Senas milijonierius gulėjo mirties patale. Kadangi jo gyvenimas nebuvo labai tobulas, tai jis, sąžinės graužiamas, kreipėsi į kunigą:
— Kunige, jei aš prieš mirdamas paaukočiau porą milijonų dolerių labdaros tikslams, ar tai mane išgelbėtų nuo pasmerkimo?
Kunigas, kiek pagalvojęs, atsakė:
— Negaliu jums to užtikrinti, bet manau, kad apsimoka pamėginti.
★ ★ ★
Žmona vyrui:
— Tas kostiumas tau visai netinka. Amžinai pats nieko doro nesugebi išsirinkti!
— Gryna teisybė. Juk ir tave pats išsirinkau.
★ ★ ★
Italas, negalėdamas per tiltą pertempti užsispyrusių savo asilų, pamatęs artėjantį dvasininką, jam šaukia:
— Dabar kaip tik tamsta man esi reikalingas.
— O kam?
— Prašau man paaiškinti, kaip Nojus savo arkon įvedė asilus.
★ ★ ★
Antrojo skyriaus senyva mokytoja, lentoje užrašiusi sakinį „Aš esu graži", mažajam Petriukui liepia spėti, kokio laiko šis sakinys — esamojo ar būtojo.
— Man atrodo, — atsakė Petriukas, — kad tai yra seniai praėjęs laikas...
★ ★ ★
Moteris, atvykusi iš kaimo, bando mieste pereiti skersai gatvę, kuria važiuoja daug automobilių. Policininkas, tvarkąs judėjimą, norėdamas ją sulaikyti, pakelia ranką, bet moteris, nekreipdama dėmesio, eina. Tada policininkas vis dėlto ją paveja ir sako:
— Ar tamsta nesupranti, ką reiškia, kai aš pakeliu ranką?
— Labai gerai suprantu, nes jau bus dvidešimt metų, kai esu mokytoja...
★ ★ ★
Kalbėdamas apie blaivybę, paskaitininkas nurodo tokį pavyzdį:
— Įsivaizduokite, kad kieme stovi dvi statinės. Viena su vandeniu, kita su alum. Prieina prie jų ištroškęs asilas, iš katros jis gers?
— Iš pirmosios, — pasigirsta klausytojo balsas.
— Visiškai teisingai. O kodėl?
— Dėl to, kad jis asilas!
★ ★ ★
Prie jungtuvių leidimų išdavimo biuro kabo pastaba: „Vedėjas išvykęs pietų. Per tą laiką apsigalvokite".
★ ★ ★
Maža mergytė, rašydama užduotą mokykloje temą apie tėvus, taip aiškino: „Visa bėda su tėvais yra ta, jog mes juos gauname per senus, kad galėtume pakeisti jų įpročius".