religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1991 / BIRŽELIS — JUNE / YOL. XLIII, NO. 6
|
181 |
Alfredas Guščius |
|
|
184 |
Vincas Kolyčius |
|
|
187 |
Chiara Lubich |
|
|
188 |
J. Lauriūnas, SJ |
|
|
190 |
Algirdas Narbutas |
|
|
197 |
K.J.Ambrasas, SJ |
|
|
199 |
V.Bagdanavičius, MIC |
|
|
202 |
Aušra Gudavičiūtė |
|
|
204 |
Saulenė Kilikevičiūtė |
|
|
206 |
Gediminas Vakaris |
|
|
208 |
Red. |
|
|
209 |
Red. |
|
|
205 |
Aldonas Pupkis |
|
|
213 |
Red. |
|
|
214 |
Red. |
|
|
215 |
Juoz. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Martyno Vidzbelio nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Skyrių vinjetės ir apdaila Teresės Bogutienės.
Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.
ALFREDAS GUŠČIUS
Ar Lietuva — paukštis Feniksas? Ar ji, jausdama žūtį sovietinėje sistemoje, susidegino, o paskui iš pelenų vėl atgimė? Ne, tikrovė — ne legenda. Laisvei ir nepriklausomybei Lietuva pakilo ne iš pelenų, ne iš nieko. 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį sukūrė ne nauji ir ne kitoniški lietuviai, atvykę iš negirdėtų planetų, ir net ne mūsų tautiečiai išeiviai. Naująją Lietuvą pradėjome lipdyti mes visi — mūsų darbo kolegos, kaimynai, giminaičiai, pažįstami ir nepažįstami, miestiečiai ir kaimiečiai, seni ir jauni — tie patys sovietinės santvarkos produktai, vieni daugiau, kiti mažiau apgedę ir aprūgę. Šviežut šviežutėlių nebuvo, neteko matyti, girdėti; na, nebent vienas kitas unikumas, tačiau juk ne jie lėmė tautos likimą.
Tiktai treji metai praėjo nuo lemtingųjų įvykių pradžios, o šiandien jau atrodo tarsi ištisa epocha. Tik lūžio epochose susikaupia tokia tiršta dvasinė, politinė atmosfera... Būtent 1988 m. vasarą ateities istorikai žymės kaip ryškią Lietuvos išsivadavimo iš SSSR imperijos kovos gairę. Šia data-gaire turime remtis ir mes patys, aiškindamiesi savo vidaus politikos reikalus. Pravartu šia gaire remtis ir tiems, kuriuos tebekursto keršto kipšiukas, kurie tebeskirsto tautiečius į patriotus-komunistus, į draugus-priešus.
Gerasis Ganytojas
Sunku suprasti tokius dabartinius patriotus, kurie akivaizdžiai nepaiso minėtosios, lemtingosios 1988 m. ribos ir, vertindami tautiečius, žvelgia tik anon, stagnacinėn tos ribos pusėn, ignoruodami tai, ką nuveikė, kuo tapo atgimę tie tautiečiai jau šioje naujo laiko atkarpoje. Tokiems pseudoteisuoliams noriu priminti seną tiesą: krikščionybė žmogui atsitiesti, pasikeisti, išpirkti savo klaidas palieka galimybę net iki paskutinės gyvenimo valandos. Galima pasiremti ir L. Tolstojaus etine nuostata, išsakyta mąstant apie individo ir asmenybės pažiūrų, principų evoliuciją: “Nesikeičia tiktai kvailiai”.
VINCAS KOLYČIUS
“Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2, 1-4).
Sekminės yra laikomos Bažnyčios gimtadieniu. Iki Šv. Dvasios atsiuntimo visi Jėzaus mokiniai buvo pilni baimės, bijojo kitų žydų persekiojimo ir slapstėsi. Tačiau po Sekminių viskas pasikeitė. Jiems atsirado drąsa, nebijojo jokių persekiojimų ir drąsiai su įsitikinimu pradėjo skelbti Dievo žodį — Gerąją Naujieną. Tą pačią dieną Petras miesto aikštėje kalbėjo minioms apie prisikėlusį Jėzų. Apaštalų darbuose skaitome: “Tai išgirdę, žmonės susigraudino ir ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, broliai?’ Petras jiems atsakė: ‘Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jiems nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną’” (Apd 2, 37-38).
Šventę atidaro programos vadovė Nijolė Užubalienė. M.Vidzbelio nuotr.
Šiais laikais, kada visa Bažnyčia ir krikščionybė pergyvena krizę, kada visos valstybės yra taip sumaišytos, jog atrodo, kad gyvename nekrikščioniškame pasaulyje, keliame tą patį klausimą: “Ką mums daryti, broliai?” Ką iš tikrųjų turime daryti, kad turėtume ramybę, kad pasaulyje būtų taika? Kaip galime įsitikinti, kad Dievas tikrai mus myli, kad jis mums viską atleidžia; kaip žinoti, kad turime išganymą? Petro atsakymas buvo labai aiškus ir efektingas. Tą pačią dieną, klausydamiesi jo žodžių, atsivertė 3000 žmonių (Apd 2, 41). Tad jo atsakymas tinka ir mums šiandien: “Atsiverskite!”
CHIARA LUBICH
Šv. Paulius čia kalba apie tą didį pasikeitimą, kuris įvyko, kai jis pažino Kristų. Jis buvo karštas ir pilnas uolumo Dievo reikaluose, stengdamasis ištikimai vykdyti Dievo valią, kurią jis matė Mozės Įstatyme. Bet naujoje Kristaus šviesoje jis pamatė, kad aname laikotarpyje buvo kai kas neverto, ko reikėjo atsisakyti.
Kas gi paskatino apaštalą daryti tokį griežtą savo praeities gyvenimo pervertinimą? Paaiškinimą galima rasti tame jo galvojime ir prielaidose, kuriomis jis tada grindė savo gyvenimą. Mes galime pastebėti tame jo uolume ir meilėje Įstatymui, teisingumo ir asmeniško šventumo troškime tą jo perdėtą pasitikėjimą savimi. Jis buvo prisirišęs prie savęs ir savo būdo ieškoti dvasinių rezultatų, lyg tobulybė būtų tik jo paties pastangų vaisius.
“Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginus su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe” (Fil 3, 8).
J. LAURIŪNAS, SJ
Šis Evangelijos epizodas, be abejo, yra daugeliui žinomas — Velykų laikotarpiu jį girdime. Nors ir žinomas, ne kartą girdėtas, bet, man atrodo, jis kažkuo yra vis naujas ir jaudinantis. Ne tuo, kad vaizdžiai perteikia dviejų keleivių slogią nuotaiką, kuri dažnai aplanko ir mus; ne tuo, kad pro juodus liūdesio debesis prasimuša džiaugsmo saulė, kai mokiniai pažino Viešpatį. Šis velykinis Evangelijos epizodas yra tuo jaudinantis, kad duoda atsakymą į aštrų gyvenimo klausimą; kas yra skausmas? Kodėl žmogus turi kentėti? Kodėl kaip tik gerieji gal daugiau kenčia? Kodėl Dievas leidžia kentėti nekaltiesiems?
Beje, galutinio atsakymo į šį klausimą Evangelija neduoda. Ji nesako, kodėl šis žmogus turėjo kentėti šį skausmą. Tarp kitko, mes turime kai kurių paaiškinimų. Kai kurių kentėjimų galėtų visai nebūti. Kai kuriuos kentėjimus patys žmonės susiieško. Jei žmonės gyventų taip, kaip Dievo valia reikalauja, nebūtų daugelio kentėjimų. Jei, sakykim, paliestų kurį nors kančia, mes galėtume pasakyti; pats yra kaltas. Bet jei visiškai nekalti kenčia? Kiek yra nekaltų, kurie turi kentėti nuo gamtos katastrofų, ligų, avarijų ir pan.!
Konkurso vertinimo komisijos protokolą skaito sekretorė Danutė Bindokienė. M. Vidzbelio nuotr.
Šis Evangelijos epizodas parodo kryptį, kur turime ieškoti atsakymo ir kur jį galima rasti, jei mūsų gyvenimas turi būti atbaigtas pas Dievą. Atsakymas į klausimą, “kodėl kentėti, kam kančia”, yra Jėzus. Jo gyvenimas ir mirtis, jo kryžius ir prisikėlimas. Šis atsakymas — tai palaiminga būtinybė kentėti: “Argi Mesijas neturėjo visa to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!”
(Konkurso suaugusiųjų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)
ALGIRDAS NARBUTAS
Mes, vienuoliktokai, labai didžiavomės — juk buvome teisėti dvyliktokų įpėdiniai. Ir skaičius mūsų apskritas — dvidešimt. O kad jautėmės visiškai suaugusiais, labiausiai demonstruodavome mes, mergaitės. Mūsų daug, mūsų balsas buvo sprendžiamas visais klasės reikalais. Klasės komjaunimo organizacijos sekretorė — mergaitė, padėjėja — taip pat mergaitė. Reikia ruoštis naujametinei eglutei — mes sudarome programą, mes beveik vienos ją ir atliekame. Ką berniukai, jų tik trys, o be to, jie tokie neaktyvūs, šlaistosi apie mus, kartais tik trukdydami. Į komjaunimą irgi įstojo tik tada, kai klasės vadovė gerai “paspaudė”. Tiesa, Artūras dar vis spyriojasi, prigalvoja visokių argumentų, bet, manau, ir jis pasiduos, nors ... Artūras visada kažko toks, na, kaip ne visi. Jis geras matematikas, visada padės, neplepys, pasakys kokią filosofiją — ir žiūrėk akis išpūtęs. O aš klasėje buvau laikoma literate, matematika — tik trejetas.
Kartą mes šventėme vienos mergaitės gimtadienį kaime. Leidimą gavome iš paties direktoriaus. Klasės vadovė negalavo, bet jos ir nereikėjo, juk dalyvavau aš — mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorė. Reikalus tvarkiau klasiškai. Mane maloniai pakuteno su jaučiama pagarba pasakyti direktoriaus žodžiai: “Na, jei dalyvauji tu, Laima, žinau, bus tvarka”. Ir veide pasirodė jauki viduramžio žmogaus šypsenėlė. “O argi gali būti kitaip, Tamsta direktoriau”, — mano žodžiai gal tvirčiau skambėjo negu paties direktoriaus. Gal man taip pasirodė, bet šypsnys lyg apsiniaukė. Bet ne. Juk jei mane, gražiausią merginą, mylėjo beveik visi berniukai, — aš buvau įsitikinusi — tai kodėl savo jaunas dienas negalėjo prisiminti ir direktorius žvelgdamas į mane.
Meninę programą atlieka aktorė Audrė Budrytė. M. Vidzbelio nuolr.
K.J. AMBRASAS, SJ
Štai kokie padrąsinantys ir kartu pamokantys žodžiai įrašyti Izaijo knygose (Iz 43,16-21): “Daugiau negalvokite apie tai, kas buvo, nežiūrėkite to, kas praėjo! Štai aš kuriu nauja; tai jau dygsta, negi nematote? Juk aš tiesiu kelią per stepę, vedu takus per tyrus”.
Dažnai kartojamas posakis: iš praeities, iš patirties mokomės. Juk ir mūsų himne įrašyta: “iš praeities tavo sūnūs te stiprybė semia”. Tai teisinga. Praeitis mus moko nedaryti klaidų, daugiau jų nekartoti, kad šiandiena būtų protingesnė už vakarykščią dieną. Gal sunku mums, lietuviams, daugeliui iškentėjusiems šitiek nuoskaudų, išliejusiems tiek kraujo, taip greitai užmiršti tai, kas buvo, negalvoti apie tai ir nekalbėti. Tačiau jei vis iš naujo, be galo ir be krašto vis tūpčiosime vietoje, plėšysime senas žaizdas, jei kapstysimės ne tik po savo bet ir po kitų sąžines, kažin ar ne daugiau nusikaltimų padarysime negu tie, kurie iš tiesų baisiai nusikalto.
Jeigu jūs pamatytumėte įkaitusius Filipinų ar Indijos kalnus, lomas, pakalnes ir įkalnes, turbūt susiimtumėte už galvos: baisus reginys! Liepsnoja gyvi medžiai, traška perdegusios, perkaitusios šaknys, kaip degtukas purškia sausutėlė žolė. O nakčia tasai reginys verčia aiktelėti. Ne tik žemę, bet ir dangų laižo kruvina pašvaistė, žemai rydama mažus vabalėlius, gąsdindama žvėrelius, naikindama bet kokią gyvybę. Tarsi pikta ranka, kruvina pabaisa laižo ir taip kaitrų, neišpasakytai didelių sausrų iškankintą ir perdžiūvusią žemę. O šalia sėdįs šio krašto misionierius ramiai taria: “Šios žolės mirtis, tų lapų ir šakų žūtis atneš kitą gyvybę — čia netrukus bus pasėti kukurūzai, bus išpurenta dirva ryžiams, sodinami bananai...”
\/. BAGDANAVIČIUS, MIC
Atsisveikinant su vyskupu Vincentu Brizgiu, leiskite man pasidalinti kai kuriais atsiminimais iš susitikimo su juo senesniais laikais.
Visų prima noriu prisiminti vieną vysk. Brizgio pamokslą, sakytą 1951 m. spalio mėnesį. Tai buvo Kristaus Karaliaus minėjime, kuris įvyko Šv. Kazimiero seserų kolegijos salėje. Pagrindinė mintis jo pamoksle buvo ta, kad kunigai neturi jokio slapto katalikybės mokslo. Ką jie žino, tai gali ir turi žinoti visi katalikai. Čia jis kalbėjo rinktinei Čikagos katalikų publikai.
Vysk. V. Brizgio portretas, pieštas kun. Pijaus Brazausko.
Prelegentas stengėsi nušviesti tuos ryšius, kurie jungia Kristų su šiandieniniu žmogumi. Tų ryšių pagrindas yra meilė, kuri žmogaus gyvenime išsiskleidžia visose jo veiklos srityse.
Vyskupas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, kol mes gyvename žemėje, kiekvienam gresia pavojus prarasti santykius su Kristumi. Jis priminė pareigą pasauliečiui daryti pažangą, stengiantis geriau pažinti Kristų. Vien techninės ir tiksliųjų mokslų pažangos pasauliečiui nepakanka. Jam visi Bažnyčios turtai yra prieinami, nes joje nėra jokio slapto mokslo.
(Konkurso moksleivių grupėje I premijq laimėjęs straipsnis)
Aušra Gudavičiūtė
Ten, kur smėlėtais kalneliais, žaliom pušų giraitėm, miškų platybėmis neaprėpiamomis teka, skuba jūron gražiausios Lietuvos upės — Merkys, Ola, Nemunas, Skroblus, saulėtoje Dzūkijoje, grybais ir uogomis, žmonių darbštumu ir dainų skambumu išgarsėjusiame krašte, Margionių kaimelyje, netoli Varėnos, gyvena Juozas Gaidys. Paklauskit bet kurio margioniškio — kas gi nežino Gaidžio? Kas nepažįsta to jau seno, ilgą gyvenimą nugyvenusio ir atkentėjusio, bet dar tokio darbštaus ir gyvo žmogaus? Juk jis — kaimo siela! Juozas Gaidys — Margionių klojimo teatro režisierius ir aktorius, poetas, dramaturgas, kaimo etnografinio ansamblio dainininkas ir dainų kūrėjas. Margionių himnas — taip pat jo sukurtas. Ir kai užgieda ji žmonės, po sunkių darbų vakare kaimo aikštėje susirinkę, kai uždainuoja plačiai, taip, kad per laukus miškus nuaidi, kad gal net anapus Skroblaus girdėti, kai pats Gaidys, kiek bedainavęs, žiūrėk, jau ašarą braukia, tada supranti — tie žmonės, tos dainos amžinai gyvuos tokioje nederlingoje, smėlingoje, bet tokioje gražioje, šviesioje mūsų Dzūkijoje.
... Iš dzūkų aukštųjų,
Kalnuočės kalnelių
Išplaukia upelis sraunus,
Banguoja liūliuoja,
Per klonius vingiuoja
Tas mūsų upelis Skroblus.
Gal skuba pasveikint
Mūs Merkį broliuką
Ir Nemuno vingius stačius,
Gal skuba nunešti
į gintaro jūrą
Lietuvio iškęstus vargus.
Krantuos sustatytos medinės trobelės
Baltųjų beržų pavėsy.
Margionių kaimelis,
Brangus kaip tėvelis—
Tai mano gimtinė graži.
J. Gaidys. Daina apie Skroblų.
(Konkurso studentų grupėje I premiją laimėjęs straipsnis)
Saulenė Kilikevičiūtė
Sunkiai girgždėdami atsiveria kapinių vartai. Įvairiaspalvių rudeninių lapų nuklotu taku, kaip ir prieš dešimtį metų, einu aplankyti savo brangaus žmogaus — senelio. Einu ir negaliu patikėti, kad jau visas dešimtmetis, kai tėtuko nėra tarp mūsų. Jau visas dešimtmetis, kai mano galvos nebeglosto jo švelnios rankos, kai mano žvilgsnis nebesusitinka kitų tokių mielų, nepaprastai gerų ir mylinčių akių...
Sustoju prie rugsėjo lapais nukloto kapo. Nejaugi čia Tu, mano brangusis žmogau?! Dar vis negaliu patikėti, kad Tavęs šiame pasaulyje nėra. Tu labai anksti palikai mane, bet man užteko ir to trupučio laiko, kad Tavo dėka pamilčiau Dievą, pamilčiau žmones, gamtą, muziką...
Mecenatų vardu sveikina Vanda Prunskienė. M. Vidzbelio nuotr.
Turbūt iki savo gyvenimo pabaigos neužmiršiu to ankstyvo pavasario rytmečio, kai aš pirmąkart supratau, kad gyvenimas — nuostabus. Mane, dar užsimiegojusią, mažą mergaitę, išsivedei ankstų rytą į lauką. Tada man buvo gal kokie aštuoneri, bet ir dabar, praėjus beveik penkiolikai metų, negaliu pamiršti, kaip mudu atsargiai žengėme rasota vėlyvo pavasario žole, ir kaip gera buvo justi po savo mažomis basomis kojytėmis malonią žemės vėsą.
Paruošė Gediminas Vakaris
SENASIS KATALIKŲ ŽIDINYS VILNIUJE
“Lietuvos ryte” apie Šv. Jono bažnyčios istoriją ir ateitį Eltai pasakojo jos rektorius, Lietuvos jėzuitų provinciolas kun. Jonas Boruta. Jis pastebi, kad pačioje sostinės širdyje, pro senamiesčio stogus, galima matyti aukštai iškilusį didingą architektūros pastatą — Šv. Jono bažnyčią. Jinai pastatyta prieš šešis šimtmečius ir atvėrusi duris tikintiesiems tuojau po krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Jos statytojai buvo didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pradžioje buvo kaip parapijinė Vilniaus banžnyčia. XVl-tojo amžiaus viduryje buvo perduota į Lietuvą atvykusiems jėzuitams. Jie ją atnaujino ir prie jos įkūrė kolegiją, kuriai vėliau buvo suteiktos universiteto teisės.
Tais laikais Vilniuje Šv. Jono bažnyčia buvo gražiausia. Ji taip pat buvo mokslo ir kultūros židinys, kurioje vykdavo naujųjų mokslo metų pradžios ir pabaigos iškilmės. Buvo rengiami religinio turinio vaidinimai ir ginčai. Joje lietuviškai pamokslus sakė dideliai mokyti vyrai jėzuitai — Konstantinas Sirvydas, Skarga, Liauksminas, Kojelavičius ir kt. Mūsų laikais, vokiečių okupacijos metais, joje pamokslus sakė kun. Alfonsas Lipniūnas. Juos dar ir šiandien atsimena Vilniaus gyventojai. Po karo savo ugningais pamokslais žmones žavėjo didysis kovotojas jėzuitas kun. Karolis Garuckas.
1948 metais komunistai bažnyčią uždarė ir pavertė baldų, vėliau popieriaus sandėliu. Pro didžiąsias bažnyčios duris į vidų važinėdavo sunkvežimiai. Ruošiantis Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai paminėti, bažnyčia buvo restauruota ir įkurtas Mokslo muziejus.
Šiandien Šv. Jono bažnyčia vėl grąžinta universiteto katalikams — studentams ir dėstytojams. Sugrįžo į Oginskių koplyčią didžioji bažnyčios šventenybė — rūpestingai išsaugotas medinis kryžius. XVI a. šį kryžių atvežė iš Vokietijos universiteto rektorius kun. Petras Skarga. Bažnyčioje, kaip ir senais laikais, vyks įvairios universiteto iškilmės. Bus rengiami bažnytinės muzikos koncertai.
Atsiųsta paminėti
Ladas Tulaba. TAI JUMS KALBĖJAU. Mintys dvasiniams pamokymams įvairiomis progomis. Vol. 4 Kudirkos fondo leidinys. Roma 1992. Spaudė “Draugo” spaustuvė. 406 psl., kaina nepažymėta.
Apie šią knygą autorius pratarmėje taip rašo: “Siame tome talpinama mintys pamokslams, kuriuos ruošiau ir sakiau įvairiomis progomis ir skirtingu laiku. Galės būti medžiaga pamokslams, bet taip pat dvasiniam pasiskaitymui ne tik kunigams, bet ir pasauliečiams. Be to, turės istorinę vertę asmenų ir laiko atžvilgiu.
Pirmoje dalyje gvildenamos mintys apie Sakramentus: Krikšto, Atgailos, Moterystės, Švenčiausio Sakramento — Pirmosios Komunijos proga ir Kunigystės — primicijų proga.
Antroje dalyje randama mintys apie mirtį laidotuvių proga.
Ketvirtoje dalyje — mintys bei pamokslai įvairioms progoms ir įvairiomis temomis”.
Tikrai čia yra daugybė pamokslų įvairiausiomis progomis ir įvairiausiomis temomis. Kunigai ar paskaitininkai, pakviesti kalbėti kokia nors ypatinga proga ir nežinantieji, ką pasakyti, čia ras daug naudingų minčių ir laukiamos pagalbos.
Mieli “Laiškų lietuviams” leidėjai
Esu labai dėkingas, kad man siuntinėjate šį puikų žurnalą. Žaviuosi jo sklandžia, taisyklinga kalba. Džiaugiuosi, kad Jūs taip gerai suvokiate atgimstančios Lietuvos aktualijas ir su jomis supažindinate savo skaitytojus lietuvius, išsibarsčiusius tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, bet neabejingus savo Tėvynės likimui.
Tegul gerasis Dievas ir Švč. Mergelė Marija Jus nuolat globoja!
Vysk. J. Žemaitis, MIC
Esu nuoširdžiai dėkinga Tamsioms, kad man tebesiuntinėjate šį leidinį, kurį man buvo užprenumeravęs mano brolis. Jau metai, kaip jis miręs. Nesant galimybės dar šiuo metu prisiųsti Jums prenumeratos mokestį, priimkite bent mano kuo nuoširdžiausią padėką. Kai gaunu šį žurnalą, tai pirmiausiai pati perskaitau, o po to dalijamės su kaimynais, kurie taip pat labai džiaugiasi šiuo religinės ir tautinės kultūros žurnalu. Ilgesingai laukiame naujų numerių.
Reiškiu pagarbą Stasė Šabanienė(Lietuva)
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Aldonas Pupkis
Pirmą kartą šiuos žodžius radijo klausytojai išgirdo 1951 m. vasario 16 d., ir štai jau keturis dešimtmečius Lietuvos žmonių ši laida klausoma, mėgstama, nepamirštama — kaip ir kitos išeivijos rengiamos laidos, kurios ilgus metus buvo vienas iš nedaugelio šaltinių, skleidusių tiesos ir šviesos žodį.
Glaudžiame ausį prie radijo imtuvų ir dabar, sunkiomis Lietuvai dienomis, sukame Amerikos balso bangas, tikėdamiesi išgirsti naujienų ar jau žinomo fakto vertinimų. Nuolatiniams klausytojams gerai pažįstami Kristinos Nakienės,Virginijos Vengrienės, Romo Kasparo, Romo Sakadolskio, Lino Rimkaus ir kitų laidos rengėjų bei diktorių balsai.
Per keturis dešimtmečius susiklostė savotiška Amerikos balso pranešėjų tartis: ji atrodys kone krištolo skaidrumo, jei palyginsime su kai kurių profesionalių Lietuvos TVR diktorių tartimi. Pirmiausia lietuviškame užjūrio radijuje aiškiai girdėti taisyklingai visose pozicijose tariami balsiai (ypač ilgieji). Tai suprantama, nes ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtumą padeda išlaikyt anglų kalba, kurioje tas skirtumas taip pat ryškus, o Lietuvoje dėl rusų kalbos įtakos ir tarminės tarties, deja, jis gerokai niveliuojasi (kirčiuoti trumpieji balsiai pastebimai ilginami, virsta pusilgiais, ilgieji nekirčiuoti — trumpinami).
Amerikos balso pranešėjų priegaidės aiškios, normali priebalsių tarsena, tik intonacijų vis dažniau prasiskverbia angliškų, sunkiai suderinamų su lietuvių kalbos balsavimu. Ypač tas ryšku, kai kalba kviestiniai radijo svečiai: plika akimi matyti, kaip pamažu nutausta tam tikra mūsų gentainių dalis —jai reikėtų greitosios lietuvių kalbos pagalbos.
Visur reikalingas saikas
Vokietijoje užbaigtas 11 metų trukęs vegetarų sveikatos tyrimas. Rezultatai teigiami. Vegetarai gyvena ilgiau, du kartus mažiau rizikuoja mirti nuo širdies ir kraujagyslių ligų.
1978 m. Heidelbergo medikai pradėjo stebėti 1904 įvairaus amžiaus vegetarus (858 vyrus ir 1160 moteris). 3-4% tirtųjų visiškai nevalgė gyvulinio maisto, didžioji dauguma (1160 žmonių) su augaliniu maistu vartojo ir pieną bei kiaušinius, o likusieji buvo nuosaikūs vegetarai, leidžiantys sau kartais suvalgyti gabalėlį žuvies ar mėsos. Per stebėjimo laiką numirė 111 vyrų ir 114 moterų. Palyginus su kitais gyventojais, vyrų mirtingumas mažesnis daugiau kaip pusantro karto, o moterų — 50%. Nustatytas ir mirtingumo koeficientas nuo vėžio susirgimo. Vyrų vegetarų mirtingumas nuo plaučių vėžio net 90% mažesnis, o tokios moterys kur kas mažiau sirgo virškinimo organų vėžiu. Greta maitinimosi gyvenimo trukmę lemia ir kiti veiksniai. Štai, apklausus tirtąją grupę, paaiškėjo, kad vegetarai daugiau sportuoja. Jų geresnis kūno svorio ir ūgio santykis, jie yra lieknesni, dauguma vegetarų nerūko. Iš tirtosios grupės rūkė tik 3% moterų ir 4% vyrų.
Vegetarų gyvenimą ilgina jų gyvenimo būdas. Sykiu epidemiologai perspėjo nuo pernelyg dogmatiško vegetarizmo. Minėtasis tyrimas parodė, kad nuosaikiųjų vegetarų, kurie retkarčiais nevengia suvalgyti gabalėlio mėsos ar žuvies, mirtingumas dar mažesnis nei vegetarų “ortodoksų”. Taip rašo “Welt” (Vokietija).
Algiukui senelė sako:
— Jei būsi negeras, aš numirsiu iš skausmo. Paskui mane išveš juoda mašina į kapines.
— Senele, o aš ar galėsiu sėdėti šalia šoferio?
— Padavėja, tavo nykštys į sriubą įmerktas!
— Tai nieko baisaus, pone — sriuba nelabai karšta.
— Kas gi tau? Ar nejuokinga? Ar tu neturi humoro jausmo? — nepatenkintas paklausė viršininkas.
— Man nebėra reikalo juoktis, — atsakė mergina. — Po poros dienų aš pasitraukiu iš tarnybos.
— Puikiai. Kai vyras iš ryto nenori keltis, aš pradedu skaičiuoti iki dešimt — vyras tuoj šoka iš lovos.
■ Las Vegas, “nuodėmių mieste”, katedroje, turinčioje 1000 vietų, nebegali sutilpti žmones, ateinantieji į pamaldas. Statoma dar viena nauja bažnyčia, turėsianti 2.000 vietų. Bus baigta 1993 metais. Jos vieta — gale vadinamosios Strip alėjos.
■ Vatikanas nusprendė atidaryti savo atstovybę — nunciatūrą — Ukrainos sostinėje Kieve, o Ukraina atidaro savo ambasadą prie Vatikano.
■ “Ateitininkai komunistų ir nacių kankiniai” — tokiu pavadinimu išėjo iš spaudos 248 psl. knyga, kurią paruošė Leonardas Kerulis, Pilypas Narutis ir Juozas Prunskis. Joje yra suglausti aprašai gal apie 700 ateitininkų veikėjų ir jų šeimų narių, iškentėjusių kruvinas kančias Sibiro tremtyje ir nacių lageriuose, paduodant net ir šiurpių išgyvenimų darbo vergų stovyklose, kur buvo naikinami geriausi mūsų tautos broliai šalčių speiguose, bado kančiose, niekinami sužvėrėjusių viršininkų. Knygą išleido “Krikščionis gyvenime”, platinimą globoja Ateitininkų federacijos vadas J. Polikaitis.
■ Vilniaus katedros mokykla įsteigta 1397 metais, tai prieš 595 metus.
■ Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimui buvo paruoštas programos projektas, kuris buvo priimtas to seimo posėdyje 1991 m. lapkr. 16 d. Programos dalį apie tautos dorą ir dvasingumą paruošė kun. P. Račiūnas, MIC, kun. E. Simonaitis ir kun. V. Aliulis, MIC. Čia siekiama užtikrinti dvasingumo ir dorovingumo ugdymas visuomenėje, šeimoje, mokykloje. Bažnyčios klausimu programoje sakoma: “Sąjūdis bendradarbiaus su religinėmis bendrijomis, kad jos galėtų sėkmingai vystyti savo dvasinę ir moralinę ugdomąją veiklą, rūpinsis, kad valstybės įstatymai derintųsi su pagrindinio žmonijos moralinio įstatymo — Dekalogo principais”.
“Laiškų lietuviams” metinė šventė
Š.m. balandžio 5 d. buvo “Laiškų lietuviams” metinė šventė, kurios svarbiausias įvykis turėjo būti premijų įteikimas konkurso laimėtojams. Deja, šiais metais nė vienas laureatas neatvyko, nes viena gyveno Floridoje, o visi kiti — Lietuvoje. Premijos jiems buvo nusiųstos ar įteiktos kitokiais keliais. Suaugusiųjų grupėje buvo 36 dalyviai, studentų — 6, moksleivių — 17. Trys rašiniai atėjo per vėlai.
Konkurso vertinimo komisija, kurią sudarė J. Masilionis (pirm.), D. Bindokienė (sekr.), D. Eidukienė, A. Likanderienė ir N. Užubalienė, nusprendė skirti premijas šiems konkurso dalyviams:
Suaugusiųjų grupėje: I (200 dol.) Algirdui Narbutui (Žagarė), II (150 dol.) Aldonai Kačerauskienei (Vilnius), dvi III premijas (po 100 dol.) Ninai Gailiūnienei (Florida) ir Vilimaitei Bitei (Vilnius), dvi IV premijas (po 75 dol.) Laimai Šimonytei (Vilnius) ir Albinui Motiejūnui (Vilnius), tris V premijas (po 50 dol.) Birutei Beniušienei (Nida), Viltautei Pocienei (Alytus) ir Irenai Raščiuvienei (Vilnius).
Studentų grupėje: I (150 dol.) Saulenei Kilikevičiūtei (Vilkaviškis), III (75 dol.) Alei Žibūdaitei (Kaunas).
Moksleivių grupėje: I (100 dol.) Aušrai Gudavičiūtei (Vilnius), II (80 dol.) Tomui Kurapkaičiui (Vilnius), dvi III premijas (po 60 dol.) Jonui Ivanauskui (Kvėdarna) ir Simonai Bieliauskaitei (Vilnius), IV (40 dol.) Jūratei Jovaišaitei (Vilnius), dvi V premijas (po 20 dol.) Tomiui Šipeliui (Biržų raj.) ir Dariui Jakulevičiui (Kaunas).