religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1992 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOL. XLIII, NO. 10

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Maironio gyvenimo. Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Skyrių vinjetės ir apdaila Teresės Bogutienės.

The Statement of ownership, management and circulation LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians — is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. The purpose, function, and non-profit status of this organization and the exempt status for Federal income tax purpose have not changed during the preceding 12 months. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, SJ. The managing editor is Mrs. Aleksandra Likan-der. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago IL 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2,236. Total distribution 2,196 copies, mail subscription — 2,057, free distribution — 139. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers, and 40 copies are left over. Annual subscription is $15.00, single copy — $1.50. Second class postage paid at Chicago, IL.

ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

     Visi Šventi ir Vėlinės — tai dienos, atkreipiančios mūsų dėmesį į du nematomus pasaulius. Nėra žmogaus, kuris nebūtų apie juos mąstęs, nėra žmogaus, kuris nebūtų jų buvimu susirūpinęs ir ieškojęs argumentų už jų tikrumą ir realumą. O buvo, kas bandė užmegzti nors kokį ryšį su anapus. Ir iš ten atsiliepė. Tik, deja, melo ir blogio jėgos, nes ėjo Bažnyčios uždraustu keliu. O kas, jei taip kartą kitą pabandžius? Deja, deja! Nelegalūs žingsniai veda į klaidingus posūkius, o klystkeliai priveda iki Dievo atmetimo ir nelaimingos amžinybės.

     Vienintelis bendravimo kelias su anapus — tikėjimas. Žinoma, tai sunku, kažkaip netikra ir mūsų nepaguodžia, bet “Palaiminti, kurie tiki nematę!” (Jn 20,29). Taigi palaiminti visi, kuriems visa, ką sakė Kristus, yra tikra ir realu. Palaiminti, nes jiems lengva laikytis tikėjimo ir doros nuostatų. Jau dabar jie palaiminti, nes šis šaltinėlis įteka į amžinos palaimos vandenyną.

     Dar mums padeda visų tautų, visų religijų įsitikinimas, jog yra kitas pasaulis. O be to, ir mūsų vidinis AŠ, nepripažįstantis

Kapinės Vėlinių vakarą

R. Polikaitytės nuotr.

keitimosi, jaučiantis amžinumą ir niekaip negalintis suvokti, jog galėtų prieiti kada nors paskutinį savo egzistencijos tašką, stiprina mūsų tikėjimą.

     Vėlinių proga, prisimenant savo mirusiuosius, mus apninka mintys apie anapusinius pasaulius.

Skaityti daugiau: ANAPUSINIS PASAULIS IR AŠ (VĖLINIŲ VIZIJA)

ALDONA RUSECKAITĖ

     “Kaip nepastovi žemiškoji garbė ir kaip greit mainosi žmonių nusistatymai ir nuomonės! O mes tiek kartų tai aklai miniai pataikaujame, kad jai patikus, kad iš jos išmeldus žiupsnelį tuščio pagyrimo!”— tai žodžiai iš J. Mačiulio-Maironio pamokslo apie Kryžiaus kelią, pasakyto Kauno bazilikoje 1927 metų balandžio 3 dieną. Nepastovią žemiškąją garbę Maironis pajuto kaip niekas kitas. Iš pradžių pripažintas, įvertintas, garbintas, vėliau, į gyvenimo pabaigą, jau gerokai viskuo nusivylęs ir įskaudintas. Jeigu Kauno kunigų seminarijoje per 1920-jų metų klierikų rekolekcijas savo “Konferencijoje” rektorius Maironis moko busimuosius kunigus “stovėti priešaky viso dvasiško krikščionių gyvenimo, ne tik dvasių. Turi vadovauti kitiems, žodžiu ir pavyzdžiu mokėti šviesti, jis turi ir abelnoje mokslo pažangoje nepasilikti uodegoje, jisai turi visuomenės veikime mokėti dalyvauti, būti visur dvasios patarėju, žodžiu sakant, žmogumi arba vadovu universaliu, turi neva to viso išmokinti seminarija, kad iš vaiko, kursai stodamas čia vos moka skaityti, rašyti ir kelius lotyniškus žodžius, padaryti visuomenės veikėju”. Tai visai kitokia Maironio nuomonė išleidžiant seminarijos auklėtinius į gyvenimą 1930-asiais metais. Čia jis pataria “nesileisti į politiką”, paklusti valdžiai, toliau skaityti, mokytis ir svarbiausia — neapsileisti dvasiškai.

Maironis — Peterburgo dvasinės akademijos profesorius.

     Požiūris į Maironio kūrybą ir asmenį nebuvo vientisas ir po Poeto mirties. Vykdant jo testamentinę valią, 1936-jų metų birželyje įkurtas Maironio muziejus. Per tuos muziejaus veiklos dešimtmečius visko būta. Sovietinė valdžia nejautė ypatingos meilės Maironiui — prelatui, seminarijos rektoriui. Todėl dėmesys ir pagarba buvo reiškiama gana rezervuotai. Kai 1977 m. muziejaus darbuotojai paruošė atidarymui penkis Poeto kambarius, atvykę į peržvalgas orios komisijos užmetė “visareginčią” akį ir griežtai nusprendė — per didelis dėmesys Maironiui. Du kambarius — didžiąją svetainę ir sesers Marcelės kambarėlį — teko dešimtmečiui uždaryti.

Skaityti daugiau: MAIRONIS

CHIARA LUBICH

     Ši trumpa pastraipa paimta iš Patarlių Knygos (3, 11-12), kurioje minimas sūnaus drausminimas nereiškia tėvo bausmės, bet jo meilę kuri siekia vaikui to, kas gera.

     Tas apaštalo laiškas žydams skirtas tiems krikščionims, kurie buvo bandomi persekiojimais. Tos persekiojimų reikšmės priminimas galėjo jiems padėti suprasti, kad Dievo leidžiamas bandymas nėra tikra bausmė, bet ypatinga Tėvo meilė.

     Todėl čia mąstomi žodžiai ir palygina mūsų temą su anksčiau svarstyta, kuri primena krikščionio kentėjimų reikšmę. Tada pabrėžėme įvairius poveikius, kuriuos bandymai sukelia — šalindami mūsų netobulumus, mėgindami mūsų ištikimybę ir norą dalyvauti Kristaus pasaulio išganyme. Šį kartą mes pabrėžiame tą ypatingą meilę, kuri tuos bandymus mums siunčia. Čia minimų bandymų prasmė rodo, kaip dangiškasis Tėvas myli ir rūpinasi kiekvienu iš mūsų.

“Nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia” (Žyd 12,6)

     Dievas visuomet siunčia mums bandymus iš meilės. Tačiau čia mąstomi žodžiai akcentuoja dar kažką: jei mes ištversime, vadovaudamiesi Jėzaus mokymu ir ypač sekdami juo ir būdami su juo, kai mus ištinka bandymai, mes patirsime prie to, ką jau patyrėme, dar kitą bandymų poveikį, dar nuostabesnį ir labiau paliečiantį. Mes pamatysime, kad nėra abejonės, jog Dievas myli mus konkrečiai. Jo meilė mums yra visiškai asmeniška, kaip tėvo ar motinos kiekvienam vaikui, kaip menininko, kuris savo meno kūrybai koncentruoja visą dėmesį, visą įsijautimą, visą savo genijų.

Skaityti daugiau: "BAUSMĖ IŠ MEILĖS"

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

7. Kaip suprasti Dievo ir žmogaus buvimą viename asmenyje?

     Kristus, atpirkdamas žmoniją, tai padarė tam tikra prasme ne kaip Dievas, bet kaip žmogus. Tai liudija pats Jėzus prieš kančią prašęs Tėvą, kad kančia jį aplenktų. Jei Tėvas būtų jo maldą išklausęs, tai žmonijos atpirkimas galbūt būtų buvęs įvykdytas kitu, gal dievišku būdu. Bet kadangi jis maldos neišklausė, ir Jėzus priėmė kančią ir mirtį, vadinasi, Jėzus kaip žmogus išgelbėjo nuo Dievo atkritusią žmoniją.

     Leonas Didysis tai suvokė labai gerai. Jis rašė: “Supraskime, kas buvo tas, kuris išgirdo žodžius: sėskis mano dešinėje. Ir kokia buvo prigimtis, kuriai buvo pasakyta: tu esi dulkė ir į dulkę pavirsi" (289 p.). Turbūt negalima didesnio dalyko pasakyti apie mūsų prigimtį, kaip šis Leono Didžiojo sugretinimas.

Aušrininkai prie paminklo J. Basanavičiui Kaune, Karo muziejaus sodelyje. Sėdi: A.Bulota, J. Jablonskis, M. Jankus. Stovi: J. Šliūpas, G. Beržanskis, A. Kriščiukaitis-Aišbė, Maironis, K. Jablonskienė, A. Jakštas-Dambrauskas, P. Matulionis.

     Toks aukštas žmogaus prigimties įvertinimas, kurį randame raštuose, kaip akibrokštas suskamba mums, kurie esame įpratę girdėti vien apie nuodėmėmis nuolatos žeminamą žmogaus prigimtį. Bet Leono sugretinimas mus skatina žmogaus sampratoje skirti tai, kas žmoguje esminga, nuo to, kas atsitiktina, nors tai ir dažnai pasikartotų. Žmogus yra didingas Dievo kūrinys, kuris, to paties didingumo viliojamas, gali išstoti prieš Dievą ir, deja, taip gali nutrūkti su juo bendravimas. Žmogaus prigimtis yra tokia laisva ir savaiminga, jog gali nusikreipti nuo savo Dievo, bet Dievui padedant gali pakeisti kryptį ir prisidėti prie santykių su Dievu atstatymo.

Skaityti daugiau: ŽMOGAUS TEOLOGIJA (IV)

     Vasarą kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje galime pamatyti šitokį vaizdą: būrys šventiškai pasipuošusių berniukų ir mergaičių, lydimi tėvų, senelių, brolių ir seserų, artinasi prie Dievo stalo pirmą kartą susitikti su Jėzumi Kristumi šv. Komunijoje. Džiaugiamės, kad niekas nebetrukdo  nei vaikučių pamokyti, nei jų šventės surengti, nereikia slėptis studentams, pedagogams, tarnautojams. Taip, dėkui Dievui, nuslinko bedieviškos prievartos debesis. Dėkui Dievui, ir Lietuvos mokykla, kelis dešimtmečius buvusi paversta svarbiausiu ateizmo malūnu ir bet kokios religijos priešu, atvėrė savo duris tikėjimo šviesai. Teisinga, kad įstatymų leidėjai ir švietimo vadovai susirūpino doriniu ugdymu, kuris galimas religine mintimi — per tikybos pamokas — ir be tiesioginės religinės minties — per vadinamas etikos pamokas.

     Brangūs tėvai, mielas jaunime! Pasižiūrėkime, ar vertai pasinaudojame Apvaizdos leistomis sąlygomis, kad mūsų tikėjimas galėtų subrandinti dorus žmones, tvirtus ir gerus krikščionis? Ar ne per greit tėvai, vos parengę savo vaikus pirmiesiems sakramentams, sau taria: “Vaikai sutvarkyti, galiu būti ramus”? Ar ne per dažnai bręstantys jaunuoliai mano, kad jiems visam gyvenimui užteks prieš Pirmąją Komuniją gautų žinių ir religinių įgūdžių?

Kristaus skulptūra Maironio namų sodelyje, kurią 1933 m. birželio mėn. pastatė sesuo Marcelė Mačiulytė, pagerbiant brolio mirties metines.Skulpt. P. Aleksandravičius

     Brangieji, mūsų tikėjimas nėra keletas formalumų, atliktų kūdikystėje, jaunystėje ir senatvėje, bet ištiso gyvenimo siela. Tikėjimo gyvenimas — tai kasdieninis gyvenimas su Dievu, tai Kristaus šviesos nušviesta mąstysena, tai Kristaus meilės gaivinamas gerumas žmonėms ir gamtai. Mums toli gražu nepakanka elementarių katekizmo žinių, vienos kitos maldelės. Reikia su Kristumi matyti asmens ir visuomenės problemas, su Kristumi jas ir spręsti.

Skaityti daugiau: TIKYBOS IR ETIKOS DĖSTYMAS MOKYKLOSE

BERNADETA MILIAUSKAITĖ-HARRIS

     Jaunystėje devynerius metus lankiau Šv. Kazimiero parapijos mokyklą, kur mokytojavo seselės kazimierietės. Jos ne tik mus mokė, bet ir auklėjo katalikiška bei lietuviška dvasia. Ragino daryti gerus darbelius. Norėdamos paskatinti, per didžiąsias šventes jos apdovanodavo mus šventais paveikslėliais. Visada džiaugiausi, jų gavus, ir dėjau į maldaknyges.

     Laikai pasikeitė, mokykla užsidarė, seselės išvažiavo. Dabar nereikia nei maldaknygių, nei šventųjų paveikslėlių. Pamąstau apie tų šventųjų gyvenimus. Jie buvo paprasti žmonės, gyveno tame pačiame pasaulyje, kaip ir mes, su visokiom bėdom, vargais ir pagundomis. Bet jie turėjo tvirtą tikėjimą, kuris juos ir nuvedė į šventumą. Jų gyvenimai - tai gražiausi pavyzdžiai, kuriais ir mes turėtume sekti, nežiūrint užimamos profesijos ar amžiaus.

Pažaislio bažnyčia.

     Gėriuosi paveikslėliu, kur šv. Kazimieras atsiklaupęs laiko rankoje baltą leliją. Jis mažai rūpinosi žemiškais dalykais, daug laiko skirdavo maldai. Jis meldė skaistybės, budrumo ir ištvermės, teisingumo, pamaldumo, nusižeminimo, artimo meilės. Ir kitų šventųjų paveikslėliai primindavo jų šventą, herojišką gyvenimą, kuris yra gražus pavyzdys visiems žmonėms, visiems luomams, visokiom profesijom.

     Tėveliai man padovanojo knygą “Šventųjų gyvenimai”, kurią ir dabar dažnai skaitau. Šį mėnesį, kai švenčiame Visų Šventųjų dieną, turėtume daugiau susidomėti jų gyvenimo aprašymais ir semtis daug dvasinės naudos.

Skaityti daugiau: NUO PAPRASTUMO IKI ŠVENTUMO

     Netoli Kauno, žaliuojančiame pušyne, stovi Pažaislio vienuolyno rūmai ir baroko stiliaus bažnyčia. Pažaislio architektūrinis ansamblis yra vienas iš gražiausių ir vertingiausių meno paminklų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Europoje.

     Vienuolyno fundatoriai — Kristupas Zigmantas Pacas (1620-1684), Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės didysis kancleris, ir jo žmona Klara Genovaitė Izabelė grafaitė de Mažlly Laskaris (mirė 1685 m.).

Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas.

     K. Z. Pacas Italijoje susipažino su kamalduliais, kurių griežtas gyvenimo būdas jam patiko. Kamaldulių vienuolynai buvo statomi toliau nuo miestų triukšmo, negyvenamose miškingose vietose ant kalvų ar kalnuose, prie vandens, mažiausia už 8 km nuo miesto.

     Kalva, ant kurios turėjęs iškilti vienuolynas, fundatoriui pageidaujant, buvo pavadinta “Mons Pacis” — Taikos kalnas, o pats vienuolynas, — “Eremus Montis Pacis”, tai priminė steigėjų pavardę.

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS GRĮŽTANT Į PAŽAISLĮ

K.J. AMBRASAS, SJ.

     Prieš 80 metų kun. Juozas Montvila — kartu su dviem kunigais anglu Tomu Raselu Byles ir bavaru vienuoliu T. Juozapu Peruschitz — nuskendo, garsiajam “Titanikui” panėrus į vandenyno gelmes. Šie kunigai visi trys rengė laivo keleivius amžinojon kelionėn, o patys užleido vietą gelbėjimo valtyse kitiems keleiviams. Garbingo parapijiečio kun. Juozo Montvilos 80-osios mirties metinės paminėtos Marijampolės prokatedroje, kur šv. Mišias koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis, žuvusiojo kunigo giminaitis Kazimieras Montvila ir svečias iš Vokietijos kun. Kazimieras Senkus. Vyskupas ragino tėvus iš mažens savo vaikus auklėti taip, kad jie būtų jautrūs, draugiški, paslaugūs seneliams, invalidams ir visiems kitiems, kad jų meilė nuo mažumės subręstų iki herojiškumo.

•    Sūduvos žemė turi daug garbingų žmonių. Tarp jų — velionis vysk. Vincentas Brizgys, už kurio vėlę Marijampolės prokatedroje gedulines šv. Mišias koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis su kun. Antanu Diškevičium, kuris šiuomet dirba velionio vyskupo gimtojoje Daukšių parapijoje. Pamokslininkas kun. Diškevičius priminė vyskupo Vincento Brizgio žodžius: praradus tikėjimą ir dorą, lietuvių tautos amžius bus neilgas. Nežiūrint senyvo amžiaus, velionis vyskupas Brizgys susirašinėjo ne tik su vysk. J. Žemaičiu, bet ir daugeliu kitų dvasininkų pasaulyje, ypač domėjosi Lietuvos gyvenimu, neretai kalbėdavo per Vatikano radiją. Daukšiečiai irgi paminėjo savo parapijietį, kuris mirė gimtosios parapijos globėjo šv. Jurgio dieną. Vysk. Brizgio atmintį saugos ne tik nuveikti jo darbai, garbinga vyskupystė, bet ir vyskupo tėviškėje, ir Daukšių bažnyčios šventoriuje pastatyti jo atminimui kryžiai.

Skaityti daugiau: ŽINIOS IŠ VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOS

Zenta Tenisonaitė

Lėtas tvenkinys be garso,
kaip mano alsavimas...
Kaip mano akys...
Iš mano rankų vėl krinta
Į pasaulį juodas ledas.
Amžinai vis tas juodas ledas...
Be pertraukos
mano lėtas alsavimas
kaip tvenkinys be garso...

 (Konkurso suaugusiųjų grupėje V premiją laimėjęs straipsnis)

BIRUTĖ BENIUŠIENĖ

     -   Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios...

