religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1995 / LIEPA-RUGP. — JULY-AUGUST / VOL. XLVI, NO. 7-8
|
253 |
Danutė Bindokienė |
|
|
256 |
Marija Stankus-Saulaitė |
|
|
259 |
Antanas Saulaitis, SJ |
|
|
268 |
Vytautas Bagdanavičius, MIC |
|
|
272 |
Chiara Lubich |
|
|
273 |
Dalia Jazukevičiūtė |
|
|
275 |
Laura Stasiulytė |
|
|
.277 |
Irena Lukoševičienė. |
|
|
281 |
Juozas Vaišnys, SJ |
|
|
282 |
Red. |
|
|
283 |
Marija A. Jurkutė |
|
|
286 |
Red. |
|
|
287 |
Juoz. M. |
Šis numeris iliustruotas Rolando Bartašiūno nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
Danutė Bindokienė
Lietuviška patarlė sako, kad “su kuo sutapsi, tuo ir tapsi” — per tam tikrą laiką žmogus norom nenorom į savo pasąmonę “įtraukia” aplinkos įvykius, madas, gyvenimo būdą, ir visa tai tampa neatskiriama jo charakterio, jo pasaulėjautos dalis.
Penkiasdešimt metų — jau pakankamas laiko tarpsnis, kad kiekvienas savo asmeniška patirtimi galėtų paliudyti tos patarlės išreikštą tiesą. Ir lietuvių tauta prieš kone 50 metų buvo dirbtiniu būdu suskaldyta. Jos gyventojai, tarytum kažkokio pamišusio mokslininko eksperimentams skirti laboratorijos įnamiai, išskirstyti į “grupes” ir palikti labai skirtingų kultūrų įtakos sferose. Viena grupė iš savo gimtojo krašto buvo priversta išklysti į Vakarus; antroji — ištremta į tolimus Rytus, o trečioji, nors jai ir buvo leista pasilikti savo tėvynėje, vis tiek gyveno, kontroliuojama svetimos kultūros, svetimų idėjų ir ideologijos.
Šv. Onos bažnyčia ir Bernardinų vienuolyno ansamblis.
Į kiekvieną šių trijų grupių pakliuvę mūsų tautiečiai, nepaisant nuolatinių pastangų ir ryžto pasipriešinti aplinkos įtakoms, ilgainiui vis dėlto buvo jų paveikti ir pakeisti.
(Konkurso suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)
Marija Stankus-Saulaitė
Kas kiek laiko atsiranda reikalas ar proga prisiminti vaikystę. Šiaip nemėgstu apie praeitį galvoti, nes tai trukdo dabarčiai. Esu įsitikinusi, kad psichinė sveikata ir dvasinė gelmė didele dalimi priklauso nuo dėmesio šiam momentui: dabar esu gyva; dabar aplinka man kalba; Dievas yra dabar; šalia manęs dabar stovi žmogus. Be to, daug kas iš praeities yra dingę, ir tai skaudu: nesinori tuose dalykuose pasimesti.
Programos vedėja Nijolė Užubalienė.
Namai, kuriuose rašau, buvo tėvų. Kartais, kai labai tylu, beveik girdžiu jų balsus; kai esu viena, prietemoj lyg matau juos prie stalo — iš fabriko parėjęs tėvas rašo straipsnį, mama po darbo verčia knygą. Dar išgirstu brolį. Grįžęs iš sueigos, kambaryje klausosi muzikos. Kiekvienas turim savo užsiėmimus namuose, kaip ir už namų. Esame kartu, bet ir nekartu. Daug kuo, bet ne viskuo, dalijamės; kiekvienas turime savo vietą. Man atrodo, kad labai svarbu, jog būdami taip arti, tokie artimi, gal net panašūs, vis tiek kiekvienas buvome sau žmonės.
Antanas Saulaitis, SJ
Vienas Vatikano II suvažiavimo rėmų yra sakramento sąvoka. Šį lotynišką žodį, Naujame Testamente graikiškai išreikštą “paslaptimi”, lietuviai naudoja pritaikydami galūnes, o kartais ir išversdami lietuvių kalbon žodžiu slėpinys — tai, kame slypi didesnė tikrovė negu pats akivaizdus ženklas rodo. Mišiose sakoma “Tikėjimo paslaptis”, tačiau be minties, kad tai nežinomas ar neįmanomas pažinti dalykas — tik kad tikintieji čia atpažįsta glūdinčią tikrovę.
Jaunimo stalas. Jauniausia dalyvė — Milda Bartašiūnaitė 1 mėn. amžiaus.
Pagal prieš tris dešimtmečius vykusį visuotinį Bažnyčios suvažiavimą, pirminis slėpinys yra pats Jėzus Kristus, kuris išreiškia, apreiškia mūsų Dievą. Tik iš Jo galime sužinoti, koks mūsų Dievas, Jo Tėvas yra. Toliau, aiškina Suvažiavimas, Jėzaus Kristaus slėpinys arba sakramentas yra Bažnyčia: jeigu norime pažinti Jėzų Kristų, Jį sutinkame Bažnyčioje, klausydamiesi ir apmąstydami Dievo žodį, dalydamiesi gyvenimu ir gyvenimo Duona bei Taure. Savo visuotiniškumu — vienybe įvairovėje per šimtmečius ir per visas kultūras — Bažnyčia liudija Jėzų Kristų. Šie du slėpiniai yra rėmai, kuriuose švenčiame tai, ką tradiciškai vadiname septyniais sakramentais. Šie yra šventės, kuriomis Bažnyčia išreiškia, kas ji yra, ir apreiškia Kristų gyvą mūsų tarpe, mūsų susitikimą su Dievu, kurio niekas nėra matęs.
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
(Tęsinys iš pereito numerio)
3. Žmogaus kūnas gimdo
Gimdymas yra žmogaus kūno vyksmas. Tačiau žmogaus kūną šiuo atveju reikia imti kaip tikrą, gyvą žmogaus kūną, būtent kartu su jo nemirtinga siela. Tai yra būtina, nes žmogaus kūnas ir neturi kitos savo buvimo atramos, kaip savo sielą. Dėl to, kai žmogaus siela jo kūną apleidžia, ir pats kūnas netenka savo buvimo. Jis pasidaro tik lavonas. Dėl to, kai kalbama apie žmogaus kūno vaidmenį gimdyme, turime jį imti tokį, koks jis yra. Negalima šiuo reikalu pasivaduoti gyvuliniu kūnu. Žmogaus kūnas yra Dievo apdovanotas didesnėmis galimybėmis įvairiomis kryptimis. Jis viršija visus gyvulinius kūnus. Tačiau, antra vertus, jis tokiu būdu pasidaro priklausomas ne nuo kūniško gyvastingumo, bet nuo nemirtingos jo dvasios tol, kol ši dvasia jį gaivina.
Studijuodami žmogaus kūno vaidmenį gimdyme, turime atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirmiausia turime suprasti tai, kad kūnas, kaip gyvas organizmas, turi galią perduoti savo prigimtį kitam. Tai yra labai verta dėmesio sukurtos prigimties galia. Tą galią turi ne tik žmogaus, bet ir kiekvieno gyvulio bei augalo kūnas. Antra, negalima į žmogaus gimdymą žiūrėti vien kaip į bloginį reiškinį. Dėl to į žmogiškos dvasios prasidėjimą kartu su žmogaus gimimu nereikia žiūrėti kaip į svetimą dalyką žmogaus gimdymui. Kai gimsta žmogus, tai gimsta ne tik jo kūnas, bet ir dvasia.
Smuikuoja Kristina Rupeikaitė, akompanuojant jos motinai Galinai.
Gyvulio kūnas yra tobulas savo gyvuliškumu, jame jis yra uždarytas. O žmogaus kūnas yra sujungtas su dideliu atvirumu, kaip šiuo atveju galime pavadinti žmogaus sielą. Su tuo atvirumu yra sujungta ir jėga, kurios dėka žmogus iš savo kūno gali išgauti daug daugiau negu tvirčiausias gyvulys iš savo.
CHIARA LUBICH
"Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime" (Jn 14, 23).
Jėzus kreipėsi į apaštalus savo nuoširdžia ir jautria kalba, užtikrindamas, kad jie vėl jį matys, nes jis apsireikš tiems, kurie jį myli.
“Judas — ne anas Iskarijotas — paklausė: “Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?” Jis norėjo matyti dideliu mastu daromą Jėzaus viešą paskelbimą, kuris pakeistų pasaulio istorijos eigą ir, jo nuomone, galėtų būti labiau naudingas pasaulio gelbėjimui. Iš tikrųjų apaštalai manė, kad Jėzus buvo tasai ilgai lauktas paskiausių dienų pranašas, kuris patsai turėtų pasirodyti viešai visų akivaizdoje kaip Izraelio karalius. O atėjęs, Dievo žmonių akivaizdoje pagaliau įsteigtų tą Dievo Karalystę.
O Jėzus atsakė, kad vietoj to jis savęs neapreikš įspūdingai ir matomai. Tai bus paprastas bet ir ypatingas Trejybės “atėjimas” į tikinčiųjų širdis, kuriuose yra tikėjimas ir meilė.
Tuo atsakymu Jėzus aiškiai pasakė, kokiu būdu jis pasiliks su savaisiais po savo mirties. Jis paaiškino, kokius ryšius ir kokius santykius bus galima su juo turėti po jo prisikėlimo.
Todėl jo buvimas krikščionyse ir bendruomenėje gali būti toji tikrovė net dabar; nereikės laukti ateities. O šventovė, kuri priims jį, yra ne tiek toji, kuri aptverta sienomis, bet krikščionio širdis, kuri tampa nauju tabernakuliu, kur Trejybė galės gyventi kaip namie.
Pasikalbėjimas su kun. Petru Linkevičium
Kai pasuki nuo greitkelio ties Kryžkalniu į siaurą kelią, vedantį į Kaltinėnus, jau iš tolo saulėje švyti dvidešimties metrų aukščio baltas kryžius, o privažiavus arčiau ir naujos modernios bažnyčios bokštai. Mažame, gerokai apšiurusiame miestelyje tai lyg koks stebuklas: per ketverius metus, ir dar sunkiais blokados laikais, pastatyta bažnyčia su kompiuteriniais vargonais ir 500 vietų koncertų sale, o šalia bažnyčios nauji, jaukūs globos namai seneliams. Už miestelio viena po kitos dygsta Kalvarijų koplyčios, o Dievo Motinos koplyčia virš požeminio šaltinio, iš kurio neseniai nutiestas vandentiekis miestelio gyventojams, jau visai baigta. Visa tai ir dar daugybė gerų naujovių Kaltinėnuose atsirado todėl, jog čia jau septintus metus kunigauja jaunas ir energingas žmogus Petras Linkevičius. Žmogus, kuris tiki, jog dėl to, kad jis gyvena, būtinai turi būti geriau gyventi ir dar kažkam šalia jo, kuris mano, jog kiekvienas Žmogus privalo palikti pėdsaką šioje žemėje.
— Nesuprantu, iš kur atradote lėšų įvesti vandentiekį miestelio gyventojams?
— Girdėjote apie tokią seną kunigų kalėdojimo tradiciją? Žmonės man aukoja, o aš jiems tuos pinigus grąžinu. Tarp mūsų vyksta toks žaidimas. Juk man visai nesinori pinigų kaupti.
— Galva neneša, kaip Jūs sugebėjote pastatyti naują bažnyčią ir dar blokados laikais? Tokią modernią ir tikriausiai pirmąją Lietuvoje su milžiniška koncertų sale, kompiuteriniais vargonais...
— Turiu labai veiklų menedžerį. O ir pats mėgstu bendrauti. Bendravimas — viskas: sėkmė, pasitikėjimas, ryšiai... Hipnoze neužsiiminėju. Mėgstu bendrauti su veikliais ir optimistiškais žmonėmis. Va, šio mobilaus ryšio telefono dėka ir pastatėme bažnyčią. Išvardyti visus rėmėjus nė jūsų laikraščio puslapio neužteks.
(Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)
Laura Stasiulytė
Baltom kaip pienas rankom motina
Į pasauli kelią tiesė
Ir išeidama kuždėjo mums į bendrą ausį:
Iš vieno meilės daigo kilote;
Brandžiu meilės vaisium atgal sugrįšite...
Šią žemę vagoja siauri, platūs, žvyruoti, asfaltuoti, pavojingi, romantiški, nelaimingi keliai. Kelias gali nuvesti ten, kur man reikia, gali nuvesti kažkur, gali nenuvesti niekur. Kelią kartais galima pasirinkti, dažnai negalima. Svarbu, kad kelio pradžioje man pabučiuotų į kaktą, o tame šventame susijungime turi sutilpti meilė ir nuoširdus tikėjimas grįžimu, laiminimas ir linkėjimas laimingos kelio pabaigos. Tai motinos ir tėvo akys peržegnoja mylimo vaiko kelią. Akys, skendinčios gilioj religijos ekstazėj, į tolstantį brangiausią siluetą žiūri...
Aš išeinu į kelią. Mažam krepšely išsinešiu savo tėvų sukrautą kraitį, kuris taip kukliai atrodo, lyg nušienauta pieva vasaros pabaigoje. Išeisiu ne viena, išsinešiu abu tėvus, jų senus tėvus, brolius ir seseris. Trims gaidžiams sugiedojus, pavirs jie į amžiną gyvybės vandenį — šaltinį, o aš savęs paklausiu, kas yra meilė, kas yra šeima, ir kokią meilės mokyklą aš baigiau savo šeimoje...
Irena Lukoševičienė
Koks vaidmuo tenka vestuvėms?
Vestuvės ir visas jų ritualas priklauso nuo šeimos, nuo bendrų tradicijų ir nuo aplinkos reikalavimų bei spaudimo. Vestuvinės tradicijos ir apeigos yra pasikeitimo ritualas šeimos gyvenimo procese. Tradicijose beveik visur pabrėžiamas statuso pasikeitimas ir šeimos gyvenimo persiorganizavimas. Tradicijos išreiškia ne tik jaunųjų, bet ir dviejų šeimų susijungimą. Labai dažnai vestuvės yra rimtų konfliktų pradžia tarp abiejų šeimų, o kartais ir tarp pačių jaunųjų.
Pasikeitimai ir jų priėmimas
Mus supantis pasaulis nepasižymi pastovumu, bet šeimos gyvenime visi laukia ir tikisi pastovumo ir tam tikro tęstinumo. Tai nereiškia, kad šeima turi atsiriboti nuo gyvenimo ir archajiškai laikytis tradicijų ar gyvenimo būdo, kuris yra visai priešingas gyvenamajam laikmečiui ir aplinkai. Svarbūs pakeitimai turi būti paremti aiškiais principais ir pateisinami. Neįmanoma, kad visos tradicijos ir gyvenimo būdas persiduotų iš kartos į kartą visai nepakitę. Kiekviena nauja karta ateina su savo veidu ir su nauju žvilgsniu į gyvenimą; tai, kaip ji moka sukurti tą naują įvaizdį, ir parodo tos kartos civilizuotumą bei subrendimą. Dideli pasikeitimai yra tiek prasmingi, kiek garantuoja tęstinumą ir būna kūrybiški, atnešdami šviežumo ir atgaivos bangą, sustiprindami ir naujai įprasmindami šeimos gyvenimo siūlą.
Redaktorius įteikia I premiją Marytei Stankus-Saulaitei.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ
Pasakojimai apie žodžių kilmę
1994 m. Vilniuje buvo išleista Algirdo Sabaliausko knyga, pavadinta “Iš kur jie”. Joje autorius pasakoja apie įvairių žodžių kilmę. Manome, kas šiame atostoginiame “Laiškų lietuviams” numeryje, užuot rašius apie kokias nors sausas kalbos problemas, bus įvairiau ir įdomiau pažvelgti bent į dviejų žodžių kilmę, aprašytą minėtoje knygoje.
Red.
Šratinukas
Šratinukas— rašyklė su šratu vietoje plunksnos ir tušo pripildyta šerdele.
“Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”
(1972 m.)
Tokios rašyklės Lietuvoje pasirodė ne taip seniai, o pirmajame “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” leidime (1954 m.) ir žodžio šratinukas dar nėra.
Šratinukas— vienas iš nedaugelio lietuvių kalbos žodžių, kurio žinome oficialų autorių. Šis autorius yra filologas Feliksas Jukna. Jis 1965 metais “Kalbos kultūros” žurnale išspausdino nedidelį straipsniuką, kuriame ir pasiūlė šią naują rašyklę vadinti šratinuku. Būdamas labai sąžiningas žmogus, F. Jukna prisipažino, kad tokį žodį sugalvojo ne jis pats, o girdėjęs taip vadinant šį daiktą vaikus. Vaikų žodis nurungė kalbininkų siūlytus: tušinį parkerį, tušinį pieštuką, rutulinį pieštuką bei skolinį šariką.
Lietuvoje išleistos knygos
“Į Laisvę” fondo pernai paskelbtas rezistencinio romano konkursas sulaukė 30 atsiliepimų. Iš jų keli premijuoti. Šiemet pirmąsias premijas (po 1000 dol.) gavusių autorių dvi knygos jau išspausdintos:
1. Birutės Adomėnienės “Penktas — nežudyk”. Čia surinkta daug šiurpios medžiagos iš partizaninių kovų, jų žuvimo, jų šeimų kančios. Autorė, sąžiningai surinkusi autentišką medžiagą, ją sumaniai, nuoširdžiai ir literatūriškai perteikia skaitytojui. Talentinga Birutė Adomėnienė šia pirmąja savo knyga įneša daug liūdnos šviesos į Lietuvos laisvės kovotojų ryžtą "bei auką.
2. Jonas Mikelinskas, jau žinomas daugeliu kūrinių, šiame konkursiniame “Nors nešvietė laimėjimo viltis” meistriškai aprašo košmarinį Lietuvos gyvenimą tuoj po antrosios rusų okupacijos: trėmimus, areštus, išdavystes, baimę, skurdą... Jis ypač išryškina Vilniaus universiteto studentų dvasinį ir fizinį pasipriešinimą komunistų vergijos terorui. Studentams didelę įtaką turėjo anksčiau tą universitetą baigęs, buvęs mokytojas, o paskui iki pat žuvimo laisvės kovotojas poetas Bronius Krivickas. Jo milžiniška rezistencinė dvasia veikė jaunimą. Ji įkvėpė ir šio romano autorių Joną Mikelinską. Jo romanas parašytas natūralistiškai, su idealistiniu polėkiu bei jaunatvišku entuziazmu.
Abi šios rezistencine tema knygos išleistos “Į Laisvę” fondo Lietuvoje. Konkurso mecenatai: dr. K. Ambrozaitis, dr. Brinkis, J.E. Kojeliai. Laukiame išspausdintų ir kitų stipresnių to konkurso romanų.
Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ
KAUNAS
Lietuvos Caritas federacijos prezidentas vyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino Kaune, Daukšos gatvėje, įsikūrusią Caritas spaustuvę. 3.000.000 DM kainavusią spausdinimo įrangą padovanojo Vokietijos Oldenburgo srities Caritas organizacija ir Maltos pagalbos tarnyba. Federacijos generalinė direktorė Albina Pajarskaitė nuoširdžiai dėkojo Vokietijos Oldenburgo srities Caritas direktoriui Pauliui Schneideriui, kurio rūpesčiu spaustuvė pasiekė Lietuvą. “Tikiuosi, — kalbėjo A. Pajarskaitė, — kad čia nebus spausdinama nieko, ko nenorėtų Dievas”. (Dienovidis)
KRAŠTO APSAUGOS BIČIULIŲ KLUBAS VEIKIA
Krašto apsaugos klubo iniciatyva, kuriai pritarė ir Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdis bei Lietuvos švietimo taryba, nutarė, pažymint Žemaičių vyskupo, švietėjo, blaisvystės akcijos iniciatoriaus 120-ąsias mirties metines, suaktyvinti kovą su blogiu. Nutarta atnaujinti antialkoholinę akciją “Penki ne!”: “Negamink! Nepardavinėk! Nepirk! Negerk! Nevaišink!”. Vilniuje numatyta organizuoti eiseną nuo Seimo rūmų iki Trijų Kryžių kalno.
Šio klubo atstovai susitiko ir su krašto apsaugos ministru L. Linkevičium, kuris išreiškė pasitenkinimą, kad geriausia lietuvių inteligentijos dalis rūpinsis kariuomene. Ministras nurodė, kad nestinga neigiamo požiūrio į krašto apsaugą: jis ypač pasireiškia prieš naujokų šaukimą. “Norint jauną valstybę sukompromituoti, — pareiškė ministras, — kertama per pamatus, kurie turėtų būti neliečiami”.
Krašto apsaugos bičiulių klubo iniciatoriai — žymūs mokslininkai Zigmas Zinkevičius, Juozas Girdzijauskas ir kt. (XXI amžius Nr. 29)
Naujai atvykęs pilietis, apžiūrėjęs kambarį, sako:
— Taip, ponia, paimsiu šį kambarį. Manau, kad čia gerai jausiuos. Mano paskutinė šeimininkė verkė man išvykstant.
— Suprantu, bet čia reikės man nuomą sumokėti iš anksto.
— Jonuk, negražu taip kalbėti — kiekvieną kartą, kai aš išgirstu keikiant, man šiurpuliai per nugarą eina.
— Gerai, kad nebuvote aną dieną pas mus kieme, — atsakė Jonukas, — kai tėvas negalėjo užvesti automobilio ir pamatė nuleistą padangą. Tikrai būtumėte mirtinai sušalęs.
♦ Kunigų trūkumas — didžiausia vyskupijos problema, — pareiškė Panevėžio vysk. J. Preikštas. Iš 120 vyskupijos parapijų 40 neturi savo dvasininko.
♦ Kun. Valdemaras Cukuras, Lietuvoje sielovados darbą dirbęs Sėtoje, Jurbarke ir Šiauliuose, Vokietijoje Tiuringijos srities kapelionas, Romoje įsigijęs filosofijos ir teologijos daktaro laipsnius, Amerikoje profesoriavęs kolegijoje ir kunigų seminarijose, balandžio mėn. atšventė 80 m. amžiaus sukaktį. Šiuo metu jis kapelionauja Putnam, CT, Nekalto Marijos Prasidėjimo seserų centriniame vienuolyne ir yra Ateitininkų federacijos dvasios vadas.
♦ Pasaulinė jaunimo diena, įvykusi 1995 m. sausio mėnesį Maniloje, Filipinuose, pop. Jono Pauliaus II lankymosi metu, laikoma labai gerai pavykusia. Kadangi ten galėjo dalyvauti tik nedidelis skaičius europiečių, Europos jaunimo diena buvo surengta rugsėjo 6 - 10 d. Italijoje, Loreto mieste.
♦ Telšių vyskupijoje Caritas rūpesčiu daugelyje miestelių steigiami senelių namai, labdaros valgyklos. Caritas grupės veikia 65 vyskupijos parapijose iš 155.
♦ Šv. Pranciškaus liet. parapija Minersville, PA, ir Sv. Petro ir Povilo parap. Elizabeth, NJ, šių metų spalio mėn. švęs 100 metų sukaktį.
♦ Vysk. Paulius Baltakis OFM, rugsėjo 6 - 28 d. lankys lietuvius Sibire.
“Laiškų lietuviams” konkursas
Skelbiame 37-tąjį „Laiškų lietuviams" konkursą parašyti straipsniui, tinkamam spausdinti šiame žurnale. Šie konkursai mums yra labai svarbūs, be jų turbūt negalėtų egzistuoti mūsų leidinys, nes jau seniai būtume pritrūkę medžiagos jam užpildyti. Užsienyje gyvenantieji lietuviai jau beveik nieko neberašo, nes vyresnieji vienas po kito iškeliauja amžinybėn, o jaunimui sunku rašyti dėl nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo. Lietuvoje gyvenantieji dažniau parašo, bet daugiausia jie mėgsta rašyti ne straipsnius, o tik eilėraščius, kurių dauguma nėra labai vertingi nei savo turiniu, nei forma. Tų eilėraščių jau mes turime krūvas. Tad galima sakyti, kad dabar mes gyvename tik iš tų straipsnių, kuriuos atsiunčia konkurso dalyviai. Jiems už tai esame labai dėkingi.
Susidaro tam tikrų sunkumų parinkti konkursams tinkamas temas. Norint gauti įvairių straipsnių, neužtenka paskirti kokią nors vieną temą. Reikia rasti tokią sritį, kur konkurso dalyviai galėtų pasirinkti įvairias temas. Tad šiam konkursui siūlome rinktis temas iš artimo meilės (labdarybės) darbų kūnui ir sielai.