religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1993 / LAPKRITIS — NOVEMBER / VOL. XLIV, NO. 11

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš kun. J. Vaišnio gyvenimo. Viršelio piešinys — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

     Šiais metais “Laiškų lietuviams” vyriausiasis redaktorius kun. Juozas Vaišnys, SJ, švenčia savo kunigystės auksinį jubiliejų, o lapkričio 1 dieną — amžiaus aštuoniasdešimtmetį. Redakcijos kolektyvo nariai nutarė šių sukakčių proga paruošti ir suredaguoti lapkričio mėnesio numerį. Redaktorius iš pradžių nenorėjo su tuo sutikti, bet pagaliau turėjo nusileisti. Tad medžiagą šiam numeriui paruošė: Danutė Bindokienė, Marija A. Jurkutė, Vytautas Kasniūnas ir Nijolė Užubalienė su savo talkininkais.

     Vyr. redaktoriaus yra paruošti ir suredaguoti tik keli įprastiniai skyriai numerio gale. Nuoširdi padėka mūsų talkininkams: kun. Vyt. Bagdanavičiui, MIC, kun. Antanui Saulaičiui, SJ, prof. dr. Antanui Klimui, Vyteniui Statkui, Teofilijai Žemaitytei (iš Marijampolės) ir trims kun. J. Vaišnio buvusioms entuziastingoms studentėms: Vidai Brazaitytei, Astai Kazlauskaitei, Rimai Polikaitytei.

     Linkime kun. J. Vaišniui dar ilgai sėdėti redaktoriaus kėdėje ir džiuginti šiuo įdomiu žurnalu mūsų tautiečius tiek Lietuvoje, į kur jau eina keli šimtai egzempliorių, tiek ir už jos ribų visuose žemynuose.

     Žinoma, šis linkėjimas išsipildys tik tada, jeigu skaitytojai ir bendradarbiai ne mažės, bet nuolat didės tiek čia, tiek Lietuvoje.

Redakcijos kolektyvo nariai

Čia, Marijampolės bažnyčioje, kun. Juozas Vaišnys priėmė pirmuosius sakramentus.

SUPRATUSIO, KAD GYVENIMAS -TAI PRIVILEGIJA JĖGOMS IŠBANDYTI

Kalbėjosi Marija A. Jurkutė

     Yra žinoma 1811 m. lotyniška prakalba, kuria Marijampolės mokiniai dėkojo atsilankiusiems į egzaminą svečiams. Ta prakalba skambėjo taip:

     “Patiekiame jums, garbingiems vyrams, mūsų metinės pažangos pratimus ir darbus, kuriuos tik galėjome ir išmokome, ir sekdami bites, kurios skraido ir tinkamus daryti medui žiedus čiulpia, paskui ką tik parsineša, tvarko ir į korius dėsto ir, kaip sako Virgilijus, skystą medų krauja ir saldžiu nektaru pripildo akytes, taip ir mes, jaunuoliai, tų pačių bičių pavyzdžiu, visus mūsų metinio surinktus pėdelius, jums subrendusiems vyrams, atnešame parodyti”.

VIII ir IV klasės gimnazistas

     Jau visas amžius nuo tos prakalbos sakymo praėjo, tačiau malonu suvokti, kad jau anuomet Marijampolės jaunimas turėjo pareigos jausmą, gyveno ir mokėsi, turėdamas ir siekius, ir tikslus. Ir vis tiek negali suprasti ir paaiškinti, kodėl gerosios laumės burdamos ir dalindamos vienokią ar kitokią ateitį bei skirdamos ypatingą vietą miestams, vienu jų pasirinko mažą provincijos miestelį Marijampolę.

Skaityti daugiau: PAKALBINIMAS ŽMOGAUS,

     50 kartų grįžo vyturėliai,
     50 kartų noko ir kviečiai.
     50 metų Ostiją vis kėlei—
     Visagalio Sūnų iš dangaus kvietei.

     50 kartų vasaros žydėjo.
     Džiūgavo jaunystė Vynmedžio darže.
     Dieviška palaima vis lydėjo sėją—
     Ką barstei į širdis— viltimi sužeis!