     Kilnodama mano dešinę rankelę, nuo vieno peties ant kito, lėtai tardama kiekvieną žodį, - taip Mamytė rytmečiais keldavo mane iš lovos.

     Tik vienintelį žodelį “amen” - aš ištardavau jau pati - labai garsiai, sudėjusi rankeles ant krūtinės.

     -    Birutėle, ar baltai išmiegojai? - visuomet besišypsodamas paklausdavo tėveliukas.

     O aš - kiūtau lovoje tokia šilta, susivėlusi, dar nuo maldos rankutes nuo krūtinės neatitraukusi ir šypsausi.

     Tada tėveliukas sako:

     -    Mūsų mergaitė šypsosi - reiškia baltai išmiegojo. (O miegai tėvukų buvo skirstomi į baltus ir ne...).

     Taip gera širdelei mažai. Ir ji šypsosi... Auga. Kartais atrodė, jog širdelė jau nebeišsitenka krūtinėj manoj - greit ištrūks ir skristelės aukštai aukštai...

     Tie pirmieji Mamytės įžiebti žodžiai, vėliau įaugę širdin giliai, lydėjo mane ne vien nerūpestingos vaikystės prieškariniais takeliais, bet vedė mane - paauglę ir per karo ugnį, ir sunkiuosius pokario metus. Stagnacijos laikų suklaipyti, nubrūžyti, bet išlikę dar gyvi, vaikystėje pasėti gėrio daigeliai, atgyja dabar, senatvėje - tokie dar liauni, gležni, kad nualintai širdžiai ir rankai praverstų ir šiandieną. Mamytės švelnioji ranka - vedžiojanti manąją nuo vieno peties prie kito...

Skaityti daugiau: TĖVUKŲ TEATRAS

Zenta Tenisonaitė

Mano eilėraštyje -
vienišos šviesos sode -
kabo mėnulis, kurį pamiršau
už stiklo lietuje...
Mano sapnuose paukščiai
sparnais vis plasnoja,
tarsi rodyklės, kurias mes
vadiname gyvenimu...

Skaityti daugiau: MANO EILĖRAŠTIS

KUN. ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

     Nuo seniausių laikų žmogus šeimai buvo rengiamas gyvenimo ir šeimos mokykloje. Taip jis perimdavo protėvių patirtį ir įliedavo į ją savuosius atradimus. įvairios mūsų šimtmečio revoliucijos nutraukė šios patirties perdavimą. Tačiau šiuolaikiniam jaunimui atrodo, kad jis pasirengęs ir meilei, ir šeimai. Reali padėtis išaiškės iš keturių klausimų analizės.

     1.    Ar kartais nesiskundi pernelyg didele tėvų globa? Ar tau neatrodo, kad tėvai elgiasi su tavimi kaip su vaiku, nors tau jau aštuoniolika ir gali kurti savo šeimą. Gal už tave viską padaro ir nusprendžia tėvai?

     O gal jie niekuo dėti. Jei būtum savo išmintingais sprendimais įrodęs, kad jau esi subrendęs, jei mokėtum susitvarkyti, jei dalį šeimos reikalų bei darbų naštos sėkmingai būtum nešęs, — niekas tavęs nelaikytų vaiku. Savaime suprantama, ant netvirtų pamatų laimingos šeimos nesukursi.

     2.    Gal tu skundiesi, kad nenupirko to ar kito daikto. Šitaip susiduriama su šeimos ekonomika, kurią suprasti ir kurios mokytis reikia jau nuo 13 metų. Nuo to laiko jau reikia riboti savo norus. Šeimos ekonomika panaši į miesto ar valstybės ekonomiką. Jei nenori to pripažinti ir tai realybei paklusti, esi dar vaikas. Šeimos ekonomikos klaidos net karščiausią meilę gali atvėsinti.

     3.    Kaip reaguoji, kai tau, pvz., liepiama dirbti namuose, nueiti į parduotuvę? Jei visa tai atrodo kaip prievarta ir kėsinimasis į tavo laisvę, santuokai dar nesi pasirengęs. Kas gi turi dirbti namuose? Namai ne viešbutis, kuriame aptarnaujama, o viskuo besidalijąs kolektyvas. Jis buvo ir bus.

     Jeigu kokiu nors “stebuklu” bendras šeimos darbas priimamas kaip puolusiam žmogui neišvengiama būtinybė ir kaip Dievo palaimos šaltinis — jis sujungia šeimą naujais ryšiais, suteikdamas visiems šeimos nariams šventės džiaugsmą.

     Tačiau dažniausiai jaunas žmogus gyvena kaip išlaikytinis šeimos viešbutyje. Dirbti nenori, o pinigų ir malonumų labai. Taigi jis lieka vaikas, nors jam 25, 30 ar daugiau. Žmonijai brokas nereikalingas. Todėl Dievas, išbandęs visus galimus ir palygint neskausmingus auklėjimo metodus, toliau leidžia mokyti gyvenimui. O kiek tai kainuoja jam ir kitiems?! Kiek skausmo, tragedijų ir skaudžių praradimų!

Skaityti daugiau: GYVENIMO MOKYKLA

 (Konkurso moksleivių grupėje V premiją laimėjęs straipsnis)

Tomas Šipelis

     Tikriausia suprasite, kad rašysiu apie savo mylimą tėvelį. Ne viską, apie ką rašysiu, teko man pačiam išgyventi. Tai mano senelių pasakojimai ir krikšto mamos prisiminimai.

     Gimė jis sunkiais 1947 metais. Pakrikštijo jį labai gražiu vardu - Vitas. Tai buvo žiaurus metas, ir mažas Vitukas buvo labai neramus, kėlė daug rūpesčių savo tėveliams, kurie ilgai nežinojo, ar išvys savo vienintelį sūnų užaugusį. Bet Vitukas augo, prižiūrimas labai geros močiutės ir dviejų sesučių. Buvo labai paklusnus, paūgėjęs patarnaudavo šv. Mišioms, mokėsi neblogai ir visada suspėdavo padėti tėveliams. Baigęs vidurinę mokyklą, buvo pašauktas į tą baisią tarybinę armiją. Ištvėrė, nepalūžo. Grįžęs baigė Žemės ūkio mokyklą - įsigijo inžinieriaus-mechaniko specialybę. Dirbo gimtajame ūkyje, buvo visų gerbiamas ir mylimas, visiems, kam tik buvo reikalinga pagalba, padėdavo, patardavo. Buvo labai geras savo tėveliams. Juos gerbė ir mylėjo.

     Paskui sutiko gražią kaimo mergaitę vardu Genutė. Pamilo vienas kitą. Susituokė. Po dvejų metų (1978 m.) gimiau aš. Tada prasidėjo dar didesnis mano tėvelio išbandymas. Sunkiai, bet labai laukiamas, aš atėjau į šį pasaulį. Po mėnesio mamytė susirgo, atsigulė į ligoninę. Aš pasilikau ant švelnių tėvelio rankų. Jis ir valgį man gamino, ir skalbė, ir migdė, ir savo darbo neapleido, ir mamytę ligoninėje aplankydavo kiekvieną dieną už 40 kilometrų. Žinoma, padėdavo ir seneliai. Mamytė pasveiko, sugrįžo į namus. Oi, kaip buvo gera mums visiems kartu!

Skaityti daugiau: Mano tėvelis

 (Konkurso moksleivių grupėje V premiją laimėjęs straipsnis)

Darius Jakulevičius

     Jis niekuomet neskubėjo. Žinojo, jog Dievas jam davė be galo daug laiko. Ne, tiksliau visą laiką. Gatve eidavo su šypsena lūpose. Aplinkiniai jį laikė keistuoliu, netgi kiek pamišusiu, tačiau jo tai nė kiek netrikdė. Jis nekreipdavo dėmesio į niekinančius žvilgsnius, karts nuo karto metamus jo adresu. Jei pagaudavo tokį žvilgsnį, jį perkeisdavo į kerinčią, dievišką šypseną. Norėjęs jį paniekinti, prisipildydavo pagarbos ir palankumo jam.

     Visa, ką jisai turėjo, tebuvo švari sąžinė ir gerumas, tas nesibaigiantis, neišsenkantis noras būti geram.

     Žmona jį suprato, tačiau galbūt kiek ir užjautė. Jam ir tai padėdavo. Aplinkiniams nuolat atrodė, kad jis nuskriaustas likimo, nors iš tikrųjų nebuvo žemėje laimingesnio už jį.

     Nebuvo jis egoistas, neslėpė savo džiaugsmo tolimiausiame savo širdies kampelyje.

     Dalindavo jį visiems, ką tik sutikdavo. Ir ne tik džiaugsmą. Jis negalėjo nieko sau pasilaikyti: vos ką nors gavęs, skubėdavo dalintis su neturinčiais. Jis žinojo, kad dievobaimingos močiutės kalba apie jį vos ne kaip apie antrą Kristų. Į panašias kalbas atsakydavo paprastai ir aiškiai: “Aš viso labo tik žmogus”.

     Jis buvo protingas, nepaprastai protingas, tačiau protas jam tarnavo tiktai supratimui. Jam nė neateidavo mintis didžiuotis savo protingumu. Jis niekuomet jėga nepiršdavo savo nuomonės ir į ginčus nesileisdavo. Juk protingo žmogaus atsakymas į užgaulius žodžius yra nuoširdumu dvelkianti tyla.

Skaityti daugiau: ŽMOGUS

Paruošė Gediminas Vakaris

MOLĖTŲ BAŽNYČIOJE ĮVYKUSIOS KRYŽIŲ PARODOS PROGA

     Į parodos atidarymą susirinko daug molėtiškių. I bažnyčią atėjo net tie, kurie anksčiau dideliu ratu ją aplenkdavo. Parodą atidarė buvęs Molėtų parapijos klebonas, dekanas Ignacas Milašius. Kunigas pasakojo, kaip jo pažįstama moteris, kai ją kartu su mažais vaikais vežė į Sibirą, spėjo pasiimti kryžių, kuris gelbėjo ją visą sunkų tremties laikotarpį.

     Kryžius yra šventas. Jo negali sunaikinti net galingiausia technika. Štai pavyzdys. Molėtų rajone, Perkalių kaime gyveno dievobaimingas ir labai sąžiningas žemdirbys Ignas Kiaušas. Žmogus buvo senas. Prieš mirtį (tai buvo apie 1970-uosius metus) Ignas nusprendė prie savo namų pastatyti kryžių. Ateistai neleido. Tačiau žmogus buvo atkaklus. Jis žinojo, kad medinį kryžių nuims ir sudegins, todėl laukuos susirado didelį akmenį, apdailino jį ir nukalęs iš metalo kryžių pritvirtino prie jo. Tokį akmens ir metalo kryžių pastatė šalia savo namų prie kelio Ukmergė-Alanta. Naujasis statinys stovėjo gal porą dienų. Sulėkė komunistai iš Molėtų partkomo ir kartu su vietiniais įsakė Ignui Kiaušui tuojau pat kryžių nugriauti. Žmogus nepakluso, teigdamas, kad nieko blogo nepadaręs.

     —    Mes tave į psichiatrinę ligoninę išvešime, — gąsdino.

     —    Manęs gydyti nereikia, — nenusileido Ignas, — aš ir namie numirsiu.

     Į beprotnamį komunistai Igno Kiaušo neišvežė, bet tuojau atidundėjo galingas “stali-necas”, kuris nuvertė akmenį (kryžių nulaužė), įrito į sunkvežimį ir išvežė statyboms.

     I. Kiaušas rankų nenuleido. Jis parsinešė nulaužtą kryžių ir vėl ėmė ieškoti akmens tinkamo pamatui. Surado dar dailesnį, nes Perkalu kaimo laukuos galima ir Puntuko brolį rasti.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS

Ar teiktinas vartoti žodžių junginys užduoti klausimą?

     Pastaruoju metu kai kas ėmė peikti šį junginį ir vietoj jo teikti veiksmažodį paklausti. Matyt, įtarė jį esant vertinį iš slavų kalbų (plg. rusų zadat’ vopros, lenkų zadač pytanie). Iš tikrųjų jis atsirado mūsų kalboje ne be slavų kalbų įtakos, bet tai dar nereiškia, kad vien tik dėl to jį derėtų guiti lauk. Bendrinėje kalboje turime daug nelietuviškos kilmės žodžių junginių, be kurių neišsiverčiame vartosenoje, norėdami tiksliau išreikšti norimą sąvoką ar mintį.

     Žodžių junginys užduoti klausimą jau senokai yra prigijęs mūsų bendrinėje kalboje (jį vartojo, be kitų, ir Jablonskis) ir savo reikšme nėra visiškai tolygus veiksmažodžiui paklausti. Tarp užduoti klausimą ir paklausti yra toks pat reikšmės santykis kaip tarp padaryti sprendimą ir nuspręsti, priimti nutarimą ir nutarti, išreikšti užuojautą ir užjausti ir pan. Tarp tokių junginių ir atitinkamų veiksmažodžių esama tam tikro reikšmės skirtumo ir ne visuose kontekstuose juos galima pakeisti vieną kitu. Todėl nėra reikalo vengti žodžių junginio užduoti klausimą, juolab kad sakome ir užduoti mįslę, užduoti uždavinį ir kt. (Jonas Palionis).

Ar reikia pažyminio didžiųjų religinių švenčių pavadinimuose?

     Kalėdos, Velykos, kaip ir Sekminės, paprastai rašomos be pažyminio

     Tai seni, tradiciniai didžiųjų religinių švenčių pavadinimai, turintys liaudies šnekamosios kalbos atspalvį. Specialiojoje religinėj literatūroje Kalėdos — tai Kristaus Gimimas, Velykos — Kristaus Prisikėlimas (iš pagarbos rašomi didžiąja raide!), Sekminės — Šventosios Dvasios nužengimas.

Skaityti daugiau: Kalba

-    Kas ta socialinė sklerozė?

-    Tai, kada žmogus, prieškambaryje stovėdamas su tuščia terba, kamuojasi spėliodamas: buvo jis parduotuvėje ar tiktai ruošiasi joti eiti...

-    Ar jūsų tėvukas prieš pat mirti dar turėjo sveiką protą?

-    To dar nežinome, nes jo paliktas testamentas bus perskaitytas tik už savaitės.

-    Kuriai rūšiai priklauso akiniuotosios gyvatės? -klausia mokytojas.

-    Trumparegių, ponas mokytojau, - atsako mokinys.

Pranai pakvietė kaimynų penkerių metų Petriuką pietų. Petriukas paprašė antru kartu skanaus pyrago.

-    Bet, Petriuk, mamytė tau tikrai sakė, kad mandagūs vaikai neprašo antru kartu saldumynų.

-    Sakyt sakė, bet ji nenumatė, kad pas jus tokie maži gabaliukai.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Lietuvoje atsikūrė Liet. katalikių moterų draugija. Jos turi 49 seseris, 3 naujokes ir 3 postulantes. Jos talkina įvairioms katalikų organizacijoms, dirba “Caritas” veikloje. Siekia atgauti savo turėtus namus, steigti mokyklas ir kitas įstaigas. Dvi seserys studijuoja Romoje.

■    Žuvusiems laisvės kovose tremtiniai ir buvusieji politiniai kaliniai Biržuose pastatė paminklą ir kryžių. Šventinime dalyvavo ir ministras pirmininkas Aleksandras Abišala.

■    Jurbarke baigiama atstatyti bažnyčia, jau iškelti bokštai. Okupantai dešimtmečiais trukdė jos atstatymą.

■    Aušros Vartų bažnyčia Argentinoje rugpjūčio mėnesį atšventė auksinį jubiliejų. Joje per visus šiuos dešimtmečius sielovadai vadovauja tėvai marijonai.

■    Lietuvoje išleista nauja maldaknygė “Dieve, myliu Tave”. Ją parengė kun. Ričardas Mikutavičius. Talkininkavo ir ses. Jonė Paulė Juozapaitytė. Joje yra liturginės ir asmeninės Mišių maldos, psalmės, litanijos, taip pat sakramentų, šeimos, parapijos ir tėvynės maldos. Yra pluoštas giesmių ir religinės poezijos. Kišeninio formato, austriško popieriaus, dirbtinės odos viršeliai.

■    Tilžėje bus pastatyta katalikų bažnyčia. Jau sukurti planai. Lėšų duos Vokietijos ir Lietuvos katalikai, net tikimasi susilaukti ir iš Rusijos.

■    Motinos Teresės įkurtos vienuolijos rėmėjų yra devyniasdešimtyje kraštų, iš viso apie 9 milijonai asmenų.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Laiškų lietuviams” konkursas

     Šiam 34-ajam “Laiškų lietuviams” konkursui pasiūlytos keturios temos: 1. Atlaidumas, 2. Į ką kreipti dėmesį kuriant šeimą, 3. Kaip sucementuoti šeimą, kad nesuirtų, 4. Dabartinio mūsų jaunimo charakteristika.

     Bus dvi konkursantų grupės: 1. Suaugusieji, 2. Jaunimas. Jaunimo grupei priklauso moksleiviai ir studentai. Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukūrusieji šeimą, nežiūrint jų amžiaus, priklauso suaugusiųjų grupei. Jaunimas turi pažymėti, kad rašinys skiriamas jaunimo grupei. Jei nebus pažymėta, rašinį dėsime į suaugusiųjų grupę, kur bus griežtesni reikalavimai.

     Suaugusiųjų rašiniai turi būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo — bent 2-3 mašinėle rašytų puslapių, bet gali būti ir ilgesni. Pasirašoma slapyvardžiu, o tikroji pavardė, adresas ir telefonas įdedama į atskirą vokelį, kuris užlipdomas ir įdedamas į voką kartu su straipsniu. Ant vokelio užrašomas tik slapyvardis. Rašiniai turi pasiekti redakciją iki 1993 metų kovo mėn. 1 dienos. Vėliau atsiųstieji nebus priimami į konkursą.

     Premijoms turime apie pusantro tūkstančio dolerių. Premijų skaičių ir didumą nuspręs vertinimo komisija, kuri bus paskelbta vėliau.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas