenamos aplinkos. Tie uždaviniai, kurie tau kyla, yra kartu ir Dievo tau duodami uždaviniai. Reikia į juos gerai įsiklausyti ir pačiam juos apspręsti iš visuotinio teisingumo ir didelės meilės.
Kontempliuotojas kartais gali būti prislėgtas labai sunkių gyvenimo uždavinių, ir atvirumas Dievui gali reikštis tik klausimu: “Viešpatie, kodėl man ta našta, ar man nereikia jos nusimesti?” Ką jis gali išgirsti į šį klausimą? Žinoma, mes negalime užbėgti Dievui už akių su savo pasiūlymu, ką jis gali į tokį klausimą atsakyti. Jis gali išgirsti atsakymą: “Gerai, nusimesk tą naštą ir pasuk kitu keliu”. Tačiau jis gali išgirsti ir kitokį atsakymą: “Tai, ką tu kenti, yra dalis mano kryžiaus, kurį aš nešiau į Kalvarijos kalną. Tu esi Simonas Kirenietis, padėjęs man tą kryžių nešti, ir aš esu tau dėkingas už tai”. Tai bus atsakymas, kuris suteiks kontempliuotojui naują perspektyvą.
6. Dievo apvaizdos sritis
Svarstymu apie kontempliaciją prisiartinome prie kitos religinio gyvenimo srities, kuri reiškiasi Dievo apvaizdos pripažinimu ir vertinimu. Kontempliacija iš tikrųjų nėra įmanoma be gyvojo Dievo apvaizdos tiek atskiro asmens, tiek visuomenės, tiek politikos srityje. Tačiau Dievo apvaizdos geras pasisavinimas turi ir savo sunkenybių. Beveik visi žmonės noriai priima Dievo įsiterpimą į savo gyvenimą atskirais atvejais, bet visuotinės Dievo globos pripažinimas mūsų gyvenimui gali susitikti su priekaištu, kad Dievas varžo mūsų laisvę. Atskirais atvejais Dievo įsikišimas gali būti labai pageidaujamas, ypač kai mes patiriame kokią nelaimę ar sunkenybę. Tokiu atveju mes esame nusiteikę priimti iš Dievo net ekstazę arba stebuklą. Tačiau susitaikinti su mintimi, kad visas mūsų gyvenimas yra nesiliaujančioje Dievo apvaizdos globoje, yra reikalingas atitinkamų mūsų pastangų.
Pažvelkime į mūsų nuotaikas iš kitos pusės. Vienas būdingiausių modernios galvosenos bruožų yra nevilties ir visuotinio apsivylimo pavojus. Iš tikrųjų tai yra platus moderniosios krikščioniškos visuomenės bruožas. Jis yra įslinkęs į mūsų visuomenę kaip mūsų liberalis-tinių sąjūdžių palydovas. Kai žmogaus laisvė yra pastatoma visos žmonijos sampratos centre, tai nebelieka vietos tokiam veiksniui, kuris valdančiu būdu globotų mūsų gyvenimą. Tada Dievo apvaizdos veikimui nebelieka vietos žmogaus galvosenoje. Bet su tuo kartu įslenka į žmogaus gyvenimą neviltis ir pesimizmas, kaip vadovaujantis veiksnys mūsų galvosenai. Kasdieninės mūsų gyvenimo realybės su savo vargais, ligomis ir mirtimi sudaro pakankamą pagrindą nevilties ir liūdesio filosofijai. Turint tai prieš akis, kaip reikalinga pagalba mūsų dvasiai, gali pasirodyti sveika Dievo apvaizdos tiesa. Ji yra veiksnys, nugalintis visas egzistencialias žmogaus gyvenimo naštas.
Turint omenyje pesimizme paskendusias mūsų visuomenės nuotaikas, yra vertas dėmesio pirmojo Kristaus vietininko žemėje pareiškimas: “Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi”(l Pt 5,7). Šio pareiškimo jėga labai didelė ne tik savo turiniu, bet ir dėl to, kas yra jo autorius. Šis pareiškimas yra trumpos analizės. Mes paprastai daug kalbame apie Dievo meilę žmogui. Tačiau kalbos apie meilę yra per aukštos žemiškai ausiai. Jos yra praleidžiamos negirdomis. Lengviau būtų žmogui išgirsti kasdieniškesnę kalbą, kad visi tie rūpesčiai, kuriais šiandien esame taip užsiėmę, yra kartu ir Dievo rūpesčiai. Didysis mūsų rūpesčių dalininkas yra pats Dievas.
Guardini kreipia dėmesį į tai, kad Dievui rūpi ne vien visuotiniai žmonijos reikalai, bet ir individualūs kiekvieno žmogaus reikalai. “Yra dalykų, kurių negalima išrankioti iš įstatymų bei potvarkių. Jie iškyla mūsų kasdieniniame gyvenime, bet yra iš Dievo” (166 psl.). To pasakymo nereikia suprasti taip, kad kiekvieno įvykio skatinamoji veikimo kryptis būtinai būtų iš Dievo. Ji gali būti ir iš piktosios dvasios. Tačiau pats faktas yra Dievo leistas ir galbūt kaip tik dėl to, kad mes aktyviai, bet teisingai jo atžvilgiu apsispręstume. “Mūsų gyvenime sutinkamas pavojus yra tam, kad mes savo jėgomis jį nugalėtume ir kad, tai darydami, turėtume sąmonę, kad mes čia veikiame ne privačiai, ne vien dėl savęs, bet būdami tokioje būklėje, kuri priklauso bendram Dievo planui, ir kad mes stovime jo akivaizdoje, būdami jam atsakingi” (167 psl.).
Tai yra pilna Dievo apvaizdos veikimo ir mūsų veikimo scena. Abu veikėjai čia yra savo vietoje ir savo uždavinių srityje. Kaip tik mūsų laikais reikia rūpintis, kad tie abu veikėjai būtų visuomet savo vietoje, nes modernios filosofijos tokio sugebėjimo nerodo. Jeigu paimsime Kanto filosofiją, kuri Amerikoje pavėluotai randa daugiau dėmesio, o Europoje jį praranda, tai joje abiem veikėjams vietos nėra. Būdingas yra Kanto dorovės mokslo dėsnis, kad žmogus protingai negali apsispręsti, kad jis yra ir turi veikti vien dorinio imperatyvo įtaigaujamas. Ar tas įtaigavimas yra iš Dievo, ar ne, bet pagal šią galvoseną, jis nėra iš žmogaus.
Panašiai neranda galimybės dviem veikėjams dorinėje srityje ir Hegelis. Pagal jo mokslą, žmogiškas asmuo nėra tikras asmuo, bet tik kažkoks mišinys. “Ar individas egzistuoja ar ne, tai nesvarbu objektyviai dorovei, kuri tik viena yra pasiliekantis dalykas” (261 psl.).
Atkreipus dėmesį į šiuos didžiuosius modernios galvosenos mokytojus, išryškėja, kokia pilna ir vispusiška yra krikščioniška dorovė. Pagal ją, laisvas veikėjas yra ir žmogus, bet, nepaisant to, ir Dievas veikia žmogaus gyvenime ne tik įstatymais, bet ir nuolatine žmogaus globa; jis yra Dievo mylimas.
Kartu geresnis Dievo apvaizdos pažinimas yra ir mūsų kontempliacijos uždavinys. Bandykime savo gyvenime pastebėti tokių situacijų, kuriose aišku, kad, pagal sąlygų logiką, dalykai turėjo pasukti kita kryptimi, o vis dėlto jie pasuko tokia kryptimi, kuri greičiausiai yra tiesioginis Dievo apvaizdos pasireiškimas mūsų gyvenime. Tai pastebėję, nepamirškime už tai Dievui padėkoti.
Labai gerą paskatinimą teisingai naudotis Dievo apvaizdos globa galima rasti S. Testamente, ypač psalmėse. Ten skaitome: “Nemiega tas, kurs tave saugo” (120,3). Arba kitoje psalmėje sakoma: “Jeigu vaikščiočiau mirties šešėlyje, tu mane atgaivintum, ir mano priešų pyktyje tavo dešinė ranka išgelbsti mane” (137,8).