Naujai atvykęs pilietis, apžiūrėjęs kambarį, sako:
— Taip, ponia, paimsiu šį kambarį. Manau, kad čia gerai jausiuos. Mano paskutinė šeimininkė verkė man išvykstant.
— Suprantu, bet čia reikės man nuomą sumokėti iš anksto.
— Jonuk, negražu taip kalbėti — kiekvieną kartą, kai aš išgirstu keikiant, man šiurpuliai per nugarą eina.
— Gerai, kad nebuvote aną dieną pas mus kieme, — atsakė Jonukas, — kai tėvas negalėjo užvesti automobilio ir pamatė nuleistą padangą. Tikrai būtumėte mirtinai sušalęs.
— Na, — bandė padėti profesorius, — turbūt pasiųsti žmogų į kitą pasaulį, ar ne?
Studentas linktelėjo. Paskui profesorius paklausė:
— O kas yra sunku?
Nė nepagalvojęs, studentas atsakė:
— Nepasiųsti žmogaus į kitą pasaulį. Profesorius nusikvatojo, ir egzaminas buvo išlaikytas.
— Negi mudu panašūs?
— Ne, bet jis taip pat man skolingas 100 dolerių.
— Taip, kartais paklauso. Kai aš pasakau “daryk, kaip nori”, ji visuomet taip ir daro.
— Aš einu žvejoti.
— Žvejoti? Ir nuo to liesėjama?
— Taip. Aš valgau tik tas žuvis, kurias pats pagaunu.
— Jūsų širdis plaka labai neritmingai. Jūs tikriausiai išgeriat?
— Taip, gydytojau, bet labai ritmingai.
— Aš tau sakiau, kad mūsų sūnus niekada neves. Jis tam per kvailas, — sako žmona vyrui.
— O kodėl gi? Manau, kad kaip tik dėl to jis ir ves, — atsako vyras.