1994 / RUGSĖJIS — SEPTEMBER / VOL. XLV, NO. 9
religinės ir tautinės kultūros žurnalas
|
253 |
Red. |
|
|
255 |
Loreta Šilenkaitė |
|
|
257 |
Antanas Saulaitis, SJ |
|
|
262 |
Alfredas Guščius |
|
|
266 |
Jonas Lauriūnas, SJ |
|
|
269 |
Birutė Vilkaitė |
|
|
273 |
Chiara Lubich |
|
|
274 |
Jurgita Kairytė |
|
|
275 |
Alė Žibūdaitė |
|
|
276 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
280 |
kun. K. J. Ambrasas, SJ |
|
|
283 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
284 |
Aldona Puišytė. |
|
|
285 |
Red. |
|
|
286 |
Red. |
|
|
287 |
Red. |
|
|
288 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas dail. Broniaus Bružo vitražų nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Joanos Plikionytės-Bružienės.
Skyrių vinjetės — Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos Apdaila — Teresės Bogutienės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
Rugsėjo mėnuo mūsų kraštuose laikomas mokslo metų pradžia. Šį mėnesį tiek žemesniųjų, tiek aukštesniųjų mokyklų durys atsidaro, kur susitinka mokiniai ir mokytojai bendrauti per visus ateinančius metus.
Jaunuoliai čia ateina rimtai ruoštis gyvenimui, ne tik klausydami pamokų ir skaitydami knygas, bet ir žaisdami, linksmindamiesi, draugaudami vieni su kitais. Knyga jaunuoliui atveria naujus horizontus, mokytojas padeda pažinti nežinomus pasaulius, o draugai savo vienokiu ar kitokiu pavyzdžiu gali jį pakreipti gėrio ar blogio keliais. Ir mokytojas daugiau pasiekia pavyzdžiu negu žodžiu. Jo pašaukimas yra būti ne griežtu dresiruotoju, bet vyresniuoju draugu ir nuoširdžiu tėvu ar motina.
Bet net tik tie yra mokiniai ir mokytojai, kurie sėdi mokyklos suole, kurie moko ar mokosi. Mes visi esame ir mokiniai, ir mokytojai. Kol žmogus gyvena šiame pasaulyje, jis nuolat iš kitų mokosi ir moko kitus. Mes mokomės ir mokome, visai negalvodami apie tai. Tai čia yra svarbus motyvas, dėl ko mes turime gerbti kiekvieną žmogų — jis yra mūsų mokytojas ir auklėtojas. Turime rimtai pagalvoti, kad visi į mus žiūri ir iš mūsų mokosi, tad turime šviesti visiems savo veikla, savo elgesiu. Mokydami mes mokomės, auklėdami auklėjamės.
Vitražas “Hipokritas”, iš 7 vitražų ciklo, skirto medicinos istorijai, Vilniaus eksperimentinėje ligoninėje. Bronius Bružas
LORETA ŠILENKAITĖ
Šių metų gegužės mėn. "Laiškų lietuviams" numeris buvo iliustruotas dail. Broniaus Bružo vitražų nuotraukomis. Šių metų šio žurnalo viršelius piešia jo žmona Joana Plikionytė-Bružienė. Ta proga į gegužės numerį įdėjome menotyrininkės Loretos Šilenkaitės abiejų dailininkų gyvenimo aprašymą ir trumpai apžvelgtą Joanos Plikionytės kūrybą. Prižadėjome, kad kita proga supažindinsime skaitytojus ir su Broniaus Bružo kūryba. Tokia proga tik dabar atsirado, nes šį numerį iliustruojame taip pat dail. B. Bružo vitražų nuotraukomis.
Apie jo kūrybą turime minėtos menotyrininkės Loretos Šilenkaitės ilgoką rašinį, iš kurio čia įdėsime keletą ištraukų.
Bronius Bružas, žinomas šiuolaikinis Lietuvos vitražo kūrėjas, 1967 m. baigęs Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), tuojau aktyviai įsijungė į šalies meninį gyvenimą. Gana anksti susiformavo dailininko meninis braižas. Dar studijų laikais susižavėjo prancūzų ir vokiečių vėlyvosios gotikos bažnytiniais vitražais.
Nors septintajame dešimtmetyje Lietuvoje ir kitose vidurio Europos šalyse buvo labai populiarus ir propaguojamas storastiklis, luitinis vitražas, bet B. Bružas pasirinko jam artimo plonastiklio, tvirtinamo švino juostelėmis vitražo technologiją. Nesivaikydamas trumpalaikio populiarumo, jis nuosekliai pradėjo plėtoti klasikinio vitražo figūrinių bei ornamentinių kompozicijų tradicijas.
Antanas Saulaitis, SJ
Niekad neteko būti sesele vienuole, tačiau jau daugiau kaip pusšimtis metų žmogus susitinki, bendrauji ir dirbi drauge su įvairių vienuolijų narėmis. 1993 m. JAV sociologinė apklausa rodo, kad septintadalis visų šalies gyventojų yra "šventieji". Princetono Religijų tyrimo centro vedėjas George Gallup aiškina, kad "šventi" gali būt išmatuojami ir suskaičiuojami pagal mokslinę prielaidą: iš gilaus tikėjimo į asmeninį Dievą savanoriškai tarnauja kitiems žmonėms.
Nelabai panašu į įprastinį šventojo ar šventosios atvaizdą su į dangų žvelgiančiu veidu ir baltomis rankomis. Ir ne visi gali sutikti su šio rašinio nemoksline prielaida, kad seselės gali būti angelai — gal daug kam teko sutikti vienuolių, kurios buvo avys vilko kailyje. Kai žmogus žvelgi į ilgą ir sudėtingą gyvenimą, saulėlydžio gaisrai apšviečia tokias, kurios tikriausiai jau buvo ar yra angelai (ar angelės) šioje žemėje.
• Pirmoji pažintis
Tik po dvidešimt metų paaiškėjo, kiek įtakos turėjo pirmieji religiniai išgyvenimai vienuolių globoje. II Pasaulinio karo metu tėveliai nuvesdavo į bažnyčią buvusioje Vokietijoje, dabartinėje vakarų Lenkijoje, Briego mieste į religinius užsiėmimus ir pamaldas vaikučiams, kuriomis ir šiandien vokiečiai pasižymi. Neišliko jokių smulkmenų, tik bendras šviesaus altoriaus vaizdas ir vaikiškų maldelių žodžiai, prisiminti gilesnio išgyvenimo metu jau brandžiame amžiuje: seselių dėka šviesus įvadas į bažnyčią ir bendruomenę. Iš vaikiškų žodelių liko išbombarduotos gatvės vaizdas — tarp smikstančių griuvėsių bėga maža mergytė, garsiai šaukdama: “Kūdikėli Jėzau, būk prie manęs” (Jesu Kindlein, komm zu mir).
Vitražas “Pirmoji Vilniaus medikų draugija” — fragmentas. B. Bružas
(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)
ALFREDAS GUSČIUS
Jėzaus Kristaus moksle yra dieviškai gili ir paslaptinga mintis, kuri buvo ir tebėra pats “kiečiausias riešutas” tiek pavieniams mąstytojams, tiek jų mokykloms, tiek ir ištisoms žmonių kartoms. Tai mintis apie priešų meilę ... “Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus...”(Lk 6, 22-38).
Jėzus Kristus paskelbė Absoliutų Meilės ir Atlaidumo principą. Istorija patvirtino jo teisingumą — kiekvienas šio dieviško principo paniekinimas atnešdavo žmonijai nesantaiką, karus, nelaimes... Kodėl taip netikėtai, tarsi burtininko lazdele mostelėjus, sužlugo žiauri komunistinė sistema SSSR, beveik 70 metų kerojusi 1/6-ojoje pasaulio dalyje? Šios sistemos griuvimą sąlygojo daug politinių, ekonominių, socialinių veiksnių, tačiau, manau, svarbiausia tapo dvasinė-etinė priežastis: komunistinė-sovietinė sistema plėtėsi ir augo iš Totalinės Nemeilės Sėklos. Humanizmas, sąžinė, dora, pagarba, atjauta bei kitos moralinės vertybės tik formaliai, tiktai dėl akių (saviškių ir užsieniečių) dūmimo buvo surašytos į garsųjį moralinį komunizmo statytojo kodeksą... Kurti naują žmogų ir naują visuomenę ant nemeilės, veidmainystės, prievartos pamato galima, tačiau tokia “kūryba” — neilgalaikė, nepatikima, gėdinga. Beje, ne tik komunizmą išperėjo “velniškoji sėkla” nes daug panašių “išperų” jau būta žmonijos istorijoje. Ir visur bei visada regime tą patį dėsningumą — visa tai, kas išauga, išsivysto iš nemeilės, iš blogio, anksčiau ar vėliau triukšmingai žlunga.
Vitražo, skirto kard. V. Sladkevičiui, fragmentas. B. Bružas
Viduramžių alchemikai išradinėjo Filosofinį Akmenį — stebuklingą medžiagą, galinčią visus metalus paversti auksu bei sidabru, taip pat galinčia būti universaliu gydomuoju preparatu. Tokio akmens jiems nepavyko išrasti, tačiau alchemikų pastangos nenuėjo veltui — jų ieškotą akmenį šiandien galime panaudoti kaip istorinę analogiją komunizmo ir kitų “izmų” sudarkytoms valstybėms, tautoms bei pavieniams sužalotiems individams gydyti ir prikelti... Tad visiems, kas tik panorės prisikelti iš komunizmo ar kitokio totalitarizmo griuvėsių, teks susirasti stebuklingąjį Jėzaus Kristaus “Akmenį” — Absoliutinės Meilės principą. Didžiulė sovietinė-komunistinė sistema sugriuvo todėl, kad neturėjo šito gydančio ir keliančio Kristaus “Akmens”. Taigi, tiktai šito “Akmens” pagalba jos vietoje (taip pat ir Lietuvoje) tebus įmanoma sukurti geresnes, tobulesnes visuomenes ir valstybes, vadinasi, ir atskirus jų narius.
JONAS LAURIŪNAS, S J
14. Preliudija į aukojimą
Mūsų gyvenamieji namai dažniausiai turi priebutį, priemenę, prieškambarį. Ne iš karto patenkame į butą. Knygose dažnai būna įžanga, pradinė dalis— preliudija. Tokią preliudiją turi ir pagrindinė šv. Mišių dalis— aukojimas. Tai rankų plovimas, kvietimas melstis ir aukų malda, nors šiuos tris momentus būtų galima priskirti ir prie atnašavimo.
Rankų plovimas senovėje turėjo praktišką reikšmę. Kunigas priimdavo iš žmonių aukas, skiriamas šv. Mišioms, dvasininkų išlaikymui ir bendruomenės vargšams: tad reikėdavo nusiplauti rankas. Taip pat reikėdavo nusiplauti ir po smilkymo, kai prie rankų prilipdavo sakai, smilkalas. Dabar smilkoma jau kitu būdu — rankos nesusitepa, liaudis aukų taip pat nebeneša, — nebereikia imti produktų. Dabar plovimas turi kitą prasmę — tai mažutis kunigo pamokslas sau pačiam. Bet išklausyti galėtų ir visi dalyvaujantys. Einant prie svarbiausios dalies, prie paties švenčiausio momento — tai tarsi paskutinis atgailos aktas. Tai išreiškia ir žodžiai, kuriuos kunigas taria tuo metu: “Nuplauki, Viešpatie, mano kaltybę, nuvalyk mano nuodėmes”. Šis mažytis vandens užpylimas nieko nereiškia praktiškai, bet jis primena dvasinį apsivalymą — siela turi būti švari, sąžinė turi būti švari.
Vitražo Lietuvos ambasados Maskvoje fragmentas. B. Bružas
Senovėje žydų kunigai, įeinantys į šventyklą, turėjo apsivalyti rankas ir kojas prieangyje, kur stovėdavo specialūs vandens indai (Iš 40, 7,30). Mahometonai prieš maldą apsiprausia. Seniau krikščionys, prieš imdami Šv. Raštą, nusiplaudavo rankas. Mūsų bažnyčių prieangiuose yra indai švęstam vandeniui, prieš šv. Mišias būna apšlakstymas. Tai ne kūno higienos, bet sielos higienos užuomina: šventoje vietoje būkime su švaria sąžine. Pirmiausia tai privalu kunigui, bet ir visiems, kad nebūtume kaip Pilotas, kuris nusiplovė rankas, bet, pasmerkęs nekaltą Kristų, — sutepė savo sąžinę.
BIRUTĖ VILKAITĖ
Tai buvo prieš keletą metų, pavasarėjant. Siautulingi vėjo gūsiai plėšė trobų stogus, vertė ant kelių medžius. Tokią sekmadienio pavakarę važiavau į miestą. Tik įsukusi į Kauno plentą, išvydau ją. Lyg nendrė, blaškoma ir lenkiama prie žemės, ji stabdė pro šalį lekiančius automobilius. Laikai neramūs, todėl nerizikuodavau vežti, bet mergina tiesiog “gulė” po ratais. Sustojau.
— Ačiū tau, — pasisveikinusi tarė ji ir grakščiai įsitaisė ant sosto. Kai automobilis pajudėjo, ji trakštelėjo mažutę, dailę rankinę, išsiėmė kvapnią nosinaitę ir ėmė šluostyti nuo lietaus sudrėkusį veidą, nusmaukė apsiausto gaubtuvą. — O, susitaršiusi. Jei galima, susitvarkysiu mažumėlę.
Vitražo “Uranija” fragmentas iš observatorijos vitražų ciklo. B. Bružas
— Žinoma, — atsakiau, ir mergina ant pečių paleido kaštoninius, blizgančius plaukus, gražiai sušukavo ir suveržė sunkų mazgą ant pakaušio. Papudravusi skruostus, paryškinusi lūpas, ji žvilgtelėjo į mane ir šiltai nusišypsojo. Tuomet pamačiau, kad jos veidas labai įdomus: tamsios, šiek tiek liūdnokos akys, lenkti juodi antakiai suteikė jai madonišką išraišką. Mergina buvo apsirengusi skoningai ir darė gerą įspūdį. Tuo metu radijas baigė transliuoti literatūros pusvalandį, ir aš perjungiau magnetofoną. Užliūliuotos šilumos ir puikios muzikos, pamažu įsišnekome. Jūratė (vardas pakeistas) sakė, kad ne tik mėgsta muziką, bet ir pati šiek tiek skambina pianinu. Mat baigė pedagoginę mokyklą.
MK(5, 36)
CHIARA LUBICH
Jajiras, vienas sinagogos vyresniųjų, atėjęs pas Jėzų, maldavo Jį ateiti į jo namus ir pagydyti jau mirštančią jo dukrelę. Matydamas jo tikėjimą, Jėzus tuoj sutiko. Tačiau, kai jie jau buvo beeiną, kaimynai atskubėjo pranešdami, kad mergaitė jau mirė.
Pranešėjai priminė Jajirui, kad jau nėra reikalo varginti Mokytoją. Bet Jėzus, tai girdėdamas, padrąsino Jajirą nenusiminti ir neklausyti žmonių patarimo. Jis jam tarė: “Nebijok, tiktai tikėk!” Ir kai jie atėjo į Jajiro namus, Jėzus grąžino mergaitei gyvybę šiais žodžiais: “Talita kum’,’ tai reiškia: “Mergaite, sakau tau, kelkis!”
Jajirui jo mirštančios dukrelės nelaimė buvo nepakeliama, užtai su tikėjimu, kad Jėzus ją gali pagydyti, jis prašė Jo tai padaryti. Bet kai gavo žinią, kad ji jau mirė, jis nematė reikalo Jėzui ateiti į jo namus. Taip jam patarė ir aiškino tie, kurie tąsyk su juo buvo. Tie gi jų aiškinimai ir galvojimas rodė, kad mirtį jie mato ne tik kaip didžiausią kentėjimą, bet taip pat kaip ir visa ko pabaigą.
Sąryšyje su tokiu galvojimu, mes kaip tik galime suprasti Jėzaus atsakymo prasmę: “Nebijok, tiktai tikėk”.
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Jurgita Kairytė
Plakimas skaudžių likimo rykščių,
Grūmoki, priekaištauki, tik
Niekuomet, net ir iš smarkiausio pykčio
Nežudyk, žmogau, nežudyk!
Vytautas M.
Tai žudiko rašytas eilėraščio posmelis. Čia atsispindi sąžinės graužimo vaizdas. Jis apgailestaudamas rašė: “Norėčiau, kad žvelgtumėte į mane kaip į žmogų, daug klydusi, dariusį bloga, bet pagaliau supratusi tokio egzistavimo beviltiškumą, supratusi ir pradėjus; ieškoti naujų kelių... Man dabar 39 metai. Manau, kad tikėjimo suradimui amžius ne kliūtis”.
Manau, kad nereikėtų smerkti to, kas savo kaltę suprato, o ir Kristus pasakė: “Neteiskite, ir patys nebūsite teisiami” (Mt 7, 1). Taigi kokiu saiku seikėsi, tokiu bus ir tau atseikėta. Pagailėkime tų, kurie nesupranta, kad nužudyti žmogų ar atimti jam sveikatą yra sunki nuodėmė. Nors juos galima pavadinti psichiniais ligoniais, dvasiškais skurdžiais. Argi tai ne beprotybė, kad žudomi seneliai dėl kelių litų, atimama sveikata 6 metų mergaitei dėl lytinio iškrypimo. Tai buvo labai žiaurus įvykis mūsų miestelyje. Rima (vardas pakeistas) buvo įdukrinta tik praėjusių metų pabaigoje, nespėjus išgyventi net nė 10 mėnesių pas tariamus “tėvus”, kai buvo išprievartauta “tėvo”. Nežinau, ką turi jausti prievartautojas dabar, kada visi žiūri į jį, kaip į didžiausią žmogžudį. Man norisi sušukti: “Žmogau, kur tavo sąžinė? Kaip tu atsakysi Dievui per paskutinį teismą?” Bet apie tai spręsti reikia palikti jam pačiam.
Alė Žibudaitė
Jaunystė lekia, kaip vėjas ir žydi, kaip gėlė. Vėjas nulekia, gėlė peržydi. Taip ir jaunystė. Eis, praeis ir nebesugrąžinsi. Labai greitai prabėgs ir visas mano gyvenimas, net nepajusiu, kaip tuojau leisis gyvenimo saulė. Ar tada neatrodys, kad dar ne viskas nuveikta, kad dar daugelis darbų neatlikta? Ar ne per mažai bus man gyvenimo? Sutinku, idealiai žmogus nepadarys visko, ir gyvenimo niekad neužteks. Svarbiausia, ne kiek aš gyvensiu, bet kaip mano gyvenimas bus pragyventas. Kiekvienas žmogus žemėje palieka savo pėdsakus. Ar mažesnį, ar didesnį, ar gilesnį — tai priklausys nuo mūsų kiekvieno asmeniškai, kas bus gyvenimo vertybės. Nors dar man visas gyvenimas prieš akis, bet ir dabar aš privalau nesnausti, o dirbti. Privalau nebūti pavasariu be žiedų, padange be žvaigždžių, jauna be didžių idealų.
Kiekvienas mes savo gyvenime turime daug džiaugsmo, bet ne rečiau mus aplanko ir liūdesio valandos. Gera, kai būna linksma, džiugu, viskas gerai sekasi. Bet dažnai ateina sunkumai, vargai, nelaimės. Kaip tada sunku išlikti ramiai, viską su džiaugsmu pakelti. Ir dabar žmogus turi į ką nors atsiremti, su kuo nors pasidalinti savo naštą. Tikintis žmogus, sunkią gyvenimo akimirką suklups prie Viešpaties kojų, atneš Jam ir su Juo pasidalins nerimu, skausmu, vargu... Jo lūpos pamažu kratės, iš širdies gelmių liesis malda: “Aš vienas be Tavęs nieko negaliu, o Dieve. Bet Tavo padedamas aš viską galiu...” Po maldos žmogus pakyla ramus ir tvirtas. Bendravimas su Dievu mane paguodžia, atgaivina, sustiprina. Per visas gyvenimo audras aš einu jau nebe viena. Man padeda, mane veda galinga Viešpaties ranka.
Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ
KAUNO ARKIVYSKUPIJOS JAUNIMO DIENA
Kauno Aušros vidurinėje mokykloje buvo surengta Kauno arkivyskupijos jaunimo diena ir bažnytinių chorų šventė “Soli Deo Gloria”. Renginyje dalyvavo katalikų jaunimas iš įvairių arkivyskupijos vietovių. Iš pradžių kiekviena parapijos grupelė supažindino susirinkusius su savo darbu, pasakojo apie karitatyvinę veiklą, senelių, invalidų ir vaikų namų globą, patarnavimą Mišioms ir pan.
Kauno vyskupas augziliaras Sigitas Tamkevičius perdavė katalikų jaunuoliams kardinolo Vincento Sladkevičiaus nuoširdų sveikinimą. Ganytojas pasidžiaugė jaunimo katalikiška veikla, trumpai apibūdino šiandieninį laikmetį. Jis pažymėjo, jog Lietuva, po 50 metų sovietų okupacijos paveldėjusi negausią katalikų inteligentiją, priešiškumą kitaip mąstančiam, prisitaikėliškumą ir materijos pomėgį, esantį netoli pavojingos ribos, kurią peržengti neturėtų leisti šiandieninis jaunimas. Jis privaląs atsakyti į metamą iššūkį ir įsilieti į aktyvią karitatyvinę veiklą, skatinti pasauliečių aktyvumą, studijuoti įvairius mokslus, ruoštis kurti šeimas, palaikyti savyje optimizmą, kovoti su prisitaikėliškumu. “Jūs privalote būti žmonėmis, kurie gyvena pagal sąžinę. Yra tik viena tiesa, vienas asmuo, prie kurio reikia prisitaikyti, — Jėzus Kristus”, — sakė ganytojas. (Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Nr. 5)
"ULIŪNAI" — IŠSAMI MONOGRAFIJA APIE SENĄ KAIMĄ PRIE PANEVĖŽIO
Lietuvos kraštotyros draugija išleido solidžią monografiją “Uliūnai”, kuri istorine medžiaga ir žmonių prisiminimais pasakoja apie šių apylinkių praeitį. Monografijos sudarytojas Albertas Ulys (beje, iš šios pavardės kildinamas ir kaimo pavadinimas) — filologas, ekonomistas, pats nuo Uliūnų kilęs ir čia pradėjęs mokslus.
TEGUL SKAMBA, SKAMBA, KANKLIA
kun. K. J. AMBRASAS, SJ
Po ranka pakliuvęs 1994 metų žurnalo “Caritas” trečiasis numeris sudomino viena antrašte “ KODĖL NĖRA ‘SUŽADĖTUVIŲ MALDOS”’? (30 psl.).
Iš tikrųjų, jei yra maldos prieš Komuniją, prieš išpažinti, valgį, prieš pamokas ir kitas įvairias progas, kodėl gali nebūti maldos prieš gan svarbų gyvenime įvykį — sužadėtuves. Buvo nuostabu, kad šio rimto ir įdomaus straipsnio autorius pavadino savo klausimą kvailu. Tačiau dar labiau nustebino jauno vyro, pratrukusio juoku dėl tokio klausimo, atsakymas: “Bet jūs įsivaizduokite: štai pasiimu maldaknygę, nueinu pas motiną ir sakau jai, kad noriu vesti. Tada atsistoju prie namo durų, laukiu, kol ateis man patinkanti mergina, ir sakau jai: ‘Kalbėkime sužadėtuvių maldą! O po to susižadėsime!’ Taip nedaroma”.
Iš 6 vitražų ciklo Lietuvos kultūros ministerijoje. Vitražai skirti muzikai ir dailei. B. Bružas
Žinoma, taip ir nereikia daryti. Tik kodėl viena ar kita malda negali būti sukalbėta po to, kai susitarta ar net dar prieš susitarimą su busimųjų jaunavedžių tėvais? Kodėl ji, toji taip būtina tam laikui malda (o juk sužadėtuvių laikas ir yra pats atsakingiausias, kai galutinai apsisprendžiama būti vyru ar tapti žmona, ar tinka charakteriai, ar turi vienas ir kitas reikalingų šeimai sudaryti ypatybių) negali būti sukalbėta vieno iš daugelio pasimatymų metu, kai sužadėtiniai turi laiko aplankyti ne tik nuostabias ir pačias įdomiausias gamtos vietas, kultūros paminklus, kinus ir kitas pramogas? Kodėl jie negali vieną kitą kartą užėję bažnyčion ir prieš altorių, arba ir kiekvienas atskirai, labai intymiai ir nuoširdžiai akis į akį pasikalbėti su visų sužadėtinių Didžiąja Globėja Švč. Mergele Marija, pačiu verčiausiuoju SUŽADĖTINIU — su Kristumi?
Kodėl jau tada susidraugavę jaunuoliai negali paprašyti dangaus palaimos, pagalbos, kad dangus padėtų žengti atsakingą gyvenimo žingsnį.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Iš kur atsiradęs ir ką reiškia žodis "egzodas"
Egzodas— iš klasikinių kalbų atėjęs žodis. Pirminis jo šaltinis — šen. graikų exodos“išėjimas, išžygiavimas, eisena; (prk.) mirtis”. Šis žodis darytas iš priešdėlio eks-“iš-” ir pamatinio daiktavardžio hodos“kelias”. Mums jis geriausiai žinomas kaip specialus terminas, reiškiantis senovės graikų tragedijos pabaigą — choro išėjimą iš scenos; lotynizuotu to žodžio variantu Exodus įprasta vadinti Senojo Testamento antrąją Mozės knygą, kurioje kalbama apie žydų tautos bėgimą iš Egipto vergijos. Matyt, kaip tik šios reikšmės ir ypatinga tų reikšmių spalva (vad. konotacija) bus paskatinusi mūsų išeivijos rašytojus bei kritikus vartoti mums kiek neįprastus egzodo literatūros, egzodo poetų, egzodo rašytojųterminus. Vartojamas savo vietoje ir su aiškia motyvacija, egzodas yra geras, aukštų ir gerų asociacijų tarptautinis žodis. Tik būtų apmaudu, jeigu jis imtų visai stumti iš kalbos savą išeiviją.
Reikėtų pagalvoti, kaip šis žodis kirčiuotinas. Jeigu laikytumės graikų originalo, atrodo, turėtume apibendrinti 2 kirčiuotę: egzodas, egzodo, egzodą, egzodu.(Aleksas Girdenis)
Nusikaltimas padaromasarįvykdomas?
Visuose Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsiuose vartojamas žodis padaromas'. Nusikaltimo padarymas tyčia; Nusikaltimo padarymas dėl neatsargumo; Savanoriškas atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo; Ta pati veika, padaryta asmens [...]; [...] jeigu tai padarė grupė asmenųir pan. O nuosprendis jau vykdomas ar įvykdomas.
Tačiau spaudoje dažnai rašoma, per radiją ir televiziją sąkoma: Įvykdė nusikaltimą, įvykdė avariją— tarsi kokią išankstinę užduotį, kieno nors planuotą dalyką. “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” (1993) nurodyta, kad įvykdytigalima užduotį, planą. Panašiai teikiama vartoti ir “Kanceliarinės kalbos patarimuose” (V., 1993. p. 230). Todėl kalbant apie nusikaltimą, reikėtų sakyti, kad jis padaromas,o nuosprendis vykdomas (įvykdomas).(Zigimantas Plioplys)
ALDONA PUIŠYTĖ
†PO KRYŽIAUS ŽENKLU †
Su meile motinos, su tėvo gerumu,
Ramioj šviesoj jaukių gimtų namų,
Mes valgėm peržegnotą rugio duoną.
Dėkojame Dievui maldoje, kad duoda
Tos kasdieninės amžiaus varguose.
Namuos budėjo serginti dvasia...
Ir kai nūnai keliu žegnonei ranką,
Tikiu, skalsi bus duona. Atsitrenkia
Į kryžiaus ženklą visa, kas į mus
Grėsmingai taiko. Sergi šiuos namus
Dvasia geroji, jos sparnai baltieji
Apglėbia visa, kryžius ką lydėjo...
Patiko I premiją laimėjęs straipsnis
Perskaičius Aldonos Kamantienės premijuotą rašinį “Dievas - Aš, kito nėra”, manau, kad autorė turėjo pašaukimą ir įkvėpimą tai atlikti. Rašinio forma yra ypatinga, nauja, neįprasta, nekasdieninė. Tai mane priverčia pagalvoti. Kiekvienas sakinys daug pasakantis, prasmingas. Daug darbo įdėta įvairioms Šv. Rašto bei kitokioms citatoms. Skaitydama jaučiu, kad Dievas man kalba. Jis kalba, primindamas bei mokydamas, kaip reikia gyventi šiais moderniais laikais. Dievas mane ragina atsibusti iš letarginio miego, pasidaryti protaujančiu Jo tvariniu, džiaugtis jo begaline meile, dėkoti už mums duotus stebuklus, (pvz., Lietuvos išlaisvinimas iš Sovietų vergijos). O kiek stebuklų jaučiu ir savo asmeniškame gyvenime!
Nuostabu, kad mano širdyje atsirado didelė meilė ir padėka Dievui už visas man suteiktas gėrybes, perskaičius šį rašinį. Galvoju... Dievas turėjo anų laikų pranašus Evangelijai skelbti. Ar negali būti, kad Jis pasirinko ir dabar man gerai pažįstamą asmenį priminti man tai, ką aš jau turėčiau žinoti? Gal mums reikia tokių priminimų.
KĄ MUMS ŽADA MOKSLAS?
Kas penkeri metai, pradedant 1971-aisiais, Japonijos mokslo ir technologijos agentūra klausia mokslininkų, kokie bus mokslo laimėjimai artimiausiais dešimtmečiais. Pateikiame keletą atsakymų iš 1993 apklausos.
1999 m. atsiras galingos optinės ryšių sistemos.
2001 m. bus surastas ekonomiškiausias būdas reutilizuoti naudingus produktus iš miestų šiukšlių.
2003 m. bus sukurta technologija, kuri neleis
plisti į atmosferą azoto oksidams. Plačiai bus naudojamos biologiškai greitai irstančios įpakavimo medžiagos.
2004 m. pasirodys labai greiti kompiuteriai.
2006 m. bus galima gydyti AIDS (vakcina bus sukurta 2003 m.). Prieš 2-3 dienas galima bus nuspėti vulkanų išsiveržimo pradžią.
2009 m. bus surasti genai, programuojantys vėžio vystymąsi.
2010 m. bus išaiškintas visų rūšių vėžio atsiradimas.
2013 m. bus galima gydyti vėžį naujai atrastais vaistais.
2020 m. atsiras termobranduolinių reaktorių.
— Kurioj vietoj yra širdis, — klausia mokytojas mokinį.
Mokinys tyli. Tada mokytojas prisideda ranką prie krūtinės ir sako:
— Ar čia nejauti smūgių?
— Ne, mamos smūgius aš jaučiu kitoje vietoje...
✓✓✓
Motina bara sūnų:
— Vaikeli, argi gražu į savo draugą mesti akmenį?
— Bet, mamyte, jis pirmas metė.
— Tai tada reikėjo mane pašaukti, o ne mesti.
— Bet ar tu, mamyte, būtum geriau pataikiusi?
✓✓✓
Berniukas klausia tėvą:
— Tėveli, kodėl Dievas pirma sutvėrė Adomą, o paskui Ievą?
— Matai, vaikeli, Dievas nenorėjo, kad jam kas duotų patarimų...
■ Kauno ir Veliuonos dekanatų kunigų susitikime balandžio 26 d. vysk. Sigitas Tamkevičius pranešė, kad šiuo metu 42 Kauno arkivyskupijos parapijos neturinčios kunigų.
■ Čikagos arkivyskupijai švenčiant 150 m. sukaktį, miesto centre gegužės 21-birželio 25 d. buvo surengta paroda, kurioje buvo galima pasigrožėti įvairių parapijų (jų tarpe ir lietuvių) kultūriniais ir istoriniais laimėjimais, pagilinti žinias apie parapijų kilmę ir ypatybes.
■ Diakonas Gintaras Linas Grušas, metus laiko išdirbęs Popiežiaus apsilankymo komitete Lietuvoje, birželio 25 d. Vilniaus arkikatedroje Vilniaus metropolito arkiv. Audrio J. Bačkio buvo įšventintas į kunigus. Pirmąsias šv. Mišias aukojo Vilniaus arkikatedroje. Apie mėnesį laiko pasiliko Lietuvoje, kapelionavo VIII Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese, dalyvavo ateitininkų kongrese. Liepos pabaigoje grįžo į Los Angeles, CA, kur gyvena jo tėvai Marija ir Pranas Grušai. Čia atlaikė antrąsias primicijas.
■ Kun. Juozas Šeškevičius, Sao Paulo lietuvių parapijos klebonas Vilia Zelina priemiestyje, Brazilijoje, metus laiko išbuvęs Lietuvoje ir susipažinęs su jos religiniu gyvenimu, grįžo į Braziliją.
36-asis “Laiškų lietuviams” konkursas
Skelbiame straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui. Jaunimui priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Jaunimas būtinai prie straipsnio turi pažymėti, kad jis skiriamas jaunimo grupei. Konkurso taisyklės bus maždaug tos pačios kaip ir praėjusiuose konkursuose, tik straipsniai turės būti paraštyti būtinai mašinėle su pakankamais tarpais tarp eilučių. Ranka rašytų į konkursą nepriimsime. Suaugusiųjų rašiniai turės būti maždaug 4-9 puslapių, o jaunimo — bent 2 puslapių, bet pageidaujame ir ilgesnių. Premijų skaičių ir didumą nustatys vertinimo komisija.
Siūlomos pasirinkti trys temos: 1. Kelias į Lietuvos dvasinį prisikėlimą; 2. Šeima — meilės mokykla; 3. Kitus įveikti gali daug kas, save įveikti gali tik žmogus.