religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1993 / BIRŽELIS — JUNE / VOL. XLIV, NO. 6
|
181 |
Red. |
|
|
183 |
Algirdas Paliokas, SJ |
|
|
187 |
Rita Vinciūnienė |
|
|
190 |
Chiara Lubich |
|
|
191 |
K J. Ambrasas, S J |
|
|
197 |
J. Lauriūnas, SJ |
|
|
200 |
-A. Saulaitis, SJ |
|
|
203 |
Elena Gerarda Šuliauskaitė |
|
|
206 |
Red. |
|
|
207 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
211 |
Algirdas Narbutas |
|
|
212 |
Red. |
|
|
213 |
Red. |
|
|
214 |
Red. |
|
|
215 |
Juoz. Pr. |
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės — dail. Rasos Sutkutės Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
Birželio mėnesį Bažnyčia skiria Jėzaus Širdies garbei. Jėzaus Širdies garbinimas tai nėra koks nors davatkiškas pamaldumas, bet prisiminimas tos heroiškos meilės, kai Kristus net savo gyvybę paaukojo už mus. Argi tai neverčia mūsų šiek tiek susimąstyti ir stengtis parodyti jam daugiau meilės bei dėkingumo?
Šį mėnesį švenčiame ir Tėvo dieną. Nors tėvas yra vadinamas šeimos galva, bet dažnai jis būna užmirštas, nepakankamai įvertintas, nes paprastai nuo ryto iki vakaro jis dirba toli nuo šeimos židinio, atskirtas nuo vaikų krykštavimo, kad tik jie galėtų džiaugtis ir augtų laimingi. Jis pats retai jais pasidžiaugti tegali. Žmonija pagaliau tai suprato ir jį įvertino, paskirdama vieną birželio mėnesio dieną pagerbti šiam kukliam didvyriui, savo paslėptu darbu teikiančiam šeimai patogų gyvenimą, džiaugsmą ir laimę.
Mes, lietuviai, birželio mėnesį prisimename ir tuos savo tautos herojus, kurie paaukojo gyvybę už mūsų tėvynės laisvę. Pažvelgę į praeitį, matysime, kad mūsų tėvynė visuomet turėjo daug kovoti ir kentėti. Esame kankinių tauta. Ne be reikalo ir vienas mūsų tautos simbolių yra Rūpintojėlis. Supraskime, kad kančia žmogaus nežemina, bet grūdina ir kilnina. Tenebūna ji mums našta, slegianti prie žemės, bet galingi sparnai, kuriais galime pakilti nuo kasdieninių rūpesčių ir vargų prie Amžinosios Saulės, paverčiančios kančią pergalės triumfu.
Rūpintojėlis — Lietuvos kančių simbolis. V. Kučo nuotr. Kryžių kalne
ALGIRDAS PALIOKAS, SJ
Kančios paslaptis
Savo laiške kančią skiri į dvi: gerą ir blogą. “Kančia, kuri daro žmogų tobulesnį, išmintingesnį”, yra gera. “Bet yra beprasmiška kančia, kurios, aš manau, Dievas man tikrai nelinki, nes jis mane myli”.
Na ir paradoksai toj mūsų žemėj! Dievas nelinki, nenori kančios, o ji, nieko nebodama, užgriūna žmogų ir tiek. Jo mylimus žmones kažkas turi teisę kankinti, o jam belieka tik gailingai žiūrėti į milijonus beprasmybių, kurių srauto niekas negali sulaikyti.
Venecija iš lėktuvo.
O buvo laikas žemėje, kada ne tik kančios, bet ir jokio nemalonumo, nuovargio ir mirties nebuvo... Gyvenimas — vien tik vienas kitą keičiančių malonumų grandinė — be mirties pereinantis į amžinybę. Kas sukūrė blogį? Ar Dievas? O ne! Tai rojaus žmogus, nusižengdamas Dievo draudimui, pašaukė į buvimą visą tą blogį, kuriame žmonija murdosi. Taigi ir nuodėmė kuria, bet visada blogį. Tu klausi: “Kodėl Bažnyčia mane saugo nuo nuodėmės, o ne nuo tos (beprasmiškos) kančios?” Bet kančios be nuodėmės nėra ir būti negali. Angelai, išlaikiusieji bandymą, kančios nepažino ir niekada jos nepatirs. Nepaklausiusieji Dievo — kentės amžinai. Ar gali sprogdama branduolinė bomba nepadaryti jokios žalos? Užtai Bažnyčia ir saugo žmogų nuo to “sprogimo”. O kas gali apsaugoti nuo pasekmių?! Pirmiesiems tėvams Dievas pranešė, kas gali sunaikinti rojų, o mes jau nuo kūdikystės žinome, jog nusikaltimą seka bausmė. Pirmoji nuodėmė mūsų planetoje susprogdino žmogaus jokių žemiškų jėgų nepažeidžiamą laimę ir nemirtingumą, nuskurdino fizines, intelektualines ir dvasines jo galias, sunaikino kelią į dangų ir t.t. “...žemė bus prakeikta dėl tavo pasielgimo: varguose tu iš jos maitinsiesi per visas savo gyvenimo dienas... Savo veido prakaite valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Nes dulkė esi ir į dulkę pavirsi” (Prad 3,17). Net ir mažiausia nuodėmė yra lyg granata, sviesta į kurį nors gėrio kampelį. Nuodėmė su nuodėme nekovoja. Jos priešas yra gėris, kaip piktosioms dvasioms — Dievas. Nepamiršk, kad į Gėrio sąvoką įeina visa, kas gera, tame tarpe ir laimė, ir meilė. Kiekviena nuodėmė, kiek ji pasiekia, naikina gėrį, meilę Dievui ir artimui, ir net tą šventą mergaitės svajonių meilę, kurios gal dar nėra, kuri dar kelyje, jau dabar skriaudžia tuos, kurie miega tavyje, kurie trokšta saulės, dangaus... Nuodėmė ne tik kėsinasi, bet, kiek tik gali, naikina ir esamą, ir būsimą gėrį.
RITA VINCIŪNIENĖ
Praeinu pro pulkelį karštai besiginčijančių lietuvių, kažką klykaujančių, kažką įrodinėjančių, atidžiai sekančių simbolinio tiesos ir teisingumo ieškotojo Antano Terlecko rankų mostus, piktais žvilgsniais apmėtančių juodu nikeliu tviskančią automašiną, prišliaužusią prie buvusių ELKAPĖ rūmų. Tik pagaunu aštrų oratoriaus žvilgsnį, palydintį mane — praeinančią.
Praeinu pro jau kur kas didesnį būrį (o gal minią?) piliečių, apspitusių įėjimą į Arkikatedrą ir belaukiančių tuoj tuoj pasirodysiančio šiandien inauguruojamo prezidento, todėl spaudžiančių kas puokštę (o, kiek ji nūnai kainuoja!), kas kietai sugniaužtą kumštį. Praeinu pagavusi vienoj pusėj patenkintomis šypsenomis spindinčius (o, kokius, regis, sočius!) veidus, o iš kitos pusės išgirdusi prikimusiu balsu skanduojamą Putiną:
Jūs žengiat nuožmūs ir pikti...
Kur krenta jūs šešėlis,
Ten džiūsta...
Po švinine jūs koja
... akmuo vaitoja.
Nuo jūs burnų nuodingo kvapo
Vaiduokliai...
Klaikiam šios žemės pragare...
Vejasi mane šios kraupios eilutės, todėl skubu skubu skubu praeiti. Pro Arkikatedrą, kur vakar taip tyliai, nuoširdžiai ir ramiai melstasi, kur palenkta galva po senuko kunigo ištiestu pelenų žiupsneliu su negailestingu, bet tvirtu DULKĖ ESI ... MEMENTO ... Praeinu.
CHIARA LUBICH
“O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome nusidėjėliai” (Rom 5,8).
Kaip nepaprastai Dievas myli mus, Jėzus įrodė savo paklusnumu Tėvui, aukodamas save už mus, net ligi mirties ant kryžiaus. Tas jo įrodymas yra dar nepaprastesnis ir neįsivaizduojamas, kai šv. Paulius primena, kaip labai žmonija savo istorijos būvyje buvo morališkai nupuolusi, kietaširdė, nutolusi nuo Dievo ir net prieš jį maištaujanti.
Tokioje padėtyje žmonijai reikėjo gailestingumo, o Dievas parodė jai didesnę meilę, negu būtų galima įsivaizduoti. Jis siuntė savo Sūnų, kad padarytų žmones, kurie buvo taip labai nuo jo nutolę, savo šeimos nariais. Jie buvo atkaklūs ir maištingi, o jis padarė juos savo vaikais.
Lengviau galėsime suprasti, ko čia mąstomi žodžiai mus moko, jei įsigilinsime į jų prasmę. Jei Dievo meilė yra tokia nuostabi — neturime pagrindo bijoti. Mes galime būti tikri, kad Dievas mus myli, kai klystame ir silpnybės mus nualina. Mes neturime abejoti, kad Dievas atbaigs mūsų išganymo darbą taip, kaip jį pradėjo.
Užtai šios ištraukos mintis turi tik sustiprinti mūsų tikėjimą. Vietoj pasitikėti savo išmanymu, kuris dažnai mus apvilia, turime remtis Dievo begaline meile ir tos meilės atgaivintu tikėjimu pradėti gyvenimą iš naujo.
KAZIMIERAS J. AMBRASAS, SJ
Atrodo, kad iš Adrijos jūros atbangavusios kaip sunkiai prikrauti debesų laivai rūko marškos neleidžia kaip reikiant net atsikvėpti. Trukdo bent kiek geriau pasižiūrėti į blizgančius bažnyčių bokštus, išdidžiai besidairančias viršum miesto raudonuojančių įvairiaformėmis čerpėmis stogų. Neleidžia kaip dera pasigrožėti išraizgytais kaip lapo gyslos, kaip rodo žemėlapiai ir kelionių vadovai, kanalais ir gan dažnokai viršum krantinių iškeltais tiltais. Ką čia šnekėti: gražus tas Italijos šiaurėje per amžių klodus išaugęs perlas. Tikrai nebe reikalo Napoleonas šį miestą pavadino puošniausiu Europos salonu.
Venecija. Į čia pirmąsyk 1523 metais iš Ispanijos atkeliavo baskas Ignacas Lojolą. Taigi 1993 kaip tik sukanka 470-osios metinės. Monserate kuo stropiausiai pagal tų laikų nurodymus atlikęs per tris dienas viso gyvenimo išpažintį, kovo iš 24-sios į 25-ąją visą naktį kaip tikras viduramžių riteris išbudėjo ir prie Švenčiausiosios Mergelės Marijos kojų sudėjo savo ginkluotę, — kardą, šalmą, šarvus, — kuriuos anuomet nešiodavo kariai. Šitaip tas ryžtingas vyras atsisveikino su praeitim, kurią nulaužė kaip vyšnios šakelę. Nuo tol pasuko kitur. Kristaus Gerosios Naujienos skleidėjo keliu. Norėdamas išplaukti Italijon, pėsčias patraukia aplinkiniu keliu pro Manrėzą į Barceloną todėl, kad judriame, tiesiai į šį miestą vedančiame kelyje nenorėjo susitikti pažįstamų žmonių. Vienuolika mėnesių uoliai išpasninkavęs, išbudėjęs, meldęsis ir gavęs nemaža vidinių dovanų ir apšvietimų, slaptingų dangiškųjų malonių, prie Kordoner upės anuomet pradėjo ir surašė, o paskui papildė savo garsiąją, dabar daugeliu kalbų paplitusią “Dvasinių lavybų” knygelę Alkaloje, Paryžiuje, Romoje. Lojolą 1523 kovo 13, o gal 14-ąją, Verbų sekmadienį, pasiekė Romą, kur popiežius Adrianas VI jam leido keliauti į Šventąją Žemę. Į Kelionę Venecijon išsirengė 1523 metais kovo 31-ąją. Veneciją pagal ano meto nustatytas taisykles pasiekė vandens keliu. Sargybiniai, įlipę į laivelį, kaip visų kitų keleivių, Ignaco dokumentų netikrino, dėl ko daugelis buvo nustebinti. Mat Ignaco bendrakeleiviai suklastojo tuos pažymėjimus, o jisai šitaip elgtis nenorėjo. Vien pasitikėjęs Dievo Apvaizda, visiškai jokio pažymėjimo nepasirūpino ir štai to begalinio pasitikėjimo nebuvo apviltas. Apie tai mini ir savo autobiografijoje. Atsidūręs Venecijoje, Ignacas maitinosi iš išmaldų. Nakvodavo Šv. Morkaus aikštėje po portikais arba Dožų rūmų priekiemiuose...
Šv. Morkaus bazillika.
JONAS LAURIŪNAS, SJ
2. “Viešpats su jumis”
Šv. Mišios prasideda tada, kai kunigas išeina prie altoriaus. Susirinkę tikintieji jau laukia. Šis sambūris tampa šventu, liturginiu, tampa aukojančiųjų bendruomene, kai kunigas pasirodo prie altoriaus. Visi atsistoja — tuo išreiškiama savo vienybė su kunigu. Bendruomenė, susirinkusi Aukai, tuo būdu pareiškia save kaip vienovę, kaip vieną kūną. Dėmesys dabar krypsta į kunigą ne todėl, kad būtų koks ypatingas asmuo ar pagarbos vertas žmogus, bet todėl, kad atstovauja Kristui, veikia Jo vardu ir per jį veikia Kristus. Kunigas šiuo atveju yra Kristaus artimybės ženklas.
Pabučiavimu pagerbęs altorių, kunigas išreiškia pagarbą ir susirinkusiems žmonėms. Čia ne šiaip sau žmonės, kaip sakysim, turguje ar sporto aikštėje, bet žmonės, susirinkę Kristaus vardu, vadinas, ir pats Kristus yra su jais. Jis yra čia, jų tarpe — kaip yra išsireiškęs Jėzus: “Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe” (Mt 18,20).
Venecijos kanalai. K. J. Ambraso nuotr.
Pagarba kitam žmogui išreiškiama pasisveikinimu. Kaip kunigas šiuo atveju turėtų pasveikinti — Dievo tautą — žmones? “Gera diena” — aiškiai čia netinka. Jis sako: “Viešpats su jumis”, žmonės atsako: “Ir su tavimi”. Gali taip pat pasveikinti ir kitokiais, iškilmingesniais žodžiais, pvz., tais, kuriais šv. Paulius baigia savo antrąjį laišką Korintiečiams: “Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!” Liaudis taip pat atsako: “Ir su tavimi”. Šiuo pasveikinimu norima pabrėžti, kad kunigas savo šventus veiksmus atliks tik Šv. Dvasios dėka. Čia skamba žodžiai: malonė, meilė, bendrystė — tai užuomina į Triasmenį Dievą, kurio gerumas mus supa ir šv. Mišiose pasireiškia.
(Įspūdžiai pakeliui iš Lietuvos)
ANTANAS SAULAITIS, S J
(Asmenvardžiai pakeisti, kad žmonės taip lengvai neatpažintų ir kad nepergyventų., kad kas nors juos daugiau vertina, negu jie patys sau pripažintų).
RITA. “Gelmė šaukiasi gelmės”, — sako Šv. Raštas apie Dievo Dvasią mumyse, traukiančią mus į Save. Brandi moteris išmąstytais klausimais veržte veržiasi erdvėn, kurią teužpildo pats to troškimo Kūrėjas.
DIANA. Žodžiais norėtų atsitraukti nuo pilkos slegiančios kasdienybės, o tarp jų trykšta rūpestis šios šalies ateitimi, kuri su jauno žmogaus sąmone slaptingai susijusi.
DARIUS. Įgimta ar priimta Dievo buvimo sąmonė išreiškiama tyliai ištverminga tarnyba, nepabūgusia nei tėvų kieto priešiškumo, nei bendraamžių blaškymosi.
ASTA. Nuostabi krikščioniškojo vadovavimo dovana jautrioje sąžinėje kelia rūpestį nuolankiai atsakomybę bendruomenėlėje vykdyti ir savo elgseną su siekiais derinti.
RASA. Ramus paprastumas it anklodėlė supa naujagimį naujos motinos rankose, lyg šimtmečius išbandyta išmintis, nugalėjusi žinomas ir gal būsimas kliūtis.
Elena Gerarda Šuliauskaitė
Neseniai Lietuva minėjo didžiojo mūsų vyskupo Antano Baranausko 90-tąsias mirties metines. Šia proga daugelyje vietų — Anykščiuose, Šeiniuose, Punske, Kaune vyko minėjimai. Sausio 16 dieną Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija suorganizavo konferenciją Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Iškilmės, pagerbiant vysk. A. Baranauską, prasidėjo šv. Mišiomis, kurių metu Jėzaus Draugijos Lietuvos provinciolas Tėvas Jonas Boruta pasakė pamokslą. Štai keletas jo minčių:
— Kiekvienoje tautoje ir kiekvienoje epochoje Dievas siunčia savo pranašus, savo apaštalus, kurie rodo tautoms ir žmonėms Kristų. Tokį vyrą, mūsų tautai siųstą praėjusiame šimtmetyje, minime šiandieną. Įvairiai mes galime į jį žvelgti: tai jautriasielis aukštaitis, kuris nuostabiai gražiai apdainavo savo gimtosios Aukštaitijos grožį, tai iš paprastos liaudies kilęs inteligentas šviesuolis, nešęs sunkią naštą praėjusiame šimtmetyje, kad mūsų tauta savo dvasia bręstų ir išsiskleistų. Mes į jį galime žvelgti kaip į Katalikų Bažnyčios sūnų, kuris mūsų Bažnyčią, Kristaus Bažnyčią mylėjo nuo pirmos gyvenimo dienos iki paskutinio atodūsio, kaip į didį mūsų tautos apaštalą, rodžiusį tautai kelią į Kristų. Poetas, kalbininkas, matematikas, vienas iš pirmųjų praėjusiame šimtmetyje, kuris mokėsi Vakarų Europos universitete: Miunchene, Romoje, Liuvene ... Apie jį praeityje buvo įvairiai kalbama. Vienas iš labiausiai paplitusių mitų tai, kad buvo tarsi du Baranauskai: vienas — ankstyvasis — “Anykščių šilelio” autorius ir vėlyvasis — atskilęs nuo lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio, tapęs vos ne lenkomanu, išdavęs jaunystės idealus ir savo tautą. Mes šiandien matome, kad šis mitas buvo visiškai neteisingas. Šiandieną norėtųsi pabrėžti tik vieną mintį, ką pripažįsta visi vysk. A. Baranausko kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojai. Visą gyvenimą jis buvo nuoširdžiai tikintis, visada pamaldus ir geras Bažnyčios vaikas. Mykolas Biržiška taip rašė: “Antanas Baranauskas užaugo nepaprastai maldingas: toks išsilaikė raštininkaudamas, ypač pasireiškė kaip kunigas ir vyskupas. Ne tik kasdien uoliai melsdamasis, bet ir šiaip uoliai atlikdamas pavestas sau bažnytines pareigas, bet ir visą savo veiklą net ir pomėgius lenkdamas Kristaus Bažnyčios reikalui”. Šitą gražų jo nusiteikimą matome pervertę jo dienoraščius, laiškus, sudėtus į du kuklius “Lituanistinės bibliotekos” tomus.
Vysk. Antanas Baranauskas.
PRADINUKŲ ŽODYNAS. Parengė Jonas Paulauskas ir Gražvydas Kirvaitis. Dailininkas Rimvydas Bartkus. Kaunas, “Šviesa”, 1992. Žodyną galima gauti pas Švietimo tarybos pirmininkę Reginą Kučienę, 8626 S. Mozart, Chicago, IL 60652. Kaina 12 dol. ir 3 dol. persiuntimui.
“Pradinukų žodyne” pateikti daiktų, reiškinių, veiksmų ir kitų dalykų pavadinimai, kuriuos pirmiausia turi žinoti pradžios mokyklos mokiniai. Pagal reikšmes žodžiai suskirstyti j 100 grupių, kuriose iš viso yra apie pustrečio tūkstančio žodžių. Žodynas pradedamas namų aplinkos pavadinimais, toliau pereinama prie kitų sudėtingo pasaulio reiškinių pavadinimų. Žodžių reikšmės čia ne tik aiškinamos, bet ir iliustruojamos piešiniais. Žodynas įdomus bei naudingas ir mažesniems, ir vyresniems, tinka taip pat nelietuviškų mokyklų mokiniams. Žodyno pabaigoje pridedama visų pateikiamųjų žodžių abėcėlinė rodyklė.
Žodyno įvade rašoma: “Žodyne, kaip galėsi iš karto pastebėti, žodžiai surašyti tam tikra tvarka — grupėmis. Jų iš viso yra šimtas. Kiekviena grupė turi savo numerį ir pavadinimą. Kiekvienos grupės žodžių reikšmės yra giminingos. O grupės pavadinimas dažniausiai apima savo bendresne reikšme visas vienos grupės žodžių reikšmes. Pavyzdžiui, ketvirtoji grupė vadinasi baldai. Į ją sudėti žodžiai, stalas, lova, spinta, kėdė ir kiti, kurių kiekvienas ir reiškia baldą...
Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ
NEPRALENKTAS "LIETUVOS AIDO" REKORDAS
1938 metų vasario 15 dienos popietę Kauno gyventojai laikė savo rankose neregėtiną 64 puslapių “Lietuvos aido” numerį. Gausiai iliustruotas šventinis laikraštis atrodė įspūdingai: dvidešimties metų nepriklausomybės sukaktuvių proga redakcija spausdino dešimtis solidžių straipsnių, apžvelgiančių, kas per praėjusius metus nuveikta įvairiausiose valstybės gyvenimo srityse. Storiausią “Lietuvos aido” numerį išspausdino anais laikais didžiausia ir galingiausia, ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje, Kauno “Vilties” spaustuvė.
Prieš 55-erius metus pasirodžiusios “Lietuvos aido” popietinės laidos iki šių dienų savo apimtimi nepralenkė nė vienas lietuviškas dienraštis. (Lietuvos aidas)
“GIMTOSIOS KALBOS” SUKAKTIS
Prieš 60 metų, 1933 m. pradžioje, išėjo iš spaudos naujas kultūros leidinukas, pavadintas “Gimtoji kalba”. 1-ame šio 16 puslapių, kaip vėliau buvo pavadinta, “bendrinės kalbos laikraščio” sąsiuvinyje pažymėta, kad jis leidžiamas “pamė-nesiui, išskyrus liepos ir rugpjūčio rnėn.” vadinas, yra periodinis kalbos kultūros leidinys.
“Gimtoji kalba” ėjo iki pat 1941 metų. Per aštuonerius metus ji didžiai pasitarnavo lietuvių kalbos kultūrai, — ne tik prisidėjo prie bendrinės kalbos norminimo, bet ir kėlė įvairių kalbos vartojimo sričių ydas, taisė daugelį svarbių žodyno ir gramatikos klaidų. Mirus Jablonskiui (1930 m.), “Gimtoji kalba” buvo žymiausias kolektyvinis kalbos praktikos autoritetas.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Turbūt keistai skamba pasakymas “užmirškime žodį”. Kalbinėje praktikoje tokie dalykai, atrodo, negalimi. Ir iš tikrųjų tai nėra visai įprastas įvykis, nes užtikrintivartojamas jau gal apie 40 metų, jis įrašytas į žodynus. Ir per tą laiką niekada pagrįstai nekritikuotas, tapo lyg ir norminiu žodžiu. Vis dėlto užtikrinti— tai pažodinis vertimas iš rusų kalbos. Tai svetimybė.
Rusų-lietuvių kalbų žodyne (1949 m.) parašyta: zaveritj — užtikrinti.Taip tas žodis, matyt, kažkada kažkieno pažodžiui išverstas, vėliau tapo “įsūnytu”.
1948 m. išleistame Lietuvių kalbos rašybos žodyne žodžio užtikrintidar nėra. Yra tiktai laiduoti, -uoja, -avo,ir garantuoti, -uoja, -avo.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynuose (1954 ir 1972 m.) jau randame: užtikrinti, -a, -o— garantuoti, laiduoti. Užtikrinti savalaikį plano vykdymą.Juose duotas ir žodis laiduoti, -uoja,-avo— užtikrinti, garantuoti. Beje, 1972 m. laidoje randame ir žodį patikinti, -a, -o— garantuoti. Jis mus patikino, kad viskas bus gerai.
Tarptautinių žodžių žodyne (1969 m.) rašoma: garantuoti— laiduoti, užtikrinti. O 1985 m. laidoje: garantuoti— laiduoti, kad būtų įvykdyta. Taigi žodis “garantuoti” aiškinamas tik žodžiu “laiduoti”, jau nebėra žodžio “užtikrinti”. Tad to žodyno sudarytojai po maždaug 40 metų, regis, suprato, kad vertalai nereikalingi.
Turbūt, nusižiūrėję į mūsų sovietinius žodynus, ir JAV LB Švietimo tarybos 1974 m. išleistame lietuvių kalbos žodyne randame: užtikrinti, užtikrina, užtikrino. Jis užtikrina, kad rašinį tikrai sekančią savaitę pabaigs.
Rožančius ar rožinis?
Noriu paklausti, kodėl žurnale “Laiškai lietuviams” rašoma lenkiškai “rožančius" .Skatinama, kad reikia švarinti lietuvių kalbą, atsisakyti svetimžodžių, o “rožančius” dar vis dažnai vartojamas. Kai kur jau vartojamas ir “rožinis”. Jis yra grynai lietuviškas žodis, tai kodėl jo nevartoti?
Kartą vienam kunigui pasakiau, kad vertėtų vartoti “rožinis”. Jis atsakė, kad enciklopedijoje rašoma lenkiškai.
Dar kitas dalykas. Maldoje “Sveika, Marija” sakoma: “Tu pagirta tarp moterų”. Mano manymu, būtų daug geriau ir garbingiau vartoti Žodį “palaiminta”. Ir anglų kalboje yra “bles-sed”.
Reikėtų galbūt pasiūlyti lietuvių vyskupams, kad pakeistų, kaip pakeitė “Tėve mūsų” maldoje kai kuriuos žodžius, o taip pat ir “Sveika, Marija” maldoje.
Jus gerbianti M.M.
Gerbiamoji M.M.!
Dėkoju už Jūsų laišką ir pastabas. Kalbant tiek apie “rožančių”, tiek apie “pagirta”, klausimas nėra taip paprastai išsprendžiamas. Mes turime ir daugiau slavų kilmės žodžių, pvz., galva, stalas, kryžius, kurių niekas nemano keisti kokiais nors grynai lietuviškais. Jau jie yra visų vartojami, įsipilietinę. Gal tas pat pasakytina ir apie “rožančių”.
Kaip Jūs sakote, dabar daug kas pradeda vartoti žodį “rožinis”. Ar jis yra tinkamas? Sunku pasakyti. “Rožinis” yra būdvardis nuo žodžio “rožė”, taip sakoma apie rožės spalvą (nevartotinas žodis “ružavas”). Lotyniškai rožančius yra “rosarium”, tai yra “rožių laukas” arba “rožynas”. Jums turbūt taip pat teko patirti, kad kai kurie rožančių vadina “rožynu”. Šis žodis turbūt būtų geresnis už “rožinį”, bet man labiau patiktų “rožinys” (plg. vėrinys). Nežinau, kaip į tai pažiūrėtų Lietuvos kalbininkai. Būtų įdomi jų nuomonė.
Alergija mankštai
Kai kuriems žmonėms, atrodo, nelemta būti tvirtiems, nes jie alergiški mankštai. Bostone buvo ištirti 199 pacientai, kuriems pasimankštinus kūnas niežėjo, tino, jie jautė silpnumą. Paaiškėjo, kad jiems visiems mankšta sukeldavo alergiją, kurios sindromas aptiktas 1969 m. Nuo tada užfiksuojama apie 500 tokių atvejų kasmet. Iš visų treniravimosi būdų pirmiausia alergiją sukelia aerobika ir džogingas (bėgimas ristele). Mokslininkai pastebėjo, kad tam tikras maistas — kiautiniai vėžliagyviai, salierai, kopūstai — suvalgytas kelios valandos prieš pratimus, gali sukelti anafilaksijos priepuolį. Norint išvengti alergijos, patariama nevalgyti prieš mankštą, taip pat vengti aspirino. Linkusiems į alergiją geriau vartoti adrenaliną, nesimankštinti pavieniui ir tuoj pat liautis, pajutus niežulį ar tinimą.
Ilgaamžiai Italijos medžiai
Šešerius metus sugaišo pusantro tūkstančio Italijos miškininkų, kol suskaičiavo ir užregistravo visus seniausius ir reikšmingiausius šios šalies medžius. Pasirodo, jų esama 22 tūkstančiai. Neseniai pasirodęs L. Bortoločio dviejų tomų albumas “Paminkliniai Italijos medžiai” supažindina su dviem šimtais šių žaliųjų patriarchų, nebylių praeities liudininkų.
Per 2 tūkstančius metų turi Sasario provincijos (Sardinija) augantis alyvmedis, kurio šakų pavėsyje karštą vasaros dieną susiburia iki trijų šimtų šalimais besiganančių avių. Bet tai dar ne pats seniausias Italijos medis. Oficialiai tokiais laikomi trys Stelvijaus parko maumedžiai, turintys 2210 metų. Dėl tokio tikslumo neabejojama: mat 1930 m. vienas iš tos grupės medžių buvo nuskeltas žaibo. Tada pavyko suskaičiuoti rieves likusiame kelme; jų buvo 2150. O pats didžiausias Italijos medis — tai Ficus magnolioides, augantis Palerme: jis 30 m aukščio, išsišakojęs 50 m spinduliu. Daugelis medžių mena svarbius istorinius momentus: Napoleono įsiveržimą, Garibaldžio žygį; tebežaliuoja kukmedis, apdainuotas Dantės “Rojuje”...
Pacientė, išliejusi gydytojui neapsakomai ilgus negalavimus, pagaliau guodžiasi:
— Prieš čia ateidama, jutau baisų galvos skausmą, kuris dabar dingo be pėdsakų.
— Nedingo, nes dabar man pradėjo galvą skaudėti, — atsako gydytojas.
* * *
Du draugai susitinka, važiuodami dviračiais.
— Sveikinu! — šūktelėjo vienas. — Matau, kad ir tavo žmona išmoko vairuoti automobilį.
* * *
Sveikstantis ligonis prisipažįsta gailestingajai seselei:
— Aš jus taip myliu, kad nenoriu ir pasveikti.
— Nesijaudinkite, — atsakė seselė, — jūs ir nepasveiksite. Gydytojas taip pat mane įsimylėjęs, o jis matė, kai jūs vakar mane bučiavote.
■ Š.m. kovo mėn 27 d. Romoje mirė kun. Vincas Pupinis, SJ, buvęs Vatikano radijo lietuvių skyriaus direktorius. Jis buvo gimęs 1920 m., kunigu įšventintas L947 m. Tai buvo kilnus, darbštus ir labai pamaldus kunigas.
■ Vokietijos Maltos ordinas atvežė į Lietuvą ligoninėms įvairių medicinos reikmenų už 500.000 dol.
■ “Europos lietuvis” (1933 m. vasario 4 d., Nr. 4) išspausdino ilgoką pasikalbėjimą su kun. A. Saulaičiu apie religinę padėtį Lietuvoje ir Amerikoje.
■ Dėl Bosnijoje vykstančių kovų labiausiai nukentėjo tėvai pranciškonai. Daug šios vienuolijos narių tebelaikoma serbų koncentracijos stovyklose.
■ Pas prezidentą Clintoną kovo 5 d. lankėsi trys vyskupai ir generalinis JAV katalikų konferencijos sekretorius. Aptarė kai kuriuos Bažnyčią interesuojančius klausimus. Baltimorės arkivyskupas William H. Keeler, vyskupų konferencijos prezidentas, pareiškė, kad pasikalbėjimas Baltuosiuose rūmuose buvo atviras ir labai nuoširdus, tęsėsi 45 minutes. Kalbėjosi apie negimusių gyvybių saugojimą, apie dorovės mokymą mokyklose, apie pagalbą neturtėliams, benamiams, alkaniems, pabėgėliams, apie sveikatos rūpesčius. Clintonas pažadėjo turėti ryšį su Bažnyčios atstovais. Buvo aptartos ir Bosnijos bei Haiti problemos.
■ Rytprūsiuose, Šilutės rajone, Mikyčiuose pastatytas paminklinis kryžius, pagerbiant 1944 -1947 m. ten okupantų sovietų nužudytus ir badu numarintus gyventojus. Pastatyta paminklinė siena su įrašytomis tų kankinių pavardėmis. Paminklas pašventintas religinėmis apeigomis.
34-as “Laiškų lietuviams” konkursas
Konkursas jau seniai pasibaigė. Iš viso buvo atsiųsta 44 straipsniai: 40 iš Lietuvos ir 4 iš JAV. Konkurso vertinimo komisija visus straipsnius jau perskaitė ir laimėtojams paskyrė premijas. Kai kurioms premijoms buvo paskirta net po kelis laimėtojus — norėjome, kad daugiau dalyvių būtų laimingi.
Suaugusiųjų grupėje:
I premiją(200 dol.) laimėjo Aldona Kamantienė (Downers Grove, Illinois).
II premiją(150 dol.) — Anelė Švabaitė-Brazauskienė (Kaunas).
III premiją(po 100 dol.) — Rita Vinciūnienė (Kaunas) ir Algirdas Narbutas (Žagarė).
IV premiją(po 75 dol.) — Irena Valantonė (Kėdainiai), Donata Zakarevičiūtė (Telšiai), Marija Aldona Jurkutė-Bražiūnienė (Vilnius-Čikaga), Dalia Staniškienė (Clevelandas) ir Stasė Petkienė (Seda, Mažeikių raj.).
V premiją(po 50 dol.) — Birutė Vilkaitytė (Kaunas), Eugenijus Liutkevičius (Pasvalio raj.), Nina Gailiūnienė (Juno Beach, Florida) ir Gintaras Patackas (Kaunas).
Jaunimo grupėje:
I premiją(100 dol.) laimėjo Vita Narauskaitė (Vilnius).
II premiją(80 dol.) — Aušra Aleliūnaitė (Panevėžys).
III premiją(po 60 dol.) — Sandra Petraškaitė (Marijampolės raj.) ir Daiva Macijauskaitė (Vilnius).
IV premiją( po 40 dol.) — Asta Stankūnaitė (Vilnius) ir Vilma Grabauskaitė (Kulautuva).
V premiją(po 20 dol.) — Aurimas Šukys (Kauno Jėzuitų gimnazija), Daiva Kulbokaitė (Panevėžys), Giedrė Garlaitė (Vilnius) ir Alė Žibūdaitė (Kaunas).
10 dol. dovanapaskirta I klasės mokiniui Gediminui Gudavičiui už ryžtą ir pastangas (Vilnius).