CHIARA LUBICH
"Eikite ir mokykitės, ką tie žodžiai reiškia: 'Aš noriu gailestingumo, ne aukos".
Ar mes atsimename, kada Jėzus tuos žodžius pasakė? Vieną dieną, kai jis valgė pietus, kai kurie muitininkai ir blogo vardo asmenys, kurie žmonių buvo niekinami kaip nusidėjėliai, atėjo ir sėdosi prie stalo su juo. Kai fariziejai tai pastebėjo, jie klausė jo mokinių: “Kodėl jūsų mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?” Jėzus, tai girdėdamas, atsakė: “Eikite ir mokykitės, ką tie žodžiai reiškia: ‘Aš noriu gailestingumo, ne aukos’”.
Jėzus čia tik panaudojo pranašo Ozėjo žodžius, kurių mintis jam tiko. Iš tikrųjų, jis juos ir naudojo tik kaip pavyzdį. Jis taip pat sako, jog meilė turi pirmumą tarp kitų įsakymų, pamokymų ar nurodymų.
Tai yra krikščionybė: Jėzus atėjęs sakė, jog Dievas, nori, kad mūsų tarpusavio santykiams vadovautų meilė ir kad tai yra Dievo valia, kuri buvo paskelbta Šventraščiuose, kaip pranašo Ozėjo žodžiai rodo.
Meilė yra visų krikščionių gyvenimo vadovas, pagrindinis jų veiklos įstatymas, jų elgesio būdas.
Meilė visuomet privalo turėti pirmenybę prieš kitus įstatymus. Iš tikrųjų, meilė kitiems turi būti tvirtu pagrindu, kuriuo krikščionys turi vadovautis.
Jėzus nori meilės, kurios viena išraiškų yra gailestingumas.
Jis ir nori, kad krikščionys ypač pagal tokį gailestingumą gyventų, nes Dievas yra gailestingas.
Jėzus mums ir sako, kad pirmiausia ir svarbiausia yra tai, jog Dievas yra gailestingas Tėvas, kuris myli visus, leidžia saulei tekėti ir lietui lyti geriesiems ir blogiesiems.
Kadangi Jėzus myli kiekvieną, jis nevengia būti su nusidėjėliais, taip darydamas, jis apreiškia mums, koks Dievas yra.
Jei Dievas yra toksai ir Jėzus tolygus jam, mes irgi turime stengtis turėti tokį nuoširdų jautrumą.
“...ne aukos”.
Jei mes taip nemylėsime artimo, mūsų pamaldumas bus nepriimtinas Jėzui. Jis nepriims mūsų maldų, dalyvavimo Mišiose, mūsų aukojimų, jei nebūsime taikoje su kiekvienu, pilni nuoširdžios meilės visiems.
Ar mes prisimename jo Kalno Pamokslo reikalaujančius žodžius? “Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada, sugrįžęs aukok savo dovaną (Mt 5, 23-24).
Tie žodžiai sako mums, jog labiausiai patinkantis Dievui jo garbinimas yra artimo meilė, kuri duoda pagrindą net paties Dievo garbinimui.
Jei nori duoti dovaną savo tėvui ir esi susipykęs su savo broliu (ar brolis su tavimi), ką tėvas tau sakytų? Pirma susitaikyk su savo broliu, tada galėsi duoti man tą dovaną”.
Bet yra kai kas ir daugiau, Meilė yra ne tik pagrindas krikščionio gyvenimui. Ji yra taipgi kaip svarbiausias ryšys santykiuose su Dievu. Tai užtikrino šventieji, kurie liudijo Evangeliją, ir krikščionys patyrė, gyvendami pagal tikėjimą: jei jie padeda artimui, ypač labiausiai reikalingam pagalbos, tada jų pamaldumas auga ir jų vienybė su Dievu stiprėja, tada jie jaučia jog tie jų santykiai su Dievu tebesitęsia, o tai teikia jų gyvenimui tikrąjį džiaugsmą.
Kaip mes galėtumėm gyventi pagal šiuos žodžius? Neskirstykime žmonių, santykiaudami su jais, ir nepritarkime tokiems, kurie taip skirsto. Neatsiribokime nuo žmonių, kurie skleidžia mažus ar didelius nesutarimus, bet juos įspėkime, nes nesutarimai nepatinka dangui ir mūsų gyvenimą kartina. Neleiskime saulei nusileisti - kaip Šventraštis sako (žr. Efez. 4,26), kol turime pyktį nors prieš vieną žmogų.
Jei taip darysime, viskas, ką tik beveiktume, bus priimtina ir miela Dievui ir pasiliks amžinybėje. Tada viskas, ką beveiktumėm, mūsų poilsis ar darbas, žaidimas ar studijos, buvimas su vaikais, pasivaikščiojimas su žmonomis ar vyrais, malda ir atsidavimas kitiems, atlikimas tų tikėjimo pareigų, kurios yra dalis mūsų pašaukimo, tada viskas, o viskas tarnaus Dangaus Karalystei.
Juk Rojus yra tie namai, kuriuos jau statome, dar čia gyvendami, ir kuriuose gyvensime, kai mūsų žemiškasis gyvenimas pasibaigs. Bet mes galime tą statybą pabaigti tik mylėdami.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius