JUOZAS VAIŠNYS, S J

     Žengiame į 44-uosius “Laiškų lietuviams” gyvavimo metus. “Laiškai lietuviams” pasiliko beveik vienintelis katalikiškos minties žurnalas Amerikoje. Keletas kitų panašių leidinių vienas po kito jau garbingai užbaigė savo amžių. Kyla klausimas, kaip bus su mūsų žurnalu, kokia jo ateitis, ar dar ilgai jis išsilaikys? Pagalvokime, kokios yra priežastys, kad kiti minėti žurnalai turėjo užbaigti savo gyvenimą. Turbūt galima paminėti keturias priežastis: 1. Stoka skaitytojų, 2. Stoka redaktorių, 3. Stoka bendradarbių, 4. Finansiniai sunkumai.

     “Laiškai lietuviams” didelių finansinių sunkumų gal ir neturi dėl to, kad nei redaktorius, ne bendradarbiai negauna jokio atlyginimo, jokių honorarų. Dirbama tik iš gryno idealizmo, norint mūsų tautiečiams duoti dvasinio peno. Bet kitos trys priežastys labai smarkiai grasina ir mums.

     Skaitytojų stoka.Kai 1950 m. pradėjome leisti “Laiškus lietuviams”, jų tiražas buvo apie 6000 egzempliorių. Paskui pradėjo mažėti. Dabar kasmet netenkame maždaug 60-70 skaitytojų. Kokios priežastys? Maždaug jų pusė miršta, o kiti atsisako dėl įvairių priežasčių: jiems jie atrodo neįdomūs, išsikelia gyventi kitur, kai kurie skundžiasi, kad susilpnėjusios akys, ki-

Stasys Krasauskas

Praėjusių metų darbu įgyta patirtis, lyg tėvai ant savo galingų pečių keldami aukštyn naujai gimusį kūdikį, mums atneša naujuosius metus. Į naujus metus žiūrime, kaip į mįslę, kurią atspėti labai įdomu, bet sunku. Ši mįslė paaiškės tik po metų, kai žvelgsime į savo nueitą kelią- Jos reikšmė priklausys tik nuo mūsų valios, ryžto ir pastangų.

tiems gal per gaila 15 dolerių. Visos šios priežastys neatrodo labai rimtos, net ir tų, kurie miršta. Taip, net ir tų. Juk labai mažai yra vienišų skaitytojų, paprastai jie gyvena šeimoje, tad mirus kuriam nors šiemos nariui, gali toliau skaityti kiti tos šeimos nariai.

     Beveik kiekvienas skaitytojas galėtų būti ir platintojas. Būtų labai gražu, kad užsakytų žurnalą kitiems pažįstamiems ar artimiesiems įvairiomis progomis: atėjus jų gimtadieniui, vardinėms, švenčiant šeimos gyvenimo sukaktis.

     Visi turi gimimų ar pažįstamų Lietuvoje. Ten gyvenantieji mūsų tautiečiai “Laiškus lietuviams” labai mėgsta. Tai žinome iš jų atsiliepimų. Bet jie žurnalo užsisakyti negali. Daugelis išeivijos lietuvių jiems yra šį žurnalą užsakę. Dabar į Lietuvą siuntinėjame daugiau kaip 200 egzempliorių. Palyginti tai yra labai mažai. Galėtų būti kelis kartus daugiau. Prenumeratos mokestis tas pats, kaip ir Amerikoje — 15 dol. metams. Jiems užsakyti galima bet kuriuo laiku.

     Žinoma, kiekvienas skaitytojas galėtų paraginti savo pažįstamuosius tapti prenumeratoriais. Pirmiau būdavo tokių pasiryžėlių, kurie išplatindavo po kelias dešimtis, bet dabar jų visiškai neatsiranda. Jeigu naujų skaitytojų neprisidės, tai ateis laikas, kad žurnalo leidimą turėsime sustabdyti. Iš dabartinių skaitytojų gauname daug laiškų, kurie žurnalą labai giria ir jam linki dar ilgai gyventi. Tai malonu, bet linkėjimų nepakanka, reikia ir patiems parodyti konkrečių pastangų, kad jis galėtų toliau eiti.

     Redaktorių stoka. Kai kurie kiti žurnalai buvo sustabdyti dėl redaktorių stokos. Šis pavojus gresia ir “Laiškams lietuviams”. Dabartinis redaktorius juos redaguoja nuo pat pirmojo numerio 1950 m. iki šiol, tik su šešerių metų (1946-1969) pertrauka. Kiek ilgai jis galės šį darbą tęsti, nežinia. Kas galėtų jį pavaduoti, neaišku. Tiesa, žurnale yra surašytas visas redakcinis kolektyvas, bet tie kiti kolektyvo nariai yra tik bendradarbiai, vieni su savo rašiniais pasirodo dažniau, kiti rečiau, o kai kurie jau keletą metų nieko neparašo. Čia taip pat reikėtų ieškoti konkretesnės pagalbos. O gal atsirastų savanorių? Būtume be galo dėkingi.

     Bendradarbių stoka. Redaguodami “Laiškus lietuviams”, jau nuo pat pradžios jautėme bendradarbių stoką. Žurnalą turėdavo užpildyti pats redaktorius arba vienas kitas bendradarbis, priklausąs redakcijos kolektyvui. Kadangi šis žurnalas yra religinio pobūdžio, laukėme straipsnių ypač iš mūsų kunigų. Kartais ir sulaukdavome, bet labai retai. Nesuradome nė vieno, kuris būtų sutikęs pastoviau bendradarbiauti. Pasauliečiai gal šiek tiek dažniau ką nors atsiųsdavo, bet tai buvo tik atsitiktiniai rašiniai, pastovių bendradarbių nepasitaikydavo ir iš jų. Dažnai būdavome priversti dėti tokius rašinius, kurių tikrai nebūtume dėję, jei kas nors būtų atsiuntęs geresnių. Žurnalą reikėjo išleisti kas mėnesį, todėl kartais dėdavome tai, ką turėjome, kad tik būtų užpildytas numeris.

     Norėdami paraginti mūsų tautiečius rašyti, pradėjome skelbti konkursus. Pasisekė. Ateidavo bent keliolika straipsnių. Kai kuriuos premijuodavome, o kitus, nors ir nepremijuotus, taip pat spausdindavome, jeigu tik tikdavo mūsų žurnalo pobūdžiui. Skelbdavome konkursus ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui. Iš pradžių jaunimas entuziastingai konkursuose dalyvaudavo, bet ilgainiui aptingo, apsnūdo ir dabar labai retas kuris pasirodo.

     Kai atsidarė geležinė uždanga, pradėjo ateiti rašinių ir iš Lietuvos. Paraginome ir juos dalyvauti konkursuose. Pasisekimas buvo nemažas — gaudavome net kelias dešimtis straipsnių, kurių maždaug pusę premijuodavome, o kitus tinkamesnius taip pat spausdindavome. Tai buvo mums didelė parama. Jiems visiems nuoširdžiai dėkojame. Už premijuotus straipsnius autoriai gaudavo palyginti neblogas premijas.

     Būtų labai malonu, kad tautiečiai iš Lietuvos, galintieji rašyti, mums parašytų dažniau, ne tik konkursams. Kažkada paskelbėme, kad mes honorarų už rašinius neduodame. Mat taip mes įpratę čia, išeivijoje. Kai kurie neimtų honoraro, jeigu ir siūlytum, jie atsako, kad rašo, norėdami apaštalauti, paskleisti tarp žmonių įvairias naudingas religines bei tautines idėjas. Bet kadangi Lietuvoje yra įprasta duoti honorarus, tai ir mes nutarėme jiems nelikti skolingi. Kaip nors sugraibysime vieną kitą dolerį. Tad labai laukiame visų bendradarbiavimo.

     Laukiame straipsnių, bet nelabai norime eilėraščių. Žinoma, geri eilėraščiai būtų laukiami, bet juos turėtų rašyti tikri, pripažinti poetai, o ne mėgėjai, kurie tik nori išbandyti savo “laimę”. Rašant poetinį eilėraštį, neužtenka tik sudėlioti vieną po kitos eilutes ir pasistengti, kad būtų ritmas ir rimas. Ne, dažnai tai būna ne poezija, o tik eiliuota proza. Poezijai neužtenka tik ritmo ir rimo, reikia ko nors daugiau. O kas yra tas “ daugiau”, tai ne taip lengva paaiškinti. Poezijoje turi būti kažkokia nekasdieninė nuotaika, nekasdieniniai sakiniai ir žodžiai. Ne kiekvienas gali būti poetas. Romėnai labai teisingai sakydavo, kad “poetae nascuntur, oratores fiunt” (poetai gimsta, o oratoriais galima tapti). Tad jeigu iš prigimties neturi tos tikros poetinės “gyslelės”, nesivargink, norėdamas sukurti eilėraštį — nepasiseks. Kaip jau minėjome, tu gali sukurti eiliuotą prozą, bet ne poeziją. Neseniai teko kalbėtis su vienu žinomu, pripažintu poetu. Jis visiškai sutiko su čia minėtomis mintimis ir pridūrė, kad jis niekad nesėda prie staliuko ar rašomosios mašinėlės, pasiryžęs sukurti eilėraštį, bet galvoja, formuoja atmintyje tas poetines mintis, pagaliau sėda ir jas užrašo.

     Tad jeigu jums ateina įdomių idėjų, kurias norite užrašyti ir jomis pasidalinti su kitais, rašykite straipsnius, o ne eilėraščius. Žinoma, parašyti straipsnį dažnai yra daug sunkiau negu eilėraštį, nes straipsnyje turi būti aiškiau ir išsamiau išdėstytos mintys. Aišku, čia nenorime smerkti visų mėgėjų, rašančių eilėraščius. Gal kartais jiems gali pasisekti sukurti visai neblogą eilėraštį, bet dabar turime jau gal daugiau kaip šimtą tokių eilėraščių, atsiųstų tiek iš Lietuvos, tiek ir išeivijos, bet, specialistų nuomone, jie labai silpni ir nespausdintini.

     Kai pradėjome leisti “Laiškus lietuviams”, labai daug buvo rašoma šeimų ir jaunimo problemomis. Dabar šios rūšies straipsniai retai tepasirodo. Užtat ir šių metų konkursui šalia labai aktualios atlaidumo problemos pasiūlėme rašyti apie šeimas ir jaunimą. Jau gavome rašinių iš Lietuvos, už ką esame labai dėkingi, bet laukiame, kad šiomis temomis parašytų ir mūsų išeivija, tiek suaugusieji, tiek ir jaunimas. Kai kurie mano, kad jie negali konkuruoti su autoriais iš Lietuvos, bet tai netiesa. Gal su rašytojais iš Lietuvos jiems bus sunkiau konkuruoti kalbos taisyklingumo atžvilgiu, bet mes daugiausia dėmesio kreipiame į minčių dėstymą, o kalbos klaidas ištaisome. Tad pasiryžkite konkurse dalyvauti. Laukiame ir mes, ir visi “Laiškų lietuviams” skaitytojai.