religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1993 / SAUSIS — JANUARY / VOL. XLIV, NO. 1
|
1 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
4 |
V. Noreika |
|
|
5 |
Chiara Lubich |
|
|
6 |
Leonas Gilaitis |
|
|
9 |
Romos Lietuvis |
|
|
11 |
Bitė Vilimaitė |
|
|
12 |
V. Noreika |
|
|
13 |
Bert Ghezzi |
|
|
15 |
Aldona Kačerauskienė |
|
|
17 |
V. Noreika |
|
|
18 |
Daiva Kuzmickaitė |
|
|
20 |
Irena Raščiuvienė |
|
|
23 |
Vytautas Bagdanavičius, MIC |
|
|
25 |
Jadvyga Vilčinskaitė |
|
|
27 |
Algirdas Paliokas, SJ |
|
|
31 |
Gediminas Vakaris |
|
|
32 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
34 |
Red. |
|
|
35 |
Red. |
|
|
36 |
Juoz. Pr. |
Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rasos Sutkutės. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
JUOZAS VAIŠNYS, S J
Žengiame į 44-uosius “Laiškų lietuviams” gyvavimo metus. “Laiškai lietuviams” pasiliko beveik vienintelis katalikiškos minties žurnalas Amerikoje. Keletas kitų panašių leidinių vienas po kito jau garbingai užbaigė savo amžių. Kyla klausimas, kaip bus su mūsų žurnalu, kokia jo ateitis, ar dar ilgai jis išsilaikys? Pagalvokime, kokios yra priežastys, kad kiti minėti žurnalai turėjo užbaigti savo gyvenimą. Turbūt galima paminėti keturias priežastis: 1. Stoka skaitytojų, 2. Stoka redaktorių, 3. Stoka bendradarbių, 4. Finansiniai sunkumai.
“Laiškai lietuviams” didelių finansinių sunkumų gal ir neturi dėl to, kad nei redaktorius, ne bendradarbiai negauna jokio atlyginimo, jokių honorarų. Dirbama tik iš gryno idealizmo, norint mūsų tautiečiams duoti dvasinio peno. Bet kitos trys priežastys labai smarkiai grasina ir mums.
Skaitytojų stoka.Kai 1950 m. pradėjome leisti “Laiškus lietuviams”, jų tiražas buvo apie 6000 egzempliorių. Paskui pradėjo mažėti. Dabar kasmet netenkame maždaug 60-70 skaitytojų. Kokios priežastys? Maždaug jų pusė miršta, o kiti atsisako dėl įvairių priežasčių: jiems jie atrodo neįdomūs, išsikelia gyventi kitur, kai kurie skundžiasi, kad susilpnėjusios akys, ki-
Stasys Krasauskas
Praėjusių metų darbu įgyta patirtis, lyg tėvai ant savo galingų pečių keldami aukštyn naujai gimusį kūdikį, mums atneša naujuosius metus. Į naujus metus žiūrime, kaip į mįslę, kurią atspėti labai įdomu, bet sunku. Ši mįslė paaiškės tik po metų, kai žvelgsime į savo nueitą kelią- Jos reikšmė priklausys tik nuo mūsų valios, ryžto ir pastangų.
tiems gal per gaila 15 dolerių. Visos šios priežastys neatrodo labai rimtos, net ir tų, kurie miršta. Taip, net ir tų. Juk labai mažai yra vienišų skaitytojų, paprastai jie gyvena šeimoje, tad mirus kuriam nors šiemos nariui, gali toliau skaityti kiti tos šeimos nariai.
Poetai!
jūsų niekas nesėja.
O Jūs dygstat,
Ir dygstat,
Nors Jus amžiais akėja.
Ateina laikas
Derlių nuimt...
Kaip gražu Lietuvoj!
Nors imk ir numirk.
V. NOREIKA
CHIARA LUBICH
“Jei mes esame neištikimi, jis pasilieka ištikimas; jis juk negali savęs išsiginti”
(2 Tim 2,13).
Tikriausiai šie žodžiai ir išreiškia krikšto himno užbaigimą, lyg tikėjimo simbolį, kuris buvo deklamuojamas krikščionių susirinkimuose šv. Pauliaus laikais. Apaštalas naudoja šiuos žodžius, primindamas savo mokiniui Timotiejui tam tikras didžiąsias tikėjimo tiesas, kurios įpareigoja ir reikalauja, kad krikščionių bendruomenės būtų mokomos žodiniu būdu. Tos tiesos yra sutelktos ir susumuotos Kristaus mirties ir prisikėlimo misterijoje, pagal kurią krikštas reikalauja ir gyventi. Tai reiškia, kad mes turime mirti nuodėmei ir prisikelti naujam gyvenimui.
Apaštalas pabrėžia, kad neįmanoma sutaikinti grįžimo prie nuodėmės su nauju gyvenimu, kuriam esame pašaukti per krikštą. Jis įspėja, kad tokių nesuderinamų priešingybių laikymasis iššauktų skaudžias pasekmes: Kristus atsižadėtų mus amžinai išskirdamas iš savo karalystės.
Užtai beveik neįmanoma įsivaizduoti ir priimti tokią neįtikėtiną galimybę, kai apaštalas primena dar vieną tiesą, dar vieną Dievo teisingumo ir šventumo charakteristiką, tiesą net labiau nuostabią: Dievo veikiančią begalinę meilę mums.
LEONAS GILAITIS
Aš turiu papasakoti apie ją — savo Motiną. Tokių žmonių maža mūsų planetoje — aš tuo įsitikinu kasdien vis tvirčiau. Man jau 20 metų ir aš labai norėčiau būti panašus į savo mamą...
Ji — nuo 5 metukų jau našlaitė. Auga kaime, pas senelę — išsilavinusią, protingą, labai pamaldžią moterį. Jau mokykloje mama išsiskiria iš kitų savo gabumais, gerumu. Iš pirmos klasės perkeliama į trečią, nes pralenkia savo bendraamžius. Mylima mokytojų, draugų lengvai įveikia mokslo laiptus. Ji groja pianinu, dainuoja, šoka liaudies šokių ansamblyje, rašo eiles. Mokyklą baigia sidabro medaliu. Įstoja į žurnalistikos specialybę, nes tuo metu jos eilės ir apsakymai jau spausdinami laikraščiuose. Trečiame kurse išteka, po metų ir sūnus gimsta. Mokosi labai gerai, studijų nenutraukia. O baigus universitetą, su penkerių metų sūneliu lieka našle. Viena — nei giminių, net ir tikrų draugų. Jaunystės draugai išsiskirstę, ji pati jau didmiesčio gyventoja. Ištekėti gali, bet pasiryžta atiduoti savo gyvenimą sūnui.
Kauno Jėzuitų mokykloje pirmąją mokslo dieną dvyliktokai veda pirmokus į bažnyčią.
Vidmanto Šimkūno nuotr.
Pradeda dirbti mokytoja, kad visur ir visada būtų su sūnumi. Ir čia jau aš prisimenu — kokia laimė būdavo įsprausti savo mažą delniuką į mamos ranką, pažiūrėti į jos dideles, gilias ir viską suprantančias akis, eiti kartu į mokyklą ir atgal. 20 metų jos gražus, giedras veidas, žaidžianti šypsena lūpose, švelnus, tylus balsas lydėjo mane. Džiaugsmais ir negandomis abu dalinomės. Visur kartu — slidinėti, į teatrą, į kiną, į ekskursiją. Kartu skaitėme knygas, kartu dirbome sodo darbus, kartu su manim ji keliavo iš klasės į klasę — viską aiškindama, visko mokydama. Aš vis nesuprasdavau — iš kur ji viską žino? Mokiausi gerai, žinojau daug daugiau už savo bendraamžius ir vis nesuprasdavau, kai jie ir net mokytojai sakydavo: “Laimingas jis — turi tokią mamą!” O vėliau atėjo laikas, kada mokiniai ir jų tėvai sakydavo: “Laimingi tie vaikai, kurie turi tokią mokytoją!” Šiandien aš jau suprantu, kodėl motinos kambaryje nevysta gėlės, kodėl švenčių metu mūsų namai būna pilni vaikų ir suaugusių. Prieš trejus metus mokyklą baigė mamos mokinių I-oji laida. 5 aukso, 7 sidabro medalininkai — šito dar mieste nebuvo. Visi dabar — universitetų studentai. Mama juokiasi laiminga — “geri buvo vaikai“, o jos mokiniai kasmet sveikindami su šventėmis ašarodami kužda: “Būkit dar mūsų mama”.
ROMOS LIETUVIS
Vienas iš seniausių Romos lietuvių — jėzuitas kunigas Vincentas Pupinis. Jis kartu su kitu jėzuitų klieriku, Vladu Mikalausku, atvyko į Romą 1945 metų rugpjūčio mėnesį, greit po II pasaulinio karo pabaigos.
Karo metu susipažinę su jaunais rusais, atvežtais darbams į Vokietiją, ir matydami, kad jie Kristaus mokslo visai nepažįsta, nors ir nepriešingai religijai, abu lietuviai klierikai pajuto norą pasiruošti apaštalavimui Rusijoje. Dėl to. karui pasibaigus, po nelengvos kelionės, įsimaišę į grįžtančių italų tarpą, atsidūrė Romoje ir, vyresniesiems leidus, prisidėjo prie būrelio jaunų jėzuitų, rengiamų darbui tarp rusų. Išmokę Rytų Bažnyčios apeigas ir liturginę slavų kalbą, 1947 metų liepos mėnesį buvo įšventinti kunigais.
Salezietis studentas Eduardas Malevičius, Vytautas Ališauskas, Lietuvos atstovybės prie Šv. Sosto sekretorius; kun. Vincentas Pupinis, SJ, Romoje studijuojanti sesuo Kristina Stonytė, salezietis kun. Mečys Burba.
Pirmąją primicijų Liturgiją slavų kalba kunigai Mikalauskas ir Pupinis aukojo Popiežinės Rusų Kolegijos (Russikumo) bažnyčioje. Pamaldose dalyvavo Romoje gyvenąs Rytų apeigų vyskupas Pranciškus Petras Būčys; jis pasakė pamokslą rusiškai ir lietuviškai. Dalyvavo iškilmėse taip pat neseniai Romoje įsikūrusios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos rektorius prel. Ladas Tulaba su keliais kolegijos kunigais ir klierikais. Čia buvo taip pat buvęs Lietuvos ministras Stasys Lozoraitis su ponia ir sūnumis Stasiu ir Kaziu (dabartiniais Lietuvos ambasadofiąis Vašingtone ir prie Šventojo Sosto).
(ESĖ)
BITĖ VILIMAITĖ
Aš išsirinksiu patogią poziciją pažvelgti į mažą lietuvį, gyvenantį žemėje, — aš vengsiu tokios aukštumos, nuo kurios žiūrint, viskas susilieja į viena: ir sodininkas, lyginantis gyvatvorę, ir amalas ant to krūmo lapų. Jei žiūrėsi iš labai aukštai, jie abu bus maži gyvūnėliai, kurių kiekvienas turi savo užsiėmimą. Tačiau žmonių giminę skirstyti į šlavėjus, sodininkus, rašytojus, dainininkus, kepėjus būtų per daug siaura ir neteisinga.
Mažas lietuvis yra fenomenas, kaip ir kiekvienas žmogus šioje žemėje. Kilęs jis galbūt net iš galingos talentingos giminės kamieno. Deja, talentas — ne kilmės dokumentai, kurie pereina kitoms kartoms pagal įpėdinystės teisę. Senasis kamienas davė ir visai silpnus ūgius; jie per daug išsiplėtė, išsišakojo, — kai kurie liko nusmelkti, patekę į medžių kaimynystę. Didieji duoda vaisius, teikia prieglobstį ir pavėsį, o tu, mažas lietuvi, kad galutinai nesužvarbtum tos visuotinės dorybės pavėsyje, bėgi nuo jos tolyn, pasitrauki ir imi pats savarankiškai gyventi. Visuomenė, susiskirsčiusi luomais, virškina pati save, — taip, kaip gyvūnų vienos rūšys ryja kitas. Sąžinės ir garbės balsai — tai tarsi rudimentai, per silpnai išlavėję, kad jaustumeis saugus toje visuomenėje, kuri pati susikūrė gausybę blogų įstatymų. Mažas lietuvis vengia apibendrinimų, jis neaprėpia visumos, jis nesiruošia jos kritikuoti, girti ar ja baisėtis. Štai jis prisėda parke ant suoliuko. Jo drabužiai sudėvėti, veidas pilkšvas nuo avitaminozės. Jis kalbasi pats su savimi apie meilę, politiką, mokslą, apie vaikus. Jo žemakaktis veidas išvagotas rūpesčio raukšlių, — jis nėra toks kvailas, kad ruoštųsi sąmoningai mokyti savo vaikus eiti ydingu keliu, kad šie kaip nors išgyventų, — tačiau nepamirš jų pamokyti, kaip apeiti įstatymą, kad išvengtų gėdos, negarbės ir kalėjimo. Mažas lietuvis sėdi po medžiu, kurio šakose įkyriai gieda kažkoks paukštis. Ak kokia banali ta tobula melodija! Lietuvis toliau rikiuoja savo mintis, ir rūpesčių raukšlės dar giliau išvagoja jo kaktą. Taip, jis yra toks nevikrus, kad nesusikrovė jokio turto, o juk nesivaržydamas naudojo visas priemones. Kaip ir kiekvienas nevykėlis, jis tyliai keikia tėvynę, jis net išdrįsta prasižioti, kad jos nėra, — tironai valdo vergus... Mažas lietuvis mėgsta mąstyti apie didelius dalykus, tuomet nereikia vargti prie smulkių... Jo siela pakyla, o vaizduotė krauna žiedus, gražesnius vienas už kitą. Mažas lietuvis išlaisvina visas savo proto jėgas, jo mintys, protingos ir kvailos, lekia kaip strėlės į visas puses. Tarp jų yra nuostabiai subtilių ir, deja, pačių vulgariausių. Protas ir idiotybė, taurumas ir niekšybė ženklina jo charakterį. Jis išardo pilką gyvenimo monotoniją, nepaiso visuomenės tradicijų ir nuo seno įprastų taisyklių. Laužo jas, — tarsi skintųsi kelią per bruzgynus. Šalia to amžinojo kovos azarto ir aplinkiniai žmonės tarsi pasikrauna jo individualybės, be ceremonijų jį apvaginėdami. Jam nė motais tai.
Aš su tais,
Kurie naktim dažnai neužmiega.
Aš su tais,
Kurie
Neramūs,
Vieniši ir liūdni.
Aš su tais,
Kurie kančioje gyvena,
Aš su tais,
Kurie, virš žemės pakilę
Ten, aukštumoj,
Nesuprasti.
Aš su tais,
Kurie viską praradę
Moka tikėt,
Džiaugtis, mylėt.
Aš su tais,
Kurie nenurimę, vis kyla.
Aš su tais,
Neramiais
Neramiais
Neramiais...
Aš su tais
V. NOREIKA
BERT GHEZZI
Šio straipsnio autorius Ber Chezzi yra žinomas JAV katalikų veikėjas, rašytojas ir paskaitininkas šeimos klausimais. Čia jis nagrinėja problemą, aktualią ir Vakaruose, būtent jaunų žmonių pasitraukimą iš Katalikų Bažnyčios.Vertė O. Mikailaitė.
Vienas didžiausių sielvartų tėvams — tai vaikų pasitraukimas, atitolimas nuo Bažnyčios. Taip įvykus — o šiais laikais tokia daugelio šeimų patirtis — tėvams dvigubas smūgis — patirtas skausmas ir kaltės jausmas.
Vaikams atsiskyrus nuo Bažnyčios, tėvai jaučiasi bejėgiai. Kaip jie besistengtų, rodos, padėtis negerėja. Maldavimas ir ginčai dar ją pablogina. Ar tėvai iš viso gali ką nors tokiu atveju padaryti?
Na, jeigu tėvai ieško kokio greito būdo vaikų apsisprendimui pakeisti, tuomet manau, kad atsakymas turi būti neigiamas. Nėra tokių greitai veikiančių vaistų, kurie panaikintų metų metus išgyventą maišatį, nuobodulį ar kitus sunkumus, paskatinusius sūnų ar dukterį pasitraukti iš Bažnyčios.
Antra vertus, yra ir teigiamas atsakymas: mes, tėvai, galime kai ką padaryti, vėl vaikus prijaukindami prie Katalikų Bažnyčios, jei turime pakankamai kantrybės ir susivaldymo laikytis teigiamos ir ilgalaikės taktikos.
Kas kaltas?
Tėvams būna kiek lengviau priimti vaiko apsisprendimo tikrovę, jei jie gali į tai žvelgti iš teisingos perspektyvos.
Skaityti daugiau: KĄ TĖVAMS DARYTI IR KO NEDARYTI, KAI VAIKAI ATSISKIRIA NUO BAŽNYČIOS
ALDONA KAČERAUSKIENĖ
Kiekvienas ateiname iš vaikystės. O joje mus supusi artimųjų meilė tarsi šilti saulės spinduliai dar ilgai lydi gyvenime. Ir juo ilgiau gyvename, tuo brangesni darosi artimieji, kurie mus užaugino, iš kurių girdėjome išmintingus žodžius, matėme jų kasdieninius darbus, stebėjome elgesį su kitais šeimos nariais, kaimynais, net su pirmą kartą sutiktaisiais. Na tai kas, kad jų kaulai jau seniai dūla žemėje...
Labiausiai mylėjau ir dažnai prisimenu močiutę, tėvo motiną. Daug metų jau nebėra nei jos, nei mūsų senojo namo, o jame — jaukios virtuvės su duonkepe krosnimi, nedidukais langais, plūkta asla ir dideliu patogiu stalu, pasieniais stovinčiais suolais ir bene pačiu svarbiausiu baldu — močiutės lova. Ant jos sėdėdama, aš gavau pirmąsias tikėjimo pamokas, išgirdau ir įsiminiau gausybę pasakų, o ilgais žiemos vakarais, jau sugulus, klausydavau nesibaigiančių močiutės prisiminimų, siekiančių net baudžiavos laikus. Kai pradėjau suvokti neišvengiamą kiekvieno žmogaus mirtį, dar labiau prisirišau prie močiutės. Man atrodė, kad, būdama šalia, pajėgsiu nutolinti tą lemtingąją valandą. Nors ant sienos ties lovos galvūgaliu kabėjo laimingos mirties kryželis, nors močiutė kas vakarą prieš eidama poilsio ilgai melsdavosi ir sakydavo nebijanti mirties, jutau pareigą būti šalia jos. Į daržą lapų, į mišką grybų ar uogų, į miestelį bažnyčion — vis kartu.
Šv. Ignaco Lojolos jėzuitų pradinė mokykla Šiauliuose. Pirmojo skyriaus mokinės neša klasėn ką tik pašventintą kryžių.
Močiutės gyvenimo varančioji jėga buvo Dievo meilė, kurią ji suprato kaip tarnavimą artimui.
Ateik iš nebūties
Į mano būtį,
Atnešk šviesos
Ir šilumos truputi.
Ant kelių atsiklaupsiu
Kaip prieš savo dievą
Ir melsiu ją,
Kad vėlei neišnyktų.
Sukursim laužą
Iki dangaus,
Sušildysim pasauli
Ir patys ugnyje sudegsim.
V. Noreika
DAIVA KUZMICKAITĖ
Kaip dėstyti tikybą darželiuose? — neretai išgirsti nerimo kupiną katecheto klausimą. Tai rimta problema Lietuvoje. Katechetams labai sunku dirbti darželiuose: nėra mokymo programų, trūksta metodikos medžiagos, net ir vyskupijų katechetinių kabinetų paramos.
Tad nuo ko pradėti?
Pirmiausia ateinantis į darželį katechetas ar grupės auklėtoja turi žinoti, ar kiekvieno grupės vaiko tėvai sutinka, kad jų vaikams bus įvestos ir tikybos pamokėlės. Jei grupės auklėtojos ar jų padėjėjos bei kurio nors vaiko tėveliai būtų tam priešingi, kažin ar verta pradėti darbą neparuoštoje dirvoje, nes mažas vaikas tiki, kad visa, ką sako tėveliai, auklėtoja, yra tiesa. Žmogus per pirmuosius kūdikystės ir vaikystės metus gauna daugiau žinių nei per visą vėlesnį savo gyvenimą. Šią funkciją labiausiai atlieka šeima. Todėl, kad ir kokias geras intencijas turėtų katechetas, jis neturi jokios teisės griauti tėvų — pirmųjų vaiko mokytojų — autoriteto, pasėti mažųjų širdelėse nepasitikėjimą tėvais ar auklėtojais. Būtina jau vasarą šį klausimą suderinti su darželio vedėja, kad grupėje, kur bus dėstoma tikyba, nebūtų jokių prieštarų tikėjimui.
Tikybos, kaip ir kitų dalykų, vaikai išmoksta per veiklą. Ikimokyklinio amžiaus vaikų pagrindinė veikla yra žaidimas. Jei šito neįsisąmoninsime ar “nesugebėsime per žaidimą, pasaką, dainelę vaikui pasakyti, kad Dievas yra gerasis visų ir tavo Tėvas ir kad mus visus myli”, bus beprasmiškas mūsų darbas. Kokią nuostatą suformuos darželyje katechetas, kokias žinias įdės vaikui į galvutę ir širdį, tą mažasis žmogutis kaip tikėjimo pamatą nešiosis visą savo gyvenimą. Todėl į katekezę darželyje reikia žiūrėti taip pat atsakingai, kaip ir mokykloje.
IRENA RAŠČIUVIENĖ
“Mama, mano mama, mama mylima...” — užtrauki populiarios dainos priedainį, juokiesi, maivaisi, — kad ir aš pralinksmėčiau, nusišypsočiau, nebepykčiau, atleisčiau už kokią nors Tavo išdaigą. Kaipgi nepaklusi Tavo juokui? O kitąkart, žiūrėk, užsiropšti ant kelių, apkabini, prisiglaudi, lyg būtum mažiukas, o ne toks jau paauglys. Tai gera Tave turėti, taip saugu su Tavimi. Užaugsi, būsime laimingi... Bet ne visada pasakau tai, ne visada pasidžiaugiu. Tai pavargusi būnu, tai kitų įskaudinta, ko nors susirūpinus, apie nepabaigiamus darbus begalvojanti. Pasiimi knygą ir užsidarai savo kambary. O, tas knygų pasaulis! Ten taip erdvu, dek nuotykių, tiek gerų, įdomių žmonių... Mūsų gyvenimas paprastas, kasdieniškas, kuklus. Kartais ir patys jį aptemdome. Tu nepriekaištauji. Nereikalauji daug. Ilgai gyveni patirtais įspūdžiais: atostogomis prie jūros, kokia nors kelione, matytu spektakliu, susitikimais su draugais, gautu laišku. Iš mažučių džiaugsmų lipdai sau dieną — šventę: krepšinį, tenisą, futbolą pažaidi, paskui, žiūrėk, riedlente figūras vinguriuoji, tinklinio tinklą tempi, slėpynių eini, su šuneliu Pūke dūksti. O kaip vilioja kalvos Naujininkų pakrašty! Ten ir sūpynės, ant aukšto medžio pritvirtintos, ten pavasarį sula iš beržų teka, alyvų krūmai pražysta (vis man puokštę priskini), žiemą slidės skriete skrieja, — tik laikykis! Sykį kurapkų būrelį aptinkate. Ir benamius šunis, kates pamaitinti reikia. Ir Burbiškių miške medinių skulptūrų takus išvaikščioti, nufotografuoti. Ir sąvartyne, pasirodo, įdomu: kiek detalių, medžio atraižų, kitokių berniokams praverčiančių dalykų ten aptinki.
Kun. St. Kazėnas atidaro Šiauliuose katal. pradinę mokyklą buvusiame rusų vaikų darželyje Šv. Ignaco bažnyčios sodyboje. 1992.IX.1.
O man vis atrodo, kad per daug laiko vėjais leidi. Priekaištauju: pasimokyti daugiau reikėtų, kuo nors rimčiau užsiimti, namų ruošoj daugiau padėti, sode padirbėti ir t.t. Bet Tu moki taip įtaigiai pasiteisinti. Prisimenu, sakai sykį: “Kaip jums darbas, taip mums, vaikams, žaidimai. Jeigu dabar neprisižaisiu, neprisibėgiosiu, paskui graušiuosi”. Argi paneigsi tokį argumentą? Bėgiok, vaikeli, džiaukis... Juk žinau: Tu neisi į mokyklą pamokų neparuošęs, ir parduotuvėje vietoj manęs eilėje pastovėsi, ir, dulkių siurblį įsijungęs, kambarius patvarkysi, prieš tai, tiesa, nepamirši pabambėti: “Oi nemėgstu šito darbo. Tik dėl Tavęs, mama...” Dar muzikos pasiklausysi. Televizorių įsijungsi ir žiūrėsi tai, ko gyvenime nematęs, nepatyręs, ko nespėsi patirti. Dažnai ir užmigsi, nebaigęs žiūrėti filmo ar koncerto. Žadėsi, kad daugiau taip nebus, o kitą sykį ir vėl paliksi šviečiantį ekraną. Užuomarša...
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
12. Grąžinti kūrybiškumą krikščioniškam žmogaus protui
Dalykas, kurį mes čia norime svarstyti, yra tai, kad krikščioniškas protas turėtų vaidmenį gyvenime. Yra gyvenime daug sričių ir šakų, kuriose krikščioniškas protas galėtų labai sėkmingai pasireikšti. Naujaisiais amžiais įsivyravo filosofinė pažiūra, kuri mokė, kad žmogaus protas neturi veikiamosios kūrybinės galios. Taip aiškino vienas iš vadovaujančių nominalistinės filosofijos kūrėjų — Durandus. Pasak jo, žmogui nereikia veikiančio proto; reikia tik priimančio proto (plg. Kari Werner “Die nominalisierende Psychologie der Scholastik dės spaeteren Mittelalters”, Wien, 1882, 21-23 psl.).
Šis mokslas turėjo labai blogos įtakos geriems krikščionims. Pvz., šv. Jonui nuo Kryžiaus Dievo malonė yra labai veikli. Dievas jam siunčia daug apšvietimų. Jis net prieina prie netinkamos minties, kad Dievas yra viskas. Šv. Jonas niekur neužsimena apie savo reakciją į šį Dievo malonės veikimą.
Reikia sutikti, kad krikščioniškas protas nėra savyje neklaidingas. Kartais jis reiškiasi vienašališkai, tačiau ir tada jis turi krikščioniškumo. Paimkime, pvz., 12-to šimtmečio katarus, kurie reiškėsi Lombardijoje. Tai buvo gana gerai organizuota sekta, visiškai neturinti teisingo Dievo supratimo. Ji buvo persiėmusi dualistine filosofija, kuri mokė, kad yra du savaimingi būties kilmės principai: geras ir blogas, t.y. Dievas ir piktoji dvasia. Su šia klaidinga pažiūra į kovą stipriai išėjo šv. Domininko suorganizuota vienuolija, skatinama vyriausio Bažnyčios autoriteto. Tačiau ši sekta, vadovaujama savarankiško galvojimo, pradėjo kurti ligonines, kurios negalėjo nebūti krikščioniška artimo meilės apraiška.
JADVYGA VILČINSKAITĖ
Išsipildė pagaliau gražiausioji mano gyvenimo svajonė — tapau Dievo kunigas! Neapsakomas džiaugsmas nuo šiol užlieja širdį ir sielą!.. Tačiau besidžiaugdamas negaliu nė valandėlei užsimiršti, kokios nelengvos yra mano, kaip kunigo, pareigos, kokia nepaprastai didelė manoji atsakomybė. Juk aš turiu būti žmonėms antrasis Kristus! Jisai buvo pasaulio šviesa — panašia šviesa turiu spindėti ir aš. Aš turiu būti savo tikintiems gyvenimo saulė, kuri juos ir apšviestų, ir sušildytų, ir uždegtų. Kaipgi aš tai galėsiu įvykdyti?
Patekėjusi saulė pirmučiausiai apšviečia, išsklaido nakties tamsą. Lygiai taip turi daryti ir kunigas. O kaip daug tos tamsos šiuo metu žmonių sielose, kokiai daugybei net vadinamų pamaldžiųjų katalikų tikėjimo dalykuose trūksta sąmoningumo! Taip yra todėl, kad iš mažens jie nėra gavę net paties būtiniausio religinio apšvietimo. Gerai patyriau, jog ne vienas vaikas eina Pirmosios išpažinties ir Komunijos labai menkai teišmanydamas, ką daro...
Šv. Ignaco jėzuitų bažnyčios rektorius kun. Stasys Kazėnas, SJ, su pirmąja klase (trys lygiagretės klasės po 26 mokinius). Kasmet prisidės nauja katalikiškos pradinės mokyklos klasė.
Užtat pirmas ir svarbiausias mano uždavinys bus rūpintis gera vaikų katekizacija. Nesistengti tiktai pristumti vaiką kuo greičiau prie sakramentų, o paruošti jį sąmoningam katalikiškam gyvenimui, mokyti taip, kad jis gerai suprastų ir visados atsimintų būtinas religijos tiesas bei doros reikalavimus. Nors dabar mokoma tikybos ir mokyklose, tačiau, mano įsitikinimu, pagrindinis ruošimas religiniam gyvenimui yra ir pasiliks vasaros katekizacija.
ALGIRDAS PALIOKAS, SJ
Klausimas
Jau kuris Laikas kaip jaučiu vis stiprėjantį norą turėti draugą. Maniau, kad mada ar draugės mane traukia elgtis “kaip visi”. Dažnai save analizuoju, ir kuo toliau, tuo aiškiau, kad mano vidus šaukiasi draugo. Skaitau jūsų straipsnius, suprantu, kad dešimtokei dar per anksti eiti į draugystės pasaulį. Tėvai sako ir jūs rašote, kad ten slypi ne vienas pavojus. O man atrodo, kad vyresnieji, kaip ir visada, perdeda ir be reikalo nuogąstauja. Nors mes, jauni, ir neturime tiek žinių ir gyvenimo patirties, bet mūsų protas ne prastesnis negu jų. Tiesa, kai kam draugystė liūdnai baigiasi, nes kur nors, matyt, klydo. O aš esu tikra, kad man taip neatsitiks. Tai kodėl tada be reikalo baimintis ir nuolat slopinti norą draugauti? Ir kodėl suaugusiems atrodo, jog draugystė yra kažkas bloga? Aš įsivaizduoju draugystę kaip bendravimą pasikalbant ir kartu pasivaikščiojant ar lankant kultūrinius renginius, be jokių glamonių ir bučinių. Tačiau aš noriu suprasti ir tą suaugusiųjų neigiamą požiūrį į per ankstyvas draugystes. Todėl laukiu kompetentingo paaiškinimo, kas yra draugystė? Kodėl aš jaučiu vis didėjantį troškimą draugauti? Kodėl mano draugės tiesiog pamišę dėl to?
Tavo klausimai neeiliniai — tai bene pagrindinė jaunimo problema. Todėl dera ne tik gerai į ją įsigilinti, bet ir pažvelgti į ją krikščionišku žvilgsniu.
Sulaukus nuostabaus pražydusios jaunystės amžiaus, pajuntamos kažkokios “požeminės” srovės, nešančios vaikystėje dar nepažintomis kryptimis. Kartu atsiranda vidinis nerimas ir pretenzijos suaugusiųjų požiūriams, įsisvajojimas ir gyvi vaizduotės polėkiai, potraukis į draugystę, meilę. Daugelio šių srovių priežastis yra pasąmonė, kuri dažnai užvaldo dvasią. Pasąmonę savo ruožtu kryptingai veikia lytiniai hormonai, kurie kartu su krauju patenka į smegenų ląsteles, kur daro savo darbą. Pradėjus vartoti, kiekvienas vaistas veikia organizmą daug stipriau negu vėliau. Lygiai ir lytiniai hormonai, kuriuos organizmas pradeda intensyviai gaminti brendimo metu, kelerius metus gana akivaizdžiai veikia žmogaus fiziologiją, sukeldami brendimui būdingus kūno ir psichikos pokyčius. Dažnai protas nepajėgia susitvarkyti su šių paslaptingų jėgų veikimu ir jų neapvaldo. Todėl tokio amžiaus žmonėms ir reikalinga pagalba iš šalies: suaugusiųjų patarimai ir net draudimai. Be to, ypač mergaitės, nejaučia jokio lytinio potraukio arba jis būna labai neaiškus ir jų mintys esti tokios tyros, todėl nieko stebėtina, kad draugystėje jos nemato jokių pavojų. Paprasčiausiai joms nė į galvą neateina, kad draugaujant gali prabusti ir suklestėti seksualinis bendravimas. Čia vėl slypi pavojus: paprastai mergaitė nepajunta, kada prasidėjo kūniškas-seksualus bendravimas, o dar vėliau, jau praregėjus, vėl pavojus — nebegali sustoti. Ir vėl meilės žemėje istorija papildoma dar viena skaudžia drama...
Paruošė Gediminas Vakaris
DZŪKIJOJE UŽDERĖJO GRYBAI
Po karštos ir sausos vasaros, palijus rudens lietui, Dzūkijos miškuose lyg iš gausybės rago pasipylė grybai. Daugelis vietos gyventojų nuo ryto ik vakaro duodasi po miškus, nes retas kuris uždirba tiek, kad pragyventų. Nemažai žmonių j Dzūkijos miškus suvažiuoja ir iš apylinkinių miestų.
Kartu su grybais ėmė dygti ir įvairios firmos, superkančios miškų gėrybes. Iš supirkimo vietų grybai vežami į Vokietijos konservų įmones. Kelionė ilga, todėl įmones pasiekia tik apie 60% surinktų grybų, tinkamų konservuoti. Dzūkijos miškai, atrodo, vokiečius patenkina grybų gausa ir kainomis. Voveraičių superkama 1-3 tonas kasdien. Už kilogramą mokama 8-10 Vokietijos markių. Už baravykų kg 1-5 mk. Dzūkui tai nemaži pinigai. Užsidirba nors duonai. (Lietuvos aidas)
SPALIO 12 D. LIETUVOJE PIRMAS SNIEGAS
Spalio 11d. dar griaudė, o 12 d. rytą daug kur Rytų Lietuvoje iškrito pirmasis sniegas, jį atpūtė virš Norvegijos susiformavęs ciklonas, kuris paskui save patraukė ir šaltą žvarbų orą.
Spalį saulės spinduliavimo balansas jau yra neigiamas. Diena po dienos ilgėja naktys ir greitai vėsta. Šiltos bobų vasaros jau sunku tikėtis.
Lietuvoje kas dešimt metų 3-4 kartus spalio mėnuo būna šaltas. 1956 m. spalio mėn. naktimis buvo 9-15, o rytiniuose rajonuose 16-20 laipsnių C. šalčio. Šaltas buvo ir 1976 m. spalis. Istorijos šaltiniai liudija, kad 1459, 1496, 1513 metais žiema prasidėjo nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29), o 1928, 1939, 1941 metų žiemos — nuo šv. Martyno (lapkričio 11 d.).
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS
Alinė ar aludė?
Abu daiktavardžiai yra sudaryti su priesagomis iš žodžio alus ir reiškia “alaus parduotuvė”. Darybinės reikšmės požiūriu jie yra vietų pavadinimai.
Bendrinėje lietuvių kalboje yra per dvidešimt priesagų, su kuriomis daromi vietų pavadinimai. Daugiausia šios rūšies pavadinimų yra priesagų -ynas (alksnynas, avietynas, bitynas), -ynė (pempynė, smiltynė, usnyne), -ykla (čiuožykla, kirpykla, skaitykla) ir -uma (plokštuma, sausuma, nemuma) vediniai. Prie daresnių priklauso ir priesaga -inė. Viena šios priesagos vedinių grupė reiškia indus ar kitus kam nors laikyti skirtus daiktus: cukrinė, peleninė, rašalinė, piniginė, švininė, tabakinė', kita — tam tikras patalpas: arbatinė, bulvinė, ligoninė, malkinė, pieninė, plytinė, vaistinė. Pastarajai grupei priklauso ir alinė.
Daiktavardis aludė yra sudarytas su priesaga -udė. Šios priesagos vediniai labai reti — žinomesni yra tik aludė ir peludė.
Taigi ir alinė, ir aludė yra geri, taisyklingos darybos vietų pavadinimai, tik alinė yra gajesnė ir stumia iš vartosenos žodį aludė. (Albertas Ružė)
Daržovės— milžinai
Sunku suprasti, dėl ko žmonės taip vaikosi rekordų. Vieni kopia į aukščiausias kalnų viršūnes, kiti plaustu plaukia per vandenyną, treti augina milžiniškus kopūstus.
Maždaug prieš metus viename Anglijos miestelyje buvo suruoštas didžiausios daržovės konkursas. Ko gi ten nebuvo — mažo automobilio dydžio moliūgas, ir pusantro metro skersmens kopūstas, ir agurkas, kurį žmogus vos ne vos galėjo apžergti. Moliūgui pakelti prireikė net keliamojo krano. Įdomu ir tai, kad svarbiausia konkurso sąlyga — jokios chemijos, viskas turi būti valgoma.
Naftos išsiliejimo pasekmės
Ar iš tikrųjų išsiliejusi nafta pražūtinga jūrai? Amerikiečių ekologams šis klausimas kilo visai netikėtai. JAV nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų valdybos specialistai, atlikę analizes, padarė netikėtą išvadą, jog pastangos pašalinti milžinišką naftos dėmę prie Aliaskos krantų, atsiradusią dėl didžiulio tanklaivio avarijos, padarė daugiau žalos negu naudos. Jūrai valyti buvo naudojamos sintetinės skalbimo medžiagos, karštas vanduo ir daugelis kitų priemonių. Visa tai išžudė jūros fauną ir florą. O tose vietose, kur naftos pašalinti nesuspėta, ekologinės sistemos beveik atsikūrė.
Jaunas kunigas, eidamas per miestelio aikštę, pamatė žaidžiančius berniukus ir nutarė išbandyti jų išsiauklėjimą. Priėjęs prie jų, sako:
— Kuris iš jūsų geriausiai atsakys į mano klausimą, gaus litą.
Berniukai labai susidomėjo,o kunigas ir klausia pirmąjį:
— Ką tu labiausiai myli?
— Mamytę, — atsako berniukas.
— O tu? — klausia antrąjį.
— Tėvelį.
Pagaliau klausia trečiąjį:
— Na, o tu?
— Aš labiausiai myliu Jėzų Kristų.
Kunigas, patenkintas atsakymu, jam padavė litą, bet dar paklausė, koks jo vardas ir pavardė.
— Icik Peisakovičius, — ramiai atsakė berniukas.
Viena pasiturinti ponia suruošė pas save didelį priėmimą, į kurį sukvietė daug žmonių. Viena jos draugė išprovokavo šeimininkę padainuoti porą dainų programos metu. Pirmoji daina buvo apie žemaičių senovę. Ponia traukė iš visų jėgų. Baigdama pamatė, kad vienas vidutinio amžiaus žmogus pradėjo verkti. Ponia, nieko nelaukdama, žengė prie jo ir paklausė:
— Tamsta tikrai būsite žemaitis, ar ne?
— Ne, ponia, aš esu muzikos profesorius, — pro ašaras atsakė ponas.
■ Įvairiose Lietuvos vietovėse atstatomos arba naujai statomos bažnyčios bei koplyčios. Statoma nauja šventovė Akmenynuose, Marijampolės rajone; Kučiūnuose, Lazdijų rajone. Alytuje statoma didelė moderni šventovė. Dabar Alytuje yra apie 80.000 žmonių. Bažnyčią ten stato saleziečiai. Iš Brazilijos yra atvykęs ir Alytuje apsigyvenęs energingas kunigas Pr. Gavėnas, salezietis. Didelė bažnyčia statoma Aleksote, o Kryžiuose ir prie Dusios ežero Meteliuose statomos koplyčios. Atstatoma Pažėrų šventovė.
■ Lietuvoje išeina arti 20 erotinio ir pornografinio pobūdžio periodinių leidinių. Vyskupų konferencija prašė nepatvirtinti tuos leidinius tvarkančių nuostatų, kurie paliktų daug laisvės pornografijai.
■ Lenkijoje pertvarkytos vyskupijos, siekiant, kad vyskupijos plotas neprašoktų 10.000 kv. kilometrų, o gyventojų nebūtų daugiau kaip milijonas. Dabar Lenkijoje bus 40 vyskupijų ir 13 bažnytinių provincijų.
■ Frankfurto prie Maino aerouoste kapelionas ne tik laiko Mišias, kartais su keliais pravažiuojančiais kunigais, bet ir klauso išpažinčių, krikštija ir tuokia keleivius.
■ Tarptautinė ekumeninė jaunimo stovykla Girėnuose, suorganizuota tėvų pranciškonų, sutraukė daugiau kaip 500 jaunuolių iš Rusijos, Kazachstano, Prancūzijos ir kitų vietų. Vadovavo kun. A. Kungys, OFM.
■ Lietuvos šeši jaunuoliai, priklausą evangelizacijos sąjūdžiui, baigė specialius kursus ir atliko praktiką, pasiryžę Lietuvoje vesti kursus ir rekolekcijas, ruošiant jaunimą šv. Tėvo atsilankymui.
■ Brazilijos mieste Campos de Jordao rugsėjo pabaigoje įvyko Tarptautinės katalikų spaudos unijos suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 600 katalikų žurnalistų iš viso pasaulio. Lietuvai atstovavo “Naujojo židinio”, “Apžvalgos” ir “Lietuvos aido” bendradarbis Egidijus Bareikis. Jo paskaita apie besikeičiančias Europos struktūras buvo apdovanota premija.
Laiškų lietuviams” konkursas
Šiam 34-ajam “Laiškų lietuviams” konkursui pasiūlytos keturios temos: 1. Atlaidumas, 2. Į ką kreipti dėmesį kuriant šeimą, 3. Kaip sucementuoti šeimą, kad nesuirtų, 4. Dabartinio mūsų jaunimo charakteristika.
Bus dvi konkursantų grupės: 1. Suaugusieji, 2. Jaunimas. Jaunimo grupei priklauso moksleiviai ir studentai. Baigusieji aukštąjį mokslą arba sukūrusieji šeimą, nežiūrint jų amžiaus, priklauso suaugusiųjų grupei. Jaunimas turi pažymėti, kad rašinys skiriamas jaunimo grupei. Jei nebus pažymėta, rašinį dėsime į suaugusiųjų grupę, kur bus griežtesni reikalavimai.
Suaugusiųjų rašiniai turi būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo — bent 2-3 mašinėle rašytų puslapių, bet gali būti ir ilgesni. Pasirašoma slapyvardžiu, o tikroji pavardė, adresas ir telefonas įdedama į atskirą vokelį, kuris užlipdomas ir įdedamas į voką kartu su straipsniu. Ant vokelio užrašomas tik slapyvardis. Rašiniai turi pasiekti redakciją iki 1993 metų kovo mėn. 1 dienos. Vėliau atsiųstieji nebus priimami į konkursą.
Tad jau laikas rašyti ir siųsti redakcijai. Premijoms turime apie pusantro tūkstančio dolerių. Premijų skaičių ir didumą nuspręs konkurso vertinimo komisija, kuri bus pasikelbta vėliau.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams
Po 20 dol. aukojo: M. Ostrauskas, L. Bajorūnas, S. Pusvaškis.
Po 15 dol. aukojo: E. Ališauskienė, A. Januška, J. Petronis.