     Tėviškės arimai ilgesiu alsavo.
     Nemunėlis plaukė motinų rauda.
     Šitie skausmo šuorai ir į širdį Tavo
     Įsirėžę tapo nuoširdžia malda.

Skaityti daugiau: Kun. J u o z o V a i š n i o ❖ KUNIGYSTĖS ❖ penkiasdešimtmečiui

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Lietuvoje jėzuitai atsikūrė 1919 metais, kai nepriklausomas kraštas žengė pirmuosius laisvės žingsnius. 1924 m. įsteigta jėzuitų gimnazija Kaune, pradėtos vesti misijos bei rekolekcijos plačiai išgarsėjo visoje Lietuvoje.

     Dabar aš galiu pasakyti, kad mano gyvenime du kunigai jėzuitai sudrebino po kojomis žemę. Vaikystės metais kun. jonas Bružikas su savo vestomis rekolekcijomis, o vėlesniais metais kun. Juozas Vaišnys. Vienas vedė į tikėjimo dausas, kur užsimezgė gėlių pumpurai, kitas padėjo pastatyti dvasinę pilaitę, kur pražydo gėlės. Abu suvalkiečiai su geriausiomis savybėmis. (Esu išvaikščiojęs Lietuvą skersai ir išilgai, lankęs kaimus ir miestus, pažįstu įvairių gyvenviečių žmonių savybes, būdus, tad galiu apie tai pasisakyti.)

Buvusioji Lietuvių Žurnalistų sąjungos valdyba Detroite perduoda pareigas naujai valdybai Čikagoje. Vidury buvusios valdybos pirmininkas Vautauts Alantas ir naujosios valdybos pirmininkas kun. Juozas Vaišnys, SJ, su kitais abiejų valdybų nariais.

     Vadovaudamas kun. J. Bružiko 50 metų kunigystės minėjimo akademinei daliai, jį apibūdinau pagal Luko evangeliją (19,13-27). Dabar, rašydamas kun. J. Vaišnio tokios pat sukakties proga, pacituosiu Mato evangeliją (25,14-30), kurios mintis yra ta pati, tik pasakyta kitais žodžiais: "Tas tarnas, kuris gavo iš į svetimus kraštus iškeliaujančio šeimininko 5 talentus, jam grįžus, įteikė dar kitus pelnytus 5 talentus. Grįžusio šeimininko už tai buvo pagirtas, ir jis jam pavedė atlikti didelius dalykus, pasakydamas: 'Eikš į savo šeimininko džiaugsmą'".

Skaityti daugiau: Kun. Juozas Vaišnys, SJ kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo kelyje

     Baigęs Čikagos Kr. Donelaičio lituanistinę pradžios ir aukštesniąją mokyklas, mūsų dešimtukas nužingsniavo į Pedagoginį lituanistikos institutą semtis tolimesnių lietuvybės mokslų. Man atrodė, kad visi mano mokytojai buvo geri, nuoširdūs, bet buvo keli, kurie tikrai išsiskyrė. Vienas iš jų yra kun. Juozas Vaišnys, S J, lietuvių kalbos kultūros lektorius Pedagoginiame lituanistikos institute.

     Kai pagalvoju apie kun. Vaišnį, visuomet prisimenu vienos dainos žodžius:

     Mokytojo pirštai sąsiuvinį sklaido,
      kreivos raidės žvilgsniui poilsio neduos,
      o judrus pieštukas brauks mažiausią klaidą,
     kad vėliau išvengtum kiekvienos klaidos.
     Tu neužmiršk paties geriausio draugo,
     jis ateitin atvėrė tau duris...

     Šis mokytojas yra brangus žmogus, nes jis visą savo amžių taiso lietuviškąjį žodį. Ne visi mokytojai turi talentą perduoti žinias savo mokiniams, taip, kad mokiniai lengvai suprastų ir pasisavintų jas; ypač kai dėstoma vyresniems moksleiviams, kuriems lituanistinė mokykla yra ne pirmas rūpestis.

     Įsivaizduokite klasę studentų ankstų šeštadienio rytą Čikagos Pedagoginiame lituanistikos institute. Dalis studentų pusiau miega, dalis svajoja apie vakaro pramogą, kita dalis ruošia namų darbus, kuriuos turės atiduoti lektoriams už poros valandų. Kun. Vaišniui įėjus į klasę, šis vaizdas žaibiškai pasikeisdavo. Mieguistos akytės norint ar nenorint atsimerkdavo, svajonės buvo pamirštos, kitų klasių namų darbai paslėpti. Iš kuprinių ir portfelių studentai traukė lietuvių kalbos kultūros pamokas — vienintelis garsas klasėje buvo popieriaus čiužėjimas. Bandyk neįduot laiku pamokas; gresia didelis pavojus!

Skaityti daugiau: Neužmiršk PATIES GERIAUSIO DRAUGO”

     Suskambėdavo skambutis kunigo Vaišnio paskaitai ir žiūrėkit — jau visi šio kurso studentai sėdėdavo vietose, ne taip, kaip po eilinio skambučio. Mat normaliai tai būtų buvęs laikas eiti sau kavutės pasirūpinti, dar pasisvečiuoti kito kurso patalpose ar vartyti lietuviškas knygas Instituto prieangio patraukliose (po nosim) lentynose. Bet prieš kunigo Vaišnio paskaitą — oi ne! Mes ne tik sėdėdavome vietose, bet dar laukdavome jo tyliai, su paruoštomis pamokomis rankose. Drebėdavome. Kunigas Vaišnys nemažai iš mūsų reikalaudavo, bet atlyginimas ir šiandien tebėra vertas išlieto prakaito.

     Kai įstojau į Pedagoginį Institutą 1986 metais, tik tada ir susipažinau su mūsų kalbos visažiniu kunigu Vaišniu. Kiti studentai mane prigąsdino apie kunigo griežtumą, perspėdami, kad teks stropiai dirbti, norint jį patenkinti. Jie tiesą sakė, bet gal truputį perdėtai, nes aš patyriau kunigo paskaitas kitaip. Jis ne iš piktumo mus griežtai auklėjo, bet iš rūpestingumo. Kunigas Vaišnys sielojasi Lietuvos jaunimu, Lietuvos ateitimi ir lietuvių kalba, kad ji būtų gryna, graži, ir kad mes galėtumėme didžiuotis, ją vartodami. Jis nori, kad kiekvienas asmuo čia ir Lietuvoje širdingai stengtųsi nuolatos gerinti savo kalbos mokėjimą bei vartoseną, kad lietuvių kalba išliktų graži ir taisyklinga.

Smuikuoja poilsio valandą.

Skaityti daugiau: Neužmiršk PATIES GERIAUSIO...

    “O dabar Polikaitytės diktantas — 32 klaidos!” Šiek tiek apstulbusi, atsistojau iš Pedagoginio lituanistikos instituto pirmojo kurso suolo atsiimti raudonu rašalu “papuoštą” darbą. Kai priėjau prie klasės priekio, išgirdau: “Kas tau praeitą savaitę atsitiko!” Pakėlusi akis, pamačiau raminančią, tėvišką šypseną, kuri greitai išsklaidė mano rūpesčius. Ir taip neformaliai susipažinau su savo būsimu lektoriumi, draugu, ilgamečiu patarėju kun. Juozu Vaišniu.

     Pedagoginį lituanistikos institutą lankiau trejus metus. Jį baigiau 1988 metais. Kun. Vaišnio diktantus kas antrą šeštadienį rašyti truputį bijodavau: “Kad tik geriau parašyčiau šią savaitę! Gal nepakartosiu tų pačių gramatinių klaidų?” Kai kun. Vaišnys po savaitės diktantus ištaisęs mums juos sugrąžindavo, juos kartu diskutuodavome, tyrinėdavome, kas kaip parašė ir kodėl, rašydavome lentoje, vienas kitam primindavome gramatikos taisykles. O kun. Vaišnys niekada nebijodavo dažno taisyklių kartojimo savo studentams. Jis mums aiškindavo įvairius būdus, kaip lengviau atsiminti taisykles bei taisyklėms išimtis. Trejų metų laikotarpyje daug diktantų parašėme, o klaidų skaičius mūsų darbuose pamažu mažėjo.

Skaityti daugiau: Neužmiršk PATIES...

DANUTĖ BINDOKIENĖ

Kai reikia kalbėti apie asmenį, kurio pažinčių akiratis labai platus, tenka susidurti su keblumais: ką galima pasakyti, ko kiti nežino? Kun. Juozas Vaišnys žinomas ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir kituose žemynuose. Tai pilna to žodžio prasme “pasaulio lietuvis”, susipažinęs su gausybe savo tautiečių ir net su jais laiškais susirašinėja. Kun. Vaišnys tuos laiškus lietuviams ne tik rašo, bet kiekvieną mėnesį išspausdina žurnalo forma. O tas žurnalas vadinasi— kaipgi kitaip?— “Laiškai lietuviams”.

Prie redakcijos stalo.   “Chicago Tribūne” nuotr.

     Žinoma, kun. Vaišnys pažįstamas ir kaip kunigas jėzuitas, geras pamokslininkas, ir kaip labai neatlaidus lietuvių kalbos mokytojas, ir kaip skautas (mažiau kas žino, kad jis jaunystėje buvo ir ateitininkas). Tačiau jo pavardė yra beveik sinonimas redaktoriui ir “Laiškams lietuviams”.

     Prieš geroką laiko tarpą, kai man teko dar sėdėti lituanistinės mokyklos suole (čia, Čikagoje), o kun. Vaišnys dėstė tikybą.

     Kartą į pamoką jis atsinešė keturių puslapių, net be viršelio, laikraštuką, pavadintą “Laiškai lietuviams”, ir pareiškė: “Čia, vaikai, naujas lietuviškas žurnalas. Pamatysit, kaip jis augs ir klestės”.

Skaityti daugiau: Kunigas, kuris rašo laiškus

V. Bagdanavičius, M I C

     Sunku aptarti gerą kunigą. Jame yra visko, ko reikia, ir niekad nėra per daug. Panašiai sunku yra parašyti tobulo žmogaus biografiją. Kiekvienas, tai paskaitęs, pasakys, kad jis jau pats tai žinojo, ir kad čia yra viskas taip, kaip ir turi būti. Dėl to uždavinys aptarti kunigo Juozo Vaišnio kunigystę panašiai yra sunkus. Viskas, ką apie jį pasakysi, kiekvienam atrodys, kad tai yra savaime suprantamas dalykas, kad kitaip ir negali būti.

     Iš visų kunigiškų vertybių kun. Vaišniui galbūt yra būdingiausia Dievo apreiškimo skelbimas. Kartais jis pats save taip aptaria. Dievo apreiškimo skelbimas yra plačiausia kunigo veikla. Kitaip ją galima vadinti apaštalavimu. Šios veiklos reikšmė paaiškėja ypač tada, kai sutinkame kunigų, manančių, kad jų pareiga — administruoti tas dieviškas vertybes, kurios yra apreiškimo suteiktos. Kunigiškumo, žinoma, yra ir toje veikloje. Tačiau labiau negu kas kitas kun. Juozas yra Dievo žodžio skelbėjas.

Aukoja Mišias.

     Galbūt čia užčiuopiame priežastį, dėl kurios kun. Vaišnys yra atsidėjęs lietuvių kalbos studijoms. Iš tikrųjų reikia pasakyti, kad kalbos, žmogiškos kalbos realybė yra ne taip toli nuo krikščioniško tikėjimo skelbimo, kaip gal kai kam atrodytų.

Skaityti daugiau: KUN. J. VAIŠNIO KUNIGYSTĖ

Antanas Klimas

     Daugelį metų redaguodamas “Laiškus lietuviams”, kun. Juozas Vaišnys pastebėjo, kad lietuvių kalba mūsų išeivijos leidiniuose silpsta ir menkėja. Jis tuojau ėmėsi konkretaus darbo tai padėčiai pagerinti: jau 1970 metais įvedė Kalbos skyrelį į “Laiškus lietuviams”, kurį jis pats daugiausia ir prirašo. Kalbos patarėju buvo pasikvietęs prof. dr. Petrą Joniką.

     Kai 1973 metais buvo suorganizuotas Lituanistikos seminaras, kun. Vaišnys visuose 17 seminarų (1973-1991) dėstė lietuvių kalbos kultūros kursą, kuriame jis labai praktiškai ir sumaniai mokė lietuvių kalbos pagrindinius klausimus: rašybą, skyrybą, gramatiką, sintaksę ir žodžių vartojimą. Daug jo studentų šiuo metu dirba Lietuvoje, Amerikos Balse, lituanistinėse mokyklose, rašo spaudoje, mokytojauja, vadovauja stovykloms ir pan.

     1976 m. čia rašantysis surinko ir padaugino visus Kalbos skyrelius, pridėdamas jiems turinį ir rodyklę. Susidarė visiškai padorus Kalbos patarimų tomelis, kuriam vėliau dar porą kartų buvo pridėti vadinamieji “priedai” — ligi 1979 metų. Šie padauginti “Kalbos patarimai” buvo labai naudingi Lituanistikos seminarų studentams.

Skaityti daugiau: Kun. Juozas Vaišnys, SJ, IR LIETUVIŲ KALBOS KULTŪRA

Vytenis Statkus

Lietuviškajame skautybės judėjime turime įvairiausių profesijų narių, jų tarpe ir dvasininkų. Yra suaugusių, kurie į skautišką veiklą įsilieja, anksčiau nebuvę skautais. Jie savo pasiimtas pareigas atlieka gerai, gaudami atliktos pareigos pasitenkinimą. Dirbti skautų organizacijoje dvasininkai paprastai skiriami vyresnybės. Daugeliu atvejų jų skautybės pažinimas, juo labiau praktinis išgyvenimas, būna pripuolamas ir fragmentinis, o tai yra nuostolis tiek pačiam skautų kapelionui, tiek ir skautams.

Vyresnysis skautininkas filisteris kun. Juozas Vaišnys, SJ

* 1926

     To negalima sakyti, kalbant apie solenizantą, jėzuitą kun. Juozą Vaišnį, SJ. Jis gimė lietuviu ir buvo pakrikštytas kataliku, jo neatsiklausiant. Vienas ankstyvųjų jo gyvenime paties apsisprendimu žengtų žingsnių buvo įstojimas į skautų organizaciją. Tai buvo 1926 metais, jam mokantis Rygiškių Jono gimnazijoje Marijampolėje. Pažymėtina, kad kartu su juo stojo, dar pradžios mokykloje susidraugautas, Stepas Kairys, nuveikęs didelių darbų skautų organizacijai.

Skaityti daugiau: KUNIGAS J. VAIŠNYS — SKAUTAS

 (Kun. Juozas Vaišnys - skautas)

SESĖ NIJOLĖ

     Neretai amerikietiškoje spaudoje tenka perskaityti tokie posakiai: “Scout’s honor”, “Oh he is such a boy scout...” Jie anaiptol nėra teigiami, dažniausiai įdėti į kokio nors niekadėjo lūpas, akivaizdžiai pabrėžiantys, kad tokie dalykai, kaip asmens garbė, kaip tarnyba artimui, yra kažkokios atgyvenos, šiems laikams nebetinkantys anachronizmai.

      Negalima būtų teigti, kad panašių posakių nesigirdėtų ir lietuvių tarpe. Žinoma, skautybės idėja tikintį asmenį jie skaudina ir, žinoma, verčia pažvelgti į save, į savo brolius-seses skautus.

Riša kaklaraištį įžodį davusiai paukštytei.

      Tačiau kaip visur ir visada yra žmonių, ištikimų savo idealams. Lietuvių Skautų Sąjungoje, kuriai turiu garbės priklausyti nuo vaikystės, sutikau daugelį idėjos ir pareigos asmenų, kuriems skautybė — gyvenimo būdas.

Skaityti daugiau: KELI PRISIMINIMAI

Antanas Saulaitis, SJ

     Kadangi apie mirusius tegalima tylėti arba tik teigiamai atsiliepti, tai krikščioniška pareiga— visuomenėje iškelti gyvųjų asmens dorybių spalvingąją pusę, kuria galima pasidžiaugti ar net pasigardžiuoti.

I. Skautiška darna

      Praeities miglose nyksta pirmosios rytinio JAV pakraščio skautų ir skaučių “Rambyno” stovyklos vaizdai. 1954 m. Menkių rago Peslių įlankos stovyklautojus ištiko uraganas, nuvertęs palapines, medžius. Kapelionu buvo t. Vaišnys, pirmasis rašančiojo sutiktas lietuvių jėzuitas. Žinoma, penkiolikmečiui 41-erių metų kunigas atrodė jau tada gerokai pagyvenęs, ir jaunimas stebėjosi, iš kur senyvas kunigėlis turi tiek jėgų ir kantrybės su jais užsiimti. Pas t. Vaišnį mokytis signalizuotės (Morzės abėcėlės) ir laikyti šios srities patyrimo laipsnių egzaminus buvo tikra mankšta.

Su Antanais Saulaičiais (tėvu ir sūnum).

      Įdomu, jog niekam į galvą neatėjo, kad kunigui netiktų užsiimti, šalia pamaldų ar religinės programos, “pasaulietiškais” dalykais — skautus bei skautes mokyti skautamokslio žinių, kurios šiaip pasaulyje atrodytų toli nuo tikėjimo ar religijos. O skautuose kaip tik religija, religinė programa neatskiriama nuo visumos, nuo gyvenimo. Mūsų kapeliono instruktavimas buvo akivaizdus liudijimas apie skautišką pasaulėžiūrą, apie gyvenimo ir tikėjimo vientisą derinį.

Skaityti daugiau: ŠEŠI PAGARBUS ĮSPŪDŽIAI

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

"THE BALTIC INDEPENDENT" apie lietuvius

     Taline leidžiamas savaitraštis “The Balde In-dependent” rašo apie Baltijos kraštų politinį ir ekonominį gyvenimą. Šiame pasaulio krašte tai bene vienintelis spaudos leidinys, kuris tiksliai ir greitai nušviečia tai, kas svarbu verslininkams, politikams, diplomatams. Savaitraščio žurnalistas anglas Edvardas Lucas mano, kad anglų kalba Baltijos kraštuose kada nors išstums rusų kalbą. Edvardas Lucas turėjo progą stebėti visų trijų Baltijos tautų charakterius. Apie lietuvius jis parašė bene daugiausia.

     “Lietuviai — ypatingiausia iš trijų Baltijos tautų. Daugelį lietuvių smarkiai paveikė tautos branginami prisiminimai apie Didžiąją Kunigaikštystę, kuri driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kartais rezultatai būna patrauklūs: tautinis pasitikėjimas savimi suteikia lietuviams įkarščio atgauti teisėtą vietą tarp “tikrųjų” Europos valstybių. Lietuviai mažiau kenčia nuo žlugdančio nelygiavertiškumo jausmo, kuris slegia visus Baltijos valstybių žmones. “Labai gaila, bet aš netikiu, kad čia gali viskas susitvarkyti. Aš paprasčiausiai noriu susirasti turtingą užsienietį, ištekėti už jo ir išvažiuoti”, — kalbėjo žurnalistui jauna pažįstama estė. Tokių nuotaikų esama ir Lietuvoje, tačiau jos daug retesnės.

Pašnekesys su vyr. skautėmis.

     Kyla pagunda nupiešti žurnalo “New York-er” stiliaus žemėlapį, kuris vaizduotų, kaip pasaulis atrodo iš Lietuvos. Centre, aišku, būtų Kaunas, lietuvių tautinės savigarbos ir prietarų židinys. Tolimiausiame horizonte — vos įžiūrimas Čikagos priemiestis Marquette Parkas, didžiausias lietuvių užsienio bendruomenės centras ir svarbiausias užsienio taškas daugeliui Lietuvos lietuvių.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

■    Kun. Hermanas Šulcas, salezietis, misionieriaująs Ruandoje, Afrikoje, liepos mėn. lankydamasis Lietuvoje, atvežė keletą savo globotinių juodukų, 18-24 m. amžiaus jaunuolių. Aplankė Lietuvos šv. J. Bosko saleziečių instituto vyr. direktorių kun. K. Juknevičių, Palemono parapijos kleboną, liepos 14 d. aukojo šv. Mišias prie Lazdynuose statomos Šv. Jono Bosko bažnyčios, atšventė 25 m. kunigystės jubiliejų. Po to dar po mėnesį išbuvo Vokietijoje ir Italijoje.

■    Marianapolio, Thompson, Ct, paruošiamojoje mokykloje rugpjūčio 8 d. buvo iškilmingai paminėta kun. Albino Gurklio ir kun. Albino Šeputos 50 m. kunigystės sukaktis. Kun. Jonas Petrauskas, jų kurso draugas, kunigu įšventintas tą pačią dieną, šią sukaktį atšventė rugpjūčio 22 d. Worcester, MA, kur šiuo metu jis vikarauja. Visi trys beveik visą savo gyvenimą praleido Marianapolyje, būdami tos mokyklos mokytojai, o pastarasis buvo ir direktorius.

■    Popiežius Jonas Paulius II rugpjūčio mėn. viduryje trečią kartą lankėsi JAV, šį kartą Denveryje, CO, kur dalyvavo Pasaulio jaunimo dienose, kuriose dalyvavo 186.000 jaunuolių iš daugiau kaip 70 tautų.

■    Švč. M. Marijos Gimimo parapijoje, Čikagos Marquette Parke, jau daug metų rugsėjo mėn. pradžioje ruošiami Šiluvos atlaidai, kurių metu būna savaitę trankąs dvasinis susikaupimas, dažniausiai vadovaujant svečiui kunigui. Šiais metais atlaidus vedė kun. Arvydas Liepa, svečias iš Lietuvos. Atlaidai užbaigiami iškilminga procesija.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Žurnalas "Laiškai lietuviams"

     skelbia konkursą parašyti straipsniui, imant temas iš 10 Dievo įsakymų. Bus dvi dalyvių grupės: suaugusieji ir jaunimas. Jaunimo grupei priklausys tik vidurinių ar kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Universitetų studentai jau bus skiriami suaugusiųjų grupei.

     Suaugusiųjų straipsniai turėtų būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo — bent 2-4 puslapių. Straipsnis pasirašomas slapyvardžiu, o tikroji autoriaus pavardė, adresas ir telefonas įdedama į atskirą vokelį, ant kurio užrašomas tik slapyvardis, ir vokelis atsiunčiamas kartu su straipsniu. Suaugusiems skiriamos tokios premijos: I — 200, II — 150, III — 100, IV    — 75, V — 50 dol. Jaunimui: I — 100, II — 80, III — 60, IV — 40, V    — 20 dol.

     Straipsniai turi pasiekti redakciją (2345 W. 56 th Street, Chicago, IL 60636, USA) ne vėliau kaip 1994 m. vasario 16 d.

     Primename, kad reikia laikytis nurodytų taisyklių ir parašyti straipsnį tik nurodyta tema (šį kartą bet kokia tema iš 10 įsakymą). Iš praktikos žinome, kad kai kurie parašo straipsnį bet kokia tema, nieko bendra neturinčia su nurodyta, ir siunčia konkursui. Tokie straipsniai, jeigu bus tinkami “Laiškams lietuviams”, galės būti spausdinami, bet į konkursą nebus priimami. Konkursui atsiųsti rašiniai tampa redakcijos nuosavybe.

     Iki konkurso pabaigos jau ne tiek daug laiko teliko, todėl patartina jau dabar pasirinkti temą, parašyti straipsnį ir siųsti redakcijai. Po vasario 16 dienos gauti rašiniai nebus į konkursą priimami.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas