religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1995 / SPALIO — OCTOBER / VOL. XLVI, NO. 10

Šis numeris iliustruotas dail. Pauliaus Augiaus grafikos darbų nuotraukomis, prisimenant 35 metų sukaktį nuo jo mirties.
Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

Algirdas Paliokas, SJ

     Mūsų šalimi jau žengia ruduo. Visomis spalvomis pražydo ką tik buvus sodriai žalia gamta. Tylia rimtimi užlietos rudens dienos sulėtina skubėjimą, prikausto žvilgsnį, iššaukia susimąstymą. Tos gražios, šiltos gamtos spalvos atgimdo gražius, reikšmingus prisiminimus, o kartais tave užlieja kažkokia saldi, miela svajonė... Ir tu šiuo švelniu rudens prisilietimu tampi jau kitas: ramus, švelnus ir geras. Ir žmonės, tie įprastiniai, kasdieniniai žodžio kulka tavo ne kartą sužeisti žmonės, netenka to įprastinio atbukinusio dėmesį prastumo ir pradeda šviesti vidiniu, nepastebėtu grožiu ir gerumu. Ir dingt: ak, buvau jau pamiršęs, kad kiekviename žmoguje aš galiu matyti Viešpaties paveikslą, pagal kurį ne tik aš, bet ir jis, ji ir visi kiti esame sukurti. Tik tos charakterio, išauklėjimo ir būdo silpnybės buvo man jį pridengusios... Atleisk, Viešpatie, kad aš taip dažnai buvau aklas... Ir kodėl tos praregėjimo akimirkos tokios trumpos?

     Ruduo. Krenta lapai. Ir krintančiais lapais praeitin nusklendžia negrįžtamai žmogaus minutės, valandos ir dienos. Truputį nyku ir norisi į kažką atsiremti, kažkokį tikrai tikrą ryšį prisiminti, už kažko tvirtai įsitverti, prie ko nors prisiglausti... Viduje kažkas minties greičiu įvertina gyvenime

Bažnytkaimis Lietuvoje.

Paulius Augius

sutiktus žmones, ryšius su jais, teisia ir teisina ir veda vis aukščiau, kur viskas tikriau ir teisingiau. Ir šios laiptuotos piramidės viršuje randi tai, kas šventa ir tyra, šventa ir tikra, šventa ir amžina. Tai motinos meilė tau ir tavo meilė jai. Gal viena ir kita dabar norėtum pataisyti, patobulinti, o gal trokšti, tai prisiminęs, atsiprašyti taip, kaip dar gyvenime nebuvai atsiprašęs... Gal norėtum sugrįžti atgal ir gyvenimą pradėti iš naujo, kad būtum vertas tos meilės ir tos mylinčios širdies nežeistum...

Skaityti daugiau: MOTINŲ MOTINA

Juozas Vaišnys, SJ

     Vienas rekolekcijų vedėjas pirmoje konferencijoje visuomet kalbėdavo apie tikėjimą, stengdamasis įrodyti arba bent klausytojams palengvinti suprasti pagrindines tikėjimo tiesas: Dievo buvimą, sielos nemirtingumą, amžiną pomirtinį gyvenimą. Kiti kolegos, taip pat kartais ir rekolekcijų dalyviai, jį kritikuodavo, sakydami, kad tai bereikalingos pastangos. Juk į rekolekcijas susirenka ne kokie bedieviai, kuriuos reikia atversti, grąžinti prie tikėjimo. Čia paprastai atvyksta tikintys žmonės, kurie nori suintensyvinti savo dvasinį gyvenimą, labiau priartėti prie Dievo, geriau susipažinti su Kristaus mokslu, ypač su jo raginimu tobuliau mylėti Dievą ir artimą.

     Pereitame numeryje rašėme apie dvasingumą, kuris yra ne kas kita kaip siekti dvasinio tobulumo ir šventumo. Tą svarstymą baigėme teigimu, kad dvasingumo ar šventumo termometras yra artimo meilė. Norėdami statyti tą tobulumo arba artimo meilės rūmą, turime padėti tvirtą pamatą. O tas pamatas, tas fundamentas, nuo kurio priklausys mūsų dvasinis tobulumas ar šventumas, yra tikėjimas. Kuo mūsų tikėjimas bus stipresnis, tuo aukščiau pakilsime šventume, Dievo ir artimo meilėje.

Žemaičių Kalvarija.   Paulius Augius

     Jeigu žmogus bus tvirtai įsitikinęs, kad yra Dievas, kuris nemirtingai žmogaus sielai ruošia amžiną laimę danguje, tai jam bus lengviau laikytis Dievo įsakymų, Kristaus mokslo ir Jo įsteigtos Bažnyčios reikalavimų.

Skaityti daugiau: DVASINIO GYVENIMO PAGRINDAS

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Aušra Mongirdaitė

     Dvasinį ir moralini prisikėlimą suprantu kaip tautinį ir religinį sąmonėjimą ligi brandaus sąmoningumo. Tautiškumo daigai ryškūs. Tačiau kol kas tik daigai. Iki brandaus sąmoningumo dar toloka. Reikia ilgo auklėjimo ir auklėjimosi. Religinio prisikėlimo ženklai irgi darosi ryškesni. Ilgų dešimtmečių bedievystės akcija padarė savo. Dalis žmonių nutolę nuo bažnyčios, o be religijos visuomenės moralumo kol kas nesu girdėjusi.

Pavasaris. Paulius Augius

     Mes labai ilgai miegojom — tarsi sunkūs ligoniai prarasdami sąmonę, kliedėdami ir krūpčiodami nuo košmariškų sapnų. Lietuvos atgimimas panašus į Lozoriaus prisikėlimą iš numirusių. Žmonėms grąžinti šventi žodžiai ir simboliai. Nebeslepiamas nepriklausomybės susigrąžinimo džiaugsmas. Tikintiesiems grąžinamos ir statomos naujos brangiosios šventovės, Lietuvos sodybos ir pakelės puošiasi rūpintojėliais, atkelti vartai į uždraustuosius religinio gyvenimo sodus. Į juos prigužėjo senų ir jaunų prašytojų, dėkotojų, nuoširdžių dvasinio peno ieškotojų. Tačiau dar daug reikia nuveikti, kol mūsų tautoje sumažės sunkių nusikaltimų, nusikalstamų įpročių, žmonių susvetimėjimo atvejų. Tai juk prieštarauja įsakymui „mylėk artimą kaip pats save”. Dar pasigendama dvasingumo. Praėjo dešimtmečiai, kol jis buvo sužlugdytas, turbūt ne mažiau reikės laiko, kol jį vėl išsiugdysim. Tai auklėjimo kelias, o jis ilgas ir duobėtas. Jo sąlygos: atgaivinti šeimą, kad ji būtų tvirta ir gausesnė, o vaikus auklėtų motinos, susigrąžinti Dievą, prisiminti ir gyventi pagal dešimt Jo įsakymų, imti mylėti savo artimą. Mokykla turi ne vien mokyti, bet ir auklėti, ir ne bet kaip, o krikščioniškai, katalikiškai, padėti surasti kelią į bažnyčią ir jos nebebijoti. Būtina tinkamai išspręsti tikėjimo tiesų skleidimo klausimą, bet kurių neįmanomas dvasingumas, suaktyvinti katalikiškų organizacijų veiklą ir per jas ugdyti dvasingumą. Turėtume visi suprasti, kad dabar dirbame nusimetusiai okupacinį jungą savo Tėvynei-Lietuvai, jos gyvastingumo išlaikymui, stengdamiesi gydyti jos gilias dvasines žaizdas, kad turime gyventi su Dievu ir Dievui, su amžinomis dieviškomis dorybėmis: Tikėjimu, Viltimi, ir Meile.

Skaityti daugiau: Kelias į Lietuvos dvasinį prisikėlimą

LACRIMA

ŠIRDŽIŲ ŠIRDIE!

Širdžių Širdie, plati kaip vandenynas,
Kuriam paskęsta žmonės ir laivai!
Tu, visą žemę meile apkabinus,
Krauju ant kryžiaus sosto pasruvai...

Šis kraujas mūsų nuodėmes nuplovė
Ir tapo mums gyvenimo jėga.
Tu mums esi vienintelė Valdovė,
Visų širdžių Širdis ir apsauga!

Tik Tau priklauso mūsų nuosavybė:
Kančia ir meilė, protas ir valia...
Tau plaks širdis, kol degs joje gyvybė,
Lyg žvakė švies Tau meilės liepsnele.

Pasigailėk! — Kaip kūdikis tariu,
Nes be Tavęs aš nieko neturiu...

ATEIKITE PAS MANE VISI!

Ateikit pas mane visi, kas liūdi,
Kam slegia vargas linkstančius pečius!
Mano Širdis čia dieną naktį budi —
Išgydys jūsų sopulius skaudžius.

Skaityti daugiau: EILĖRAŠČIAI

CHIARA LUBICH

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi" (Lk 9,23).

      Nemanyk kad eidamas miesto gatvėmis gali stebėti visas reklamas ir nepasirinkdamas pirkti bet kokį leidinį kioske ar knygyne. Nemanyk kad tik dėl to, jog gyveni pasaulyje, turi priimti viską, ką pasaulis siūlo, pavyzdžiui, nuolaidžiaujančią moralę, skyrybas, abortus, neapykantą, prievartavimą, nesąžiningumą...

      Ne! Ne! Tu esi pasaulyje, to niekas paneigti negali. Bet esi krikščionis; todėl negali pasauliškai galvoti. Iš tikrųjų tai ir yra tasai ypatingas skirtumas. O tas skirtumas vienija tuos, kurie nesilaiko to, ką pasaulis sako, bet gyvena pagal tai, ką Dievo balsas iš vidaus jiems kalba. Juk Dievas gyvena kiekviename asmenyje. Jei mes Jo klausysime, Jis mus ves į tą karalystę, kuri yra ne iš šio pasaulio, kurioje tikroji meilė, teisingumas, nekaltybė, nuolankumas ir evangeliškas neturtas gyvena, kurioje savitvarda viską normuoja.

      Kai kurie jauni žmonės domisi Tolimųjų Rytų religijomis, tikėdamiesi rasti ramybę ir norėdami suprasti dvasines paslaptis Rytų mokytojų, kurie po ilgo savęs apsimarinimo dažnai suspindi nuoširdesne meile, kuri paliečia kiekvieną, kurį jie sutinka.

Skaityti daugiau: KRYŽIUS NEŠA DŽIAUGSMĄ

Kun. Jonas Boruta, SJ

      Vilniuje jėzuitų vidurinio mokslo mokykla, viena iš seniausių Lietuvos vidurinio mokslo institucija-kolegija, įsteigta 1570 liepos 17 d., nors dvi žemiausios klasės veikė jau nuo 1569 metų rudens, t.y. nuo pat pirmųjų jėzuitų įsikūrimo Vilniuje. Nuo 1570 spalio 23 pradėtos pamokos visose tuomet vidurinio mokslo kolegijose įprastose penkiose klasėse. Nuo 1572 m. pradėta dėstyti logika, matematika, teologija ir hebrajų kalba. 1579 metais jėzuitų vidurinio mokslo kolegijos pagrindu įkurtas Vilniaus universitetas, tačiau ir įkūrus universitetą, vidurinio mokslo kolegija veikė ir toliau. Pirmus aštuonerius metus kolegijai vadovavo Stanislovas Varševickis, įstatęs šią mokymo įstaigą į normalias darbo vėžes, moksleivių skaičius nuo 160 — 1570 m. pašoko iki 400 — 1578 metais. Pirmasis jėzuitų kolegijos rektorius St. Varševickis daug pasitarnavo Lietuvos ne tik didikų, bet ir kaimo žmonių švietimui, įžvalgiai numatė, kad būtina paruošti kaimo žmonėms kunigų, kurie sugebėtų juos šviesti jų gimtąja kalba. St. Varševickis atrinkdavo gabesnius lietuvius jaunuolius, dažniausiai iš paprastų miestiečių šeimų, juos pamokęs kolegijoje, siųsdavo tolimesnėms studijoms į įvairius užsienio universitetus, kur po studijų gaudavo kunigo šventimus ir grįždavo darbui į lietuviškas parapijas. Šį St. Varševickio rūpestį lietuviškai kalbančios dvasininkijos ir inteligentijos ugdymui pabrėžia ir lenkų istorikai, pvz., Poplatekas. Šią tradiciją tęsė vėlesni Vilniaus jėzuitų kolegijos vedėjai. 1751 metais, po sunkaus karų, okupacijų ir marų šimtmečio, jėzuitų kolegija prie Vilniaus universiteto buvo pertvarkyta į kilmingų jų kolegiją (Collegium no-bilium). Ji įsikūrė prie Šv. Kazimiero bažnyčios ir vienuolyno, Lydos vėliavninko Kazimiero Kiškos jėzuitams padovanotame žemės sklype ir namuose, toje vietoje, kur dabar stovi 1922 metais jėzuitų rekonstruoti dabartiniai Jėzuitų gimnazijos pastatai. 1773 m. paskelbus jėzuitų ordino brevę, toji kolegija sunyko, o vėliau caro valdžios atiduota kareivinėms.

Skaityti daugiau: TRUMPA VILNIAUS JĖZUITŲ ISTORIJA

 (Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

MARIJA VENIŪTĖ

     Pasidavimas sau, savo liūdesiui, graužačiai, kančiai yra kritimas žemyn, kai visa šiam pasauly kyla, stiebias, veržias skrieja į viršų— žolynai, medžiai, paukščiai. Ir žmogus!

(M.K. Čiurlionis)

     Žmogaus siela trapi kaip žvakės liepsna: uždegti joje ugnį sunku, bet net mažiausias pūtelėjimas ją gali užgesinti. Kiekvienas žmogus savo širdyje gali sukurti tą ugnį... kiekvienas, jei tik nori.

     Nėra pasaulyje šaltų ir visiškai kietų širdžių. Net pats žiauriausias žmogus turi jautrią vietą, kurioje dar tebetvyro žmogiškumas. Dažnas iš mūsų esame pilni pykčio, neapykantos, pagiežos ne tik priešams, visuomenei, bet ir patys sau. Tai mūsų silpnumo priežastis. Dvasios ledus pajudinti gali stiprūs išoriniai veiksniai, bet juos ištirpdyti lemta tik pačiam žmogui.

Žemaičių vestuvės.  Paulius Augius

     Dabar daugelis jaunimo vartoja narkotikus, piktnaudžiauja alkoholiu ir ciniškai ieško įvairių malonumų ten, kur tėra tik purvas. Kai visų troškimų viršūnėje iškeliami mano norai ir jausmai, tuomet žmogus jau nebegyvena pats, o tėra tik malonumų vergas. Ar verta apkaustyti save prieraišumo prie viso to grandinėmis? Žmogus gimdamas visiems laikams atsineša į pasaulį laisvę, o materialūs pasiekimai yra labai laikini. Ar žmogus laimingas, turėdamas krūvą pinigų ir nejausdamas laisvės, meilės, ramybės? Ar lemta jam suvokti amžinybės prasmę, jeigu jis pakelia ranką prieš kitą? Anot Vydūno, žmogaus siela ir kūnas turi gyventi harmonijoje.

Skaityti daugiau: KITUS GALI ĮVEIKTI DAUG KAS, SAVE ĮVEIKTI GALI TIK ŽMOGUS

Jūratė Ratautienė

     Užaugau šeimoje, kurioje nebuvo meilės. Ją, meilę, užgožė kasdienybės vargai ir rūpesčiai, nerimas, baimė dėl ateities ir nuolatinis nesibaigiantis bėgimas: iš namų — į darbą, mokyklą, parduotuves, skalbyklą, įvairiausius būrelius ir taip toliau, kol galų gale maratonas baigdavosi vėl namuose, perpildytuose nervine įtampa. Mama būdavo suirzusi dėl milžiniškų eilių parduotuvėse, dėl blogai skalbykloje išskalbtų skalbinių arba dėl kokių nors deficitinių prekių, kurių ji jau ištisą mėnesį niekur negalinti nusipirkti; tėvas nervindavosi dėl nesėkmių darbe; o aš su broliu pykdavome ant mokytojų, kam tie užduoda tiek daug namų darbų, kuriuos vos vos spėjome atlikti. Taip ir sukosi kasdienybės ratas — pilkas, nuobodus, įkyrus...

     Nebuvo kada tėvams pabendrauti su vaikais, vaikams — su tėvais, net vakarienę ir tą valgydavome atskirai, nes vienas namo grįždavo anksčiau, kitas — vėliau. O taip norėjosi, kad nors kartais visi kartu susėstume, atsipūstume nuo to nelemto bėgimo per gyvenimą, numotume ranka į nesibaigiančius rūpesčius ir šiltai draugiškai pasišnekučiuotume, pajuokautume, vienas kitą paguostume, padrąsintume, suteiktume viltį... Bet to niekada nebuvo, net prie kūčių stalo, kur kiekvienas stengdavosi tik kuo greičiau prigrūsti skrandį, o po to vėl nugrimzti į bekraštį savų problemų pasaulį. Nebuvo mūsų šeimoje to, kas sietų, sutvirtintų, jungtų į vieną...

Skaityti daugiau: ŠEIMA - MEILĖS MOKYKLA

Irena Lukoševičienė

(Tęsinys iš pereito numerio)

Senatvė

     Sakoma, kad tautos kultūrą, jos dvasingumą pažinsi iš to, kaip ji rūpinasi savo senąja karta. Į vyresniojo amžiaus žmones mes linkę žiūrėti kaip į atsilikusius nuo gyvenimo, nemodernius, griežtus, neįdomius, įkyrius, niekam nereikalingus ir suvaikėjusius. Tad nenuostabu, kad visi bijo senatvės.

     Mokslas ir technika davė nemažai išradimų, kurie ne tik pailgina žmogaus gyvenimą, bet ir palengvina seno žmogaus buitį, kai iškyla sveikatos ar dvasinės problemos.

     Šeimos ryšiai ir santykiai yra ypač svarbūs vyresniame amžiuje. JAV statistika teigia, kad tik 10 proc. senų žmonių gyvena ne vieniši. Iš jų bent 80 proc. įsikuria netoli savo vaikų arba artimų giminių ; 25 proc. gyvena su savo suaugusiais vaikais. Nors yra savotiškas mitas, kad vaikai atsikrato savo senų tėvų ir uždaro juos prieglaudose, tačiau tyrimai rodo, kad tik 4 proc. gyvena valdiškuose namuose. Pusė jų turi organinius sutrikimus (paralyžių ar pan.), o jų amžiaus vidurkis, kai patenka į prieglaudą, yra apie 80 metų. Atrodo, kad senelių apgyendinimas valdiškoje institucijoje yra paskutinė priemonė, kuri lieka po visų išmėginimų ir rūpesčių.

Skaityti daugiau: Šeimos gyvenimo ciklai

Jolanta Podleskytė

      „Happy birthday to You” niūniavo Filipas man prie jūros, kai iki mano gimtadienio buvo likusi dar visa savaitė. Jis jau gyveno mano būsima švente. Berniukas suprato, kad aš labai džiaugiuosi jo dėmesiu. Jis man pririnko įvairiaspalvių akmenėlių ir padovanojo iš anksto.

     Tu matai, kaip neša popierinį laivą
     Gatvės pakraščiu, kaip nuolaužos stiebų
     Kliūva už praeivių kojų, kaip jūreiviai
      Slysta ir išnyksta sūkuriuos?
     Būk laimingas!
     Tu matai, kaip lietus stato baltas kaštonų pilis
     Ir jose atsidaro vartai, įleisdami mus
     Į šio vakaro paslaptį, kurią patiki
     Tik vaikams, sapnuojantiems sparnus.
     Viskas? Aš nežinau, ką reiškia šitas žodis.
     Gal vietą, kur tu manęs lauki?

     Nuostabu, kad poetas R. Keturakis taip tobulai suprato meilę. Mylėdami žmonės tampa lyg maži vaikai, o gal iš jų mes mokomės būt laimingi ir dovanoti laimę taip, lyg leistum „upe” popierinius laivus, kurioje nėra atsisveikinimų, o tik begalinis laukimas kito žmogaus ir noras suteikti jam džiaugsmo. Ten, kur išsiskyrimas, reiškia, jog laukia kitas susitikimas, ten, kur išslystanti ranka iš delno gyvena nauju prisilietimo virpuliu, nes žino, kad tam žmogui ji būtinai yra reikalinga.

     Nepaprasta šeima mane sutiko Anglijoje. Tai buvo tikra šventė mano gyvenime pabūti tokioje aplinkoje ir pajusti tikrą draugiškumą ir tikrą meilę, nes mūsų „tarybinėj tikrovėj” jau seniai buvo atrofavęsi tie jausmai.

Skaityti daugiau: PAVYZDINGA ANGLŲ ŠEIMA

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Kodėl nevartotinas išsireiškimas?

     Daiktavardis išsireiškimastaisomas visuose lietuvių kalbos praktikos darbuose: „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”, „Kalbos praktikos patarimuose”, „Mūsų kalbos” bei „Gimtosios kalbos” žurnaluose ir kitur. Nėra to žodžio ir Prano Skardžiaus redaguotame „Lietuvių kalbos vadove” (1950), taip pat jis neteikiamas Juozo Vaišnio SJ „Praktinėje lietuvių kalbos vartosenoje” (1985). Vietoj jo duodami pasakymas, posakis.Šis daiktavardis įtrauktas į didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, patvirtintą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo (žr. „Gimtoji kalba”, 1993.Nr. 7. P. 23). Tad kodėl šis žodis nevartotinas?

     Daiktavardis išsireiškimaspadarytas iš veiksmažodžio išsireikštisu priesaga -imas(kaip klausti— klausimas, susirinkti— susirinkimasir pan.). Taigi daryba čia niekuo dėta, bet kliūva išsireikšti reikšmė: ji yra verstinė (rus. vyrazit'sia, vyra-žat'sia).

     Lietuvių kalboje reikštiir jo sangrąžinė forma reikštisrodo būseną, pvz.: Akytės mažutytės kaip gintarėliai, nieko nereiškiančios J. Jablonskis; Dabar iš naujo pradeda reikštis jos svajonėsI.Simonaitytė. Bet ir reikštibei reikštis,kaip pastarajame pavyzdyje, kartais, gana retai, gali rodyti ryškesnį ar blankesnį būsenos kitimą, tam tikrą versmą, pvz.: Kaltes mūsų visokias, tau Viešpatie, reiškiam (t.y. perteikiam, pasakom) Petkevičiaus katekizmas 1598 m.

Skaityti daugiau: Kalba

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

PANEVĖŽYS: NOSIS TEISME ĮVERTINTA 178 LITAIS

     Dviem Panevėžio 9-osios vidurinės mokyklos vienuoliktokams, klasės draugams ir bendravardžiams šie mokslo metai baigėsi teismu.

     Konfliktas tarp abiejų Giedrių prasidėjo per matematikos pamoką dėl nepasidalinto užduočių lapelio. Supykęs, kad lapelį iš mergaitės pasiėmė G. Zubrickas, G. Bareišis atėmė iš jo sąsiuvinį. Atimdamas sąsiuvinį, pirmasis pargriovė antrąjį ant žemės. Pralaukęs dvi pamokas G. Bareišis nutaikė akimirką, kai „priešas” fizinio laivinimo persirengimo kambaryje atsisėdo ant suoliuko, ir spyrė jam į kaklą, trenkė kelis smūgius į galvą. Vėliau užpuolikas aiškino teisme norėjęs tik atsilyginti už pargriovimą.

     Giedriui Zubrickui nuo klasės draugo smūgių lūžo nosis. Jis dvi savaites gydėsi namie ir nelankė pamokų.

Malda.  Paulius Augius

     Jo patėvis, pasikonsultavęs su plastinės chirurgijos specialistais, pateikė teismui 6743 litų ieškinį. Pasak jo, nosies operacija sostinėje kainuos 4100 litų, be to, sergančiam vaikui reikėję pirkti vitaminų ir vaisių, samdyti matematikos mokytoją. Užpuoliko tėvai tesutikę sumokėti 1500 litų.

     Panevėžio apylinkės teismo teisėja Zina Mickevičiūtė nuteisė Giedrių Bareišį aštuoniems mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atidedant vieneriems metams.

     Nukentėjusiajam iš teisiamojo tėvų priteisti 178 litai. (Lietuvos rytas, Nr. 137)

LIETUVOS VIKINGAS

     Klaipėdietis Gintaras Paulionis, sumanęs irkline keturiolikos pėdų valtele perplaukti Baltijos jūrą, buvo tipiškas romantikas. Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas. 1994 m. vasarą G. Paulionis vėl išsiruošė į Baltijos jūrą. Po keturiolikos parų jis atsidūrė prie Elando salos. Po to nuirklavo į Karlskroną, Treleborgą. Danijos gyventojai sveikino pirmąjį vikingą. Paskutinį atvirlaiškį namiškiams G. Paulionis parašė iš nedidukės Kristijanso salos. Po kelių savaičių sužinota, kad Kuršių nerijoje pasieniečiai aptiko "Alfredo Jenseno” vardu pavadintos valtelės nuolaužas.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Senas milijonierius gulėjo mirties patale. Kadangi jo gyvenimas nebuvo labai tobulas, tai jis, sąžinės graužiamas, kreipėsi į kunigą:

—    Kunige, jei aš prieš mirdamas paaukočiau porą milijonų dolerių labdaros tikslams, ar tai mane išgelbėtų nuo pasmerkimo?

Kunigas, kiek pagalvojęs, atsakė:

—    Negaliu jums to užtikrinti, bet manau, kad apsimoka pamėginti.

★ ★ ★

Žmona vyrui:

—    Tas kostiumas tau visai netinka. Amžinai pats nieko doro nesugebi išsirinkti!

—    Gryna teisybė. Juk ir tave pats išsirinkau.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

♦ Tarptautinis eucharistinis kongresas bus 1997 m. Lenkijoje.

♦ Gegužės 18-21 d. Ukrainoje buvo švenčiamos Brastos unijos 400 m. ir Užgorodo unijos 350 m. sukaktys. Šios unijos davė pradžią Unitų bažnyčiai, priėmusiai katalikybės dogmas, bet pasilikusiai stačiatikių liturgiją.

♦    Statistikos duomenimis, 1994 m. Lietuvoje buvo 3.718.000 gyventojų: 1.960.000 moterų ir 1.758.000 vyrų.

Žalčio pasaka.  Paulius Augius.

♦ Gegužės 12 d. Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija iškilmingai paminėjo savo 130 m. sukaktį. Ta proga buvo išleistas gausiai iliustruotas leidinys „Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija”, kuriame duodama turininga šios įstaigos istorija.

Skaityti daugiau: Trumpai

“Laiškų lietuviams” konkursas

     Skelbiame konkursą parašyti straipsniui pasirinkta tema iš septynių artimo meilės (labdarybės) darbų kūnui ir sielai. Taigi galima rinktis iš keturiolikos temų. Šį kartą bus leidžiama ir beletristinė (grožinės prozos) rašinio forma. Bus dvi dalyvių grupės; suaugusieji ir jaunimas. Jaunimui priklausys tik viduriniųjų ir kitų tolygių mokyklų moksleiviai. Siųsdami rašinį, jie būtinai turi paminėti, kad jis skiriamas jaunimo grupei.

     Suaugusiųjų rašiniai turėtų būti maždaug 4-9 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo bent dviejų puslapių, bet pageidaujami ir ilgesni. Straipsnis pasirašomas slapyvardžiu, į atskirą vokelį įdedama tikroji autoriaus pavardė bei vardas, adresas ir telefono numeris. Ant vokelio užrašomas tik slapyvardis. Vokelis kartu su straipsniu įdedamas į didesnį voką ir siunčiamas šiuo adresu: „Laiškai lietuviams”, 2345 W. 56th St., Chicago, IL 60636, USA. Straipsniai turi pasiekti redakciją ne vėliau kaip vasario mėn. 16 d. Konkursui atsiųsti rašiniai tampa redakcijos nuosavybe. Premijų skaičių ir didumą nustatys vertinimo komisija. Premijų įteikimas laimėtojams bus „Laiškų lietuviams” metinėje šventėje gegužės mėn. 5 d. Jaunimo centre.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas