religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1996 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOL. XLVII, NO. 9

Šis numeris iliustruotas dail Povilo Puzino kūrinių nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Gražinos Didelytės.
Skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Algirdas Paliokas SJ

     Ateina žmogus į pasaulį. Jo niekas nemokė, kaip ateiti. Ir toliau stop! Jei tik nebus žmogaus šalia, jis žus. Kūdikis pats neišmoks, kaip žodį tarti, kaip šaukštą paimti, kaip sagas segiotis, kaip eiti, kaip gyventi. Moko tėvai, giminės ir kiti. Jis išplėstomis akutėmis stebi ir tiria visus aplinkinius daiktus ir visa, kas juda, ir tuoj viską kartoja, kartoja. Jis mokosi ir noriai mokosi vaikščioti kaip žmogus, kalbėti žmonių kalba, naudotis rankomis kaip žmogus, mąstyti ir elgtis kaip žmogus. Tik ne visada jis būna klusnus kantriųjų tėvų mokykloje. Ir iš kur jis turi tiek norų daryti kitaip, elgtis savaip? Tai džiaugsmo, tai skausmo bangos užlieja pirmųjų žmogaus mokytojų širdis. Nepavargdami jie gali šimtus kartų taisyti šito mažo žmogučio klaidas ir džiaugtis jo laimėjimais daugiau nei savo.

XX amžiaus motina.     Dail. Povilas Puzinas

     Mokytojas be kantrybės - ne mokytojas. Be meilės, be atlaidumo taip pat. Ir tiek ir dar daugiau bus pareikalauta iš tėvų laiku apribotoje šioje pirmoje žmogaus mokykloje. Suspėjai - laimėjai. Jei įdiegei jam, savo vaikui, daugiau susivaldymo, daugiau darbštumo, teisingumo, dorumo, tikėjimo, žodžiu - viso to , kas daro žmogų žmogumi, tuo jam lengvesnį gyvenimo kelią padovanojai. Tada sunkumuose jis nesuklups, mokės atskirti kas tikra nuo netikra. Kuo prie tikros Tiesos ir Gėrio bus arčiau, tuo jo gyvenime džiaugsmo ir laimės bus daugiau. O priešakyje dar ilgas ir ne visada lengvas kelias.

Skaityti daugiau: MOKYTOJUI

Jonas Boruta SJ

     Gyvename reikšmingų Jubiliejų epochą -laukiame 2000 Viešpaties metų jubiliejaus, minėjome Lietuvos 600 metų krikšto sukaktį, minime Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimo 70-metį. “L’ Osservatore Romano” 1996 balandžio 26-osios numeryje ¹ praneša apie Čekijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos ir Vokietijos vyskupų pasitarimą kaip 1997 metais paminėti pirmojo baltų žemėse misionieriaus kankinio šv. Adalberto Vaitiekaus mirties 1000 metų sukaktį. Lietuvos istorikai ir kultūrininkai ruošiasi 2009 metais paminėti Lietuvos tūkstantmetį. Būtent, kaip galutinai nustatė E. Gudavičius, A. Bumbliauskas, 1009 metais Lietuvoje (o ne Prūsijoje, kaip anksčiau manyta) kankinio mirtimi mirė šv. Adalberto Vaitiekaus pasekėjas vyskupas misionierius šv. Brunonas Bonifacas. Quedlinburgo metraštis, aprašydamas šio šventojo mirtį, pirmą kartą pamini ir Lietuvos vardą ². Su šv. Adalbertu Vaitiekum ir šv. Brunonu Bonifacu prasideda baltų kraštų (tame tarpe ir Lietuvos) evangelizacijos istorija. Pirmasis pasikrikštijęs lietuvių valdovas -tai šv. Brunono kankinystės istorijoje minimas lietuvių karalius Netimeras.

     Baltų kraštų vietinių bažnyčių - vyskupijų kūrimo istorija prasideda Palaimintojo Meinardo įkurta Ikškilės vyskupija Latvijoje ³. O pirmosios vyskupijos Lietuvoje kūrėju buvo pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas.

     XIII a. pirmoje pusėje Livonijoje ir Prūsijoje įsikūrus galingiems kariniams ordinams ir jiems susivienijus, Lietuva buvo susiskaldžiusi: dar nebuvo vieno valdovo valdomos valstybės.

Skaityti daugiau: IŠ LIETUVOS BAŽNYTINĖS PROVINCIJOS Kūrimo istorijos

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Elena Šidlauskienė

     Jau - ir dvylikti metai, kai mokykloje dėstydama Solomėją Nėrį ar šiaip kur išgirdusi jos “Diemedžiu žydėsiu”, vis prisimenu, kaip inspekorius paskutinėmis pastangomis stengiasi išsakyti šį eilėraštį, - tęsia žodžius, prityla, ilsisi, - lyg iš po žemių - jo balsas... Ligoninėje. Mirtininkų palatoje. Likus dienai - prieš mirtį...

Vėjo malūnas.     Dail. Povilas Puzinas

     - Einam su manimi į ligoninę! - tai mūsų mokyklos direktorė. Sutinku ją centrinėje miestelio gatvėje dar saulėtą lapkričio sekmadienį. - Savo vyrui turiu nutempti pagalvę ir antklodę, - sako, po viena - šalta. Nunešti padėsi... O ir inspektorių aplankytumėm. Ligoninėje... Marinamas...

Skaityti daugiau: DIEVMEDIS

 (Pirmasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas)

Vytautas Bagdonavičius MIC

1. Ketvirtasis šimtmetis

     Ketvirtasis Bažnyčios istorijos šimtmetis yra vertas daugiau dėmesio, negu jis paprastai susilaukia. Tame šimtmetyje Bažnyčia protiniu būdu suorganizavo savo požiūrį į Kristų-Dievą. Tai nėra paprastas uždavinys. Apskritai susidaryti protingą požiūrį į tai, kas yra Dievas, nėra lengvas uždavinys. Etnologijos istorija, daugiau negu mes norėtume, liudija įvairius Dievo sampratos iškrypimus. Bet tas uždavinys pasidaro dar sunkiau protu apvaldomas, kai pats Dievas taip prisiartina prie žmogaus, kad priima net žmogaus prigimtį.

     Pats Kristus ir savo gyvenimu, ir savo žodžiais aiškiai save parodė kaip pilnaprasmį Dievo prigimties dalininką. Pirminė krikščionybė tai priėmė ir savo tikėjimu paliudijo. Tačiau ilgainiui atėjo laikas su tuo faktu protiškai susitaikyti. Iškilo uždavinys rūpintis, kad ši tikėjimo tiesa nepasiliktų svetimybe ir žmonijos galvosenoje. Šio uždavinio sąmonė net tragišku klausimu iškilo ketvirto šimtmečio krikščioniškoje visuomenėje. Kad ši tiesa, jog žmogus Kristus yra Dievas ir kad jis, prisistatydindamas esąs Dievo Sūnus, nesunaikina Dievo vienumo sampratos.

Skaityti daugiau: TRUPUTIS DOGMŲ ISTORIJOS

 (Mintys, atkūrus Vilniaus jėzuitų gimnaziją)

Kun. Antanas Gražulis SJ

     1995 metų rugsėjo 11 dieną Vilniuje po 55 metų pertaukos pradėjo veikti Jėzuitų gimnazija. Tai antroji tokia švietimo įstaiga Lietuvoje. Nuo 1991 metų Jėzuitų gimnazija veikia Kaune.

1. Lietuvos vaikų viltys

     Žymus išeivijos teisininkas, visuomenininkas bei žurnalistas Povilas Žumbakis Vilniaus jėzuitų gimnazijos atidarymo proga Toronte leidžiamame “Tėvynės žiburių” laikraštyje pasidalijo su skaitytojais įsidėmėtinomis mintimis. “Netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Čikagoje lankėsi eilė Sąjūdžio veikėjų, jų tarpe M. Laurinkus ir R. Ozolas. Mūsuose tai buvo didelė šventė. Mes džiaugėmės tautiečių drąsa, pasiryžimu. Mus labai nustebino gan liūdnos svečių nuotaikos. Įstrigo R. Ozolo atsakymas į klausimą: ‘Kiek laiko truks, kol lietuviai atsikratys sovienio palikimo, suterštų širdžių?’ R. Ozolas atsakė, jo nuomone, tik tie, kurie pradeda lankyti mokyklas po nepriklausomybės atstatymo, tegalės nesuteptai blaiviai galvoti.

Pakrantės peizažas.     Dail. Povilas Puzinas

     Nustebome. Nejaugi tie, kurie tiek kentėjo, tiek metų buvo prispausti okupantų, negalės atsikratyti sovietinio galvojimo, ydų? Praėjus penkeriems metams, tas R. Ozolo atsakymas tampa vis realesniu. Tuomet net negalėjome pagalvoti, kad tauta išsirinktų buvusiuosius, kad mūsų žmonės, tautiečiai, leistų gaujoms užvaldyti gatves ir valdžios koridorius. Ne, ne Lietuvoje... Šių blogybių galėjome tikėtis Rusijoje, gal Lenkijoje, bet tik ne Lietuvoje!

Skaityti daugiau: IŠ GRIUVĖSIŲ KYLANTI VILTIS

CHIARA LUBICH

"Eikite ir mokykitės, ką tie žodžiai reiškia: 'Aš noriu gailestingumo, ne aukos".

     Ar mes atsimename, kada Jėzus tuos žodžius pasakė? Vieną dieną, kai jis valgė pietus, kai kurie muitininkai ir blogo vardo asmenys, kurie žmonių buvo niekinami kaip nusidėjėliai, atėjo ir sėdosi prie stalo su juo. Kai fariziejai tai pastebėjo, jie klausė jo mokinių: “Kodėl jūsų mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?” Jėzus, tai girdėdamas, atsakė: “Eikite ir mokykitės, ką tie žodžiai reiškia: ‘Aš noriu gailestingumo, ne aukos’”.

     Jėzus čia tik panaudojo pranašo Ozėjo žodžius, kurių mintis jam tiko. Iš tikrųjų, jis juos ir naudojo tik kaip pavyzdį. Jis taip pat sako, jog meilė turi pirmumą tarp kitų įsakymų, pamokymų ar nurodymų.

     Tai yra krikščionybė: Jėzus atėjęs sakė, jog Dievas, nori, kad mūsų tarpusavio santykiams vadovautų meilė ir kad tai yra Dievo valia, kuri buvo paskelbta Šventraščiuose, kaip pranašo Ozėjo žodžiai rodo.

     Meilė yra visų krikščionių gyvenimo vadovas, pagrindinis jų veiklos įstatymas, jų elgesio būdas.

Skaityti daugiau: GAILESTINGUMAS SVARBIAU UŽ AUKĄ

Danutė Bindokienė

     Teologai gali diskutuoti, polemizuoti, rašyti ilgiausius straipsnius, mėgindami atsakyti į klausimą, ar Dievui reikalingas žmogus, ar Dievas nori, kad žmogus Jam nusilenktų, kad jį garbintų aukomis ir maldomis. Bet atrodo, kad būtų daug svarbesnis klausimas, ar žmogui reikalingas Dievas, ar žmogus negali be Jo apsieiti. Atsakymas gali būti tik vienas ir labai aiškus - taip!

     Tai liudija žmonijos proistorė, istorija ir dabartis. Tas troškimas ieškoti kažko, kas viršija visus žinomus gamtos reiškinius bei dėsnius, be jokios abejonės, pasiliks žmonių pasąmonėje, kol jie gyvens šioje žemėje.

     Žinoma, žmogui įgyjant daugiau mokslo žinių, savo aplinkos ir savo paties dvasinių galių bei galimybių supratimo, kinta ir pažiūros į antgamtinį pasaulį, tačiau tuštuma, kurią gali užpildyti tik dvasinio gyvenimo siekiai, niekuomet neišnyksta. Todėl žmogus ir moderniame pasaulyje tebeieško Dievo, kaip Jo ieškojo nuo žmonijos pradų aušros.

Skaityti daugiau: ŽMOGUS IEŠKO DIEVO

Kun. K. J. Ambrasas SJ

     “Lietuvių kalbos žodyno” I tome (1968, p. 426) randame žodį, atsivertėlis - perėjęs (atsivertęs) į kitą tikėjimą, pvz.: Pirmieji krikščionys buvo atsivertėliai (konvertitai). 1993 Vilniaus Mokslo ir enciklopedijų leidykla išleido “Dabartinės lietuvių kalbos žodyną”, kuriame žodžio atsiversti pažymėtos tokios reikšmės: atsigręžti, atsisukti, atslinkti, atgriūti (p. 57). Prie kito panašaus žodžio atversti reikšmių pati paskutinioji - atversti į kitas pažiūras, į kitą tikėjimą: Seną sunku beatversti. Atsiversti į krikščionybę (p. 60). Taigi žodynininkai pabrėžė tokią leksinio vieneto reikšmę: būtent -kitą atversti. Šio žodžio lizdo pabaigoje paminėta ir sangrąžinė forma: Atsiversti į krikščionybę (p. 60). Gerai, kad paminėta, nes prieš dešimt dvidešimt metų apie tai didžiumai visuomenės buvo visiškai nė motais. Iš tikrųjų apie svarbiausią mūsų laikų moralinio ir dorovinio kodekso vietą, apie reikalingiausią mūsų vidinio gyvenimo poslinkį, kuris turėtų būti visos visuomenės, tautų ir valstybių, visų žemynų ir visos planetos rūpestis, leksikologijos specialistų užsiminta labai kukliai. Žodynas, nors turi kitokius tikslus, bet vis viena tam tikra prasme irgi atspindi visą mūsų tautos moralinę, dorovinę padėtį, jos poslinkius. Tačiau apie šį svarbiausiąjį mūsų laikų žodį, - būtent, pačiam stengtis, ieškoti, morėti, trokšti atsiversti nūnai dera atvirai, tiesiai, drąsiai ir dažnai kur kalbėti, rašyti. Jį reikia garsinti. Dera pačiam dėti visas pastangas, domėtis, gilintis į savo vidinio gyvenimo apraiškas. Justi dvasinio gyvenimo alkį turi pats žmogus. Juk niekas kitas prieš tavo valią negali pasirūpinti tavo Amžinybe. Čia be jokios dvejonės būtina kasdien pačiam tai aiškintis, šia problema gyventi ir apie ją galvoti. Nūdien, kai ant tautų ir visos žemės planetos pakibęs netikrumo, grėsmės ar net susinaikinimo debesis, blaivesnio žvilgsnio, turinčio bent krislelį laiko dvasios supratimo žmogaus pareiga: nusistatyti šiuo požiūriu tvirtas, konkrečias, aiškias gaires. Juk šiandien iš tikrųjų griežčiausios atrankos, pačiai plačiausiąja prasme - didžiosios gyvenimo stilistikos metas: Ką aš renkuosi?

Skaityti daugiau: BŪTINIAUSIAS ŠIANDIENOS ŽODIS- ATSIVERTIMAS

(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

Jonas Ivanauskas

     Aš negaliu jums parodyti savo margaspalvio vaikystės sodo, kuriame mano tėvai (o ir ne tik jie) sodino meilės ir gerumo gėles. “Jos užaugs kartu su tavimi, - mokė jie, - ir jeigu tu jas rūpestingai globosi ir puoselėsi, jos pražydės ir apšvies tavo sielą, o tavo kūnas niekada nebus nei aklas, nei kurčias...”

Pabėgėlė su vaikais.     Dail. Povilas Puzinas

     Jūs neaplankysite šito sodo, nes jo nebėra. Tik retkarčiais laiko ūkanoje tarsi vaiski vizija išplaukia jis, ir aš ten sugrįžtu. Vejuosi žydrus svajonių paukščius, atsargiai liečiu trapias vilties, tikėjimo ir meilės gėles, stipriai apglėbiu gruoblėtą kantrybės medį ir pajuntu, kaip gerumas užplūsta mane, kaip pamažu atsileidžia sugniaužti kumščiai, kaip lyg žiedas išsiskleidžia pykčio suspaustos lūpos, kaip akyse užgęsta raudonos keršto liepsnos...

Skaityti daugiau: LEISKITE BŪTI GERAM

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS SJ

Rožančius, rožinis ar rožinys?

     Apie tai jau seniau esame rašę “Laiškuose lietuviams”, kur rodėme palankumą žodžiui rožinys. Dabar ir kalbininkas Aldonas Pupkis, vyriausias “Gimtosios kalbos” redaktorius, savo žurnale (1996 m., Nr 4) siūlo vartoti šį žodį: “Šiuo atveju, nors dažniau vartojamas rožinis,pirmenybę derėtų teikti lyčiai rožinys.Mat lietuvių kalboje, kai turimi du vienodos reikšmės variantai, kurių vienas yra daiktavardis, o kitas - sudaiktavardėjęs būdvardis ar dalyvis, vartosenai paprastai pasirenkamas daiktavardis”.

     Vartojantieji žodį rožinis,jį dvejaip kirčiuoja: rožinisir rožinis,tai rožinysir šiuo atveju tinkamesnis, nes čia nėra jokios kirčiavimo problemos. O linksniuojant, tiek rožinis,tiek rožinysskiriasi tik vardininke (žinoma, ir šauksmininke), o kituose linksniuose jų formos visiškai tos pačios.

Skaityti daugiau: Kalba

Poezija vargšams

Alė Rūta

     Negalima susilaikyti nepaminėjus kukliai išleistos Lietuvoje poezijos knygelės, į kurią sudėta tiek širdies, tiek užuojautos Sibiro tremtiniams ir dvasinio bei materialinio skurdo tautiečiams, vargo broliams.

Priemiestyje...      Dail. Povilas Puzinas

     Iš periodikoj spausdintų jo eilėraščių seniai pažįstu poetą Vytautą Cinauską, buvusį tremtinį. Teko ir asmeniškai su juo susipažinti Rokiškio apylinkėje (Kamajuose), iš kurios poetas kilęs. Tai kuklus žmogus, bet gilus ir energingas - suprasti vargo brolius ir jiems padėti. Jis yra įsteigęs “Tremtinių grįžimui remti fondą” ir jam vadovauja. Idealistas, ne vien poetas. Tokie ir jo eilėraščiai. Jo nepriskirtum prie poetų-aristokratų ir net nei prie tautos dainių. Bet jo eilėraščiai gražūs, patrauklūs, nes rašyti iš širdies, pažinimo ir užuojautos nuskriaustiems. Pavyzdžiui:

     "Draugužės mano, sesės sibirietės.
     Gulago lygios tarp lygių, pilietės...

     Dar jūsų šypsenos lig šiol neatrakintos,
     Dar atšvaitas poliarinis veiduos,
     Neapkabintos, nemylėtos, neapgintos...
     Su antspaudu užšalusios raudos ”.

Skaityti daugiau: Knygos

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

IŠ AMERIKOS LIETUVA ATRODO TRYPIANTI VIETOJE

     Po penkių mėnesių stažuotės Jungtinėse Valstijose konservatorių valdybos narė Laima Andrikienė teigia suvokusi dar liūdnesnę Lietuvos ekonominę būklę nei atrodo čia gyvenantiems žmonėms.

     Spaudos konferencijoje ji teigė įsitikinusi, kad Lietuva ekonomiškai atsilikusi nuo kitų Baltijos šalių, ypač nuo Estijos, kad visiškai nesirūpinama šalies įvaizdžiu, nepasirengta stoti nei į Europos Sąjungą, nei į NATO. “Lietuva atrodo trypianti vietoje, geriausiu atveju, atsigręžusi į Vakarus”, -sakė L. Andrikienė.

     Ji ypač ragino susirūpinti bankų reikalais, nes, pasak Seimo narės, šalies komerciniai bankai “yra nemokūs”, neatitinka komerciniams bankams keliamų reikalavimų, pilnai neatlieka komercinių bankų funkcijų - neteikia kreditų gyventojams, žmonėms, įmonėms”.

     Ji tvirtino, kad JAV valdžia puikiai žino Lietuvos komercinius bankus, “per kuriuos plaunami pinigai”. Tai, pasak L. Andrikienės, kelia nusistebėjimą Valstijose, nes Lietuva prisijungė prie konvencijos dėl pinigų plovimo, tačiau Vyriausybė, “žinodama faktus, nė piršto nepajudino, kad tokių dalykų nebūtų”.

     Seimo narė teigė, kad šalies komerciniai bankai bando kurti “stambių, patikimų” įvaizdį, kuris “subliūkšta, kai reikia indėlininkams grąžinti indėlius”. L. Andrikienė mano, kad iki rudens indėlius praras dar kelių bankų indėlininkai, o po Seimo rinkimų prognozavo bankų griūtį, už kurią atsakomybę bus bandoma suversti “toms partijoms, kurios laimės Seimo rinkimus”.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Žmona, kalbėdama vyrui apie blogą šeimos finansinę padėtį, aiškino:

—    Mums abiem būtina taupyti. Tu privalai mesti rūkyti, o aš nustosiu tau pirkti sekmadieniais alų.

♪

—    Jūsų ligos priežastis alkoholis, — sako gydytojas savo pacientui.

—    Ačiū, daktare, džiaugiasi pacientas, — jūs esate pirmas gydytojas, kuris nesuverčia visos kaltės man.

♪

Išeinant po vakarienės iš restorano, rūbininkas padavė svečiui kailinius, o svečias jam davė 20 dolerių. Jo draugas nustebęs sako:

—    Nesuprantu tokio tavo elgesio. Duoti 20 dol. už tai, kad jis padavė tau kailinius?

—    Taip, bet tu pažiūrėk, kokius kailinius man davė!

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Pirmosios šv. Mišios naujojoje Elektrėnų bažnyčioje buvo Verbų sekmadienį, kovo 31 d. Mišias aukojo Kaišiadorių vysk. J. Matulaitis. Oficialios šventinimo iškilmės numatomos 1996 m. vasarą, kai bus baigti statybos darbai.

■    Kun. Hermanas Šulcas šių metų pradžioje grįžo į savo misionieriavimo miestą Ruandoje, Afrikoje, ir vėl darbuojasi savo įkurtoje sodyboje, kurią rado labai suniokotą.

■    Stelmužės koplyčioje pamaldos buvo nutrauktos 1961 m. Zarasų klebonas kun. Vytautas Kapočius dabar vėl atgaivino lietuviškų šv. Mišių laikymą kartą per mėnesį.

■    Salako parapija, įkurta 1496 m., šiais metais per Petrines, birželio 29 d., atšventė 500 sukaktį.

■    Manoma, kad Turkijoje, netoli Efezo miesto, yra gyvenusi Jėzaus motina Marija. Tas namelis, turkiškai vadinamas Maryen Ana Evi, yra gausiai lankomas maldininkų - krikščionių ir nekrikščionių.

■    Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje kovo 23 d. įvyko konferencija “Vilniaus jėzuitų gimnazijai 425 metai”. Jėzuitų provincijolas kun. Jonas Boruta SJ kalbėjo apie vienuolynų įnašą į Europos švietimą ir kultūrą.

Skaityti daugiau: Trumpai

Dailininkas Povilas Puzinas

     Šį Laiškų lietuviams numerį iliustruojame dail. Povilo Puzino kūrinių nuotraukomis. Kai kurie jo dailės darbai, skirti Lietuvai, dėl įvairių priežasčių buvo ilgai laikomi Čikagos saugyklose. Pagaliau šią vasarą jie buvo išstatyti Lietuvių dailės muziejuje Lemonte, paskutinį kartą juos parodant Čikagos visuomenei, kuri šį dailininką labai vertino ir gerbė. Šie jo kūriniai keliauja prie Baltijos krantų - į jo gimtąją Latviją ir mylimą Lietuvą.

     Povilas Puzinas gimė 1907 m. Rygoje, kur 1932 m. baigė Meno akademiją. 1933-35 m. atliko karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje. Vėliau dėstė meną Panevėžio berniukų gimnazijoje ir Taikomosios dailės institute Kaune. Vokiečių okupacijos metu dalyvavo lietuvių rezistencijoje, 1944 m. buvo nacių suimtas ir kalintas. Tais pačiais metais pateko Vokietijon. Į Ameriką atvyko 1947 metais. Čia dėstė meną įvairiose mokyklose ir dalyvavo parodose. Mirė 1967 m. spalio 22 d.

     Dail. P. Puzinas ne be reikalo vadinamas poetiniu realistu. “Jo kūrybos pagrindas, kaip rašo Algimantas Kezys, - buvo tvirtai į žemę įsirėmę pasakojamieji elementai, apipinti spalvinių niuansų, žmogiškosios patirties nuotaikos ir grynosios estetikos. Jo žvejai, motinos su vaikais, pabėgėliai, deportuojamieji, laivai, pakrančių peizažai kvėpuoja tikroviškumu ir atskleidžia jautrią dailininko sielą, ieškančią nemarių estetinių elementų harmonijos”.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas