“O dabar Polikaitytės diktantas — 32 klaidos!” Šiek tiek apstulbusi, atsistojau iš Pedagoginio lituanistikos instituto pirmojo kurso suolo atsiimti raudonu rašalu “papuoštą” darbą. Kai priėjau prie klasės priekio, išgirdau: “Kas tau praeitą savaitę atsitiko!” Pakėlusi akis, pamačiau raminančią, tėvišką šypseną, kuri greitai išsklaidė mano rūpesčius. Ir taip neformaliai susipažinau su savo būsimu lektoriumi, draugu, ilgamečiu patarėju kun. Juozu Vaišniu.
Pedagoginį lituanistikos institutą lankiau trejus metus. Jį baigiau 1988 metais. Kun. Vaišnio diktantus kas antrą šeštadienį rašyti truputį bijodavau: “Kad tik geriau parašyčiau šią savaitę! Gal nepakartosiu tų pačių gramatinių klaidų?” Kai kun. Vaišnys po savaitės diktantus ištaisęs mums juos sugrąžindavo, juos kartu diskutuodavome, tyrinėdavome, kas kaip parašė ir kodėl, rašydavome lentoje, vienas kitam primindavome gramatikos taisykles. O kun. Vaišnys niekada nebijodavo dažno taisyklių kartojimo savo studentams. Jis mums aiškindavo įvairius būdus, kaip lengviau atsiminti taisykles bei taisyklėms išimtis. Trejų metų laikotarpyje daug diktantų parašėme, o klaidų skaičius mūsų darbuose pamažu mažėjo.
Lietuvių kalbos kultūros kursai Pedagoginiame lituanistikos institute paveikė ir mano šeimyninį gyvenimą. Kadangi mano trys broliai taip pat yra baigę Pedagoginį lituanistikos institutą, visi rašėme kun. Vaišnio diktantus. Grįžę iš pamokų, pradėjome taisyti ne tiktai vienas kito, bet ir tėvų lietuvių kalbą! Tiesiog lenktyniaudavome ir skaičiuodavome, kas daugiausia kartų kitų klaidas išgirs ir taisyklingiau lietuviškai pasakys! Broliai savo tarpe susiginčiję dažnai sakydavo: “Pasiklauskime kun. Vaišnio studentės Polikaitytės. Gal ji nuspręs, kuris iš mūsų yra teisus, išsitraukdama iš kišenės kun. Vaišnio knygutę Praktinė lietuvių kalbos vartosena! Mat, turiu prisipažinti, kad aš turbūt daugiausia prie kitų lietuvių kalbos ir kibau... Net ir šiomis dienomis, kai kartu susirinkę būname, atidžiai klausomės vieni kitų ir laukiame smagiai sugauti ne taip sukirčiuotus, netinkamai pavartotus žodžius.
Kai baigiau Pedagoginį lituanistikos institutą, tuoj pat pradėjau mokytojauti Kristijono Donelaičio lituanistinėse mokyklose. Po kelerių metų pajutau, kad būtų labai pravartu man vėl pasimokyti lietuvių kalbos gramatinių taisyklių, kurias buvau primiršus. 1991 m. vasarą dalyvavau Lituanistikos seminare, kur dvi savaites su įvairiais lietuviais lektoriais ir mokslininkais intensyviai mokėmės apie lietuvių kalbą, jos kirčiavimą, Lietuvos istoriją, geografiją, lietuvių prozą, poeziją ir dramą. Iš tų dviejų savaičių lietuviškoje aplinkoje ir gamtoje geriausiai prisimenu kun. Vaišnio bendravimą su studentais ne tiktai pamokų metu, bet ir per laisvalaikius. Mes rašėme su juo daug diktantų, o juose atsirasdavo dar daugiau klaidų. Ir dar daugiau pasisėmiau žinių apie lietuvių kalbos kultūrą. Tuo pačiu su kun. Vaišniu studentams buvo proga tenisą žaisti ir maudytis baseine, kai reikėjo pasilsėti nuo pamokų bei vakarams užduotų namų darbų. Tą vasarą kun. Vaišnį pažinome kaip žmogų, kuris ne tiktai puoselėja taisyklingą lietuvių kalbos vartoseną išeivijoje, bet ir kaip kunigą, kuris labai myli Dievą bei globoja lietuvišką jaunimą.
Turiu prisipažinti, kad visko neišmokau. Kun. Vaišnys man liko pagrindinis lietuvių kalbos autoritetas. O dabar, kai kyla įvairiausi klausimai, kreipiuosi į kun. Vaišnį, kuris niekad neatsisako man padėti. Ne aš viena, bet daug jo buvusių mokinių esame dėkingi už jo žinių perdavimą, patarimus, kantrybę ir draugystę.
Rima Polikaitytė