religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1992 / VASARIS — FEBRUARY / VOL. XLIII, NO. 2
|
37 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
40 |
Red. |
|
|
41 |
Tomas Weinandy, OFM |
|
|
45 |
Fr. Hoelderlinas |
|
|
46 |
Jonas Lauriūnas, SJ |
|
|
49 |
Jonas Lauriūnas, SJ |
|
|
51 |
Chiara Lubich |
|
|
52 |
P. Daugintis, SJ |
|
|
56 |
Prel. Juozas Prunskis |
|
|
58 |
Bernadeta Miliauskaitė-Harris |
|
|
60 |
Prel. Juozas Prunskis |
|
|
62 |
Gediminas Vakaris |
|
|
65 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
66 |
Red. |
|
|
67 |
Red. |
|
|
68 |
Red. |
|
|
69 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Juozo Polio nuotraukomis iš jo knygos “Atgimstanti Lietuva” Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apipavidalinimas Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
VYTAUTAS KASNIŪNAS
Penkiasdešimt metų sklido psalmių garsai,
Skirti Tau, Vasario Šešioliktoji,
Žaibams perskrodžiant Tave užgulusius tamsius debesis,
Ugnies liepsnomis degant mūsų meilei ...
Kad tik Tu būtum gyva, gyvybės sraute ...
Vienur pasigirsdavo psalmių garsai su ryto aušra,
Kitur tuo pat metu kalnynuose saulei leidžiantis,
Miškuose tarp aukštų mūrų saulės spinduliams įsiterpus,
Miškuose ir slėniuose su paukščių čiulbėjimais —
Lyg, rodos, skambėtų kanklės, arfos ir cimbolai ...
Pasigirsdavo pirmosios psalmės garsai Sibiro taigose,
Ledynuose girgždant tūkstančiams griaučių,
Lietuvos šauksmui griaustiniu griaudžiant:
“Persekiojo mane nuožmus priešas,
Mane parblokštą mindo,
Tamsybėje laiko mane, kaip amžinai nebegyvą ...
Skubiai atsiliepki — man kvapo trūksta krūtinėj ...”
(Ps 142, 3, 3)
Atstatytoji Laisvės statula (skulptorius J. Zikaras) J. Polio nuotr.
Skaityti daugiau: 151-oji TAUTINĖ PSALMĖ VASARIO ŠEŠIOLIKTAJAI
Popiežiaus Pijaus XI ir pal. arkiv. Jurgio Matulaičio pastangomis 1926 m. buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija su metropolitu Kaune ir vyskupais Vilkaviškyje, Telšiuose, Panevėžyje ir Kaišiadoryse. Prie Telšių vyskupijos buvo priskirta ir atskira Klaipėdos prelatūra. Lietuvą užėmus komunistams, bažnytinis gyvenimas ir veikla buvo suparaližuota. Keli vyskupai buvo suimti ir nukankinti. Vyskupijos liko be ganytojų, turėjo tik tam tikrus įgaliotinius. Kai prieš keletą metų religijai buvo suteikta daugiau laisvės, padėtis pagerėjo. Visos vyskupijos gavo vyskupus, bet kai kurie turėjo tik apaštalinio administratoriaus titulą. Buvo gal galutinai neišspręstas Vilniaus arkivyskupijos klausimas, tad mūsų visuomenėje sklido visokių nepagrįstų kalbų ir gandų.
TOMAS WEINANDY, OFM Cap.
Atsivertimas yra įžanga į naują Dievo Karalystės realybę. Mes tampame naujais kūriniais, atgimę naujam gyvenimui, į kurį turime teisę jau nuo pasaulio sukūrimo. Mes esame apvalomi Kristaus krauju, jo garbingo kryžiaus išganomąja jėga. Atsivertimas, ar atgimimas, mums leidžia patirti ir dalyvauti naujuose santykiuose su Dievu Tėvu, kuris atneša radikalų pasikeitimą mūsų gyvenime. Šis naujas su Dievu santykis yra Šv. Dvasios darbas. Šv. Jono evangelijoje Jėzus sako Nikodemui: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas neatgims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia” (Jn 3, 5-6). Nė vienas negimė krikščioniu — visi pradeda žmogišką gyvenimą atskirti nuo Dievo. Todėl kiekvienas asmuo įjungiamas į gyvenimą su Dievu per atsivertimą — atgailą.
Šv. Paulius skelbia, kad “Tikėjimu Dievo meilė yra išlieta į mūsų širdis Šv. Dvasios, kuri mums duota” (Rom 5,5). Kai mes gauname Šv. Dvasią, ji mus įgalina pažinti Dievą, kaip “Aba! — Tėve!” (Rom 8,15). Šis naujas Dievo meilės patyrimas, šie nauji su juo santykiai, kaip su intymiu savo Tėvu, krikščioniui yra begalinė Dievo dovana. Tik tie, kurie dalyvauja Jėzaus Kristaus išganyme ir dalinasi Šv. Dvasios gyvenimu, yra inkorporuoti į tokios meilės santykius.
Vasario 16-oji Kaune J. Polio nuotr.
(Iš Fr. Hoelderlino poezijos)
Vertė A. Tyruolis
Linksmas grįžta jūreivis upėn ramion
Su lobiais, aplankęs salas tolimas;
Taip tėviškėn grįžčiau, jei būčiau
Turtų, kiek ir kančios, prisirinkęs.
Jūs, brangūs krantai, užauginę mane,
Ar meilės kančias numalšinsite man,
Jūs, mano jaunystės miškai, ar
Grįžus ir vėl ramybės man duosit?
KUN. JONAS LAURIŪNAS, SJ
Dabar Lietuvoje pradėjus misionieriauti menonitų sektai, tiek ten, tiek čia, išeivijoje, kyla ginčų šiuo klausimu. Kai kurie, nesuvokdami, kas yra sekta, mano, kad tai yra blogas, pažeminantis žodis, todėl smerkia tuos, kurie šį žodį vartoja. Kaip tik šiuo klausimu yra rašęs kun. J. Lauriūnas, SJ, žurnale “Caritas” (1991 m. rugpjūčio mėn. numeryje). Tą jo straipsnį čia persispausdiname.
Red.
Žodis “sekta” yra kilęs iš lotynų kalbos (sequi — sekti) ir reiškia grupę žmonių, sekančių paskui ką nors — paskui vadą. Šis žodis taikomas grupei, kuri atsiskyrė nuo pagrindinės religinės bendruomenės ar oficialaus mokymo. Sektų turi visos religijos. Kristaus laikais žydų tautoje buvo sektų — sadukiejai, esenai. Jų turi islamas, budizmas. Ypač daug yra protestantiškų sektų — ten jos skaičiuojamos ne dešimtimis, bet šimtais ar tūkstančiais. Jų pažiūros labai įvairios. Labai gausu jų Amerikoje. Jos dažniausiai turi krikščionišką pagrindą, prie kurio pridedama kai kurių Rytų filosofijų ar religijų elementų (indų, japonų). Afrikoje ir Lotynų Amerikoje formuojasi krikščionybės ir animizmo sinkretinės formos.
Kernavė — pirmoji Lietuvos sostinė J. Polio nuotr.
Kas būdinga sektoms? Jos atmeta kai kuriuos pagrindinio mokymo elementus (dogmas), savaip, subjektyviai supranta kai kuriuos tikėjimo mokslo punktus, skelbia “naują” mokslą, protestuoja prieš “senąjį” mokslą. Sektos nevertina daugelio amžių krikščionių tikėjimo nei visuotinio Bažnyčios skelbimo. Jų versmė — lyderio valia arba savanoriškas bendraminčių susibūrimas, besiremiantis vienašališku kai kurių Šv. Rašto vietų aiškinimu.
KUN. J. LAURIŪNAS, SJ
Jau žengiame Naujų metų takeliu. Metų pradžia persipynusi Kalėdų šventės nuotaika. Kai šiandien savo žvilgsnį kreipiame į ateinančius metus, į rytdienos planus ir sumanymus, ir į rytdienos sunkumus, negandas ir baimes, mes esame įsitikinę, kad su mumis kartu ir Dievas bus. Visa, kas žmogiška, kas įvyksta mūsų būtyje, nėra tolima Dievui — apie tai kalba Kalėdos. Tad žingsniai Naujų metų taku turėtų būti tvirti, pasitikint Dievu, jaučiant jo artumą, širdyje viešpataujant ramybei.
Tačiau metus žvilgsnį atgal, į pereitų metų laikraščius, radiją, TV, linksmumas nekyla. Visokių bėdų, negerovių, baimių pergyventa. Visokia kritika, skundai, kaltinimai. Atrodo, kad mūsų laikai nėra džiaugsmo laikai...
Štai tokiais laikais šv. Mišiose girdime Apaštalo laiško skaitinį, kuriame kviečiama garbinti Dievą už tai, ką jis yra mums padaręs. Dėkojame Dievui už tai, kad laiško adresatas - Efezo tikintieji tiki Jėzų ir turi meilės žmonėms. Tik tada, trečioje vietoje, kreipiamasi į Dievą su prašymu. Ir ko prašoma? Kad šio laiško skaitytojai žinotų, kaip labai juos Dievas yra apdovanojęs.
Besiklausant šio laiško, gali ateiti mintis, kad ir Apaštalui, ir Efezo krikščionims tada nebuvo jokių rūpesčių, jokios graužaties. Laiške nekalbama apie ekonominius sunkumus, gamtos nelaimes, politinį netikrumą, ligas ir skausmus, niekšybes ir nusikaltimus. Atrodo, tuomet turėjo būti rojus!
Ar tikrai tada taip buvo? Mažosios Azijos krikščionys, gyvenantys Efeze, kuriems buvo skirtas šis laiškas, buvo saujelė pagoniškame pasaulyje, prieš gamtos jėgas jie buvo daug silpnesni negu mes šiandien, nemokėjo taip gintis nuo ligų, kaip mes šiandien, nebuvo tada socialinio draudimo, pensijų. Tai tik vienas kitas faktas, rodąs, kad šių krikščionių gyvenimas nebuvo rojus.
CHIARA LUBICH
"Štai ateinu vykdyti tavo valios" (Žyd 10,9).
Autorius šio laiško žydams pateikia tuos psalmės žodžius, kuriuos Dievo Sūnus pareiškė savo Tėvui. Autorius norėjo pabrėžti Dievo Sūnaus meilę, kai jis atėjo į pasaulį vykdyti Tėvo valios, kad būtų atliktas išganymo darbas.
Tie Jėzaus žodžiai yra dalis ištraukos, kurioje autorius nori parodyti begalinį Jėzaus aukos pranašumą, palyginant ją su aukomis, daromomis pagal senąją Sandorą. Dievui buvo aukojami gyvuliai ar daiktai, bet nieko žmogiško. Tačiau Jėzaus auka buvo kitokia. Jėzaus intensyvi meilė per visą savo žemišką gyvenimą aukojo Tėvui savo valią, save visą.
Užtai tie Jėzaus žodžiai padeda mums pagrindinai suprasti jo gyvenimą. Jie padeda mums įžvelgti jų giliausią aspektą ir pamatyti tą auksinį siūlą, kuris nusitęsia per visus jo gyvenimo įvykius: nuo vaikystės, per jo paslėpto gyvenimo metus, gundymus, apsisprendimus, per viešą gyvenimą, visą kelią ligi mirties ant kryžiaus. Tie žodžiai rodo, kad kiekvienu atveju, kiekvienoje situacijoje Jėzus siekė tik vieno dalyko: vykdyti Tėvo valią. Ir jis ją vykdė radikaliausiu būdu, tai yra niekada nedarė ko nors tokio, kas su ta valia nesiderintų, atsisakydamas patraukliausių siūlymų, kurie su ta valia nesutiko.
Tie žodžiai padeda suprasti tą didžiąją pamoką, kurią Jėzaus visas gyvenimas mums pateikia. Tai reiškia, kad nieko svarbesnio mums nėra, kaip vykdyti ne savo valią, bet Tėvo, visada sakant jam “taip”, o sau “ne”.
Tikroji meilė Dievui nesireiškia gražiais žodžiais, idėjomis ar jausmais, bet nuoširdžiu jo įsakymų vykdymu. Kai mes tai darome, savaime atsisakome savo valios, tada atliekame tai, ko jis iš mūsų labiausiai ir nori.
P. DAUGINTIS, SJ
Š'v. Jonas apaštalas gilioje savo senatvėje yra parašęs tokį įspėjimą tikintiesiems:
— Mano vaikeliai, nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Dievo meilės, nes visa, kas yra pasaulyje, tai kūno geismas, tai akių geismas ir gyvenimo puikybė. O tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius!
Tie žodžiai man atrodė labai pranašiški ir svarbūs ypač mums, šių dienų tikintiesiems. Dabar (ko nebuvo anksčiau) pasaulis su savo klaidinančia spauda, radiju, televizija, šviesjuostėmis ateina tiesiai į mūsų pačių namus. Viešoji nuomonė netvarkingų veiksmų ar elgesio nebevadina blogybėmis, nedrįsta viešai smerkti jų nedorumą ir didelę žalą žmogui ir visuomenei.
Čia prasideda Kauno miesto istorija: pilies liekanos (13 a.) J. Polio nuolr.
Aišku, “pasaulis” čia suprantamas blogąja prasme. Pasaulis blogąja prasme priklauso prie anų veiksmų, vedančių žmogų į blogį, į nuodėmę, būtent: netvarkingi polinkiai su aistromis, supasaulėjimas ir piktoji dvasia.
PREL. JUOZAS PRUNSKIS
Amerikietis laikraštininkas, redaktorius, daugelio knygų autorius Jim Forest yra pažangus spaudos darbe. Jis artimai bendradarbiavo su katalike konvertite, socialinių idėjų skleidėja Dorothy Day, net paruošė jos biografiją ir redagavo jos sąjūdžio laikraštį “Catholic Worker”, parašė kito garsaus konvertito Thomas Merton biografiją ir daug kitų veikalų. Būdamas generaliniu sekretoriumi vadinamosios International Fellowship, per paskutinius septynetą metų dažnai lankėsi Sovietų Sąjungoje, įvairiose jos valdomose valstybėse ir parašė 217 psl. studiją: “Religion in the New Russia. The Impact of Perestroika on the Varieties of Religious Life in Soviet Union”. Išleido Crossroad leidykla pereitų metų pabaigoje.
Autorius jau ir prieš dabartinį atolaidį pastebėjo daug religinių proveržų, su kuriomis verta susipažinti. Jis gerokai nustebo, kai dar 1987 m. Leningrade sutiko atominės fizikos specialistą Nikolai Preobraženski, kuris buvo tapęs stačiatikių kunigu, tepraslinkus ketveriems metams po Brežnevo mirties. Gorbačiovas, būdamas vaikas, buvo pakrikštytas, bet vėliau jis tapo komunistu, taigi ir ateistu. Tačiau susitikime su rusų patriarchu ir kitais vyskupais Šv. Kotrinos salėje jis pareiškė apgailestavimą dėl klaidų, padarytų Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu, kas buvo priešinga konstitucijai ir net socialistiniams principams. Jis pažymėjo, kad grąžinamos bažnyčios ir ruošiamas įstatymas apsaugoti tikėjimo laisvę.
Sovietų Sąjungoje lankydamasis, Vatikano sekretorius krikščioniškai vienybei kard. Johannes Willebrand pareiškė, kad jau laikas pašalinti priešiškumus tarp stačiatikių ir katalikų ir darbuotis tarpusavio meilės dialogo dvasia. Metropolitas Juvenalis vienu metu savo kalboje citavo Dostojevskio paskelbtą dėsnį: “Mūsų Bažnyčia turi būti ne tik mūsų, bet ir mūsų gyvenime”.
Bernadeta Miliauskaitė—Harris
Kiekvieną kartą, kai aplankau mamą įeidama pro duris, pirmiausia pastebiu Šventosios Šeimynėlės paveikslą, kuris jau daug metų kabo virtuvėje ant sienos prie stalo. Augant pas tėvelius, kiekviena diena prasidėjo ir baigėsi po tuo paveikslu. Iš ryto valgydavome pusryčius po juo, prieš išskubėdami j mokyklą ir darbus. Vakare valgydavome vakarienę, tėveliui grįžus iš darbo. Susėdę prie stalo, dalindavomės praėjusios dienos įspūdžiais, džiaugsmais ir skausmais. Kiek pergyventa po tuo paveikslu!
Pažvelgus į Šventą Juozapą, Mariją ir Jėzų, pamąstau, kad tokia šeima ir šeima, kurioje aš užaugau su tėvais, sesute ir broliu, darosi retenybė. Tai besikeičiančių laikų rezultatas. Su jais atėjo įvairių pavojų šeimos išsilaikymui.
Pirmas iš tų pavojų yra skyrybos. Esant JAV-bių gimnazijos mokytoja, tenka susitikti su mokinių tėvais. Dažnai nežinia, kurio mokinio tėvai jie yra, nes pavardės skirtingos. Šeimai išsiardžius, vaikai pasilieka gyventi su tėvu ar motina. Išsiskyrę tėvai veda antrą ar daugiau kartų. Vaikai pasilieka pirmo tėvo pavardę. Kiti atsiduria naujo tėvo ar motinos sukurtoje šeimoje ir turi įbrolius ir įseseres.
Ne visi, kurie išsiskiria, vėl susituokia. Vieni lieka auginti vaikus, pasidalindami jais savaitgaliais su išsiskyrusiu tėvu ar motina. Nors vaikai praleidžia savaitgalius su tėvu ar motina, jie nejaučia jų kasdieninės meilės. Visi šie pergyvenimai paveikia vaikus ir pasireiškia jų elgesyje mokykloje bei santykiuose su likusiais šeimos nariais, draugais, mokytojais ir vyresniaisiais.
Juozas Prunskis
Ar tik ne pirmas atvejis Prancūzijos istorijoje, kad jų sostinės kardinolas Jean—Marie Lustiger yra žydas. Tiesa, jis yra išėjęs prancūzų mokyklas, yra prancūzų kultūros žmogus, bet ir jis pats save laiko žydu.
Tai įdomus asmuo ir patiems prancūzams. Du jų intelektualai — Paryžiaus politinių mokslų instituto direktorius Louis Missika ir Socialinių tyrimų nacionalinio centro direktorius Dominique Walton 65 valandas su juo kalbėjosi, į juostelę įrašydamas to pasikalbėjimo eigą. Susidarė ištisa knyga, pavadinta “Le Choix de Dieu: Entretiens avec Jean—Louis Missika et Dominique Walton”. Šią knygą Rebecca Howell Balinski išvertė į anglų kalbą. Ji yra neseniai išleista Ignatius Press San Francisco mieste ir pavadinta “Choosing God — Chosen by God. Conversations with Jean — Marie Cardinal Lustiger”.
Pirmą kartą gyvenime teko matyti tokią knygą, kuri ištisai sudaryta iš pasikalbėjimo duotų klausimų ir susilauktų atsakymų, lyg koks ilgas interviu, užimąs net 423 puslapius.
Iš knygos paaiškėja, kad kardinolo Lustiger tėvai 1918 m. iš Lenkijos atsikėlė į Prancūziją. Abudu tėvai yra žydai. Kardinolas dar turi ketveriais metais jaunesnę seserį. Jo senelis buvo rabinas Lenkijoje. Kardinolas sako, kad visą laiką jis save laiko žydu. Jo vardas buvo Aaronas. Jų šeimoje Biblija buvo laikoma užrakinta. Tėvai nebuvo labai religingi. 1936 m. busimasis kardinolas pirmą kartą surado Šv. Raštą. Kai jis buvo tik dešimties metų, į jo rankas pateko knyga apie katalikus kankinius
Paruošė Gediminas Vakaris
PADĖKOS DIENA LIETUVOJE
Rugsėjo 8-ąją Lietuva minėjo Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo šventę, Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną ir pirmą kartą — Padėkos dieną. Iškilmės vyko visuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir rajonuose.
Pagrindinės Padėkos dienos pamaldos buvo laikomos Šiluvoje. Šv. Mišias aukojo kardinolas V. Sladkevičius ir Lietuvos vyskupai. Kardinolas ir AT pirmininkas V. Landsbergis pasirašė Lietuvos pasiaukojimo Nekaltosios Mergelės Marijos širdžiai aktą. Padėkos dienos epilogas buvo Vilniuje. Vakare arkikatedroje buvo laikomos iškilmingos šv. Mišios. Po jų tūkstančiai vilniečių susirinko Katedros aikštėje paminėti įvykusias iškilmes. (Tiesa)
Gyvasis Baltijos kelias J. Polio nuotr.
LAPKRIČIO 23—čioji - LIETUVOS KARIUOMENĖS ĮKŪRIMO DIENA
Iškilmės paminėti Lietuvos kariuomenės įkūrimo dieną prasidėjo šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje. Jas aukojo vyskupas Sigitas Tamkevičius. Buvo pašventintos Lietuvos kariuomenės vėliavos. Paskelbta, kad Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu prelatas Alfonsas Svarinskas paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
"Klausimų kraitelė'
Tokiu vardu yra pavadintas klausimų ir atsakymų skyrius “Gimtojoje kalboje”, kuri jau eina Lietuvoje trečiuosius metus. Ji ėjo ir nepriklausomybės laikais, bet, užėmus Lietuvą Sovietams, buvo uždaryta. Jau praėjusiuose “Laiškų lietuviams” numeriuose šį žurnalą paminėjome ir skaitytojus raginome užsisakyti. Dabar šiame mūsų žurnalo “Kalbos” skyriuje perspausdinsime keletą klausimų su kalbininkų atsakymais. Manome, kad tai bus naudinga ir mūsų skaitytojams, o taip pat gal ir jie susigundys “Gimtajai kalbai” nusiųsti savo klausimų. “Gimtosios kalbos” adresas: Žygimantų 12, 2000 Vilnius, Lithuania.
Ministeris ar ministras?
Kadaise oficialiai vartotos lyties ministeris atsisakyta jau prieš karą (žr. GK, 1938, P. 26), — be abejo, ir toliau vartosime įteisintą ministrą, pasitaikantį jau XVI a. (pvz., Daukšos) raštuose.
Tiesa, šis žodis yra kilęs iš lotynų minister “tarnas” (pvz.: Qui maior est vestrum erit minister vester “Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jūsų tarnas” Mt 23,11), bet tokį kamieną turi tik jo vienaskaitos vardininkas (beje, ir tas yra fonetiškai išriedėjęs iš senesnės lyties ministrus, — visų kitų linksnių galūnės segamos prie ministr — (plg.: vns. kilm. ministri, naud. ministro, gal. ministrum, dgs. vard. ministri ir t.t.).
Latviai prie ministro (ministrs, ministrą) yra priderinę ir ministerijos pavadinimą — mi nistrija. Mes jų pavyzdžiu čia nesekame — vartojame (tikriausiai nusižiūrėję į vokiečius) kiek perdirbtą lotynų kalbos žodį ministerium “tarnyba” (plg. ministeria “tarnai, patarnautojai”).
Dėl mūsų poterių
Malonus “Laiškų lietuviams ” Redaktoriau,
Visą laiką džiaugiuosi “Laiškais lietuviams”: aktualios ir įvairios straipsnių temos, taisyklinga kalba. Gera skaityti rašančiuosius iš Lietuvos. Dieve, duok ir toliau būti tvirtiems ir kūrybingiems žurnalo darbuotojams.
Norėčiau iškelti mažą problemėlę. Tai buvo vieno lietuvio šermenyse. Du kunigai kartu kalbėjo rožinį. Vienas sako: “ir nevesk mus į pagundą”, o kitas tuo pačiu metu:“ ...ir neleisk mūsų gundyti”. Kalbant “Sveika, Marija”, pirmasis jų: “ ...ir pagirtas Tavo įsčių vaisius Jėzus”, kitas: “ ...ir pagirtas Tavo Sūnus Jėzus”.
Prisimenu mūsų mirusio filosofo—teologo Antano Maceinos, mano supratimu, teisingą aiškinimą. Pasak jo, pirmasis variantas, vartojamas ir kitose kalbose, yra tikslesnis abiejose maldose. “Nevesk mus į pagundą” nereiškia, kad Dievas mus gundytų. Žmogus gali būti gundomas ir žemiškųjų gėrybių gausos suteikimu.
Antruoju atveju “sūnumi” galįs būti vadinamas ir įsūnytas vaikas, ne motinos “įsčių vaisius”.
Tad ar nereikėtų visiems laikytis anksčiau minėto pirmojo varianto?
Jus didžiai gerbiąs Jonas Mikulionis
Šis tas apie kavą
Štai kokias žinias apie kavą paskelbė žurnalas “American Scientist”. 133 milijonai puodelių kavos padėjo amerikiečių ir olandų mokslininkams įrodyti, kad per dieną galima išgerti 4 ar 5 puodukus juodos kavos, nesibaiminant, kad dėl to susirgsi širdies liga ar gausi insultą. Dvejus metus trukusiame tyrime dalyvavo 45.589 vyrai nuo 40 iki 75 metų amžiaus. Įdomiausia, kad žalingomis savybėmis pasižymi kava be kofeino. Tokios kavos kelis puodelius der dieną geriantysis žmogus turi beveik dvigubai daugiau šansų susargdinti širdį, lyginant su tuo, kuris visai negeria arba geria normalią kavą su kofeinu.
Kas mūsų laukia XXI amžiuje?
Į šį klausimą bandė atsakyti futurologai Amerikos žurnalo “Life” puslapiuose. Štai kelios pranašystės.
♦ Naftos ištekliai. Jeigu jos eksploatavimo tempai bus tokie pat kaip dabar, greitai išseks. JAV išvalyti ištekliai baigsis 2010 m., o buvusioje Sov. Sąjungoje — 2015 m. Netgi turint galvoje galimus naujus telkinius, naftos užteks ne daugiau kaip pusei amžiaus.
♦ Šiltnamio efektas. Jis jau pradėjo reikštis. Globalinis planetos klimato atšilimas neišvengiamas. Jeigu skubiai nebus susigriebta saugoti gamtą, pasaulio vandenynai, į kuriuos suplauks ištirpę polariniai ledai, paskandins ne tik Veneciją, bet ir Nyderlandus, taip pat daugelį pakrančių šalių visuose žemynuose.
♦ Baisios ligos. Jei nepavyks stabilizuoti ekologinės situacijos, kils naujos epidemijos, atsiras dar baisesnių ligų už AIDS ir vėžį. Beje, ne visos futurologų pranašystės tokios liūdnos. XXI a. žmonių laukia ir geresni dalykai.
Buvo krikštijamas maždaug penkerių metų berniukas. Kai kunigas jam norėjo paduoti uždegtą žvakę, berniukas nusisuko ir mojuodamas rankute, tartum gindamasis, sakė:
— Ne, ne, ne! Mamytė man draudžia žaisti su ugnimi!
Vieno žinomo Lietuvos kalbininko septynmetis anūkas Linas klausia savo senelį:
— Tėvuk, ką tu dirbi?
— Aš kalbininkas, — atsako senelis.
— Aš žinau, kad tu kalbininkas, bet ir kalbininkai turi ką nors dirbti.
— Rašau knygas, straipsnius.
— O kiek tu jų parašei?
Pasakytas skaičius anūkui padarė didelį įspūdį. Jis nustebęs sakė:
— Oho, bet kur tu, tėvuk, gavai tiek daug rašalo?
■ Čikagos arkivyskupas kard. J. Bernardinas 1986 m. įsteigė vadinamąjį “Big Shoulders” fondą, kuris yra skyręs 4,5 mil. dolerių paramą 130-čiai neturtingųjų mokyklų.
■ Vašingtone veikia JAV vyskupų įkurta speciali įstaiga padėti Rytų ir Centro Europos bei Sovietų Sąjungos tikintiesiems. Jai vadovauja buvęs Šv. Antano parapijos Cicero administratorius kun. dr. J. Šarauskas. Ta įstaiga jau paskyrė labai stambią paramą Šv. Kazimiero kolegijai Romoje, kur specializuojasi kunigai lietuviai. Tirdamas tikinčiųjų padėtį, kun. J. Šarauskas lankėsi Rumunijoje ir Bulgarijoje, o 1992 m. vyks į Ukrainą ir Gudiją.
■ San Antonio, Texas, arkivyskupas Patrick F. Flores jaunatvėje buvo pasitraukęs iš mokyklos, kad padėtų vargstantiems tėvams. Jis net buvo naktinių klubų dainininkas ir šokėjas. Motinos siunčiamas, jis nuoširdžiai atliko rekolekcijas ir nusprendė tapti kunigu, pakeisdamas savo gyvenimo kryptį. Kunigu įšventintas 1970 m., savo uolumu ir darbo sėkmingumu atkreipė bažnytinės vyriausybės dėmesį ir buvo parinktas tapti pirmuoju JAV meksikiečių arkivyskupu. Jo pasakojimą apie savo gyvenimą išspausdino “Catholic Digest” 1991 m. lapkričio mėn. numeryje.
■ Lietuvių religinės šalpos įstaiga Brooklyn, N.Y. LIC informacijų skyrių perdavė Lietuvos ambasadai prie Jungt. Tautų bei ambasadai Vašingtone. Liet. Religinė šalpa toliau koncentruosis į savo tiesioginį uždavinį - paramą lietuvių religiniam gyvenimui, karitatyvinei veiklai, religinei informacijai. Rel. šalpos tarnautoja R. Virkutytė išvykusi į Lietuvą organizuos Rel. šalpos informacijų centrą. Liet. relig. šalpos tarybą dabar sudaro pirm. vysk. P. Baltakis, vicepirmininkai: prel. V. Balčiūnas, kun. A. Kontautas, kun. Z. Smilga ir kiti patikėtiniai; vedėjas - kun. K. Pugevičius.
"Laiškų lietuviams" konkursas
Jau smarkiai artėja kovo mėn. 1 diena. Iki tos dienos turime gauti konkursui skiriamus straipsnius. Po kovo 1 dienos gauti straipsniai nebus priimami į konkursą. Tad greitai rašykite ir siųskite. Apie konkurso taisykles buvo plačiai rašyta praėjusiuose mūsų žurnalo numeriuose. Jau sudaryta konkurso vertinimo komisija: Danutė Bindokienė, Danutė Eidukienė, Aleksandra Likanderienė, Juozas Masilionis ir Nijolė Užubalienė. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje balandžio mėn. 5 d. Jaunimo centre.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams' rėmėjams 352,84 dol.iš a.a. Leono Padgurskio palikimo.
50 dol. aukojo Aušra Babickienė.
Po 35 dol. aukojo: I. Kairytė, msgr. J. Kučingis, V. Karoblis.
Po 25 dol. aukojo: L. Kriaučeliūnas, D. Balčiūnas, O. Vilėniškienė.
Po 20 dol. aukojo: S. Žilevičius, A. Stepaitis, A, Masionis, A. Lautaitis, A. Sutkuvienė. Po 15 dol. aukojo: G. Gražienė, J. Ivašauskienė, A. Šmulkštienė, J. Žitkus, A. Gauronskas, V. Kežinaitis, J. Adomaitis, B. Bumbulienė, N. Šumskis, J. Mikaila, O. Mironaitė, G. Dambras, G. Šukys, E. Jasaitienė, K. Ražauskas, J. Skladaitis, G. Baltrušaitis, S. Kamarauskas, V. Udrienė, E. Sinsinienė, A. Lesevičius, V. Valantinas, J. Lašinskas, B. Konauka, E. Kulikauskas, kun. V. Pavalkis, A. Lipčius.