religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1998 / BIRŽELIS - JUNE / VOL. XLIX, NO. 6

Šis numeris iliustruotas dail. Algirdo Griškevičiaus tapybos nuotraukomis. Viršelis ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Novelė

Algirdas Paliokas, SJ

    Kartą, jau eidamas miegoti, praėjau pro tavo lovą. Mėnulio šviesoje ryškiai bolavo tavo veidas ir ranka, išlindusi iš po apkloto, buvo nusvirusi žemyn. Aš stabtelėjau ir man dingtelėjo: žmoguje du dalykai svarbiausi - mintis ir veiksmas, galva ir ranka. Maža tavo galvelė, mano sūnau, o kiek daug ji talpina. Koks tu imlus esi visada, o ypač kai pasakoju apie augančią ir judančią mūsų žemės įvairovę. Tu nori viską suprasti. Kartais ir man sunku į visus tavo “kodėl” atsakyti. O kaip tau buvo nuostabu, kad gyvuliai supranta žmones, kad jų nereikia bijoti, tik reikia mokėti su jais elgtis ir kalbėtis. Tu pats pasakojai savo atradimą, kad mūsų Sargis ramiai klausosi, kai tu jam kalbi ir labai kantriai laukia kol baigsi, o tada jau jis kalba, savo džiaugsmą išreikšdamas šokinėjimu, amsėjimu ir lakstymu. Kai tik pamato, kad ruošiesi

Kristus     Jadvyga Paukštienė

nueiti, tave apkabina savo priekinėmis kojomis. Tu jau supratai, kad gyvuliai jaučia tavo vidinę nuostatą jų atžvilgiu. Jeigu tik ji gera, ir jie bus tau geri. Pameni, anksčiau tu žaisdavai su vabalėliais, užtverdamas jiems kelią ar kitaip skaudindamas. O dabar jau supratai, kad gyvybė brangi ne tik žmogui, bet ir mažiausiam sutvėrimėliui, net augalui, gėlei ar žolei. Tu jau viską Dievo kūrinijoje pradėjai gerbti ir globoti. Juk viskas Kūrėjui priklauso. Žmogus gali naudotis kūrinija, bet tik tada, kai tikrai reikia. Tu jau žinai dar daugiau: tavo protas, rankos ir tu visas Dievo ir Dievui sutvertas, o mylėti žmones, žemę ir visa, kas žemėje, yra svarbiau už viską. Tad aš tavim džiaugiuosiu ir didžiuojuosi, mano sūnau. Tu amžiumi dar mažas, o dvasia jau didelis.

Skaityti daugiau: TĖVAS IR TĖVYNĖ

Antanas Saulaitis, SJ

     Nors visada reikia mandagiai kalbėtis ir saugotis netikėtų klausytojų, tankiau lietuvių kilmės apgyventose vietose autobuse, parduotuvėje, užkandinėje tenka dar rūpestingiau tvardytis. Esama turinčių slaptą iš kurčiųjų abėcėlės pasiskolintą nykščio ir smaližiaus sudėtą ženklą “L’ - ko gero netoliese sėdi lietuviškai atrodantis žmogus. Būtina vienas kitą įspėti, nes nežinia, ar įtariamasis mandagiai klausytųsi, negirdėdamas, ko nereikia, ar tai asmuo, kuris ausų nesuglaustų ir liežuvio nevaldytų.

Mergaitė su balionėliu.     A. Griškevičius

     Laukdamas didmiesčio gatvėje savosios autobuso stotelės, pastebi iš nugaros matomų keleivių šukuoseną, greta sėdinčiųjų skaitybą (neretai Šv. Raštą) ar rankose sukamą rožinį, o šonu sėdinčiųjų ar stovinčiųjų matosi veido bruožai. Kaip kapinių rikiuotėje, Vietnamo paminklo Washingtone graudžiame sąraše, kaip spaudos žinutėse, taip ir čia matosi tautinės kilmės nuo Rytų ligi Vakarų, Pietų ligi Šiaurės, nuo juodos iki baltos spalvos veidų.

Skaityti daugiau: INKAI AUTOBUSE

(Suaugusiųjų konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)

Antanas Marčiulaitis

Labiausiai įkaitintos vietos pragare skirtos tiems, kurie didžiųjų dorovinių išbandymų metu laikėsi neutralumo.

Dantė

Lengva paslėpti neapykantą, sunkiau — meilę, bet sunkiausia — abejingumą

L. Berne

     Komunistinė ideologija rėmėsi ne krikščioniškomis vertybėmis, tokiomis kaip gailestingumas, atjauta, atleidimas, meilė ir t.t., o materija, kurią laikė žmogaus egzistencijos absoliutu. Į žmogaus sąmonę dešimtmečiais buvo brukama materialistinė pasaulėžiūra bei pasaulėjauta, atmetant visa, kas siejasi su dvasiniu žmogaus turiniu. Todėl ir matome šiandien šios klaidingos ideologijos pasekmes: nemaža dalis žmonių pasinėrė į dvasinio, tautinio, bendražmogiško nihilizmo liūną: išsikerojo egoizmas, neapykanta, kerštas, nejautrumas, abejingumas, pavydas, išpuikimas, tingumas...

Pavasaris.      A. Griškevičius.

     Viena iš pavojingiausių ir bene labiausiai išplitusių mūsų tautoje nedorovingumo apraiškų yra abejingumas. Todėl plačiau jį ir panagrinėkime.

     Abejingumas mūsuose įsigalėjo ne staiga, bet palaipsniui. Jis rado palankią dirvą žmogaus tapusio “homo sovieticus”, psichologijoj. Ir tasai “homo sovieticus” pamažu sugyvulėjo, pasidarė abejingas viskam, kas neteikia jam naudos, kas yra kliuviniu į materialėjimą.

Skaityti daugiau: ABEJINGUMAS IR JO PASEKMĖS

     “Norint išgelbėti mūsų tautą nuo pražūties, reikia visiems lietuviams atsipalaiduoti nuo visokių svetimų žalingų įtakų, kurios paralyžiavo Lietuvių tautos gyvybines jėgas, eiti lietuvišku keliu, gilinti savo lietuvišką sąmonę, dirbti vieningai visomis savo jėgomis lietuvių tautos sustiprinimui bei Lietuvos gerovei, puoselėti savo nuo seno paveldėtą lietuvišką kultūrą, kuri buvo per amžius lietuvių tautos išlikimo laidas".

J. Venclova

Indrė Bartašiunienė

     Lietuva - mano Tėvynė, kurioje aš išaugau. Tai kraštas, kuriame vingiuoja Nemunas, teka Neris, žaliuoja miškai. Savo mėlynomis akimis spindi ežerai, tvarkingai surikiuotos guli vagos, pūpso vienkiemių trobesiai, mirga dideli ir maži miestai. Kai iš šalies pažvelgiu į savo tėviškę, matau ją visą iš karto: savo gimtąjį miestą Vilnių, gražiąją Kauno Laisvės alėją, girdžiu nepailstantį Baltijos jūros ošimą. Kiek dar daug gražių gamtos kampelių galėčiau išvardyti... Šioje žemėje mūsų protėvius rašto išmokė taurusis Mažvydas; čia prieš 400 metų įsikūrė šviesos židinys - Vilniaus universitetas; gimė Čiurlionio pasauliai; pražydo Lietuvos poetai-gėlės K. Donelaitis, Maironis, V.Mykolaitis-Putinas...

Žaidimas.      A. Griškevičius.

     Tik būdama toli nuo savo gimtosios žemės, pajutau tikrą jos grožį, istorinį savitumą. Man lėmė likimas pagyventi tarp JAV išeivijos lietuvių. Gėrėjausi, kaip lietuvių bendruomenė laikosi lietuviškų tradicijų, švenčių, grumiasi už lietuvišką žodį lituanistinėse mokyklose. Sumaniai perduoda vaikams lietuvišką dainą, šokį, poeziją, liaudies dailę. Ši mažoji etninė aplinka savo atkaklia vienybe ir solidarumu dar labiau paveikė mano jausmus ir mąstymą. Skaisti čia ir tikėjimo šviesa - viena iš tautinės vienybės sąlygų.

Skaityti daugiau: KAIP ŽIŪRĖTI Į LIETUVOS ATEITĮ

Kun. Petras Linkevičius

1. NUKRYPIMAI, [GYVENDINANT KRIKŠČIONIŠKĄJĄ DOKTRINĄ

     Didysis mūsų laikų mąstytojas Tejaras de Šardenas, spręsdamas šiuolaikinio nukrikščionėjimo problemą, paliečia opų klausimą. Jis teigia, kad krikščionijoje įsigalėjo kiekybinis sakramentalizmas, susmulkėjęs pamaldumas ir krikščionija prarado ryšį su tikrove. Įsisenėjus pasauliečių religinė praktika palaipsniui suvedama į dirbtinį ritualo ir religinės praktikos pasaulėlį bei pamaldumo pervertinimą konkrečios veiklos sąskaiton. Visa tai su konkrečiu gyvenimu nesiejama ir neturi su juo nieko bendro. Taipogi ir Eucharistija turi tendencijų tapti Objektu, kuris vertinamas pats savyje. Tuo tarpu, kai Eucharistija privalo būti fermentu, kuris perkeistų gyvenimą, perkeistų krikščioniškąją saviraišką kuriant, dalinant bendrą gėrį visiems. Pagaliau visas religinis gyvenimas apsiriboja tokiu požiūriu, kad vertinamas kaip tikslas pats savyje. Štai šiuose dalykuose krikščionija ir klaidžioja. Todėl krikščioniškųjų tiesų progresas toks sustingęs.

Užupis prieš lietų.    A. Griškevičius.

     T. de Šardenas rašo, kad krikščioniškieji idealai, taip, kaip šiandien yra perteikiami, neatrodo, nei pakankamai gryni, nei pakankamai kilnūs. Tie krikščioniški idealai atrodo per siauri, nes suvedami į individualistinę tobulinimosi praktiką, kurioje daug pasyvių rytietiškų elementų. Tad šiuolaikinis žmogus juose ir dūstąs. Ir šiuolaikiniam žmogui atrodo, jog krikščionybės idealai net prieštarauja žmonijos įsitikinimui, kad galima pasaulio ateitį sukurti puikią. O evangelija tą ateitį nuvertinanti, niekinanti. Krikščionybė vis raginanti būti abejingu “šio pasaulio reikalams”. Ir pagaliau krikščionybė žmonėse palaiko nupuolusio ir nekintamai nustatyto pasaulio sampratą. Todėl žmonės ir nevertina Bažnyčios ir net jai yra priešiški. Tad suprantama, kodėl Bažnyčios įtaka sterili.

Skaityti daugiau: PASAULIO IR KRIKŠČIONYBĖS VIZIJA

CHIARA LUBICH

"Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą” (Lk 22,46).

    Tą mirtino sielvarto naktį Alyvų kame, Jėzus įspėjo ir nuoširdžiai padrąsino savo mokinius melstis; Jis tarė jiems du kartus: “Melskitės, kad nepakliūtimėte į pagundą”.

    Ši Evangelijos ištrauka, kai ir Jėzaus gyvenimas bei mokymas, kviečia mus melstis, nes tai yra būtina ir reikalinga žmogaus gyvenimui.

    Būdami sukurti į Dievo paveikslo panašumą, mes galime būti su Juo vienybėje. Ir tai yra kaip pagrindinis ir svarbiausias dalykas daugelyje įvairių pasaulio religijų tikinčiųjų mintyse ir dėmesyje. Gandi tvirtino, kad malda yra labiau reikalinga sielai negu maistas kūnui, nes kūnas gali pasninkauti, o siela negali.

Skaityti daugiau: PAGUNDOS IR MALDA

Vilma Grabauskaitė

(Jaunimo grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)

    Lietuva - tai gintaro, dainų, gelsvaplaukių ilgakasių ir turtingos istorijos žemė. Žemė, kurią gaivina sūrios Baltijos bangos, purena mylinčios valstiečio rankos, kurioje svaiginančiai mėlynuoja linai ir akinančiai ryto aušrose spindi rasotos pievos. Į mažą, mielą žemės lopinėlį prie jūros sutelpa viskas: auksiniai kviečių laukai, balti beržynų marškiniai, marių vilnys ir darbšti tauta. Kiek kartų klupdyta ir nesuklupusi, tildoma ir netutildyta, baidyta ir neišgąsdinta Lietuva eina į dvidešimtą amžių. O istorija iš tiesų negailėjo smūgių šiai šaliai. Mano tauta buvo blaškoma, tremiama, klaidinama. Tautos šviesuoliai, inteligentai, darbštuoliai užpildė Sibiro nišas, pasklido į užjūrio žemes. Tačiau ji nenustojo mąstyti, siekti, kovoti. Audringais pokario metais supriešinti tautiečiai atėjo į visiško absurdo duobę. Tačiau man visada labai skaudu, kai lietuviai vadinami brolžudžių tauta. Nemanau, kad tai darė tauta, o tiesiog pasiklydę tiesoje laikmečio politikos aukos.

Senamiesčio sonata.    A. Griškevičius.

    Aš gyvenau, palyginus, ramiu laikotarpiu. Šalia manęs, atrodo, ramiai dirbo, mokėsi, statė, kūrė taikūs lietuviai. Ir kas galėjo įžvelgti, kad jie brandino paslėptą nepriklausomybės grūdą, kuris, šiek tiek sušilus dirvai, išaugs į tokį galingą medį.

Skaityti daugiau: LIETUVOS ATEITIS

Rita Maleiškienė

    Santuoką ir šeimą galime pavadinti brangiausiu žmonijos turtu, gyvenimo ir meilės šaltiniu, pagrindine visuomenės ląstele. Visas gyvenimas -Bažnyčios, visuomenių, tautų, valstybių - priklauso nuo to, kokioje situacijoje yra santuoka ir šeima. Juk socialinės dorybės, be kurių negali gyvuoti jokia bendruomenė, įgyjamos šeimoje. Tai meilė žmogui, pagarba, pakantumas, teisingumas, gailestingumas, sugebėjimas klausyti ir padėti.

    Apie santuoką ir šeimą rašoma daug. Savo pastebėjimus, apžvalgas, tyrimus ir jų išvadas aprašo psichologai, gydytojai, demografai ir net ekonomistai. Taip pat ši tema niekada nebuvo svetima ir Bažnyčiai. Būtent Bažnyčia visada nurodė žmonėms santuoką ir šeimą, kaip sakramentą ir žmogaus pašaukimą.

    Visuomet, o ypač pastaraisiais dviem šimtmečiais, popiežiai asmeniškai arba drauge su Vyskupų Kolegija stengėsi plėtoti ir skelbti moralinį mokymą, liečiantį daugelį įvairių gyvenimo sričių, neišskiriant santuokos ir šeimos.

Skaityti daugiau: SANTUOKA IR ŠEIMA

Paruošė inž. Viktoras Jautokas

Robotas kaip gyvatė

    Kai kalbame apie robotus, tuoj prieš akis atsistoja figūra, panaši į žmogų, bet ne į gyvatę. Viena bendrovė New Yorke pagamino robotą, panašų į gyvatę, ypač kai ji juda, šliaužia. Robotas gali lankstytis j visas puses. Turi šešis sąnarius, kurie pasisuka 12° į bet kurią pusę. Į kiekvieną sąnarį yra įmontuoti maži elektriniai motoriukai ir jų valdymui elektroninė įranga. Kiekvienas sąnarys veikia nepriklausomai vienas nuo kito. Robotas yra 1,4 metro ilgio ir 42 mm skermens. Sveria 4,6 kg (10 lbs). Slenka 20 cm per minutę.

    Roboto priekyje įtaisyta maža video kamera, kuri perduoda priekyje esamą vaizdą. Šis robotas pritaikytas pramonei, bet galima naudoti ir kitur, pvz., sudėtingų vamzdžių vidaus patikrinimui. Įdomu, kad jį bandys ateityje panaudoti, įvykus žemės drebėjmui, ieškant žmonių po sugriuvusiais namais, ko anksčiau nebuvo galima padaryti. Gyvi žmonės po griuvėsiais bus greičiau surasti. Kaip matome, šio roboto pagalba bus įmanoma išgelbėti daug gyvybių.

Skaityti daugiau: Įvairybės

Gerbiamas Redaktoriau,

    Jūsų žurnalo 1998 m. kovo mėnesio numeryje Algirdas Sabaliauskas straipsnyje “Ar tokie baisūs tarptautiniai žodžiai?” mane nustebino to strapsnio pabaigoje žiauriu nenuoseklumu. Įtikinančiai aiškinęs apie kai kurių svetimžodžių neišvengiamumą lietuvių kalboje, jis užbaigia straipsnį keistu aiškinimu žodžio “nacionalinis”.

    Pripažinęs siūlymą tą žodį keisti į “tautinis” bei “valstybinis”, jis griebiasi aiškinti, jog “nacionalinis” esąs platesnės apimties ir todėl nekeistinas. Pavyzdžiais jis pristato tokius pavadinimus: “Lietuvos nacionalinė filharmonija”, “Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka”. Tai esančios įstaigos nesusijusios vien tik su lietuvių tauta, bet ir su kitomis Lietuvoje gyvenančiomis tautomis ir todėl žodis “tautinis” čia netinkąs. Aišku, kad “tautinis” čia netinka! Bet kodėl jis užmiršta žodį “valstybinis”? Kodėl jis nepagalvoja, kad lietuvių kalba žodžio “nacionalinis” sampratos atžvilgiu yra daug turtingesnė už tą žodį vartojančias kalbas? Lietuvių kalba skiria tautą nuo valstybės ir tautinį nuo valstybinio, jis skiria vienatautę bendruomenę nuo daugiatautės bendruomenės. Todėl ir jo duodamiems pavyzdžiams puikiausiai tinka žodis “valstybinis”: “Lietuvos valstybinė filharmonija”, “Lietuvos valstybinė M. Mažvydo biblioteka”.

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

    Jonas A. Kučinskas-Kučingis ŠVENTINIAI IR PROGINIAI PAMOKSLAI. Autorius savo įžanginiame žodyje dėkoja “Logos” leidyklai ir jos direktorei dr. Daliai Marijai Stančienei, kurios rūpresčiu šie jo pamokslai išvydo saulės šviesą. Tikrai prel. J. Kučingos gerai pasielgė, Surinkdamas savo įvairiomis progomis pasakytus pamokslus ir davė išleisti gražiai paruošta knyga. Kai kurių švenčių proga yra net po kelis pamokslus, o kalėdinių net keliolika. Iš viso knygoje sutelkta apie 130 pamokslų. Jie ypač bus naudingi kunigams, kurie jau yra pasakę daugybę pamokslų ir ieško naujų minčių bei pavyzdžių. Čia jų ras apsčiai.

    Lietuvoje leidžiant knygas, ne taip elgiamasi, kaip išeivijoje, kur pats autorius atlieka įvairius paruošimo darbus, o čia juos pasidalina net keletas bendradarbių: stilistė - Marija Staskevičienė, korektorė - Irena Čupalienė, techninė redaktorė -Stasė Turauskienė, maketuotoja - Aušra Pilkionytė. Viršelio dailininkė - Ingrida Umbrasaitė, pasinaudojusi Žilvino Jasio nuotrauka.

Skaityti daugiau: KNYGOS

Arvydas Barzdukas

Mintys, kurios kyla Algirdo Sabaliausko pasisakymą apie tarptautinius žodžius perskaičius (Kalba, L.L., 1998 kovo mėn. numeris).

    Niekas nekelia balso prieš tarptautinių žodžių vartojimą. Jokia kalba be jų šiais laikais neišsiverčia ir tikrai nėra reikalo, vietoj daugelio jų, lietuviškus pakaitalus kurti ir bandyti tuos naujus, dažniausiai sunkiai suprantamus žodžius išmokti. Prieš ką murmama, tai prieš prie svetimų kalbų žodžių lietuviškų galūnių kergiojimą ar jų neva “lietuviškai” perrašymą, ypač ten, kur turimas visiškai tinkamas lietuviškas arba jau įprastas tarptautinis žodis. Taip visai be reikalo atsiranda bukletas, arba vietoj seniai priimto projektuotojo ar projekto-dizaineris ar dizainas.

    Tokie “pakaitalai” dažnai ne tik kad nėra lietuviški, bet lietuvių kalboje nuklysta nuo savo originalios prasmės. Jei kas, pavyzdžiui, mano, jog žodis bukletas reiškia maža knygutė ir kad jis yra padarytas iš angliško booklet ("a little book”), tai labai klysta, nes lietuviškai tas žodis reiškia “vieno didelio lapo sulankstomas leidinys, lankstinys” (DLKŽ, 1993), atseit, tai, ką mes čia, vakaruose, jau senokai vadiname lankstinuku, o angliškai tiktų vadinti folder (“a folded printed circular"). Booklet, nurodo žodynas, gali būti ir pamphlet. 1972 metais išleistame lietuvių kalbos žodyne bukleto dar nebuvo, bet buvo seniai mūsų kalboje esantys tarptautiniai žodžiai pamfletas arba brošiūra. Lankstinukas būtų už visus tinkamiausias žodis tokiam “sulankstytam leidiniui” pavadinti, bet jo žodyne nėra, siūlomas bukletas.

Skaityti daugiau: DAR APIE TARPTAUTINIUS ŽODŽIUS

Paruošė Marija A. Jurkutė

ŠALTINIŲ, RETŲ AUGALŲ, DIDELIŲ KALVŲ YRA IR MIESTE

    Daugelis vilniečių įsitikinę, kad aukščiausios sostinės vietos - Gedimino, Trijų Kryžių kalnas ar kokia kita mieste gerai matoma aukštuma. Tik retas žino, kad toji aukščiausioji vieta - Rikantiškių kalva, kurios absoliutus aukštis yra 230,7 metro. Raižytame Vilniaus kraštovaizdyje ji nelabai krinta į akis, mat iškilusi tarp pievų ir vešlių medžių.

    Rokantiškių kalva paskelbta savivaldybės saugomu objektu. Tokių iš viso yra 41. Šiame sąraše - ir Sudervėlės slėnio atragis. Šis slėnis ir jame prigludęs Gudelių kaimas buvo Vilniaus apylinkių grožio pavyzdys.

    Kas dažnai vaikšto po Vingio parką, turbūt aptiko versliai čiurlenantį šaltinį. Prie jo lengva prieiti, tad nemažai poilsiautojų nepraleidžia progos atsigerti gaivaus vandens. Šaltinis tapo saugomu objektu, todėl reikėtų ištirti jo vandens cheminę sudėtį, hidrogeologines sąlygas, išsiaiškinti, kokių jis turi gydomųjų savybių.

    Kitoje vilniečių poilsio vietoje - Valakumpiuose atodangos apatinėje dalyje yra Snaigupėlės tarpledynmečio gitijos 3-4 metrų sluoksnis. Jis buvo respublikinės reikšmės geologinis paminklas, dabar - savivaldybės saugomas objektas.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

-    Įsivaizduok sau, mano žmona jau savaitė nėra man pasakiusi nė vieno žodelio. Skirsiuosi!

—    Nekvailiok! Tokia žmona - retenybė, tau belieka tik ją branginti.

■■■■

Bernard Shaw (1856-1950) kartą sutiko savo draugą, didelių žemės plotų savininką, kuris turėjo nepaprastą ambiciją būti literatu.

-    Atrodai kažkodėl nusiminęs? - pastebėjo Shaw.

-    Tam yra rimta priežastis. Įsivaizduok, mano trejų metų sūnelis įėjo į kabinetą, pagriebė nuo stalo mano veikalo rankraštį ir įmetė į ugnį...

-    Negalimas daiktas, - suriko Shaw, - trejų metų ir jau moka skaityti bei įvertinti?

■■■■

Jaunas autorius, parašęs scenos veikalą, pasakoja savo draugui:

-    Dar nežinau, kaip tą veikalą pavadinti: drama ar tragedija.

- Tragedija, mielasis, tik tragedija!

-    Tragedija? O kodėl gi?

-    Nejaugi nesupranti? Juk veikalas baigiasi vedybomis.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

□ Parapijų atnaujinimo centrai, veikiantys pagal programą “Renew”, jau yra įsikūrę Kretingoje, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose. Parapijos tikintieji renkasi nedidelėmis grupėmis ieškoti naujų pažinčių, eiti vieni prie kitų su meile, dalytis tikėjimo patirtimi šeimose ir didesniuose viešuose renginiuose. Tai stiprina ir šeimos, ir parapijos tarpusavio ryšius.

□ Lietuvos vyriausybė nutarė šiemet skirti 1. 783. 000 litų bažnyčioms ir kietiems religinės paskirties pastatams statyti bei remontuoti. 500. 000 litų skirta Šiaulių vyskupijos kurijai pastatyti 400.000 Vilkaviškio katedros atstatymo darbams, 390, 000 Elektrėnų bažnyčios audros nugriautiems bokštams atstatyti.

□    Lietuvių katalikų mokslo akademija (LK-MA) korespondenciniu balsavimu 1998 m. pradžioje išsirinko naują 7 narių valdybą. Pirmajame posėdyje valdybos nariai pasiskirstė pareigomis. Pirmininku buvo išrinktas vysk. Jonas Boruta SJ, gavęs daugiausia balsų.

□    Kovo mėn. pop. Jonas Paulius II lankėsi Nigerijoje. Susitikęs su šios valstybės musulmonų vadovais, popiežius sakė, kad abi religijos turi bendradarbiauti ir užtikrinti, kad religija niekad nebus beatodairiškai naudojama konfliktui kurstyti. Anot popiežiaus, 104 mil. gyventojų turinti daugiatautė Nigerija turi sutaikyti savo nesutarimus ir panaudoti žmogiškuosius bei gamtinius turtus visuomenės, o ne saujelės gerovei.

Skaityti daugiau: Trumpai

Šio numerio iliustracijoms geriau suprasti

    Per pastarąjį dešimtmetį pasikeitus Lietuvos dailės kontekstui, Algirdą Griškevičių jau galima drąsiai vadinti tradiciniu tapytoju. Dailininkas tapo molbertinius paveikslus, tiksliai piesšia iš natūros ir vaizduoja gamtą, žmogų, daiktus. Kaip ir senieji meistrai, jis didelį dėmesį skiria realistinėms detalėms ir erdvės iliuzoriškumui, komponuoja pagal klasikinio paveikslo reikalavimus. Naudojasi žmogaus anatomijos žiniomis bei apimties modeliavimo gudrybėmis, puikiai išmano aliejinės tapybos techniką ir amato dalykams skiria ypatingą dėmesį. Bet tuo pačiu A. Griškevičiaus darbuose aptinkame ir postmodernistiniam menui būdingų ypatybių: prasmių daugiasluoksniškumą, praeities meno citatų bei kičo elementų, polinkį į ironiją, išnykusią distanciją tarp sapno, fikcijos ir realybės. Kasdienybės metafizinė dimensija atveriama pasitelkus neadekvatumo principą, šviesos ir spalvos santykius, nerealaus apšvietimo efektus. Balansuojama tarp romantiško jautrumo, sentimentalaus prisirišimo prie praeities ir aštraus, racionalaus esaties suvokimo, tarp teatrališko grotesko ir poetinės vizijos, tarp rimtumo ir ironijos, įsijautimo ir distancijos. Dvipoliariškas tapytojo meninis pasaulėvaizdis persmelktas egzistencinio tragizmo. Dekonstrukcija, abejonė savaime suprantamoms tiesoms yra sumišę su pastovių vertybių ilgesiu ir bandymu restauruoti nykstančio pasaulio prasmes bei estetiką

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas