religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1998 / SPALIS - OCTOBER / VOL. XLIX, NO. 10

Šis numeris iliustruotas įvairių dailininkų kurinių nuotraukomis iš leidinio ČIURLIONIO GALERIJOS KOLEKCIJA.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- Ričardo Spitrio.

Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

Juozas Vaišnys SJ

     Dažnai žmonės paklausia, ar galima kada nors meluoti, turint prieš akis kilnų tikslą. Galima trumpai atsakyti, kad melas yra blogas dalykas, todėl meluoti niekuomet negalima, nors tai darytum kilniausiam tikslui, nes ir kilniausias tikslas nepateisina blogų priemonių. Tačiau kiekvienam aišku, kad kartais tiesos pasakymas gali atnešti daug nemalonumų ar net atimti kito žmogaus gyvybę. Pvz., jei gydytojas pasakys pacientui tiesą, kad jis nepasveiks, toji žinia gali pacientui jau anksčiau būti mirties priežastimi. Arba jeigu tavo namuose nuo piktadarių pasislėpė žmogus, ir jie tavęs klausia, ar jis yra tavo namuose, tiesos pasakymas būtų to nekalto žmogaus išdavimas piktadariams. Tad kaip tokiais atvejais elgtis? Žinoma, geriausia būtų nieko nesakyti, bet reikia atsiminti, kad tyla čia galėtų reikšti teigiamą atsakymą. Jei pacientas klausia, ar jis mirsiąs, o gydytojas į tą klausimą atsako tyla, tai pacientui bus aišku, dėl ko gydytojas tyli. Jei piktadariams paklausus, ar tas žmogus yra

Regina Ingelevičienė   Kompozicija.

pasislėpęs namuose, namų savininkas tylės, jiems bus aišku, kad savininkas tyli, nenorėdamas išduoti jo namuose pasislėpusio žmogaus, ir jie pradės jo ieškoti. Tad ar gali gydytojas sakyti ligoniui, kad jis pasveiksiąs, jei gerai žino, kad jis mirs? Ar gali namų savininkas, sakyti, kad jo namuose nėra pasislėpusio žmogaus, jeigu tikrai jis yra juose pasislėpęs?

Skaityti daugiau: Ar tai tik “jėzuitiška kazuistika”?

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas rašinys)

Ona Balkevičienė

     Rodos, nebėr kur pasislėpti nuo siaučiančių iki geliančio, nepakeliamo skausmo perpučiančių skersvėjų. O pačioj pagairėj, ant paties kelkraščio, - suluošinti, vilties netekę, atitolinti ar atsitolinę nuo dangiškosios šviesos. Kur bepasisuksi, ten žiauriausi nusikaltimai, prievarta, smurtas, ašaros. Jeigu ne man, ne su manimi, tai kažkam kitam. Niekur nuo to nebepabėgsi, nes dar matai, girdi, jauti. Vieni galybės viršūnėj, nes kažką nustūmė, kiti pačioj duobėj, nes per silpni grumtis ir atsilaikyti. Treti - šitos tragedijos stebėtojai, Jų dauguma. Jie stebi, stebisi, bet nieko nedaro. Yra ir ketvirti - nepasiduodantys, tamsos bedungėms nešantys šviesą. Jų mažai. Todėl jiems - sunkiausias kryžius.

     O gyventi reikia tokiam pasauly, kokiam gimei, dabar esi. Niekur nedingsi, nepasislėpsi. Gyventi ... Kartais pamiršus savisaugos instinktą, nes viešpataujant abejingumui kariauja tautos, žūsta nekalti, verkia našlaičiai, klesti blogis. Ir negali būt man nesvarbu, kas dedasi mano kieme, mano Tėvynėje, pasaulyje. Pasyvi pozicija ne mažesnė blogybė už kitas. Jeigu nesulaikei iškeltos rankos prieš bejėgį, nepastojai vagiui kelio, neišplėšei kirvio, kertančio Lietuvos medį, tai ne tik nieko nepadarei, ne tik likai šaltas ir abejingas nusikaltimo akivaizdoje, bet ir esi bendrininkas. Taip, bendrininkas, nes matei ir stovėjai, nieko nedarydamas. Vadinasi, pritarei tam, kas savanaudiška, niekinga, nusikalstama, save ramindamas, jog tavęs tai neliečia. 

Skaityti daugiau: MUS VIENIJA VIENA BŪTIS

A. Saulaitis SJ

“Noriu, būk švarus!” - tarė Jėzus (Mt 8,3). “Pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą” (Lk 17,5).

     Jėzaus laikais raupsuotieji buvo išskiriami nuo Dievo tautos ir atitolinami nuo gyvenviečių. Užkrečiamoji liga anksčiau gąsdino ir šio šimtmečio žmones panašiai kaip AIDS liga šiandienius. Išgydytajam Jėzus grąžino sveikatą ir savigarbą bei pagarbą žmonių visuomenėje.

     Havajiečiai savo melodinga kalba raupsus vadina “atskiriančiąja liga”, nes prieš pusantro šimto metų pradėta Havajų karalystės raupsais sergančius gyventojus išplėšti iš mokyklos, darbo ar namų ir siųsti į Molokai salą. Toks atskyrimas nuo šeimos bei šeimynos dar skaudesnis Ramiojo vandenyno salynų kultūroje, kurioje net ir svetimas senelis, vaikas ar benamis be jokių klausimų ir abejonės nuo amžių priimamas į namus bei šeimą, kurion pro duris atėjo, o ligonys slaugyti pačioje šeimoje.

     Molokai sala pereito šimtmečio paskutiniame ketvirtyje išgarsėjo, kai žurnalistai jautriai atsiliepė į laikinai talkinti atvykusio paprastą belgo kunigo ryžtą likti Kaluapapa slėnio tūkstantinėje raupsuotų kolonijoje. Joseph de Veuster (g, 1840), labiau pasauliui pažįstamas Tėvo Damijono vardu ir neseniai paskelbtas palaimintuoju, po 16 m. tarnybos mirė raupsais 1889 m. Kiek mažiau išgarsėjo 38 m. raupsuotų saloje dirbusi Sesuo Marianne Cope (arba Kopp), gimusi Vokietijos Heppenheime (6 km nuo Vasario 16 gimnazijos vietos), užaugusi JAV, 1918 m. mirusi 80-ties metų amžiaus. (Šių pavyzdžių įkvėptos į Havajus iš Lietuvos nukeliavo dvi vienuolės; viena mirusi, o Sesuo Seraphina Maziliauskaitė tebesisieloja ir tebedirba salyne),

Skaityti daugiau: ”JIE TIK BUVO ŠALIA”

Stasė Yalužienė

     Paprasčiausia būtų gyvenimą palyginti su laiko atkarpėle, mūsų vadinama para. Naktis, kartais tamsių tamsiausia, vėjuota, lietinga, baugi, bet viską nugali rytas. Šviesoje daug kas atrodo kitaip: dingsta baimė, žmonių laukia darbas, pradeda rūkti namų kaminai, šiluma užtvindo kambarius, vaikai po pusryčių išskuba į mokyklą.

     Kai mūsų paklausia, kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais, kartais norisi tik numoti ranka: “Kas čia ką bepadės, kai žmogus žmogaus nebemyli ir negerbia!”

     Ir viskas ima atrodyti, kaip ta anksčiau paminėta naktis. Prisimeni, kokius neatlaidžius valdininkus esi sutikęs, kaip jie suniekino tavo nesiorientavimą tvarkant tau neįprastą reikalą. Galvojai, kuo greičiau palikti tokį žmogų, nenorėjusį tavęs suprasti ir padėti, bet apsimetei, kad nepastebi nemandagaus, susierzinusio jo balso ir dar kartą klausei, prašei paaiškinti, atsiprašei, kad trukdai. Ir niekada nesužinojai, gal tas žmogus tada turėjo didesnių nemalonumų, negu tu pats? Tik išėjai nurimęs, kad neatsiliepei pykčiu į pyktį, kad negrasinai pasiskųsiąs jo viršininkui ir netrinktelėjai durimis. Dar kurį laiką nenurimai, galvodamas, kad tokiu savo nuolaidumu gal tik gadini kitą žmogų, gal negerbi savęs, bet kartu atrodė, kad kažką ir laimėjai savo susitvardymu.

Skaityti daugiau: Kas padeda ir kas kliudo sugyventi su kitais

Stanislovas Giedra

Kaip atsiranda apkalbos

     Nuo seno žmonėms reikėdavo atpirkimo ožio, ir tuomet atsirasdavo gandai, kad čigonai grobia vaikus, o nepažįstamas žmogus gali turėti blogą akį ir nužiūrėti kūdikį ar gyvulį. Atokiau nuo kitų gyvenusios vienišos moterys buvo apkalbamos raganavimu, o atsiskyrėlius ir klajoklius visada gaubė apkalbų šydas.

Stovinti mergaitė.      Jonas Kelečius

     Žmonių neišmanymas, įtarumas, proto ribotumas gimdė apkalbas. Ožiui būdavo priskiriamos demoniškos savybės, o juodas kates degindavo ant laužo, įtariant ryšiais su piktomis dvasiomis.

     Apkalbų pavyzdžių randame ir mūsų tautosakoje. Ypač jų daug lietuvių liaudies pasakose. Taip pikta pamotė apkalba savo podukrą, pavyduolis prievaizdas apkalba pirklio žmoną, nedori vyresnieji broliai apkalba jaunesnįjį.

Skaityti daugiau: APKALBOS

CHIARA LUBICH

"Teateinie tavo karalystė" (Mt 6,10)

     Mes tuos žodžius kartojame savo gyvenime labai daug kartų, kada tik kalbame Tėve Mūsų maldą, kurią mus išmokė pats Jėzus. Jis iš tikrųjų ir atėjo paskelbti, kad Dievo karalystė yra arti.

     Bet toji karalystė tai nėra kraštas, kuriame gyvename, ar kokia nors kita pasaulio šalis. Tai yra įvykis, kurio mes turime laukti, kada laiko pabaigoje Dievas apreikš savo viešpatavimą visai amžinybei, sunaikindamas blogio galybę ir iškilmingai paskelbdamas naują pasaulį.

     Bet Dievas nelauks, kol kada nors bus priimta jo karalystė. Juk Jėzus, ateidamas į pasaulį, nugalėjo blogį savo kančia ir prisikėlimu, o nugalėdamas tą blogį savo kūnu, pradėjo naują viešpatavimą.

Todėl malda “Teateinie tavo karalystė” yra kaip patvirtinimas, kad jis pasitraukė iš šio pasaulio, o mes, laukdami jo karalystės atėjimo, turime gyventi labai veiksmingai.

Skaityti daugiau: Dievo karalystė

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Martynas Lukoševičius

     Praeitais metais aš įstojau į Vilniaus jėzuitų gimnaziją. Vasarą išlaikęs stojamuosius egzaminus, iškart buvau priimtas, tad nuo pat pradžių labai norėjau sužinoti, su kokiais žmonėmis kasdien man teks bendrauti.

     Gimnazija yra išskirtinė tiek savo vidumi, tiek ir išore. Tai turbūt vienas gražiausių pastatų Vilniaus senamiestyje: keturių aukštų namas, nudažytas šviesia spalva, kuri kiekvieną maloniai nuteikia, Įėjęs pro aukštus medinius vartus, kieme pamatai angelą, žvelgiantį į gimnaziją, susidomėjusį, kas ten vyksta. Ši skulptūra buvo pašventinta per 1977/1998 mokslo metų rugsėjo iškilmes. Įžengus į vidų, ir moksleivį, ir mokytoją pasitinka be galo įspūdinga dailininko A. Kmieliausko freska: centre stovi spinduliuojantis jaunuolis, kairiąja ranka atsivertęs didžiulę knygą, o dešiniąją pakėlęs, lyg aiškindamas dieviškąsias bei žemiškąsias tiesas, aplink jį žmonių minia, kurioje garsūs mokslo vyrai, įsteigę universitetą ir jame profesoriavę. Koridorių ir klasių sienos baltos, tik viduryje kryžius -visa tai kasdien primena, kokioje gimnazijoje esi ir ko iš tavęs čia reikalaujama.

Skaityti daugiau: Koks turėtų būti šių dienų kunigas

 (tęsinys iš gegužės mėn. numerio)

     4. Pasaulis keičiasi, moralė ar kinta? Papročiai keičiasi, o ar tau neatrodo, jog besikeičiantieji papročiai kelia nerimą? O gal tau vis tiek? Ar pakitę papročiai padrąsina, ar priešingai - neramina? Kodėl ir kaip neramina?

     VITAS: Žmonija keičiasi, kinta ir jos moralė.

     Moralė priklauso nuo to, koks yra žmogaus vidinis turtingumas ir kokia visuomenė. Kai žmogus dvasiškai skurdus, kai dvasinis turtingumas mažėja, tai smunka ir moralė. Besivystanti žmonijos mintis leidžia vis plačiau atskleisti žmonijos tikslus, žmogaus vertę ir prasmę pasaulyje. Tuo būdu atsiranda labai reali galimybė - prielaida praturtėti sampratai, ir moralė gali pakilti į aukštesnį lygį.

     Palyginus su tuo, ką pasakoja mūsų tėvai, dabartiniu metu papročiai keičiasi. Dabar aiškiai pastebimas ir žmonių moralės smukimas. Tačiau tai reliatyvu. Juk negalima vadinti moralia tokią elgseną, kuri neišplaukia iš giliausių asmens įsitikinimų. Kad dabar moralė yra smukusi, palyginus su ta, kuri buvo prieš pusšimtį metų, tai galima tokį reiškinį paaiškinti tik žmonių sąmoningumo stoka.

     RYTE: Keičiasi atskiras žmogus, keičiasi ir žmonija. Kinta žmogaus pažiūra į aplinką ir vykstančius procesus, kinta ir požiūris į tarpusavio santykius. Tokiu būdu keičiasi ir žmogaus saviraiška bei moralė.

     Tad keičiasi ir papročiai, kurių kaita šiandien kelia nerimą. Papročiai apsprendžia ir žmogaus veiklą bei saviraišką, ir dažniausiai individas reiškiasi pagal bandos_:kaimenės principą: “kaip visi, taip ir aš”.

Skaityti daugiau: Jaunimo mintys moralės klausimais

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Vietininko vartojimo klaidos

     Vietininku paprastai reiškiame vietą, bet kartais juo galime išreikšti laiką, būdą, būvį. Pvz.: Jis gyvena mieste(vietos vietininkas). Taip buvo senovėje(laiko vietininkas), Aš gyvenu dideliame varge (būdo vietininkas). Visi jį laiko didelėje pagarboje (būvio vietininkas).

     Vietininko vartosenai daug įtakos daro kai kurios svetimos kalbos, todėl, jį vartojant, pasitaiko nemaža klaidų.

     1. Netaisyklingas vietos vietininko vartojimas. Lietuvių kalboje vietininkas nelabai tinka kokio nors gyvo tvarinio “vidui” žymėti. Tokiais atvejais geriau tinka kilmininkas arba naudininkas. Pvz.: Tą mergaitėje(=mergaitės) pasikeitimą visi pastebėjo. Man labai patinka jame šis charakterio bruožas(=šis jo charakterio bruožas). Kūryba skatina žmonėse(=žmonių) jautrumą. Manyje (=Man) kilo gera mintis. Jame(=Jam) nuo per didelės įtampos pakilo kraujo spaudimas. Nuostabu, kad žmoguje(=žmogui) atsiranda tiek jėgos. Tas erzinimas šunelyje(=šuneliui) sukėlė didelį pyktį.

     Kartais sakinių su tokiu vietininku negalima pakeisti nei kilmininku, nei naudininku, bet reikia juos visai perredaguoti. Pvz.: Jeigu ir buvo jame pavydo, tai tik ne tau(=Jei kam jis ir pavydėjo, tai tik ne tau).

Skaityti daugiau: Kalba

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Jums parašyti ir prašyti pagalbos paskatino 1998 metų balandžio mėnesio “Laiškų lietuviams” numeris, kuriame buvo išspausdintos tikrai jaudinančios savo nuoširdumu anoniminės vaikų nuotraukos (autorė Zuzana Mažeikienė).

     Neretai į Lietuvos ambasadą Vašingtone kreipiasi JAV leidybinės firmos, mokymo įstaigų tarptautinių ryšių skyriai, kitos įstaigos ar pavieniai asmenys, prašydami pateikti lietuvių tautos tradicijas, papročius, nacionalines, religines šventes ar kitokius “kultūrinius vyksmus” vaizduojančias nuotraukas.

     Šiuo metu turime JAV firmos Educational Extension Systems siūlymą pateikti nuotraukas ateinančių metų Pasaulio kalendoriui, kuris leidžiamas šešiomis kalbomis ir naudojamas JAV mokyklose kaip mokomoji priemonė. Mus ypatingai sujaudino ir privertė ieškoti pagalbos tai, kad aukščiau minėtoji firma 1998’ųjų metų Pasaulio kalendoriuje patalpino nuotraukų su užrašu “Lithuanian folk dancers celebrate Easter”, kurioje, sprendžiant iš tautinių kostimų, matome šokančius slavų kultūros atstovus.

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

Paruošė Marija A. Jurkutė

VILNIAUS KATEDROS LOBYNAS - VERTINGIAUSIA VISŲ LAIKŲ MENO KOLEKCIJA

     Lietuvos muziejininkai atksleidė visuomenei keliolika metų saugotą paslaptį: atrastą Vilniaus katedros auksakalystės meno lobyną. Tai pati vertingiausia visų laikų Lietuvos meno kolekcija, kurioje maždaug 270 aukso ir sidabro brangakmeniais puoštų dirbinių: monstracijos, bažnyčios taurės, re-likvijoriai, vyskupo lazda pastoralas, kiti turtai.

     Pasak Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, ši kolekcija — neįkainojamos vertės meno ir istorinės vertybės. Jos atspindi auksakalystės raidą Lietuvoje nuo Katedros įkūrimo laikų. Seniausias rinkinyje - gotikinis švento Stanislovo relikvijorius, atsiųstas Katedros šventinimo proga.

Margot.     Jonas Rimša

     Šį lobį prieš trylika metų - 1985-ųjų kovo 27-ąją - atrado Vilniaus katedros, kurioje tuo metu veikė paveikslų galerija, tyrinėtojai: archeologas Napalys Kitkauskas, paminklo saugininkas Juozas Stasiulis, muziejininkai Stasys Cipkus ir Romualdas Budrys. Kaip prisiminė N. Kitkauskas, lobio radėjai iš katedros išėjo tik po paros, kruopščiai inventorizavę surastas vertybes.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

-    Tetulyt, kodėl tu neužmerki akių? - klausia septynmetis Laurynas.

-    Nesuprantu, vaikeli, ką tu čia šneki, - nustebusi taria teta.

-    Tėvelis kartą sakė mamytei, kad mes gausim krūvą pinigų, kai tu užmerksi akis.

♥

Kaip garsusis olandų dailininkas van Dyck piešė anglų karališkos šeimos portretus, tai šeimos nariams tekdavo išsėdėti gana ilgas valandas pozuojant.

-    Kodėl tamsta eikvoji tiek laiko nupiešimui tokių smulkmenų, kaip, pvz., mano rankos? - paklausė karalius.

-    O, Jūsų Karališka Didenybe, man tai nėra smulkmena, - atsakė tapytojas, - juk iš tų rankų aš gausiu honorarą.

♥

 Kitados jauna lietuvaitė katalikė įsimylėjo vokietį protestantą. Jos motina įprašė dukrą įkalbėti sužadėtinį, kad pereitų į katalikų tikėjimą. Jaunuolis sutiko.

Netrukus mergina atbėgo pas motiną, visa ašarom paplūdusi:

-    Norėjai, mamule, kad Vilhelmą kataliku padaryčiau, o jis tiek sukatalikėjo, kad įstojo į kunigų seminariją!..

Skaityti daugiau: Šypsuliai

□    Lietuvos katalikių moterų draugija geg. 2 d. atšventė 90 m. sukaktį. Šventę pradėjo draugijos dvasios vadas šv. Mišiomis Šv. Kazimiero bažnyčioje Kaune, o visos kitos iškilmės vyko Nacionalinėje filharmonijoje. Tarp kitų garbingų svečių dalyvavo Lietuvos prez. žmona Alma Adamkienė, seimo pirm. prof. V. Landsbergis. Buvo prisiminta draugijos praeitis, nuveikti darbai, nustatytos gairės ateičiai. Draugija rūpinasi moterų švietimu, kultūrine veikla, stengiasi gerais darbais prisidėti prie dvasinio tautos atgimimo.

□    Vasario 20 d. Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją aplankė Jungtinės Karalystės (D. Britanijos) ambasadorius Thomas Macan. Jis padovanojo seminarijai anglų k. vadovėlių ir informacinės literatūros. Čia susitiko su Kauno arkiv. S. Tamkevičium, kuris padėkojo už padovanotas knygas ir priminė keletą vaisingo bendrabarbiavimo pavyzdžių tarp Kauno arkivyskupijos ir didžiosios Britanijos katalikiškų institucijų.

Badas.     Telesforas Valius

□    Birželio 24 d. Lietuvos vyriausybė pasiūlė drausti valsybinei socialinio draudimo (“Sodros”) pensijai gauti, be kai kurių kitų, ligšiol neapdraustų, visų Lietuvoj pripažintų religinių bendruomenių dvasininkus. Apskaičiuojama, kad šiuo metu Lietuvoje yra apie 1.000 įvairių konfesijų dvasininkų.

Skaityti daugiau: Trumpai

40-asis sukaktuvinis straipsnio konkursas

     Siūlome konkursui pasirinkti kurią nors iš šių temų: 1. Kaip prarandamas ir atrandamas tikėjimas. 2. Kai prarandama ir atrandama tautybė.3. Kokie man artimesni kunigai: “tradiciniai” ar“modernistai ”? 4. Mano svajonių vyras/žmona.5. Ar kultūringas žmogus ir inteligentas yra sinonimai?6. Dabartinio Lietuvos ir išeivijos jaunimo charakteristika.7. Ryškiausios komunizmo liekanos Lietuvoje ir kaip jų atsikratyti.

     Konkurse gali dalyvauti ir suaugusieji, ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik vidurinių ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jie būtinai turi pažymėti, kad straipsnis skiriamas jaunimo grupei.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas